Atminties geluonis

Atmintis – tai gyvis, įsiūtas į kūną.
Jis juda po oda,
kartais tyliai, kartais kandžiai.
Jis žino, kur skauda labiausiai.

Ji – metraštis,
iš kurio kasdien dingsta puslapiai.
Ne tavo valia.
Ne tavo ranka.
Kažkas juos išplėšia,
o tu lieki su skylėmis,
kuriose ūžia vėjas.

Sapnuose ji grįžta.
Šlapia, šaltesnė už rytmečio šulinį.
Ji prabunda anksčiau už tave
ir laukia, kol atsimerksi.
Ji nori, kad prisimintum tai,
ko nenori prisiminti.

Istorija nepasiduoda.
Ji neleidžia tau jos perrašyti.
Ji tik stebi,
kaip bandai ją pateisinti,
kaip bandai ją sušvelninti,
kaip bandai ją pamiršti.

Senatvė – jos mėgstamiausia teritorija.
Ji ten vaikšto basomis,
lėtai,
ir niekada nepavargsta.