Sugrįžimas. Demonai-4

Muosis varė žirgą negailėdamas ir antros dienos popietę pasiekė stovyklą.
- Vienas? – nustebo Ninemas.
- Kapitonai liko pas magą planų aptarti, - pasakė nulipdamas nuo žirgo.
- Tai o mums ką daryti? – priėjo ir Mugnis.
- Štai, - ištiesė Ninemui, - magas sudarė labai detalų žemėlapį.
- Ir kuriam galui man jis?
Muosis gerai suprato, kad seržantai žiūri į jį įtariai. Jiems nepatiko atsiradęs nežinia iš kur kapitonės patikėtinis. Todėl kapitonės nurodymą perdavė nevisai tiksliai.
- Kapitonė Soira liepė jums ir kapitonei Autai išstudijuoti žemėlapį ir pamažu judėti link Duabuno pilies. Laukti.


- Ar galiu užeiti, Muosi? – galvą palapinėn įkišo Auta.
- Taip, kapitone! – pašoko Muosis.
- Sėsk, - mostelėjo ir įsitaisė ant žemės.
Kurį laiką abu tylėjo. Paskui Muosis nusprendė, kad turi paaiškinti.
- Aš suprantu, kapitone Auta, ką nori sužinoti. Kapitonė Soira man pasakė, kad ji yra demonų karalystės valdovė. Ir apie jus pasakė. O daugiau man nieko žinot nereikia.
- Ir kaip tu reagavai? – paklausė po akimirkos.
- Na, - Muosis gūžtelėjo pečiais. – Iš pradžių sutrikau. O paskui pagalvojau… Na, aš esu samdinys. Man gerai moka. Sąlygos geros. Tai koks skirtumas. Be to, man patinka kapitonė Soira.
- Aišku. O ką manai apie mus?
- Man sakė, kad jūs irgi demonai. Tik kažkokie kitokie. Tai man tas pat.
- Gerai. Tai dabar einame pas seržantus. Pažįstu kapitonę Soirą. Ji liepė ir tau dalyvauti. Bet tu nuovokus. Aš pasakysiu, kad aš noriu, jog dalyvautum.
- Ačiū, kapitone Auta.
Ir abu patraukė į Ninemo palapinę.
- Na, štai ir mes, - pareiškė Auta.
Seržantai sėdėjo prie laužo ir tyrinėjo žemėlapį.
- Keliauti teks tolokai, - pareiškė Mugnis.
- Taip, - sutiko Ninemas. – Ir dar negalėsime keliauti visi drauge.
- Mes išvyksim pirmi, - pareiškė Auta. – Galim šiąnakt. Mes sugebam būti nematomi.
- Gerai. Bet turime sutarti ir kur kas apsistos. Kad nekiltų sumaištis, - pareiškė Ninemas.
- Mes apsistosim prie upės, - tvirtai pasakė Auta. – Ten mes tikrai būsime nematomi.
- Tai kaip ir aišku, - linktelėjo Mugnis. – Mes sustosim skirtingose kelio pusėse. Ten vienoj pusėj yra kalvelė. Galima pasislėpti. Tolėliau link Duabuno pilies kitoje pusėje nedidelis raistas. Prisiglausti galima ten.


Prabangiame Nasohnorbo dvare susirinko keista kompanija: magas, dvi burtininkės, Valdovė Akeilė ir lordas Temoras.
- Labai įdomu, - lėtai kalbėjo Inoma. – Įkrėsti Duabunui būtų puiku. Bet istorija tokia…
- Ir kokia jau čia? – prunkštelėjo Škira. – Tas šiknius visiems pabodo. Jau ir šalininkų nelabai turi. Va, tik mūsų mielas šeimininkas man čia kažkaip keistai dera…
Magas linksmai nusijuokė:
- Na, ir aštrus gi tavo liežuvis.
- Bet gi tiesą sakau.
- Aš, - įsiterpė Akeilė, - nusprendžiau užmerkti akis į šitą… mago Nasohnorbo… silpnybę. Kol kas.
- Ar valdovė Akeilė man grasina? – sumurkė magas.
- Oi, ne! Tik sakau, kad viskas gyvenime keičiasi.
- Na, žinoma, - magas blankiai šyptelėjo.
- Gal baikim šitas nesąmoningas kalbas, - burbtelėjo Temoras ir įsipylė vyno. – Reikia dirbti darbą.
- Lordas teisus, - sutiko magas.
- Taip, - linktelėjo Akeilė. – Nelabai išmanau apie jūsų magiškas galias. Kadangi Duabunas sugebėjo pavergti Gomoris, tai jis yra labai galingas. Ar jūs sugebėsite su juo susidoroti​​?
- Aš toks pat galingas, - ramiai patvirtino magas. – Tačiau tai nėra paprasta kova. Turėsime gelbėti Gomoris.
- Išlaisvinti Gomoris bus mūsų su Škira darbas.
- Taip, - mąsliai atsiliepė Akeilė. – Esu tikra, kad su Duabunu susidoročiau pati.
Lordas Temoras žiojosi ką sakyti.
- Žinau žinau… - numojo ranka. – Negaliu rizikuoti, net kai pavojus minimalus.
- Ir vis dar tuščios kalbos, - lordas Temoras buvo suirzęs. – Reikia konkretaus plano, o jūs čia niekus malat.
- Lorde Temorai, - nusišypsojo Škira, - tu kažkuo nepatenkintas?
- Aš viskuo nepatenkintas, - burbėjo toliau. – Taip atrodo, kad tą Duabuną vienu pirštų spragtelėjimu galima nugalėti. Tai kodėl tu, Nasohnorbai, jo anksčiau nenugalėjai?
- Nebuvo reikalo.
- O dabar yra?
- Taigi Valdovė pagalbos paprašė.
- Nesuk uodegos. Kiaurai aš jus visus matau, - jau visai supyko. – Kažkas negerai, o tu nenori pasakyti. Slapukauji. Ir jūs abi, - pažvairavo į burtininkes, - irgi kažko nesakot.
Pakibo tyla. Akeilė nusprendė kol kas nesikišti. Tegul purkštauja Temoras. O iš mago veido buvo matyti, kad lordas pataikė į dešimtuką. Burtininkės gi sužiuro į magą.
- Tai ko tylit? – vėl Temoras.
- Klausyk, brolau, - galiausiai prabilo Inoma, - tu gal išklok viską tiesiai šviesiai.
Nasohnorbas nejaukiai pasimuistė krėsle:
- Taip. Yra šis tas…
- Galiausiai, - iškėlė rankas į dangų lordas.
- Visų pirma, nežinau kaip Duabuną iš namų išvilioti. Jis iš savo pilies praktiškai neišlenda. Apsaugų ir spąstų tiek pridėliojęs, kad nepastebėtas niekaip nepateksi.
- Kas dar? – Temoras pajuto kraują.
- Mes nežinom, kur tą jūsų Gomoris laiko.
- Nuostabu! – suplojo rankom Temoras.
Akeilė vis dar tylėjo.
- Nieko čia nuostabaus! – suirzo Škira. – Mes negalim aklai pulti.
- Jūs visi šaunuoliai, - ramiai įsiterpė Akeilė. – Tikri pagalbininkai. Bet gal, gerbiamasis mage, vis tiek svarstei kokias nors galimybes?
Magas nieko neatsakė.
- Supratau, - atsiduso Akeilė.
- Gerai, dabar aš klausinėsiu, o jūs atsakinėsit, - tvirtai pareiškė lordas Temoras.
- Įdomu kodėl, - nustebo magas.
- Todėl, kad aš iš visų jūsų geriausiai išmanau karo meną.
- Mes ne į karą einam, - paprieštaravo Inoma.
- O tai ką darom? – pasišiaušė Temoras. – Jei teks kovoti, vadinasi, karas.
- Gerai, sutinku, - linktelėjo magas. – Tai ką siūlai?
- Sakai, tas Duabunas sėdi savo pily ir niekur neišlenda?
- Taigi.
- Bet vis tiek reikia jį iš ten kažkaip iškrapštyti.
- Aš žinau kaip, - įsiterpė Akeilė.
Visi atsigręžė į ją.
- Aš pakviesiu jį susitikti.
- Nesąmonė! – šovė Temoras.
- Kodėl?
- O jei tau ką nors padarys? – laikėsi savo Temoras. – Rizikuoti, kad ir tave įkalintų, niekaip negalime.
- O aš manau, kad mintis gera, - palaikė valdovę Nasohnorbas. – Nerizikuos viešai.
- Aš ir sakau, - apsidžiaugė palaikymu Akeilė. – O kur nors pusiaukelėje grįžtantį sutiks magas.
- Ir kodėl tu manai, kad patikės tavo kvietimu ir norės susitikti?
- Patikės. Jam bus smalsu. Jis toks pasipūtęs, kad nieko neįtars. Tai bus jam proga pasityčioti, - palaikė ir Škira.
- Taip. Siūlysiu pinigus ir dar ką nors.
Temoras vis tiek buvo nepatenkintas:
- Tai aš keliausiu su tavim.
- Lorde Temorai, - Akeilė kalbėjo švelniai, - tai niekaip neįmanoma. Turėsi vadovauti kariams. Be to, Duabunui gali kilti įtarimas. Aš su savim paimsiu tik Muosį ir porą samdinių.
- Mano Valdove… - Temoras nenorėjo pasiduoti.
- Būtent! Valdovė! Apie daugiau nediskutuosim.
Temoras linktelėjo. Tačiau jo veido išraiška aiškiai rodė ką jis apie tai galvoja.
- Taip, - magas išskleidė žemėlapį. – Va čia, - bakstelėjo pirštu. – Čia yra brolių Kievų užeiga. Kryžkelė. Bus neaišku iš kur atvykai. Du dideli namai. Viename galima apsistoti. Kitame – karčiama.
- Labai gerai, - linktelėjo Akeilė. – Apsistosim keletui dienų. Iš ten išsiųsiu laišką. Atrodys, kad specialiai dėl to atvykau.
- Na, - atsiduso Inoma, - čia paprastoji dalis.
Magas toliau tyrinėjo žemėlapį. Galiausiai vėl bedė pirštu:
- Čia! Čia aš jį pasitiksiu.
Visi palinko prie žemėlapio.
- Kas čia? Ir kodėl čia? – pasiteiravo Temoras.
- Vieta nuošali. Tai kelias į Duabuno pilį. Niekas, išskyrus jį, čia nekeliauja.
- Gerai, - linktelėjo Temoras. – Tu su juo susikausi. Sakykim, laimėsi. O jei ne?
- Laimėsiu, - tvirtai pareiškė magas.
- Laimėsi tai laimėsi. Bet lieka ypatingoji dalis. Kaip išvaduosim Gomoris. Juk paliks ją kažkur uždarytą, burtais supančiotą. Ką darysim?
- Čia jau burtininkių darbas, - gūžtelėjo pečiais Nasohnorbas.
Temoras žiūrėjo į žemėlapį, tarytum tas galėtų pasiūlyti išeitį.
- Kas be Duabuno dar gyvena pilyje? – paklausė Akeilė.
- Turi porą tarnų. Paprasti žmonės. Dėl jų jokios bėdos, - atsiliepė Škira.
- Bet bus palikęs galybę magiškų spąstų, - atsiduso Inoma. – Ir dar girdėjau, kad jo pilį saugo odarisitai.
- Iš kur tokią nesąmonę ištraukei? – išplėtė akis Škira.
- Kažkas pasakojo. Nepamenu…
- Kas tie odarisitai? Pirmąkart girdžiu, - pasidomėjo Akeilė.
- Sunku pasakyti. Jie priklauso Brolijai. Niekas nežino iš kur jie ir kas jie. Lyg ir žmonės, lyg ir nelabai. Kai kurie tik balsas. Juos dar vadina šnabždesiais. O žmones – sielagirdžiais. Ir jie dar tarpusavy kovoja, - bandė paaiškinti Škira.
- Jie pavojingi? – pasiteiravo Temoras.
- Kaip pažiūrėsi, - magas kiek pagalvojo. – Pavojingiausi žmonėms. Gali išvaryti iš proto. Burtininkai, rodos, gali apsisaugoti. O, va, kaip bus su demonais – nežinia.
- Jei gali apsiginti burtininkai, tai demonai tikrai sugebės, - ryžtingai pareiškė Akeilė.
- Gal…
- Teks rizikuoti, - ryžtingai tarė Temoras.
- Tai ar aš teisingai suprantu, kad į pilį eisim mes ir demonai?
- Taip, - patvirtino Temoras.
- Bet aš matau tuk vieną demoną, - prunkštelėjo Inoma.
- Mes turim visą demonų armiją, saugiai pasislėpusią netoli Duabuno pilies.
- Tada gerai.
- Mes dar turim nemažą būrį samdinių.
- Oi, kiek daug visko gero turim, - nusivaipė Nasohnorbas.
- Gerai, kad turim. Bet man vis tiek neaišku, kaip ten toj pily bus, - Temoras vėl gurkšnojo vyną.
- Manau, - Škira atsikando obuolio, - ant vartų bus uždėtas koks paprastas burtas. Kas jau ten eis?
- Įdomu, - Inoma vartė rankose tuščią puodelį, - kur jis laiko Gomoris?
- Aš laikyčiau rūsy, - ramiai pareiškė magas.
Akeilės petys nervingai truktelėjo, tačiau ji nieko nepasakė.
- Kodėl taip? – skubiai paklausė Škira.
- O kur kitur? – lyg ir nustebo magas. – Ji gi tokia galinga. Tik storos sienos ir gali sulaikyti. Ir magija, žinoma. Tačiau pilyje magija gali ir nesuveikti. Langai, durys, saulė, dar kokia geraširdė dvasia pasitaikys. O ir šnabždesiai negarantuotai patikimi.
- Aišku, - atsiduso Škira. – Bėgiosim aplink pilį ir ieškosim įėjimo į tą rūsį. O tada dar nežinia kokių ten spąstų bus palikęs.
- Gana filosofuoti! – Akeilė atsisėdo tiesiai. – Dabar apie viską iš eilės.
- Teisingai, - linktelėjo lordas Temoras.
- Taigi, aš vykstu į tuos nakvynės namus, rašau laišką Duabunui. Su savimi pasiimu Muosį ir du samdinius.
- Tuo tarpu aš, burtininkės ir lordas Temoras vykstam pas samdinius ir laukiam žinutės, kad Duabunas jau atvyko.
- Na, viskas lyg ir puiku, - užbaigė Škira. – Bet ką darysim, jei Duabunas nesusigundys kvietimu?


Kapitonė Soira, Muosis ir du samdiniai atvyko į brolių Kievų užeigos namus. Kieme juos pasitiko darbininkas.
Soira nušoko nuo žirgo ir pareiškė:
- Noriu čia apsistoti su saviškiais. Man reikia pasikalbėti su šeimininku.
- Kuriuo, ponia?
- Koks skirtumas? Moku pinigus, tai gal jau patys išsiaiškinkit!
- Atsiprašau, ponia… aš…
Soira jau nebesiklausė. Ji tvirtu žingsniu patraukė į užeigos namus.
- Ir ko gi kapitonė tokia pikta? Niekada tokios nematėm, - sumurmėjo Omis.
- Tyliau, - sušnypštė Muosis. – Reikia parodyti vietą šeimininkams. Mes čia kurį laiką pabūsim.
Tuo tarpu Soira įėjo į karčiamą ir atsisėdo už stalo.
- Laba diena, ponia, - priėjo apskritaveidė merga.
- Pakviesk šeimininką. Ir neklausk kurį.
- Gerai, ponia, - atsakė kiek nustebusi.
Po akimirkos prie Soiros priėjo toks… tipiškas smuklininkas.
- Gerbiamoji ponia, man sakė, kad nori mane matyti.
- Taip. Aš esu kapitonė Soira. Su manimi adjutantas ir du kariai. Mes čia gyvensim mažiausiai dešimt dienų. Jei gyvensim trumpiau, vis tiek sumokėsiu už dešimt. Man – patį geriausią kambarį. Kariams – dvivietį. Adjutantui – netoli manęs.
Išbėrė viską griežtu, įsakinėti pratusiu balsu. Šeimininkas buvo priblokštas tokio žodžių srauto.
- Taip, ponia… - išspaudė. – Tuojau, ponia…
- Ir žirgus prašau gerai prižiūrėti.
- Klausau, ponia. Žinoma, ponia.
- Tai gerai. O dabar, mes iš toli atvykom, tai norim valgyti. Mano kariams duosi tą patį kaip ir man. Aš gerai sumokėsiu.
Mergina pradėjo nešti valgį. Kai galiausiai atnešė vyną, Soira paklausė:
- Ar galiu iš čia išsiųsti laišką?
- Žinoma, ponia. Kur norėsi?
- Man reikia susisiekti su magu Duabunu.
- Kiek sudėtingiau. Ten niekas nenuveš. O ir nepriims. Kurią dieną turi jo tarnas atvykti. Tai galima įduoti jam. Tik reiks palaukti.
- Gerai. Man į kambarį tegul atneša popieriaus ir rašymo lazdelę. Kai atvyks tas tarnas, praneškite man. Noriu pati jam laišką įduoti. Tikiuosi, nepamiršit? Muosi, jūs irgi stebėkit. Nenoriu pražiopsoti.


- Pone, ar galiu užeiti?
- Sakiau netrukdyti! – suirzo magas.
- Pone, laiškas.
- Kas? – atsigręžė.
- Tau laiškas, pone.
- Duokš, - pagriebė voką, pavartė. – Iš kur gavai?
- Kaip žinai, pone, šiandien buvau brolių Kievų užeigos namuose. Ten apsistojusi kapitonė Soira su adjutantu ir dviem samdiniais. Aš pasiklausinėjau. Atvyko prieš tris dienas. Gyvena, nosies lauk nekiša. Kartą per dieną išeina žirgų prajodinėti. Ateina pavalgyti. Vienintelis dalykas, kurio norėjo, tai tau laišką perduoti.
- Kapitonė Soira, sakai… Nepažįstu tokios, - vėl pavartė voką. – Gali eiti.
Dar kartą pavartė, pažiūrėjo prieš šviesą ir galiausiai atplėšė.
Laiškas nebuvo ilgas. Greičiau, raštelis.

Duabunai, rašo tau Demonų karalystės valdovė Akeilė. Noriu su tavimi susitikti ir aptarti mano pavaldinės pranašautojos Gomoris paleidimo sąlygas. Laukiu brolių Kievų užeigos namuose.

- Va, tai tau! – pavartė laišką rankose.
Tai buvo netikėta. Labai. Gomoris įkalinęs laikė jau seniai. Ji niekaip nepasidavė. Bet Duabunas jautė, kad silpsta. Jau liko nedaug laukti. Bet šitas laiškas…
Magas paliko pradėtą darbą, įsikišo laišką į chalato kišenę ir patraukė į rūsį pas Gomoris.
- Labas, mieloji, - pasisveikino. – Kaip jautiesi?
- Vakar klausei.
- Tu prastai nusiteikus?
- Ne. Bet pabodo tas pat klausimas.
- Tai turiu tau visai naują, - ištraukė laišką iš kišenės ir ištiesė Gomoris.
- Pradėjai man laiškus rašyti?
- Ne. Aš gavau laišką. Skaityk.
Gomoris gūžtelėjo pečiais, paėmė, perskaitė.
- Na, ką pasakysi?
- Pasakysiu, kad Karalystė pagaliau turi labai gerą valdovę.
- Manai, kad ji galėjo dėl tavęs atvykti?
- Taip. Akeilė tokia. Labai ryžtinga, veikli ir… negailestinga.
- Ir ką reiškia „negailestinga“?
- Na, ji gali perlipti per bet kieno lavoną.
- Ar man išsigąsti?
- Nemanau. Ji nori tartis. Kol kas. Pasiūlys pinigų. O gal dar ką nors…
- Tai sakai, verta susitikti?
- Nežinau. Spręsk pats.
- O ką ji darys, jei nesutiksiu?
- Ir šito nežinau. Tik manau, kad ramybėj tavęs nepaliks.
- Ką jau man padarys?
- Oi, mielasis, jei įsižeis…
- Manai, kad pradėtų rimtą karą? Prieš mane? Dėl tavęs?
- Nemanau, kad konkrečiai dėl manęs. Tiesiog viskas turi būti taip, kaip nori ji.
- Gerai ją pažįsti?
- Tai kad mes Karalystėj visi vienas kitą pažįstam.
- Papasakok!
- Na, Akeilė yra Učišos dukra. Učiša buvo labai pažangi valdovė. Daug gero padarė Karalystei. Bet mirė anksti. Akeilė tęsia jos darbus.
- O iš kur tu viską žinai? Juk seniai ten buvai.
- Ne taip jau ir seniai, atsižvelgiant į laiko skaičiavimo skirtumus.
- Tai sakai, kad jei mes susitiksim, tai man nieko blogo nenutiks?
- Aš nežinau. Ar jos palydovai žmonės?
- Tarnas sakė, kad eiliniai samdiniai.
- Vadinas, ji viena. Tai kol kas nori tik pasišnekėti.
Duabunas daugiau nieko nepasakė, apsisuko ir patraukė į biblioteką.
Tai buvo rūpestis. Jis galėjo nekreipti dėmesio ir niekaip nereaguoti. Galėjo parašyti mandagų laišką ir atsisakyti susitikti. O galėjo ir susitikti. Gal pakviesti į svečius. Ne. Pavojinga. Be to, gali klastą įtarti.
Dar kartą perskaitė laišką. Įžūlus. Net gi ne laiškas. Raštelis. Informacija. Atvykau. Laukiu. Tiesa, žada derybas. O už ką ir už kiek jis sutiktų paleisti Gomoris? Kai tikslas taip arti?
Duabunas atsiduso. Jį plėšė abejonės. Tai buvo rizikinga. Bet ir labai smalsu.
- Gerai, - pasakė pusbalsiu. – Nuspręsiu ryt. Palauks. Tegul nemano, kad lėksiu vos pirštu pamojus. Ji man ne valdovė.


- Ponia, pas tave atvyko svečias.
- Gerai. Aš tuoj nusileisiu.
Praeidama pabeldė Muosiui į duris:
- Siųsk kurį nors pas magą.
Ji lėtai nusileido laiptais. Kampe prie stalo sėdėjo aukštas vidutinio amžiaus vyras. Vilkėjo patogų kelioninį kostiumą. Kad yra burtininkas išdavė tik amuletas ir žiedas.
- Atvykai, - prisėdo.
- Nežinau, ar dėl ko nors sutarsim. Bet nemandagu būtų neatsiliepti į kvietimą.
- Gerai. Mandagumas svarbu.
- Na, laiškas nebuvo labai mandagus.
- Aš nepratus laiškus rašinėti.
- Ką jau čia…
- Kaip jaučiasi garbingoji Gomoris?
- Man rodos, gerai.
- Rodos jam, - piktai vyptelėjo. – Nenormalu demonui tiek laiko prievarta Žemėje būti.
- Na, jei būtų turėjus savo amuletą…
- Mes neturim amuletų. Ne tame mūsų stiprybė.
- Tebūnie. Tai ką siūlai už tai, kad paleisčiau tavo pranašę?
- O ko norėtum?
- Kiek galėtum pasiūlyti?
- Daug.
- Labai nekonkretu.
- Turėtum pasakyti kiek nori.
- Kad nė kiek nenoriu. Turiu pakankamai.
- Tai ko nori?
- Nežinau, ar išvis ko nors noriu.
- Tai ko tada čia atvykai?
- Įdomu buvo. Norėjau pamatyti tokią svarbią asmenybę.
- Tai suklydau, kad prisistačiau kaip paprasta samdinė. Reikėjo kokia nors kilminga ponia prisistatyti.
- Tai kad jokio skirtumo. Graži suknelė puošia, žinoma. O šiaip…
- Teisingai.
- Dar noriu sužinoti, ar atkeliavai tik dėl Gomoris.
- Ne. Bet Gomoris – skubus reikalas.
- Kažkaip nesiseka mums kalbėtis…
- O apie ką kalbėtis? Tu sakai, kad nieko nenori ir Gomoris paleisti neketini.
- Bet tu net nebandai. Nieko nesiūlai, negrasini.
- Nežinau kuo galėčiau tau pagrasinti.
- Man įdomu, - Duabunas pamojo merginai, kuri tuoj pat atnešė vyno butelį ir taures. – Kiek čia galima tuščiai sėdėti.
- Tai kas tau įdomu?
- Įdomu, kodėl demonai nesusivienija ir neišeina į Žemę mūsų nubausti?
- Gerbiamasis mage, tu gi žinai: mano Karalystė – mano taisyklės, tavo karalystė – tavo taisyklės.
- Na, taip. Norėčiau patekti į tavo karalystę.
- Tu ten išbūtum ilgiausiai valandą. Ir dar nežinia kokios būtų pasekmės. Tu nesi paprastas žmogus. O tai gali turėti papildomų pasekmių. Mums reikėjo daug metų ir bandymų, kad prisitaikytume.
- Teisingai. Viskas teisingai.
Abu nutilo. Soira svarstė, ar samdinys suspėjo perspėti Nasohnorbą. Duabunas svarstė, ko jam paprašyti, kad negalėtų duoti.
- Aš žinau, ko tu sieki, - vėl prabilo Soira. – Tačiau tau nepasiseks. Tu tik pražudysi ją.
- Nemanau. Aš jau atradau būdą. Trūksta tik vieno žingsnio.
- Tau tik taip atrodo. Dar nė viena demonė negimdė žmogaus vaiko.
- Bus pirmas.
- Tu labai pasitiki savimi.
- Kitaip nė nebūčiau prasidėjęs.
- Žinoma žinoma… - atsiduso Soira. – Tai ko nori už tai, kad nenumarintum Gomoris.
- Galvoju. Pinigų man nereikia. Tiksliau, pinigų reikia visada, bet ne tiek, kad paleisčiau tokią vertingą įkaitę. Valdžia manęs nedomina.
- Išrankus tu.
- Ką padarysi. Pasiekiau tokį gyvenimo etapą, kai galiu sau tai leisti.
- Gaila, kad aš to negaliu.
- O ką darysi, jei nesutarsim.
- Dar negalvojau. Tikėjausi, kad būsi sukalbamesnis.
- Naiviai tikėjaisi, mieloji.
Mago balse suskambo lyg ir pašaipa. Jis buvo įsitikinęs, kad niekuo nerizikuoja.
- Galbūt. Bet pabandyti verta.
- Na, taip. Aš irgi taip daryčiau. Niekada nereikia pasiduoti. Tačiau šįkart… Pati supranti, kad aš tikrai Gomoris neatiduosiu. Ir mintis, kad ji gali mirti, manęs nesustabdys.
Soirai jau niežtėjo nagai. Duabuno įžūlumas buvo bekraštis.
- Matau, kad nesutarsim.
Abu patylėjo.
- Ilgam čia apsistojai?
- Dar nežinau. Tiesą pasakius, laukiu žinių. Turiu dar vieną daug sudėtingesnį klausimą išspręsti.
- Žinoma, šeimos reikalai visada svarbiausi, - lyg ir užuojauta, lyg ir pašaipa.
- Karūnos reikalai, - atsakė sausai.
- O taip, žinoma. – akyse suspindo juoko kibirkštėlės.
- Tai gal ir keliausiu namo, - pasakė po akimirkos.


Duabunas buvo iš tų retų burtininkų, kurie nemėgo jodinėti. Kartais, jei reikalas prispirdavo. Šiaip važnyčiojo lengvą karietaitę su stogeliu, traukiamą dviejų arklių.
Štai ir dabar neskubėdamas traukė namo. Mąstė apie tai, ko iš tikrųjų norėjo ta demonų karalienė. Juk negalėjo būti tokia kvaila, kad tikėtųsi susitarti. Ar galėjo? Jauna, nepatyrusi, atsitiktinai užėmusi didelės karalystės sostą. Net ne karalystės, o ištiso pasaulio. Įdomu, kur tas pasaulis ir kaip atrodo. Negali sakyti, kad Duabunas nieko neišmanė apie demonų karalystę. Tačiau žinojimas, kur yra vartai į ją, nieko nereiškė. Gomoris bandė jam papasakoti, bet suprasti buvo sunku. Kintantis laikas, materija, spalvos ir formos. Atrodė, kad ten nėra nieko pastovaus.
Žinojo Duabunas ir apie keistą situaciją karalystėje. Kažkur Žemėje apsistojo Akeilės brolis dvynys. Akivaizdu, kad sesuo atkeliavo brolio nubausti. Gomoris sakė, kad jis nušvilpė ten kažką, dėl ko Akeilė nėra visavertė valdovė. Ko gero, norės tą daiktą atsiimti.
Staiga arkliai sustojo. Duabunas buvo taip įsigilinęs į savo mintis, kad pakėlė galvą lyg iš miegų pabudęs.
Ant keliuko sukryžiavęs kojas po savimi sėdėjo Nasohnorbas.
„Taip. Pasirodo, tai aš buvau naivus“ – pasišaipė iš savęs. Akivaizdu, kad magas ant kelio atsirado neatsitiktinai.
- Sveikas, broli Duabunai.
- Sveikas, broli Nasohnorbai, - atsiliepė lipdamas iš karietaitės.
Prie žirgų pribėgo karys ir patraukė karietą tolyn.
- Čia kad arkliai nenukentėtų, - paaiškino Nasohnorbas, vis dar sėdėdamas.
- Malonu, kad rūpinies. Tai laukei manęs?
- Laukiau. Senokai.
- Parsidavei demonų valdovei?
- Tiesą pasakius, be jokio užmokesčio. Vien tam, kad su tavimi pasigalynėčiau. Nes kitaip tavęs iš tavo irštvos neištrauksi.
- Tai pilstysim iš tuščio į kiaurą ar…


Burtininkės kuitėsi prie Duabuno pilies vartų. Bandė suprasti ar daug spąstų pridėliota. Lordas Temoras su rofais apsistojo atokiau.
- Kaip manai, Škira, kas ten už vartų?
- Jeigu ten šnabždesiai, tai nežinau…
- Matysim. Man labiausiai neramu dėl demonų. Nežinia, ar jie geba taip gerai klausą blokuoti.
- Va, viskas, - sumurmėjo Škira. – Pro vartus galima eiti. Bet kur toliau, tai nežinau.
- Rūsio ieškosim.
- O ko čia ieškoti? Visi žinom kur būna rūsiai. Va, kaip ten įeiti reikės…
- Ilgai dar jūs? – už nugaros stovėjo lordas Temoras.
- Pro vartus tai galima eiti, - atsiduso Inoma. – Kas už vartų, tai nežinau.
O už vartų buvo liūdnai. Pasirodė, kad šnabždesiai ne į ausį šnabžda. Ir burtininkų, ir demonų galvas užplūdo neaiškus triukšmas. Žodžiai nežinomomis kalbomis, juokas, verksmas, kraupūs riksmai, šnypštimas, žvėrių riaumojimas, mūšių garsai… Akimirkai viskas nutilo, o tada visą kūną sutraukė cypimas.
Tylos akimirkos pakako atsikvošėti tik Škirai. Galbūt todėl, kad buvo likusi arčiausiai vartų. Ji išbėgo už vartų ir be jėgų nukrito ant žemės. Kurį laiką sėdėjo užsimerkusi, bandydama atsigauti, surikiuoti mintis ir jausmus.
Galiausiai burtininkė atsimerkė ir pažvelgė į kiemą. Vaizdas buvo įdomus. Inoma gulėjo ant žemės. Matyt nualpusi. Užtat demonai buvo virtę įvairiaspalviais debesėliais, kurie blaškėsi po kiemą.
- Na, brangioji, - pasakė keldamasi nuo žemės, - ir ką dabar darysi? Kaip kovosi su tuo ko nematai ir apie ką nieko neišmanai?


Lordas Temoras pajuto triukšmo smūgį ir iškart ėmė virsti į pradinį būvį. Visiškai negalėjo savęs kontroliuoti. Pamatė aplinkui besiblaškančius demonus ir ant žemės gulinčią burtininkę. Kitos burtininkės nebuvo matyti. Jį apėmė panika, puolė blaškytis drauge su kitais. Vis gi tūkstantmetė patirtis sidabrinėje dėžėje privertė susikaupti. Sąlygos buvo skirtingos, bet reikalavimai elgesiui tie patys – nusiraminti ir, nežiūrint į jokias kliūtis, bandyti elgtis racionaliai.
- Ramiai. Jie tik kelia triukšmą. Jie tik tavo galvoje kelia sumaištį. Jie gąsdina. Nusiramink.
Pasakyti, žinoma, buvo lengviau negu padaryti. Triukšmo banga vėl bloškė į neviltį ir skausmą. Vėl reikėjo įtikinėti save, kad tie balsai ir triukšmas nieko negali padaryti, kad tai tik baimė. Taip abejodamas, bijodamas, krūpčiodamas nuo jį čaižančių garsų, lordas Temoras didelėmis valios pastangomis vis gi slinko link vartų.
Jo pastangas galiausiai pastebėjo ir Škira. Nežinojo kaip galėtų jam padėti. Jos šauksmų lordas tikrai nebūtų išgirdęs. Todėl ėmėsi gal ir visai beprasmių veiksmų: pradėjo moti rankomis kviesdama.
Nežinia kiek tos jos pastangos padėjo, tačiau Temoras galiausiai išslydo pro vartus. Kurį laiką vis dar buvo įvairiom spalvom blyksčiojantis debesėlis. Galiausiai tapo stabiliai žydras. O po akimirkos tapo žmogumi.
- Na, dėkui dievams, - iškvėpė burtininkė. – Nors tu čia. Dviese gal ką sugalvosim…
- Palauk, leisk atsikvėpti… Kas per bjaurastis? Girdėjęs apie tai nebuvau.
- Girdėjau, bet kol pats nesusiduri…
- Gerai. Nesvarbu. Ką darysim? Demonai tokioj padėty ilgai neištvers. Jie pradės žūti.
- Reikia iš ten ištraukti Inomą.
- Ir kaip? Aš ten negrįšiu. Neturiu ten fizinio kūno. Taigi…
- Galiu pabandyti vieną dalyką. Bet nežinau ar padės. Visais kitais atvejais padeda trumpam.
- Bandyk. Reikia kažką daryti. Jeigu dar ir Nasohnorbui taip pat sekasi…
- Nė nesakyk! – sumojavo rankom Škira.
- O ką? Visko gali būti.
- Nesvarbu. Aš einu Inomos. Jeigu man kas atsitiks…
- Geriau neatsitiktų, nes aš tada visai nežinosiu ką daryti.
Burtininkė nebesiklausė. Ji ištarė Didįjį užkeikimą. Škirą apgaubė ugninis kupolas. Ji žengė pro vartus.
Negali sakyti, kad šnabždesių poveikis visai dingo. Tačiau tai tebuvo aidas, kuris erzino, tačiau kentėti buvo galima. Todėl burtininkė greitai pripuolė prie Inomos, pakėlė nuo žemės ir vargais negalais ištempė už vartų.
Inoma gaivelėjosi ilgai. Jai skaudėjo galvą, pykino. O kai pabandė atsistoti, tai bjauriai išsivėmė.
- Košmaras… - sudejavo. – Nemaniau, kad jie tokie galingi.
- Niekas nemanė, - atsiduso Škira. – Pasirodo, gali ir be ausų būti, o veikia vis tiek. Ką darysim?
Inoma kurį laiką tylėjo, paskui neryžtingai tarė:
- Nežinau, gal tai buvo haliucinacija, bet…
- Sakyk jau! – suirzo Temoras. Buvo jau atsigavęs ir nekantrus.
- Kai gulėjau ten be sąmonės, man pasirodė, kad jie prašė išlaisvinti juos.
Škira susimąsčiusi žiūrėjo į besiblaškančius demonus pilies kieme. Kai kurie debesėliai jau akivaizdžiai tirpo. Jie mirė.
- Gali būti, - pagaliau tarė mąsliai. – Sudaryti su jais kokią nors sutartį, vargu, ar įmanoma. Ką jiems pasiūlysi? Gal Duabunas juos sugavo ir kažkokiu būdu uždarė pilies kieme?
- Sakykim. – Inoma dar buvo pablyškusi, bet jau beveik atsigavusi. – Kaip juos uždarė?
- Manau… - Škira apsižvalgė. – Pažiūrėk. Visa tvora apaugusi apyniais. Senovinis augalas. Iš pirmapradžių. O šnabždesiai irgi…
- Ką irgi?
- Na, turėtų būti pirmapradžiai. Ir gal kaip nors susiję?
- Tai manot, - Temorui idėja atrodė kvaila, bet geresnės lyg ir nebuvo, - kad nuplėšus bent dalį tų apynių šnabždesiai tiesiog išeis?
Inoma gūžtelėjo pečiais:
- Nežinau. Bet pabandyti verta.
- Tai pirmyn! – Temoras neketino sėdėti be veiksmo. Jam tiesiog fiziškai skaudėjo žiūrint į žūstančius demonus.
Ir visi trys ėmėsi plėšti apynius nuo tvoros.
Pradžioje nieko nevyko. Darbas atrodė beprasmis. Bet kad nebuvo kas daryti. Taigi tęsė toliau. Ir staiga… demonai nustojo blaškytis, spalvos ėmė rimti. Vienas po kito pradėjo atvirsti žmonėmis.
- Pavyko! Sesule, mums pavyko! – džiugiai šūktelėjo Škira.
Temoras tuo tarpu žengė pro vartus. Buvo tylu. Girdėti tik demonų dūsavimai, dejavimai ir keiksmai. Iš penkiasdešimties karių liko tik devyniolika ir Auta.
- Kraupu… - sušnabždėjo ji. – Praradau daugiau nei pusę karių.
- Užjaučiu, - nuoširdžiai pasakė Temoras. – Tai, ko gero, didžiausias demonų mirties atvejis. Rasei, kuri yra beveik nemirtinga, tai labai daug.
- Taip. Nemaniau, kad išvis gali taip būti.
- Pasaulis keičiasi. Kažkas vyksta. Atsitinka daug dalykų, kurių anksčiau nė įsivaizduot negalėjom.
- Taip…
- Ei, judu! Gana graudentis. Reikia gelbėti tą jūsų pranašę, - Škira dairėsi, svarstydama pro kur būtų geriau į pilį įeiti. – Čia gal dar ir daugiau kokios bjaurasties yra. Būkite atidūs.
Bjaurasties daugiau nebuvo. Paprastos pinklės, kurias burtininkės įveikė lengvai. Ligi tol, kol pasiekė rūsio duris.


Magai stovėjo vienas priešais kitą ir vertino jėgas bei galimybes. Derėtis nebuvo dėl ko. Tai buvo asmeninė dvikova. Nekentė vienas kito seniai. Jau nė nebeatminė pradinės priežasties. Nors ne, netiesa.
Jaunieji burtininkai Duabunas ir Nasohnorbas mokėsi pas tą patį magą. Ir visą laiką lenktyniavo tarpusavy. Kadangi nė vienas niekada nelaimėdavo galutinai, tai skatino dar aršesnį norą laimėti. Ir sustoti tose beprasmiškose lenktynėse jie neketino. O savo gana kvailą nesantaiką dangstė aukštesniais idealais, kurių, tiesą pasakius, nė vienas neturėjo. Kiekvienas darė tai, ką manė esant naudinga jam asmeniškai.
Todėl dabar stovėjo vienas priešais kitą suprasdami, kad jų neapykanta pasiekė aukščiausią tašką. Čia kažkurio pralaimėjimas bus galutinis, galintis baigtis net mirtimi.
Pirmas neištvėrė Duabunas, nes buvo suirzęs ir piktas ant savęs. Jį apgavo, įviliojo į spąstus. Ir dabar jo visas paskutinių dešimtmečių triūsas nueis niekais. Jam trukdo pasiekti tikslą, kuris, jis buvo tuo tikras, jau ranka pasiekiamas.
Smūgį Nasohnorbas atmušė lengvai. Buvo pasiruošęs. Toliau ugnies kamuoliai lakstė iš vienos pusės į kitą. Dažniausiai atmušami ir nepadarydami žalos nė vienam. Tačiau buvo ir menkų nudegimų bei sutrenkimų. Tai vienas, tai kitas netikėtai kluptelėdavo ir atrodydavo, kad jau pralaimės. Tačiau vėl stodavosi ir kovojo toliau.
Galiausiai Nasohnorbas padarė klaidą. Sukdamasis kluptelėjo ir tuo pat metu gavo tokį stiprų smūgį, kad prarado sąmonę. Atrodė merdėjantis. Duabunas vikriai pribėgo prie karietaitės ir suragino žirgus. Jis skubėjo. Suvokė, kad jo pilį kažkas irgi atakuoja. Valdovė Akeilė negalėjo pasitikėti tik vieno mago ir grupelės samdinių jėgomis.
Jei nebūtų toks susirūpinęs, piktas ir pavargęs… Bet nieko aplinkui nematė ir negirdėjo. Galvoje kalė vienintelė mintis. Greičiau!
O tada nutiko. Mago galvą užplūdo garsai. Riksmas, dejonės, staugimas. Ir galiausiai:
- Mes laisvi… laisvi… laisvi… Tu mirsi… mirsi… mirsi…
Duabunas dar bandė gintis. Tačiau buvo vėlu. Jo galvą užplūdo klaikūs balsai. Jie stiprėjo ir stiprėjo. Magui atrodė, kad jo galva pučiasi tarsi balionas ir tuoj tuoj sprogs. Jis suspaudė rankomis galvą. Nevaldomi arkliai staiga sustojo. Karietaitė nuvirto išmesdama Duabuną į kelio dulkes. Magas jau nieko nebejuto. Buvo miręs.


Burtininkės tupinėjo aplink rūsio duris ir nieko negalėjo padaryti.
- Kokio galo jis čia prikūrė, - burbėjo Inoma.
- Turėjo laiko, - atsiduso Škira. – Tiek metų čia turėjo demonę sulaikyti. Tai tobulino ir tobulino.
Tuo metu atėjo lordas Temoras:
- Na, mergaitės, jūs dar ilgai?
- Mes tau ne mergaitės! – purkštelėjo Inoma. – Neslankiok čia ir nenervink.
- O ką aš daugiau galiu? Nieko neišmanau apie tas magų nesąmones. Laukimas nervina. O jeigu Duabunas laimėjo ir atsivilks čia? Ką tada darysim?
- Nekarksėk! – Škira bandė padaryti kažką.
- Aš tik svarstau įvairias galimybes.
- Eik tų savo galimybių svarstyt kitur, nes…
Ji nebaigė sakyti. Rūsio durys užsiliepsnojo šalta žalia liepsna. Pasipylė kibirkštys. Visi trys atšoko.
- Ką padarei? Ką padarei? – ėmė šaukti Inoma.
- Nežinau. Bandžiau trečio laipsnio atvėrimo burtą.
- Kokio galo?
- Tai nieks daugiau nepadėjo.
- Pasitart galėjai.
- Su kuo? Su tavim?
- Tai žinoma! Juk drauge dirbam.
- Kad iš tavęs jokios naudos…
- Iš jūsų abiejų jokios naudos! – supyko Temoras. – Durys neatsidarė. Dabar, va, dar ir apšerkšnijo.
- O iš tavęs ir tavo demonų kokia nauda? Trypinėjat aplink, trukdot. O gelbėjam tai jūsų pranašę.
- Gal baigsit, - pavargusiu balsu įsiterpė Auta. – Kieme girdėti. Mano kariai pavargę, liūdni. Kai kuriems baisu. O jūs čia…
- Škira, pažiūrėk.
Visi atsisuko į Inomą. Šioji žiūrėjo į rūsio duris. Ugnis išblėso, šerkšnas ištirpo.
- Ir ką tai reiškia? – peržvelgė visus Temoras.
Jam nieks neatsakė. Ir nieks nepajudėjo iš vietos.
- Na, žinot! – lordas Temoras ryžtingai krestelėjo galvą, priėjo prie durų ir ištiesė ranką link durų rankenos.
Tą akimirką atsivėrė durys. Ant slenksčio stovėjo Gomoris.
- Jis mirė… - pasakė ir susmuko Temorui ant rankų.


Gomoris leisgyvė gulėjo Soiros lovoje. Ji sunkiai kvėpavo, buvo išblyškusi ir niekaip neatgavo sąmonės.
Soira su Tšiagunu stovėjo prie lango ir tyliai šnekučiavosi.
- Blogai, Temorai. Ją reikia kuo greičiau nugabenti į Karalystę. Ar žinai kur artimiausi Vartai?
- Neįsivaizduoju. Gal rofai žino?
- Gal. Bet tokios būklės ji negali ilgai būti. Kad ir kur būtų Vartai, ji neištvers. Duabunas nors ir kankino ją, bet ir palaikė gyvybinę energiją. O dabar nežinia ką daryti.
Beldimas į duris.
- Užeik, Muosi.
- Kapitone, pas tave nori Auta.
- Kviesk.
Iš Autos buvo likęs tik šešėlis. Ji labai liūdėjo dėl žuvusių savo karių, kaltino save, kad įvėlė juos į tokią kebeknę. Nepraėjo be poveikio ir šnabždesių atakos.
- Ačiū už pagalbą, Auta. Labai užjaučiu dėl žuvusių…
- Ačiū, Mano valdove. Jie buvo ne tik kariai, bet ir mano šeima.
- Suprantu. Jei būtume žinoję…
- Niekada negali žinoti.
- Labai graudu, - burbtelėjo Tšiagunas. – Bet dabar reikia nuspręsti, ką darysim su Gomoris. Šiuo metu tai svarbiausia. Po tiek aukų turime nors ją išgelbėti.
- Taip, - ryžtingai krestelėjo galvą Soira. – Gal žinai, Auta, kur rasti artimiausius Vartus?
- Žmogišku pavidalu bus kokios trys dienos kelio. O dar pranašę reikės vežti.
- Ilgokai. Tšiagunai, tau teks keliauti skubiai į Karalystę ir iškviesti gydytojus. Auta, tu su savo kariais paimsite pranašę ir pamažu trauksite link Vartų. Muosi, kaip jaučiasi mūsų draugai?
- Burtininkės gerai. Atsigavo. O magui ne kas. Aš… nenorėjau trukdyti, tai pats paskyriau dešimt karių, kad palydėtų jį namo.
- Teisingai pasielgei. O burtininkės?
- Čia jos. Sako, gal dar bus reikalingos.
- Teisingai. Jos palydės demonus. Dėl viso pikto.
- Tai liksi čia viena? – Tšiagunas vėl buvo nepatenkintas.
- Aš turiu karius.
- Taip. Bet jeigu brolis…
- Jis kol kas neapsireiškė. Gal nė nežino, kad aš čia.
- Mažai tikėtina.
- Nesvarbu. Viskas bus gerai. Tu juk greit grįši.


Ašalas nebuvo tikras Akeilio ir Akeilės pusbrolis. Tik tolimas giminaitis. Tačiau nuolat trynėsi rūmuose, lindo į akis Učišai ir Afegui, rodė didelę meilę Akeilei ir Akeiliui. Vadino juos pusbroliu ir pussesere. Akeilei tas nedarė įspūdžio. Ji iš tolo jautė apsimetinėjimą ir netikrumą. Akeilis gi buvo naivesnis. Jie drauge mokėsi ir žaidė. Ir Ašalas jį tiesiog užvaldė.
Kaip jam pasisekė pavergti Akeilį, sunku pasakyti. Rūmuose tuo metu vyravo chaosas. Po netikėtos valdovės mirties paaiškėjo, kad Afegas visiškai niekam tikęs valdovas. O Akeilė tuo metu dar tik bandė viską suimti į rankas.
Ašalas neketino į sostą sėsti pats. Tam būtų reikėję pašalinti tris konkurentus: Afegą ir dvynius. Jis tikėjosi valdyti tą, kuris sės į sostą. O Akeilis tam labai tiko. Jį buvo lengva valdyti: įtikinti, įbauginti, supykdyti. Atrodė, kad viską apgalvojo ir apskaičiavo. Bet ne. Ir tas pražiūrėtas dalykas buvo Akeilė.
Pradžioje viskas ėjosi kaip iš pypkės. Materialiniai ištekliai buvo neišsemiami. Akeilis, kaip valdovės Učišos sūnus, paveldėjo nemažą turtą auksu ir brangiaisiais akmenimis. Taip pat Žemėje jam atiteko pilis bei keletas sąskaitų bankuose. Valdovė aprūpino vaikus turtu ir Žemėje, nes manė, kad, kaip įprasta, jie norės pagyventi ir ten. Tiesa, pilis priklausė abiem, bet Akeilis susikraustė ten ir neketino seseriai nė kampo užleisti. Toji ir nepretendavo. Kol kas. Žinia, kažkada turėjo įvykti susirėmimas. Ne dėl varganos pilies, žinoma, o dėl rūmų Karalystėje ir sosto.
Ašalas sąmokslo organizavimo ėmėsi iš peties. Visų pirma, labai džiaugėsi ir vis kartojo Akeiliui, koks įžvalgus buvo, kad Akeilį ir  Atnenopmoką išgabeno į Žemę.
- Girdėjai, kas nutiko Valdovui Afegui? Tavo sesuo ištroškusi valdžios. Ji negailestinga. Iš savo kelio patrauks bet ką. Ir tu toj dėžėj garantuotai būtum atsidūręs. Gerai, kad Atnenopmoką sugebėjau nugvelbti. Net pats nesuprantu kaip pasisekė.
- Tiesą sakai, pusbroli. Akeilė visai pasiuto. Baisu kaip ji pasielgė su tėvu. O su manimi gal dar žiauriau būtų pasielgus.
- Žinoma žinoma… - linksėjo pritardamas Ašalas. – Todėl dabar turime pasiruošti. Akeilė ateis. Jei ne tavęs, tai  Atnenopmoko. Kad ir kaip ji pučiasi, bet be akmens nėra tikra valdovė.
- Taip. Ateis. Ir ką darysim?
- Visų pirma, turime užsitikrinti paramą Karalystėje.
- Sudėtinga. Po paskutinių Akeilės veiksmų, ypač prieš Afehą, ten visi pritilo. Paliko viską valdyti lordui Kiargui ir žemesniesiems. Ir mūsų šalininkai pritilo.
- Tu teisus, Akeili. Bet kuo išgalėdami jie remia. Turim būrelį čia besitrinančių kilmingųjų, kurie neketina grįžti Karalystėn tol, kol soste tavo sesuo.
- Smulkmena, - numojo ranka princas.
- Taip. Tačiau labai svarbi. Tai parodys tiems, kuriuos norėsim pritraukti Žemėje, kad turi paramą Karalystėje.
- Ir kas tie padėjėjai?
- Na, samdinių čia užtenka. Surinksi pakankamai. Bet reikės magų, burtininkų, raganių pagalbos.


Magė Iaka buvo išskirtinė asmenybė. Jos magiškos galios pasireiškė dar vaikystėje. Pastebėję keistą elgesį tėvai išsigando ir, kaip įprasta, kreipėsi į Didžiosios Ragės Ordiną. Atvykę raganiai atidžiai išklausė tėvus, paskui kalbėjosi su mergaite. Galiausiai bauginanti moteris Tydoruna uždėjo mergaitei ranką ant galvos ir ilgai užsimerkusi kažko klausėsi. O atsitraukusi niūriai tarė:
- Šitą turim gabenti tiesiai į Gildiją. Tuojau pat. Gerai, kad dar nieks prie jos neprikibo. O tai turėtumėm bėdų.
- Nesuprantu, - truktelėjo pečiais jauniausias raganius, - kodėl mes turime vargintis. Tegu Gildija…
- Jaunas dar, - vyptelėjo Tydoruna. – Šitos mergaitės be priežiūros nė akimirkai palikt negalima. Aš per savo ilgą amžių pirmą kartą tokią sutinku. Kažkada apie tokį berniuką man pasakojo Gylys.
Jaunasis raganius pagarbiai pažvelgė į Tydoruną:
- Tu pažinojai Gylį?
- Sakau gi, aš labai sena.
Taip mažoji Iaka, tebūdama penkerių, atsidūrė Burtininkų gildijoje. Ten ilgai rinkosi burtininkai ir magai aptarti, ką su tokia ypatinga mergaite daryti. Pradžioje ją tiesiog mokė valdyti savo galias, nes kuo toliau, tuo dažniai ji nesąmoningai atlikdavo veiksmus, kurie buvo pavojingi ne tik kitiems, bet ir pačiai.
Pirmas incidentas nutiko iškart atvykus. Mergaitė buvo išsigandusi ir pikta. Ją atskyrė nuo tėvų, ji keliavo su labai nemielais raganiais, o dabar atsidūrė tarp dar keistesnių žmonių. Kai baltoji burtininkė Škira norėjo paimti ją už rankos, kad nuvestų į skirtą kambarį, Iaka staiga išleido tokį garsą, kad netikėtai užklupti burtininkai ir raganiai vienas po kito susmuko praradę sąmonę. O pati išsigandusi mergaitė pravirko.
Iš kiemo gilumos atbėgo vienas jaunųjų burtininkų-gydytojų. Jis greitai įvertino situaciją ir ėmė raminti mergaitę. Ši kurį laiką dar kūkčiojo, tačiau burtininkai-gydytojai mokėjo nuraminti.
Tuo metu pamažu ėmė gaivelėtis burtininkai. Škira buvo pikta.
- Aš tą mergiščią tuoj pamokysiu mandagumo… - sušnypštė ji.
- Nereikia, sese. Aš ją paglobosiu.
- Teisingai, - atsiliepė kažkas. – Gal burtininkas-gydytojas kol kas jai tiks labiau.
Škira numojo ranka ir patraukė į vidų. Tuo metu burtininkas-gydytojas Utšaras paėmė Iaką už rankos ir maloniai kalbindamas nusivedė.
- Taip, - atsiduso senas juodasis burtininkas. – Turėsim vargelio…
O vargelio buvo. Mergaitė lipte prilipo prie Utšaro. Nepaleisdavo jo nė akimirkai. Turėdavo sėdėti šalia, kol mergaitė užmigdavo. Jis raminančiai veikė mergaitę, tačiau problemų išvengti vis tiek nepavykdavo. Kartą naktį Iaka kažką susapnavo, pašoko iš lovos ir ėmė deginti viską aplinkui. Kambarys nebuvo didelis. Taigi, mergaitę jau laižė liepsnos. Suvaldyti tos ugnies ji dar nemokėjo. Būtų sudegus. Gerai, kad kažkuris burtininkas ėjo koridoriumi ir suspėjo užkirsti kelią nelaimei. Kitą sykį nežinia kodėl ir kaip ji visas gėles kieme pavertė bjauriais šliužais, kurie puolė aplinkui viską graužti. Kol kažkas susigriebė, kol įvedė tvarką, Iaka iš susijaudinimo ar baimės tapo nematoma. O dar tuo metu nebuvo Utšaro. Jis gi mokėsi, tai turėjo ir kitų darbų.
Žodžiu, kol mergaitei sukako devyneri ir ji galiausiai galėjo valdyti savo emocijas, didesni ar mažesni nutikimai nervino visus. Ir visi apsidžiaugė, kai ją kuiam laikui priglobė Gaišė. Tiesa, mokyti jos nesirengė.
- Tik ragus aplaužysiu, - nusivaipė.
Mergaitę nuo tos šypsenos nukrėtė šiurpas. Tačiau ji susivaldė, o Gaišė įvertino:
- Mat, šio to jau išmokai.
Ragų laužymas truko iki dvylikos. Keistas buvo laikas. Gaišė apgyvendino mergaitę pilyje su dviem nuolat nepiktai besiriejančiais burtininkais. Jie nieko nemokė. Tiksliau, mokė tai, ką Iaka galėjo padaryti savo įgimtų magiškų galių būdu, daryti paprastai: įkurti ugnį, virti valgyti, tvarkytis namuose, skalbti, sodinti augalus ir kitų darbų. Dar mokėsi joti ir prižiūrėti žirgus. Keista, bet šios pratybos galutinai nuramino audringą charakterį. Ir dabar ji jau galėjo mokytis magijos.
Iaka turėjo keletą mokytojų ir dvidešimt penktaisiais gyvenimo metais tapo mage. Ir viskas buvo puiku, tačiau turėjo vieną keistą, burtininkėms visai nebūdingą, svajonę. Ji svajojo ištekėti už princo ir pagimdyti jam sosto paveldėtoją. Tai tapo pašaipų ir patyčių priežastimi. Tačiau Iaka tvirtai tikėjo savo svajone ir neketino jos atsisakyti.
O tada ji sutiko princą Akeilį.