Kai rašalas pavirsta ašarom

Kai kada rašalas pavirsta ašarom,
viska, kas užrašyta, išgaruoja.
Lieka tik deformuotas
popieriaus ruožas
su druskingom sankaupom, kurių
neišaiškins joks protas.

Metaforos vidurnaktį
liesis krauju
tik tam, kad išgaruotų
druskingu vandeniu.

Kol žvakė dega,
jausmai ant popieriaus gulas,
o ryto šviesa atvers tik
šilkinius patalus sujauktus.

Nebeliko nei metaforos,
nei prasmės.

Tik išdžiūvęs kraujo ruožas
formuoja reljefus
ir kanjonus,
kuriuose ieškau aš prasmės,

kur teka
skystos geležinės upės.

Bet nėr čia nei rašalo,
nei jokios giesmės.

Išlaužiau šimtus tušinukų —
juose nei kraujo,
nei ašarų,
tik juodas rašalas.

Galiausiai popierius nuspręs,
ar tai kraujas,
ar tai ašaros.