... tęsiant ''Tėvuži, Tu?“- 9

Nevarginu savęs
atmintimi kitokia,
kuomet pro uždengtas akis,
dairaus po savo būtį,
turbūt netyčia (at-si-tik-ti-nai)
taip pirmą kartą kažkada nutikę,
bet akiniai nudingo nuo tuomet:
it išgirdau -
sugirgžda durys ausyse,
o akyse įsišviečia bažnyčia.

Oi ne! Taip nemanau,
kad bent apytikriai gebėčiau ją nupiešti,
man laikas tas
dar vis per tolimas,
kad  įsikibęs lopšio
grįžčiau vėl atgal,
betgi kalbu, mąstau,
net pasapnuot linkėjimus bandau - - -

Tegu  prapultimi
nebūna niekas pažymėta,
kas bet kada regėta,
pajausta, žinota,
kas į bažnyčias pašaukti varpais
ar išdanginti (išvaryti)
šunims šėko pjauti...

Dar vis manau
kad krustelės mintis kilnesnė
ir nereikės per žodį niukinti savęs:
- O Prano dvasia, PAMĄSTYK
kokiems tikslams nuo šiol esi ---
ugnis nedegina,
vanduo nepaskandina,
o ateitis kaip amžinybė
irgi Tau - dalia,
be kūno kaip materijos
net pelenu pabūt neįgali.

Sustojo traukiniai,
o aš po titnagą kaip nežinią dairausi...