Sugrįžimas. Demonai-3

Soira varė žirgą negailėdama. Ją prisivijo Grakas:
- Kapitone, už posūkio raganos troba ir mūsų stovykla.
Ši pristabdė žirgą. Kariai prisivijo.
- Vyrai, greitai pasieksim vietą. Nežinau ką ten rasim. Kol nepaliepsiu, nieko nedarykit. Nebent tektų gintis.
Soira vėl pajudėjo. Dabar jojo žingine. Vyrai išsirikiavo po du ir patraukė iš paskos. Kai išniro iš už posūkio, pamatė priešais atšuoliuojantį būrelį žaliaplaukių karių.
Soira pakėlė ranką ir šūktelėjo per petį:
- Laukite manęs čia!
Tada šuoliais pasileido link atjojančių. Kai susitiko, taip timptelėjo žirgo pavadį, kad šis stojo piestu.
- Nuo žirgų, prakeikti vergų išperos! – sušnypštė ji.
- Ponia, - išdidžiai pradėjo priekyje jojusi jauna moteris, kuri skirtingai nei likusieji vilkėjo ne jojiko kostiumą, o puošnią rudos odos suknelę.
- Nedrįsk, verge! Vergo dukterie! Tu negali į mane ne tik kreiptis! Tu neturi teisės į mane akių pakelti! Tu turi dulkėse po mano kojomis voliotis! Aš esu Demonų karalystės Valdovė Akeilė! Pulk ant žemės, niekingoji rofe! Aš siunčiau pas jus savo pasiuntinį, mano patikėtinį lordą Temorą. Jis negrįžo!
Jaunoji moteris akivaizdžiai sutriko. Ji nervingai gniaužė rankoje pavadį. Užtat Soira puolė dar aršiau:
- Ar tam jus išlaisvinau? Ar tam leidau jums išvykti, kad atsuktumėte man nugarą ir dar blogiau elgtumėtės su mano pasiuntiniu?
Po šių žodžių Soira nutilo ir pavarė žirgą link karių stovyklos, mostelėjusi už jos esantiems sekti paskui. Šie ramiai pajudėjo pirmyn, tačiau rankas laikė ant ginklų ir atidžiai stebėjo žaliaplaukius.
Kai pasiekė stovyklą prie Soiros pripuolė Mugnis:
- Malonu tave matyti, kapitone Soira.
- Man tave irgi. Ar jūs visi sveiki? Ir kas čia nutiko?
Mugnis skėstelėjo rankomis:
- Mes sveiki, kapitone. Prieš dvi dienas dingo kapitonas Tšiagunas. Pasiunčiau tau žinią, nors kapitonas liepė pasitraukti visiems. Gal ir neteisingai pasielgiau… Nors tuoj po to, kai išjojo Vonesas ir Grakas, atsibeldė šitie žaliaplaukiai. Jie nieko mums nedarė. Tiesiog apsupo. Net ginklų neliepė atiduot. Kadangi nieko nevyko, tai liepiau vyrams elgtis ramiai.
- Šaunuolis! Pridedu tau premiją prie algos. Ir tavo vyrams.
- Ačiū, kapitone!
- Nedėkok. Dar reikia iš čia išsikapstyti. Dabar aš trumpam pasišalinsiu. Tikiuosi grįžti su kapitonu Tšiagunu. Kol niekas nevyksta, sėdėkit čia ir tiek. Jei puls, ginkitės.
- Supratau, kapitone…
Soira daugiau nieko nepasakė, apsisuko ant kulno ir patraukė prie žaliaplaukės moters.
- Na, vergo dukterie, kvailele rofe, ką sumąstei? Padėsi savo Valdovei ar dar spyriosies?
- Aš esu laisva! Mes visi esame laisvi! Ir tu neturi jokios teisės!
Soiros veidas persikreipė nuo tramdomo įsiūčio. Ji kietai suspaudė lūpas. Akimirką patylėjo, žvelgdama į rofę rūsčiu žvilgsniu. Tada kreivai vyptelėjo:
- Gerai. Jeigu jums taip norisi vėl tapti vergais…
Ji patraukė ežero pusėn. Mergina tuo tarpu ėmė nervingai trypčioti vietoje, neapsispręsdama, ar pulti paskui, ar daryti ką kita. Tuo tarpu Soira ėjo ir galvojo, ar rofai galėtų žinoti, kad ji neturi Atnenopmoko. Jei rofus jau pasiekė gandai…
- Valdove, palauk! – pagaliau apsisprendė rofė.
Soira nesustojo, tik sulėtino žingsnį, suteikdama progą merginai ją pavyti.
- Valdove, palauk, neskubėk taip.
- Ko nori, rofe?
- Mano vardas Auta. Ar galėtum mane vadinti vardu, Valdove?
Soira nusprendė nekreipti dėmesio į nelabai pagarbų toną. Ir į tai, kad Auta nesikreipia „mano Valdove“.
- Gerai, Auta, pasikalbėkim.
- Valdove, tas lordas Temoras… Jis atvyko labai netikėtai. Elgėsi įžūliai. Įžeidinėjo Senolį. Reikalavo, kad mes padėtume. Jis…
- Jis kalbėjo MANO vardu! – riktelėjo Soira. – O taviškiai ką: manė išsisuks? Aš esu suirzusi. Labai! Todėl manau, kad iš jūsų Žaliojo ežero paliksiu tik gražaus gelsvo smėliuko lopinėlį.
Valdovė vis dar žingsniavo link ežero. Tuo tarpu Auta tepeno iš paskos kiek atsilikusi. Jai buvo nepatogu su ilga prašmatnia suknele. Tačiau Valdovė nė nemanė jos pasigailėti.
- Mano Valdove! – galų gale išspaudė Auta. – Tai aš! Aš esu kalta! Tai aš vadovauju kariniam pasirengimui. Tai aš priėmiau sprendimą. Senolis prieštaravo. Ir kiti. Tačiau aš ir kai kurie kiti… Mes manėme, kad lordas Temoras meluoja. Jis gi buvo tavo priešas. Mano Valdove, ir tavo motinos Učišos priešas. Kas galėjo tikėtis, kad lordas Temoras dabar tavo patikėtinis? Ir jau niekaip nesitikėjome, kad tu, mano Valdove, esi Žemėje.
Pagaliau Soira sustojo. Ir Auta vos neatsitrenkė į ją. Tiesą pasakius, nebebuvo kur eiti, jos jau pasiekė ežero krantą. Dabar Valdovė Akeilė stovėjo ir, sukiodama ant piršto savo valdžios ženklą – žiedą, žvelgė ežeran. Atrodė labai rūsti ir ryžtinga. Tačiau iš tikro visiškai nežinojo ką daryti.
Auta irgi nutilo. Tikriausiai nusprendė, kad jau viskas pasakyta. Dabar teliko laukti, ką nuspręs Valdovė.
- Sėsk, - Soira apsuko žiedo akį į delno pusę, apsižvalgė ir atsisėdo ant kupsto.
Kai toji pritūpė šalia, Valdovė paklausė:
- Tu esi karo tarybos pirmininkė. Ar kaip ten? Kodėl tu? Ir kodėl jodama vadovauti karo veiksmams apsivilkai šitą nepatogią suknelę?
- Aš vadovauju todėl, kad šitos pareigos perduodamos šeimoje pagal motinos liniją. Ir nesvarbu, ar tai vyriausias sūnus ar dukra. O suknelę apsivilkau todėl, kad norėjau, jog viskas atrodytų ne taip agresyviai.
Valdovė Akeilė susimąstė. Ji nežinojo, ką galima rofams sakyti, o ko ne.
- Gal, - pagaliau pasakė, - visų pirma, tu šok į tą savo balą ir atvesk čia lordą Temorą. Paskui nuspręsim ką daryti.


Tšiagunas sudribo šalia Soiros ir patenkintas į plaučius įtraukė gaivų orą.
- Ačiū tau, mano Valdove.
- Prašau, - nusiviepė Soira. – Gali nesitikėti, kad tai padariau dėl tavęs.
- Žinau, mano Valdove, bet vis tiek esu dėkingas.
- Gerai. Kas toj baloj vyksta?
- Nelabai žinau. Mane paleido ir labai mandagiai atsiprašė. Be to, prašė tau perduoti, kad labai prašo palaukti.
- Palauksiu. Kur dingsiu nelaukusi? Tikiuosi, kad iš to bus kokios naudos.
- Bus. Man pasirodė, kad jie gerokai išsigandę. Todėl padės kuo tik galės.
Tą akimirką iš vandens išniro Auta.
- Mano Valdove, - mandagiai ir beveik nuolankiai kreipėsi. – Aš viską paaiškinau senoliams. Jie pritarė mano nuomonei, kad privalome tau padėti. Todėl aš ir visi mano kariai – tavo paslaugoms.
- Ir gerai. Mane šiuo metu vadink kapitone Soira, o lordą Temorą – kapitonu Tšiagunu. Į tave kreipsiuos kapitone Auta. Savo kariams pasakyk kas mes tokie. Ir prigrasink niekam nepasakoti.
- Klausau, mano Valdove.
Ir visi trys patraukė pas savo karius. O pavakary keturiasdešimt Soiros karių ir penkiasdešimt Autos vadovaujamų jau sugrįžo į stovyklą.
Šokdama nuo žirgo Soira šūktelėjo:
- Seržante Ninemai!
- Klausau, kapitone! – džiaugsmingai atsiliepė.
- Išrikiuok mūsų karius, tuoj pat!
- Taip, kapitone!
- Mano kariai! – po akimirkos Soira jau stovėjo priešais rikiuotę. – Atvedžiau dar vieną būrį, vadovaujamą kapitonės Autos. Jie yra nežmonės. Tačiau jie yra mūsų sąjungininkai. Prašau elgtis su jais draugiškai. Tiesiog nekliūkite vieni kitų.
Soira pažvelgė į Tšiaguną ir pridėjo:
- Žaliaplaukius vadina rofais. Jų tautai esu padariusi keletą paslaugų. Todėl pastebėsite, kad jie su manimi elgiasi itin pagarbiai. O dabar laisvi.


- Soira, mesk tą mintį iš galvos!
- Kodėl?
- Tu nepasiruošus! Mes nežinom kokią armiją surinko Akeilis. Mes neturim burtininkų paramos. Net raganių.
- Bet aš turiu visą armiją demonų!
- Niekai, - numojo ranka Tšiagunas.
- Kodėl?
- Ką gali tavo demonai? Ginklais mojuoti. Viskas. O jeigu Akeilis turi magų ir raganių? Tavo demonai gali būti išsyk išvesti iš rikiuotės.
- O ką padės burtininkai ar raganiai? Ką jie pakeis?
- Na, ir užsispyrusi! Reikia galingų burtininkų, kurie galėtų pasipriešinti jo burtininkams. Be to, pirmiausia turėtume išvaduoti Gomoris. O Duabunas – ypač galingas magas. Mums reikia tokio pačio.
- Daug kainuos…
- Tau pinigai problema?
- Ne.
- Tai kas?
- Gaila. Tie magai ir šiaip turtingi. Geriau samdiniams daugiau mokėti.
- Nepersistenk! Jie ir šiaip gauna daugiau nei kitur. O magą ir keletą burtininkų gal galima ir už dyka gauti.
- Niekus šneki! – purkštelėjo Soira.
- Tik reikėtų su kokiu burtininku pasišnekėti.
- Ir ką jam sakysi?
- Supranti, girdėjau, kad yra burtininkų, kurie nenori su demonais kovoti ir jų įkalinti. Jie gal net visai mielai sutiktų Duabunui pakenkti.
- Bet tai rizikinga. Kaip sužinosi, kas yra Duabuno draugas, o kas priešas?
- Aš manau, kad galim samdinių paklausinėti apie kokį burtininką-gydytoją. Jie paprastai būna geraširdiški, malonūs ir linkę pagelbėti.
- Gal…
Soira buvo liūdna ir pikta tuo pat metu. Atsidūrė čia pasipūtėliškai galvodama, kad galės tvarkytis kaip Karalystėje. Nenorėjo pripažinti, kad pasielgė spontaniškai. Ir dabar, žinoma, gailėjosi. Ji jautė, kad Tšiagunas viską supranta. Bet nieko nesakys. Iš pagarbos. Tikros pagarbos, kurios retai sulaukia Karalystėje. O čia…
- Ei, ar girdi ką sakau?
- Atleisk, - atsiduso. – Noriu namo…
Tšiagunas pažvelgė į ją kažkaip šiltai. Ir staiga pagalvojo, kad Akeilė yra Učišos dukra. Ir… juk galėjo būti ir jo dukra. Ji tokia panaši į motiną. Ir išvaizda, ir charakteriu. Toji irgi šokdavo vykdyti sumanymų daug negalvojusi.
- Žinai, Soira, reikia nusiraminti. Ir daryti viską lėtai. Ir…
Tšiagunas nutilo. Nežinojo ar gali taip kalbėti. Tačiau prisiminimai staiga užplūdo. Pirmą kartą po išlaisvinimo prisiminė viską. Kaip susipažino su Učiša, aistringa sąmokslininke ir revoliucioniere. Kokių svajonių abu turėjo, kaip puoselėjo savo meilę, tokią jaunatviškai tyrą ir beribę. Ir kaip verkė Učiša, kai atėjo pasakyti, kad turėjo nusileisti Tarybai. Atsiprašė. O ką galėjo jis pasakyti ar padaryti? Buvo liūdnas, įskaudintas, piktas. Įžeidė ją. Ir daugiau jos nebematė.
Jis pakėlė galvą, apsižvalgė. Buvo jau vėlus vakaras. Prie laužo sėdėjo tik jiedu. Sargybiniai buvo atokiau.
- Mano Valdove, - kreipėsi tyliai. – Pasakysiu tai, ko niekada niekam nesakiau. Ir… Aš labai mylėjau tavo motiną. Ir ji mane. Bet ji buvo Valdovė. O aš tik eilinis lordas, nepatinkantis Tarybai. Ir pažadu niekada to daugiau nesakyti ir nepriminti. Aš gerbiu tave kaip Valdovę ir myliu kaip dukterį, kurios galėjau susilaukti su tavo motina. Todėl prašau tik vieno. Visada žinok, kad ir ką sakyčiau, kad ir kaip tau prieštaraučiau, taip darau tik iš pagarbos ir meilės tau, Mano Valdove.
- Oho, lorde Temorai, - išdidžiai krestelėjo galvą Valdovė. – Ačiū. Žinosiu.
Ir jie dar ilgai sėdėjo prie laužo tylėdami. Kol galiausiai Soira nusprendė, kad laikas miegoti, o sprendimus priims rytoj.


- Kapitone Soira, ar galiu užeiti?
- Užeik, Ninemai. Ar atsitiko kas?
- Ne. Kapitonas Tšiagunas išjojo ir prašė perduoti, kad išvyko pas burtininką Syką.
- Kas dar toks? Ir ko Tšiagunui pas jį reikia?
- Ko kapitonui reikia, tai aš nežinau. O Sykas – burtininkas-gydytojas. Labai mielas seneliukas. Gydo puikiai. O koks iš jo burtininkas, tai aš nežinau.
- Aišku. Toli tas Sykas gyvena?
- Tolokai.
- Gerai. Gali eiti.
Ninemas jau buvo išėjęs, kai Soira šūktelėjo:
- Palauk, Ninemai!
- Klausau, kapitone, - grįžo.
- Kaip manai, ar mūsų žalieji draugai toli nukeliavo?
- Na, jie išvyko vakar pavakare. Su tokia armija labai nepaskubėsi.
- Ar dar galima būtų juos pavyti?
- Geru žirgu…
- Parink trejetą. Vienas jų tebūnie Mugnis. Tegul pasiveja juos ir paprašo mano vardu sustoti. Mes juos pasivysim.
Soira liko viena. Vadinas, lordas Temoras, prisiekęs jai ištikimybę, daro kas šauna į galvą. Taip. Bet jis, ko gero, teisus. Ji paskubėjo. Dar Karalystėje turėjo geriau išsiaiškinti situaciją, apsvarstyti veikimo planą. Bet ji apsvarstė kaip elgtis Karalystėje. Ten, kur žinojo, kuo gali pasitikėti, kas ją myli ir gerbia, kas nekenčia, kas bijo. O čia…
- Kapitone, galiu?
- Užeik, Ninemai.
- Aš išsiunčiau juos. Pas tave nori tas… Muosis.
- Gerai. Tegul užeina. Ar jūs jau pusryčiavot?
- Taip, kapitone. Atnešti ko nors?
- Taip. Ačiū. Ir vyno.
- Klausau.
Po minutėlės atėjo Muosis. Ir pusryčius atnešė.
- Štai, - nusišypsojo. – Mane įpareigojo.
- Ačiū. Sėsk. Pasakok.
- Ką?
- Na… nežinau. Sakykim, kam paskutinį kartą tarnavai. Kokiose kovose dalyvavai.
- Tarnavau kunigaikščiui Trimui. Tarnyba buvo tokia rami. Kariuomenė jo puiki. Jokių maištų ar karų. Nė nežinau kam jam samdinių reikėjo. Na, užgaida gal. Mokėjo neypatingai daug. Bet ir veikti nebuvo ko.
- Tai kodėl išėjai? – paklausė tiesdama vyno taurę.
- Neišėjau. Mus atleido. Atsisakė mūsų paslaugų.
- Kodėl?
- Na, senasis Trimas pasimirė. Ir jo vietą užėmė sūnus Prėslas. Tas daug protingesnis. Ir taupesnis. Tai ir paleido mus. Tiesa, už vieną mėnesį į priekį sumokėjo.
Muosis kiek patylėjo ir užbaigė:
- O kas man iš to? Dabar vis tiek neturiu nei žirgo, nei ginklo, nei pinigų.
- Na, gali tarnauti man. Aš rūpinuosi saviškiais…
- Matau. Jūs su kapitonu Tšiagunu ypatingi. Tokių labai retai pasitaiko.
- Na, aš gal kartais persistengiu, - nusišypsojo.
- Ar, - gudriai nusišypsojo Muosis, - čia įprasta už tiesą bausti?
Soira nustebusi pažvelgė į kareivį:
- Keistas klausimas.
- Na, ne kartą buvau tokioj padėty, kai prašo pasakyt tiesą. O kai pasakai…
- Taip, - linktelėjo. – Žinau. Aš…
Ji nutilo. Kapitonei vis labiau patiko šis nežinia iš kur atsiradęs vyras.
- Žinai, Muosi, tu man patinki. O aš išmanau apie… Pavaldinius permatau kiaurai. Tai mano kraujyje.
- Pastebėjau. Tu, kapitone, esi apsigimusi vadė.
- Ačiū. Tai, turbūt, žinai, kad tikras vadas priima tiesą, nors ir labai nemalonią.
- Tai gerai. Aš manau, kad švaistaisi pinigais, nes nori atkreipti kažkieno dėmesį.
- Tu teisus.
- Ir dar matau, kad Tšiagunas, nors ir kapitonas, lyg ir pavaldus tau.
- Vai, koks pastabus. Ar man jau susirūpinti?
- Ne, kapitone. Aš niekam nesakiau nieko ir nesakysiu.
- Puiku. Galvoju, - Soira susimąsčiusi sukiojo rankoje tuščią vyno taurę. – Mano armijoje tokios pareigybės nėra. Visi, išskyrus seržantą, lygūs. Bet aš tave skiriu savo adjutantu. Žodžiu, patikėtiniu.
Soira įsipylė vyno, gurkštelėjo ir ištiesė butelį Muosiui:
- Mes su kapitonu Tšiagunu turėsim skirtis. Ir man reikės patikimo žmogaus.
- Aš, žinoma, dėkingas, - Muosis pavartė taurę rankoje, pažiūrėjo į vidų, lyg tikėdamasis ten ką pamatyti. Tada įsipylė vyno, grąžino butelį kapitonei ir pasakė:
- Bet, kapitone, visos tiesos man nepasakysi…
- Kol kas ne. Nors ir manau, kad tavimi galima pasitikėti, bet turėsi įrodyti.
- Ir ką turėčiau nužudyti, kad įrodyčiau ištikimybę? – niūriai paklausė Muosis.
- Gal tokių kraštutinių priemonių neprireiks. Kol kas pakviesk mano seržantą. Ir pats ateik.
Po akimirkos abu stovėjo priešais Soirą.
- Sėskitės. Bus tardymas. Pirmas klausimas: ar esate ką nors girdėję apie demonus?
Ninemas linktelėjo:
- Girdėjau. Sako, kažkokia ten kova tarp burtininkų ir demonų.
- Aha, - pritarė Muosis. – Mes, kai dar tarnavau prieš tarnystę kunigaikščiui Trimui, buvom paskirti padėti magui Nasohnorbui. Ginti, kaip suprantat, jo nuo nieko nereikėjo. Mes buvom dėl grožio, taip sakant. Jis vyko pas tokį magą Duabuną. Tai jie ten žaibais svaidėsi ir tiesiogine, ir perkeltine prasme.
- Vaje… Ir ko gi jie nepasidalino?
- Čia sunku pasakyti. Kažkokie teisiniai ar moraliniai nesutarimai.
- Labai įdomu.
- Žinai, kapitone, - įsiterpė Ninemas, - kartą tarnavau su tokia keista mergina. Jauna, graži, protinga. O jau kalaviją valdė…
- Bene įsimylėjęs buvai? – nusivaipė Muosis.
- Tai jau tikrai, - linktelėjo Ninemas. – Visi buvom. Tik pasakyti niekas nedrįso.
- Gal, vyručiai, apie meilę paskui. Ką ta mergina?
- Na, ji pasakojo apie kažkokį keistą burtininkų ir magų nesutarimą. Ji daug žinojo. Nesuprantu iš kur. Keista buvo. Ir… - Ninemas staiga nutilo. – Dabar kai pagalvoju, - prabilo po akimirkos, - tai ji irgi buvo mėlynplaukė.
- Įdomu. O vardas jos koks?
- Keistas toks… Kši.
- Kalė! – nesusivaldė Soira.
Vyrai nustebę sužiuro į kapitonę.
- Atsiprašau… Pažįstu ją. Ir ji man kai ko nepasakė, nors privalėjo.
Soira vėl nervingai griebė butelį ir jau nebepylė į taurę, o išgėrė tiesiai iš butelio. Jei dabar Kši, o šiaip jau kilmingoji Minikita, būtų papuolusi po ranka, būtų neišnešusi sveiko kailio. Ji kažką žinojo ir nepasakė.
Tą akimirką pasigirdo šuoliuojančių žirgų kanopų bildesys. Žirgai sustojo prie Soiros palapinės. Ir netrukus vidun įžengė Tšiagunas.
- Sveiki visi!
Kareiviai pašoko, o Soira piktai metė:
- Kur valkiojies?!
- Oho! Mūsų kapitonės nuotaika bjauri. Vyrai, - kreipėsi į vis dar tebestovinčius Muosį ir Ninemą, - ką padarėt kapitonei?
Šie nespėjo nieko atsakyti.
- Eikit iš čia, - mostelėjo Soira.
Tšiagunas atsisėdo:
- Žiūriu, jau pradėjai samdinių akivaizdoj iš butelio gerti.
Soira nieko neatsakė.
- Aišku. Tai kas nutiko?
- Kši.
- Kuo čia dėta Kši?
- Dėta! Ji valkiojosi čia, tarnavo samdine. Ir kažką žino apie burtininkų nesantaiką. O iš ko aš sužinau? Iš samdinių, kuriuos sutikau prieš kelias dienas.
- Įdomu.
- Labai. Bet dabar pasakok tu.
- Buvau pas burtininką Syką. Burtininkas-gydytojas jis geras. O daugiau…
- Gerai. Supratau. Kas toliau?
- Daug įdomių dalykų pripasakojo. Čia, pasirodo, vyksta pokyčiai. Dalis burtininkų ėmė abejoti. Kai kurie, žinoma, ir anksčiau nepritarė tam demonų gaudymui ir įkalinimui. O dabar liko tik nedidelė dalis, kurie dar tuo užsiima. Gavau kelis vardus burtininkų ir magų, kurie galėtų mum padėti.
- Tai gerai. Ryt ir aptarsim. Šiandien nenoriu nieko spręsti. Labiausiai norėčiau pasikalbėti su Kši.
- Na, kiek sudėtinga. Vartų arti nėra. Be to, gali būti, kad ji vis dar čia. Einu ilsėtis. Pavargau. Anksti kėliausi.
- Labanakt. Tiesa, tavo seržantą išsiunčiau sulaikyti rofus. Mums jų gali reikėti vaduojant Gomoris.
- Teisingai. Tik kodėl mano seržantą?
- Todėl, kad Mugnis labai protingai su rofais elgėsi. Ir jie dėl to į seržantą žiūri palankiai.
- Ir vėl tu teisi.
- Aš visada teisi.
- Kaip jau čia kitaip, - šyptelėjo.
- Nesivaipyk! – suirzo Soira. – Man šiandien jau gana.


Rytojaus dieną Soira liepė visiems ruoštis į žygį. Grįžo vienas iš samdinių, kurie vijosi rofus.
- Kodėl vienas?
- Seržantas, ponia, pamanė, kad būtų negražu visiems išjoti. Mus gražiai priėmė. Jie netoli nukeliavo. Kažką jie ten sustoję sprendė. Ir, man atrodo, apsidžiaugė, kad tu atvyksi.
- Na, ir puiku! Eik ilsėtis. O tai tuoj vėl ant žirgų.
- Matai, mano seržantas geresnis už taviškį, - nusivaipė Tšiagunas.
- Tebūnie, - atsiduso. – Einam papasakosi apie tuos burtininkus, kurie galėtų mums padėti.
- Pasakok, - paragino, kai susėdo ir įsipylė vyno.
- Na, Sykas daug vardų sakė, bet iš jo apibūdinimų išsirinkau kelis. Man labiausiai tinkamas pasirodė Nasohnorbas. Tačiau jo padėtis dviprasmiška. Labai patyręs ir galingas. Kažkodėl priešiškai nusiteikęs prieš Duabuną. Tačiau pats turi paėmęs į nelaisvę Kši seseris.
- Tai, mat, ko Kši čia trinasi.
- Taigi. Bet dėl viso kito jis pats tinkamiausias.
- Kartais galima akis užmerkti…
- O taip! Tikros valdovės pasirinkimas.
- Dar tik galimybė.
- Tai va, dar yra magė Aneida. Irgi labai galinga. Ir viskas su ja gerai. Tik… na, kažkada su Duabunu jie buvo pora.
- Žinai, tie žmonės visai panašūs į mus.
- Tokie patys.
- Gal ir taip. Kas dar?
- Yra dar vienas magas Kypas. Su juo jokių problemų. Duabuno nekenčia. Griežtai prieštarauja demonų įkalinimui.
- Bet vis tiek kažkas ne taip, - atsiduso Soira.
- Sykas sako, kad kol ligi jo prisikasi, o paskui kol įkalbėsi… Sėdi savo dvarely kažkokiam užkampy ir jokia proga iš ten neišlenda.
- Su magais viskas aišku. Vienas – vergvaldys, kovojantis prieš vergovę. Kita – pykčio dėl iširusių santykių kamuojama moteriškė. Ir dar vienas, kuris, ko gero, kitus skatina veikti, bet pats nė piršto nepajudins. Tai ką turim?
- Turim Nasohnorbą, kaip ir sakei. Tiesiog apsimestumėm, kad nežinom.
- Nereikia apsimetinėti. Tokiais atvejais geriausia būtų neslapukauti. Ir dar būtų kerštas Kši už slapukavimą.
- Kaip pasakysi…
Soira įsipylė vyno:
- Matysim. O ką burtininkai?
- Burtininkai. Su jais viskas gerai. Normalūs. Juodi ir balti. Stiprūs. Sako, kad sąžiningi, kas burtininkų, jei jie ne gydytojai, tarpe yra gana retas dalykas.
- Kaip ir nieks nepaaiškėjo. Juk svarbiausia yra tai, kad aš turėsiu jiems patikėti svarbius dalykus apie save.
- Taip. Manau, reikėtų tvirtai pasirinkti. Visam laikui kol būsime čia.
- Ilgalaikės sutartys – sudėtingas dalykas…
Abu nutilo. Tai buvo labai svarbus žingsnis. Valdovė Akeilė turėjo atiduoti savo likimą į kažkieno rankas. Ir kaip galima žinoti, kad tuo kažkuo galima pasitikėti.
- Žinai, lorde Temorai, aš jau gailiuosi… visko, ką padariau. Reikėjo atiduoti tą karūną Akeiliui.
- Nieko kvailesnio negirdėjau.
- Kodėl gi? Gyvenčiau sau ramiai. Ištekėčiau už kokio lordo…
- Aha, o aš tebesėdėčiau toj sidabrinėj dėžėj.
- Egoistas tu! – staiga nusijuokė Soira.
- Tai jau tikrai! Geriau būtų sėdėti toj dėžėj, negu dabar su tavim vargti.
- Tiek to. Tai ką darysim?
- Teisingai. Paverkei ir užteks.
- Nebūk įžūlus, nes aš vis dar…
- Taip taip… žinau…
- Atleisk, man sunku.
- Ką darysiu neatleidęs?
- Gerai, gana. Pirmučiausia, apie magą. Aš rinkčiausi Nasohnorbą. Nemalonu, kad turi įkalinęs Kši seseris. Bet jei padės išgelbėt Gomoris…
- Gaila, kad tik dabar sužinojom apie Kši seseris.
- Taip. Man nepatinka, kad niekas apie tokius atvejus į rūmus nepraneša.
- Tu teisi. Geriau būtų žinoti. Gal net padėti galėtume.
- Taip. Tai dėl mago sutarėm?
- Sutarėm.
- Dabar dėl burtininkų.
- Burtininkų, kurie nepatenkinti esama padėtimi, daug. Bet čia reikėtų galingų. Sykas pasiūlė daug. Bet labiausiai gyrė juodąją burtininkę Inomą ir baltąją burtininkę Škirą. Sakė, kad tos dvi yra draugės, kad ir kaip keistai tas skambėtų. Be to, jos abi galingos. Ir Sykas sako, kad ištikimos. Jei jau pažada…
- Vertinga savybė. Bet kol kas žinau tik vieną, kuris man tikrai ištikimas – tave.
- Ačiū.
- Nedėkok. Žinai gi, kad ištikimybė man gali brangiai kainuoti.
- Bet koks poelgis gali brangiai kainuoti.
- Žinoma. Tačiau dabar laikas keliauti. Rofai laukia mūsų. Reikia kur nors apsistoti visiems ilgesniam laikui. Tada teks sutarti su magu ir burtininkėm.
- Tikrai laikas į kelią. Bet mūsų armija patrauks dėmesį.
- Kol kas sakysim, kad ruošiamės kovai su Akeiliu. Apie Duabuną ir Gomoris – nė žodžio.
- Manau, kad visos armijos mums nereikės. Užteks nedidelio būrelio.
Soira linktelėjo jau rankiodama savo daiktus.
- Beje, o ką tu čia sprendei su Ninemu ir tuo naujoku?
- Kalbėjomės. Ninemas ir papasakojo apie Kši.


Gana didelė samdinių ir rofų armija apsistojo atokiau nuo pagrindinių kelių miške. Porą dienų visi pailsėjo. Tada Soira išsiuntė kelias samdinių grupeles patyrinėti padėtį dėl Akeilio bei jo ryšių su Najoku. Pasikvietė Autą ir tiesiai šviesiai nusakė padėtį.
Magas Nasohnorbas gyveno tolokai. Išjojo trise: Soira, Tšiagunas ir Muosis. Dėl pastarojo Tšiagunas labai nustebo.
- Nesuprantu, - burbėjo jis. – Tu jį pažįsti trumpiau negu visus kitus.
- Aš juo pasitikiu, - tvirtai atrėmė Soira.
- Gerai, kad pasitiki. Bet ar supranti, kad jis sužinos kas mes tokie.
- Taip. Aš ir noriu, kad kuris nors žmogus žinotų kas aš tokia.
- Nežinau ar tai protinga, - Tšiaguną įtikinti buvo sunku.
- Na, kaip supranti, sprendžiu aš.
- Gerai. Tu. Bet jeigu mes…
- Ar nesiliausi?! – suirzo Soira.
Tšiaguno veido išraiška rodė, kad jam tai nepatinka.
- Kapitone Soira, kada išjojate?
- Tai jau ir josim, Ninemai. Kur Muosis?
- Jau pasiruošęs.
Ninemas buvo akivaizdžiai nepatenkintas tuo, kad Muosis joja su kapitonais. Tą pastebėjo Tšiagunas.
- Tu per daug dėmesio rodai Muosiui. Seržantas atrodo nepatenkintas.
- Sakai?
- Negi nepastebėjai? Tokia pastabi…
- Aš kiek sudirgus dėl šios kelionės.
- Suprantama. Bet reikia valdyti padėtį, nes paskui gali būti vėlu.
- Aš pasiruošęs, kapitone, - prijojo Muosis.
- Gerai. Jūs palaukit. Aš turiu dar šį tą nuveikti.
Soira nujojo prie laužo kur sėdėjo samdiniai.
- Ninemai.
- Klausau, kapitone! – pašoko.
- Mūsų nebus keletą dienų. Tu lieki vyriausias tarp žmonių, įskaitant kapitono Tšiaguno žmones. Turite būti labai akyli. Perduosiu kapitonei Autai, kad tartųsi su tavimi jei kas. Pasižvalgykit po apylinkes atsargiai, pasiklausykit gandų.
- Gerai, kapitone.
Tada patraukė prie Autos palapinės ir nusakė situaciją.
- Ir būčiau dėkinga, jei mano seržantui tokią… dozuotą pagarbą parodytum. Na, taip: vos vos…
- Supratau, - nusišypsojo ši. – Geros kelionės.
- Tikiuosi… - atsiduso Soira ir patraukė prie jos laukiančių. – Keliaujam. Kelias neartimas.
Kapitonė varė žirgą negailėdama. Bendrakeleiviai vos spėjo iš paskos. Ir kai Tšiagunas jau norėjo sakyti, kad reikėtų pristabdyti, iš už posūkio išniro kaimas, o visai šalia kelio karčiama.
Soira pristabdė:
- Čia sustosim pailsėti ir užvalgyti. Ir dar reikia pasišnekėti.
Muosis linktelėjo, Tšiagunas piktai susiraukė. Soira nekreipė dėmesio. Jie jau sustojo prie karčiamos. Iš ten iškurnėjo vaikinukas:
- Ar ponų žirgus reikia pašerti ir pagirdyti?
- Taip, - Soira metė jam auksiną. – Jei nuvalysi, gausi kitą. Mes čia užtruksim.
- Ačiū, ponia, - žemai nusilenkė ir griebėsi žirgų.
- Na, žinai! – Tšiagunas buvo nepatenkintas. Viskuo.
- Jei teisingai pamenu, pinigai mano! – irzliai metė Soira.
Karčiamoje buvo tuštoka. Rudenėjant valstiečiai turėjo daug darbo, todėl į karčiamą užsukdavo tik sutemus. Dabar prie vieno stalo sėdėjo du akivaizdžiai keliaujantys pro šalį. O kampe kiurksojo du vietiniai laidokėliai.
Soira ryžtingai patraukė į nuošaliausią karčiamos kampą. Šeimininkas, jei būtų galėjęs, iki žemės būtų nusilenkęs ir kaktą prasiskėlęs, bet neleido pilvukas.
- Ko pageidausite, ponai?
Valgė tylėdami.
Pavalgiusi ir gurkštelėjusi visai neprasto alaus, Soira susiraukė:
- Na, ir gėralas!
- Alus, brangioji, - nusišypsojo Tšiagunas. – Visai neprastas. Sutinki, Muosi?
- Tikrai, kapitone.
- Tiek to – nesvarbu. Muosi, pameni, sakiau, kad patinki man ir pasitikiu tavim?
- Taip, kapitone.
- Dar sakiau, kad turėsi tą ištikimybę įrodyti. Tai dabar ir įrodysi.
Soira nutilo, o Tšiagunas piktai pastūmė nuo savęs tuščią lėkštę.
- Aš, Muosi, nesu kokia paprasta samdinių kapitonė.
- Soira, - neištvėrė Tšiagunas, - gal nereikia…
- Aš neturiu išeities. Juk supranti?
Kapitonas tik sunkiai atsiduso.
- Muosi, aš esu Demonų karalystės valdovė Akeilė.
Kareivis nervingai pastatė ant stalo bokalą.
- Tu taip nesinervink, - blausiai nusišypsojo. – Mes tokie pat kaip žmonės. Tik gyvenam kitur.
- Kur?
- Kitoje dimensijoje. Sunku paaiškinti. Lorde Temorai, gal tu geriau gali?
- Žinoma, Mano valdove, sugebi užvirti košę, o srėbti tenka kitiems.
- Valdovės privilegija.
Muosis sutrikęs žiūrėjo tai į vieną, tai į kitą.
- Matai, žmogų išgąsdinai.
- Liaukis, Muosi! – purkštelėjo Soira. – Mes esam tiesiog kita rasė.
- Ar tie… žaliaplaukiai irgi?
Tšiagunas linktelėjo. Po to visi ilgam nutilo.
Galiausiai Muosis atgavo žadą:
- Kapitone Soira… ar kaip čia dabar kreiptis?
- Taip ir kreipkis.
- Tai… kodėl tu… jūs čia?
- Nemalonumai Karalystėje.
- Ir tikitės juos išspręsti čia?
- Taip jau išėjo.
- Kodėl?
- Klausyk, Muosi, - perėmė iniciatyvą Tšiagunas, - dabar visko paaiškint negalim. Ilgai truktų. Vėliau. Pasakysiu tik tiek. Pirmas mūsų uždavinys – išvaduoti mūsų Karalystei labai svarbų asmenį – pranašautoją Gomoris.
- Iš kur ją vaduoti?
- Ją į nelaisvę paėmė magas Duabunas.
- Girdėjau, kad taip nutinka. Bet iš mago…
- Nieko tokio. Dabar vykstam pas magą Nasohnorbą prašyti jo pagalbos.
- Magas prieš magą… abejoju…
- Na, - vėl įsiterpė Soira, - magai tik atrodo vienodi. Jie turi skirtingas nuomones įvairiais klausimais. Juk girdėjai, kad su Duabunu jie nesutaria.
- Lyg ir suprantu… - Muosis susimąstęs kiek patylėjo. – Ar galiu dar vieną alaus?
- Taip, - linktelėjo Tšiagunas. – Bet ne daugiau. O tai nuo žirgo nukrisi.


Magas Nasohnorbas gyveno toliau nei manė. Todėl vakarop turėjo sustoti nakvynės. Įsiprašė pas turtingą ūkininką. Šeimininkė už užmokestį net vakarienę davė.
Muosis visą popietę jojo kiek atsilikęs.
- Išgąsdinai, - burbėjo Tšiagunas. – Pabėgs… išpliurps…
- Niekur jis nedings! – piktai atšovė Soira. – Jau būtų pabėgęs. Jis patikimas.
- Na na…
Po vakarienės, kai visi trys nuėjo į daržinę gultis, Muosis galiausiai prabilo:
- Aš čia galvojau… Žinoma, padėtis tokia… neįprasta. Bet aš galvoju, kad koks man skirtumas. Aš tik noriu žinoti viską. Istorija neįprasta. Nenorėčiau įkliūti kur netyčiom.
Soira nusišypsojo:
- Tinka. Jei trumpai, tai mano brolis dvynys nori sosto, kuris teisėtai priklauso man. Jis pabėgo iš Karalystės su pusbroliu Ašalu. Jie pagrobė akmenį Atnenopmoką, kuris yra demonų valdovų galios šaltinis… simbolis gal labiau.
- Man vis tiek neaišku, kodėl nekariaujat toj savo karalystėj?
- Nelabai išeina, - nusivaipė Tšiagunas. – Mes Karalystėj lyg ir neturim fizinio kūno. Ir išvis… Pas mus nėra nieko tikro. Viskas tik atrodo, kad yra. Žodžiu, sudėtinga.
Muosis nustebęs pažvelgė į jį, tada į Soirą:
- Jūs juokiatės iš manęs…
- Ne, - Soira liūdnai atsiduso. – Tokia būsena… Na, mes kaip debesėliai.
- Mano galva tuoj sprogs…
- Nesprogs, - užtikrino Soira. – Mūsų mokslininkai atrado būdą kaip galime transformuotis. Paprasta. Dabar, kai jau mokam.
- Nelabai suprantu. Bet aiškiau. O ką vaduosim?
- Gomoris, - Tšiagunas jau taisėsi gulti. – Ji labai sena demonė. Pranašautoja.
- Ją įkalino magas Duabunas. Jis labai galingas. – niūriai pratęsė Soira. – Duabunas nori su Gomoris susilaukti vaikų.
- Ko?!
- Ko ko… Vaikų. Ar įsivaizduoji kokie ypatingi jie būtų?
- Ir… daug jau tokių vaikų Žemėj?
- Ne. Pradžioje išvis nebuvo. O tada kažkas atsitiko. Moterys kartais pagimdydavo demonų vaikus. Bet demonės nuo Žemės vyrų negimdo.
- Susukot man galvą…
- Atsisuks… - burbtelėjo Tšiagunas. – Eikit miegot.


Mago  Nasohnorbo prašmatnų dvarą pasiekė tik sekančią dieną apie pietus. Kieme juos pasitiko du arklininkai, o prie durų – tikrų tikriausias liokajus.
- Prašau eiti paskui mane, ponai.
Svetainėje laukė pats magas. Tai buvo aukštas tvirto sudėjimo juodaodis. Plikai skustą galvą puošė raudonų plaukų sruoga. Mūvėjo juodas odines kelnes, o apsivilkęs buvo ryškiai mėlyną atlasinę liemenę, siuvinėtą perlais.
- Sveiki atvykę. Malonu sulaukti tokių garbingų svečių.
Soira kilstelėjo antakius:
- Iš kur žinai, kad svečiai garbingi?
- Kapitone Soira, kai sukeli tiek triukšmo, turi tikėtis, kad kas nors ir pastebės.
- Puiku. Tai prisistatyti nereikės?
- Malonu matyti ir tave, kapitone Tšiagunai. O tas trečias…
- Mano adjutantas Muosis.
- Vai, - vyptelėjo. – Sėskitės. Tuoj atneš užkąsti. Kelias neartimas.
- Tai jau tikrai, - burbtelėjo Tšiagunas išsidrėbdamas į krėslą.
- Neburbėk, - Soira irgi atsisėdo mosteldama Muosiui sėsti šalia.
Į svetainę įėjo keletas tarnaičių su užkandžių ir gėrimų padėklais.
- Vaišinkitės, - pasiūlė magas. – O aš kai ką pasakysiu. Tu, kapitone Soira, atvykai neseniai, tai neturi magiškos paramos.
- Taip, - ramiai sutiko Soira.
- Spėju, kad norėsi iš Duabuno Gomoris išvaduoti.
- Koks informuotas, - šyptelėjo.
- Taip. Gyvenimas sudėtingas – turi žvalgytis į visas puses.
- Tai jau… - pilna burna sutiko Tšiagunas.
Soira pastebėjo, kad viešose vietose jis vis dažniau ėmė elgtis kaip netašytas samdinys.
- Aš žinau, ką rezga Duabunas. Bet ar tu žinai, ką rezgu aš?
- Žinau, - šaltai šyptelėjo Soira.
- Ir vis tiek kreipiesi į mane?
- Tokia valdovo dalia.
- Taip. Nepavydžiu.
Visi kurį laiką tylėdami valgė.
- Jeigu aš sutiksiu, tai man reikės pagalbos.
- Kai sutiksi, tai ir pagalba bus.
- Sudėtinga. Ar supranti, kaip kai kas į mane žiūri tavo karalystėje?
- Lyg man tai rūpėtų… - gūžtelėjo pečiais.
- Na, taip. O nebijai, kad kas nors pabandys tave iš sosto išversti?
-  Nasohnorbai, juk supranti, kad vienintelis galintis tai padaryti yra mano brolis.
- Suprantu. Bet, kita vertus, visada gali atsirasti trečias.
- Kol kas ne. Nors tu ir gerai informuotas, bet tikriausiai nežinai, kad mūsiškiams dviejų intrigantų perdaug. Tie, kuriems netinku aš, palaiko Akeilį. Trečią su malonumu įduos man.
- Na, tu geriau žinai.
- Žinoma, žinau. Kitaip nebūčiau išvykusi.
- Pernelyg pasitiki savimi.
- Nebūčiau valdovė, jei kiekvienam žingsnį abejočiau.
- Gerai, aš sutinku. Turiu su tuo pasipūtėliu ir asmeninių sąskaitų. Bet tai, ką jis išdarinėja dabar, labai pavojinga. Jam nuo galybės protas pasimaišė. Tik niekaip nesuprantu, kokiu būdu sugebėjo Gomoris supančioti. Ji tokia ypatinga.
- Sudėtinga, - Soira atsilošė krėsle. – Karališkai pavaišinai. Keistai gyveni. Kaip koks kunigaikštis ar karalius. Tarp magų ir burtininkų lyg ir neįprasta.
- Na, kaip išgaliu, taip ir gyvenu. Esu vienintelis kunigaikščio Iknako palikuonis. Su manimi ta giminė ir užsibaigs. Tiesa, dar negreit.
- Džiugu. Vadinas dar ilgai galėsi man padėti.
- Nori ilgalaikės sutarties?
- Žinoma. Ar man dar kaskart reikės naujo sąjungininko ieškoti?
- Ir man tinka. Bet, kaip minėjau, reikalinga parama.
- Svarstėm apie burtininkes Inomą ir Škirą.
- Mielos, - išsiviepė. – Ir pakankamai galingos.
Kurį laiką visi tylėjo. Galiausiai  Nasohnorbas nusišypsojo:
- Kad jau sutarėm, tai tikiuosi, jog pas mane paviešėsit. Išsiųsiu kvietimus burtininkėms. Atvyks čia. Galėsim aptarti veiksmų planą.
- Būtų gerai, - gurkštelėjo vyno Tšiagunas. – Norėčiau nors vieną naktį lovoj išsimiegoti.
- Kiek teks laukti? – pasidomėjo Soira.
- Porą trejetą dienų.
- Hm… Mano samdiniai ims nerimauti.
- Tavo armija turėtų pamažu traukti link Duabuno pilies. Nedideliais būreliais, atsargiai, kad dėmesio neatkreiptų.
- Teisus. Tu teisius.
- Aš duosiu žemėlapį. Labai detalų. Ten kiekvienas krūmas, akmuo ar bala pažymėti. Ne tam jį braižiau. Kitokį planą turėjau. Bet dabar bus kaip tik.
- Muosi, teks tau grįžti. Su Ninemu, Mugniu ir Auta viską suplanuokit ir keliaukit.
- Klausau, kapitone.
Muosis visą tą laiką tylėjo. Pavalgė, pailsėjo ir nurimo. Klausydamasis pokalbio susitaikė su padėtimi. Kažin kodėl jam labai patiko ta moteris, kuri nė nebuvo tikra moteris. Kažkaip jam visa tai pasirodė nesvarbu. Jis net pagalvojo, kad tie plėšikai buvo geriausia, kas jam gyvenime nutiko. Ką gero gyvenime matė našlaitis iš dievų pamiršto kampelio? Jam pasisekė, kad priglobė keliaujantys samdiniai. O dabar pasisekė dar kartą. Ir jis šios sėkmės iš rankų nepaleis.
- Muosi, ar užmigai? – išgirdo irzlų Soiros balsą.
- Atsiprašau, kapitone.
- Tiek to! – numojo ranka. – Štai. Magas sudarė puikų žemėlapį. Turite apsistoti kuo arčiau Duabuno pilies. Žinoma, kad nepastebėtų.
- Aš supratau, kapitone. Visi mes patyrę kariai. Nežinau… kapitonė Auta…
- O, mielasis, - prunkštelėjo Tšiagunas. – Ji už jus visus kartu sudėjus labiau patyrus.
- Muosi, jok nesustodamas. Tau įdės maisto ir vyno. Stenkis išlikti kuo mažiau pastebimas.


Gomoris kentėjo. Duabunas jos nepalaužė. Tačiau vis bandė ir bandė. Jos jėgos seko. Bet ji tvirtai tikėjo, kad išsipildys tai, ką matė savo vizijose. Tik tai ir gelbėjo. Todėl ji priešinosi ir laukė. Po kiekvieno Duabuno bandymo ji turėjo laiko kiek atsigauti ir sukaupti jėgas. Magui pastangos irgi kainavo daug jėgų. Ir jam reikėjo pailsėti, sugalvoti naują būdą pulti.
- Laukei manęs, brangioji?
Duabunas, kaip pastebėjo Gomoris, gerokai pavargęs. Tiek pastangų. Ir jokio rezultato.
Kadangi demonė nieko neatsakė, Duabunas tęsė:
- Man atrodo, kad aš jau sugalvojau būdą kaip mums suartėti.
Gomoris liūdnai nusišypsojo:
- Geriausias suartėjimo būdas yra meilė.
- Tik jau nepradėk!
Jų pokalbiai jau seniai tapo panašūs į seniai drauge gyvenančios poros bendravimą. Gomoris tai linksmino, Duabuną – erzino. Bet elgtis kitaip neišėjo. Kartais demonei atrodydavo, kad magas ją įsimylėjo. Savo žmogiškuoju pavidalu Gomoris buvo labai graži moteris. Jos žinios įvairiose srityse buvo neaprėpiamos. Ir jie kartais visai maloniai diskutuodavo magijos, mokslo, istorijos ir net gi meno temomis.
- Gaila, - sakydavo Gomoris, - kad tu ne demonas. Tavo žinios įvairiose srityse labai gilios. Tu protingas. Galėtum daug pasiekti.
- Bet, - atsikirsdavo Duabunas, - jei mes susilauktume kūdikio, jis pratęstų abiejų mūsų gyvenimus. Jis turėtų abiejų mūsų žinias ir gebėjimus.
- Tu klysti, - atremdavo Gomoris. – Visų pirma, tu negali nuspėti koks bus mūsų kūdikis. Dar niekada demonė negimdė žmogaus kūdikio.
- Aš nežmogus! – išdidžiai atšaudavo Duabunas.
Čia Gomoris prapliupdavo juoktis:
- Tu, Duabunai, esi be galo pasipūtęs ir įžeidus. Taip, tu esi neįtikėtinai talentingas. Tačiau tavo tikrasis kūnas – žmogaus kūnas. Tu gali pasiversti daug kuo, bet trumpam. Ir tos tavo transformacijos nekeičia esmės.
- Bet jei mes abu galim transformuotis, tai…
- Liaukis! – irzliai nutraukė demonė. – Nelygink savo transformacijų su maniškėmis!
- Tačiau kūdikis galėtų turėti abi galimybes…
- Tu nežinai koks bus kūdikis. Jeigu jis bus demonas, tai tu nieko negalėsi padaryti.
- Kodėl? Juk laikau tave. Laikyčiau jus abu.
- Jis neišgyventų.
- Nesąmonė!
- Transformacijos nėra įgimtas dalykas. O mokytis to galima tik Karalystėje. Savo natūralia būsena jis ilgai čia neišgyventų.
- Bet gali gimti žmogus.
- Gali.
- Ir tada…
- Ir tada pasekmės visai neaiškios.
Tačiau Gomoris įtikinėjimai niekaip nepaveikė Duabuno nuomonės ir ketinimų. Liūdniausia, kad pati demonė nebuvo tikra dėl savo samprotavimų teisingumo.