Tarp Dviejų Erdvių. Pirmas skyrius.

GEDIMINAS ŠIMONUTIS


                                        TARP DVIEJŲ ERDVIŲ

                                              Pirmas Skyrius

         
        Šį kūrinį skiriu visiems asmenims, kurie geba galvoti savo galva ir patys priima    svarbius sprendimus.



Žudimantas vėl saldžiai miegojo ir sapnavo. Šį sykį jis buvo ankštame, blausia mėlyna neonine šviesa apšviestame, belangiame, stipriai pelėsiais dvokiančiame kambaryje.
Palei kairiąją kambario sieną buvo sukrautos senos, nutrintais odiniais viršeliais, storu dulkių sluoksniu padengtos knygos.
– Gal koks knygraužys čia kadaise gyveno? – pagalvojo Žudimantas, greitai mintyse sumetęs, jog iš viso turėtų būti šiame apleistame kambaryje minimum keletas šimtų knygų. Jos visos buvo sukrautos nuo grindų iki pat lubų. Jam toptelėjo į galvą mintis, jog šiame kambaryje niekas nebuvo lankęsis bent kelis dešimtmečius. Kur tik bepažvelgsi, viskas buvo padengta storu dulkių sluoksniu. Net vorai, kurie tiesiog turėtų verpti savo tinklus palubių kampuose, dabar tiesiog gulėjo seniausiai sutrūniję ant medinių, stipriai sutrūkinėjusių grindų.
Viskas gal ir būtų pakenčiama. Bet tas senas, nevėdintas oras tiesiog gniaužė plaučius. Kiek padvejojęs Žudimantas nusprendė paimti vieną knygą iš šios gausybės. Kažkokia it magnetinė trauka būtent traukte traukė jį paimti seną, su stipriai subraižytu žalios spalvos viršeliu knygą, kuri galbūt savyje slėpė nuostabią istoriją.
Jis tik ištiesė dešinę ranką paimti knygą, ir staiga jo susidomėjimą nutraukė įkyrus balsas, atsklidęs jam iš už nugaros. Tas balsas vis kažką kone greitakalbe murmėjo, kažką neaiškaus. Žudimantas atsigręžė ir išvydo, kaip jam pasirodė, ant raudonai nudažytos sienos stūksojo didelis, apiplėšytais kampais plakatas, kuriame buvo pavaizduotas senovinis robotas, dar iš tų laikų, kai tik pirmieji robotai buvo pradėję normaliau vaikščioti ar atlikinėti kokią nors jiems pavestą paprastą funkciją, kaip antai dėjimas kokių nors daiktų į lentynas ir panašiai.
– Ei, žmogau. Negi tu ruošiesi tai daryti? – tarė humanoidinės išvaizdos, sidabrinės spalvos robotas, kuriam ant kaktos buvo užrašytas skaičius juodos spalvos dažais – S128.
– Kaip matai, senuk, aš domiuosi labai antikiniais dalykais... Knygomis, – nė kiek nesutrikęs atsakė Žudimantas.
– Kam tau vargintis pačiam skaityti? Juk miesto duomenų centre tau viso pasaulio knygas instaliuotų į tavo smegenyse esantį atminties lustą vos per keletą sekundžių. Pataptum visažinis be jokių varginančių pastangų.
– Aha... Dar papildomai į mane instaliuotų visiško paklusnumo ir lojalumo vietos valdžiai programas, – nusijuokė Žudimantas ir tęsė toliau. – Žinai, robotuk, tu ir būk tos didžiulės sistemos dalimi. O man labiau patinka galvoti pačiam. Ar filosofuoti su tokiais pačiais antisisteminiais žmonėmis, kaip ir aš pats. Tu ir tavo vergvaldžiai galite kontroliuoti vieni kitus, bet manęs, prašyčiau, nelieskite.
Kandžiai atsakė Žudimantas ir atsigręžė atgal link knygos, kurią norėjo paimti ir tiesiog pavartyti. O galbūt ją visą vienu sykiu perskaityti, išgeriant bent keletą puodelių skanios kavos ir pakramsnojant mėgstamų sausainių.
– Nedrįsk!!! – sušuko jam robotas vardu S128 iš plakato.
Žudimantas pyktelėjo už tokį įžūlumą. Jis atsigręžė ir tarė:
– Atsiprašau, pone surūdijusių varžtų krūva. Jūs į mane taip kreipiatės?
– Aš įsakau tučtuojau palikti šį kambarį, nes jūs bandote susipažinti su knygomis, kurias sistema atmetė kaip nepatikimas ir skleidžiančias melagienas!!!
– Vau, tik pamanykite, aš imsiu ir išsigąsiu man grasinančio apdriskusio plakato, – pasišaipė Žudimantas ir vienu staigiu kairės rankos judesiu nuplėšė įkyrųjį sistemos pakaliką nuo sienos.
Tuo tarpu robotas, esantis plakate, vis nesustodamas grasino ir grasino. Pezėjo jis ten kažką apie besąlygišką paklusnumą ir taisyklių laikymąsi, tačiau Žudimantui tai buvo tiesiog neįdomu. Jis tik dešine ranka iš kelnių kišenės išsitraukė geltonos spalvos žiebtuvėlį ir padegė plakatą.
– Vai tai tai. Ką tu į tai? – kraipydamas galvą į šonus paklausė roboto Žudimantas.
– Oi, nesaugu, – nusijuokė jis ir, numetęs ant žemės stipriai apdegusį plakatą, jį apšlapino. Priedo to, nenaudėlis jį dar ir apspjovė. Netrukus Žudimantas ėmė garsiai kvatoti, bet jo idilę sugriovė tas sumautas holograminio laikrodžio žadintuvas, ir jam teko palikti šį nuostabų sapną bei grįžti į sumautą realybę.