Sugrįžimas. Burtininkai-34

Iseitis patraukė pas raganą.
- Ačiū dievams! – iškėlė rankas į dangų ragana. – Aš jau baigiu nuo kojų nusivaryti.
- Telaimina tave tavo dievai, sese, - pasisveikino Iseitis. – Tai vargsti?
- Dar ir kaip, - ragana nukėlė nuo ugnies katilą, kuriame burbuliavo bjauriai dvokianti pliurė. – Va, beveik virėja tapau. Tik nelabai padeda. Jei suspėju pačioj pradžioj, tai gerai. O jei ne… Bet gi nespėju.
- Na, šitaip visas miestelis išmirs.
- Gali. Bet dabar gal padėsi, broli?
- To ir atėjau. Ar žinai, kad šita liga užkrečiama?
- Taip. Bet kas iš to?
- Oi, sesut! Reikia imtis priemonių, kad žmonės nebendrautų.
- Ir kaip jiems tai uždrausti?
- Tu, žinoma, negali. Bet ar bandei?
- Sakiau aš jiems. Negi klausys?
- O valdžią kokią turit?
- Meras.
- Kur jį rasti?
- Merijoj, turbūt.
- Gerai. Joju pas jį.
Į meriją burtininkas įėjo nė nestabtelėjęs. Ir tiesiai į mero kabinetą.
- Telaimina tave tavo dievai, gerbiamas mere.
- Ir tave, ir tave, gerbiamas burtininke.
- Esu Magas Iseitis. Su Juodosios magijos Magistru Margeniu keliaujam pro šalį. Sužinojom apie jūsų bėdas. Kadangi žadam čia kiek užtrukti, tai aš noriu padėti.
- Dėkingas. Visų miestelio gyventojų vardu dėkoju, - apsidžiaugė meras.
- Reikia tavo pagalbos, gerbiamas mere.
- Jei tik galėsiu, burtininke…
- Gali. Turi išleisti įsakymą, kad nuo pat šios akimirkos visi sėdėtų namie.
- Oi, pone burtininke, negalima taip. Mūsų miesto piliečiai laisvi.
- Gerbiamas mere, jei neduosi tokio nurodymo, mes su Margeniu uždarysime miestą taip, kad gyventojai ir iki tualeto nueiti negalės.
Meras nervingai muistėsi kėdėje. Nenorėjo tokio nurodymo duoti. Bet pyktis su burtininkais…
- Gerai, ponas burtininke. Bet jei neklausys?
- Pagrasink didelėmis piniginėmis baudomis ir burtininkų rūstybe.
Jodamas pas raganą jau sutiko šauklius, skelbiančius mero potvarkį:
- Gerbiamieji miesto gyventojai ir svečiai! Mero potvarkis! Nuo šios akimirkos iki atskiro potvarkio visi liekate namie! Už nepaklusnumą dešimties auksinų bauda! Nepaklusus antrą kartą laukia burtininko bausmė!


Užtruko miestelyje ilgiau nei tikėjosi. Viena vertus, Iseičiui gydyti sekėsi sunkiai. Užleista viskas. Kita vertus, Margeniui ir Tobei sekėsi nekaip. Iš pradžių mergina paniškai bijojo žirgo. Savaime aišku, žirgas irgi jos bijojo ir neklausė. Galiausiai mergina paklausė:
- Ar galėčiau su savo žirgu viena pabūti? Na, atskirai, bet kartu…
Naktį Tobė liko arklidėse: vienam garde – Tobė, kitam – žirgas. Taip gyveno tris paras. Ir ketvirtosios rytą jau galėjo su žirgu bendrauti be baimės. O po kelių dienų ir joti.
Su kalaviju draugauti sekėsi dar sunkiau. Jokie užkalbėjimai ar miegojimas kalaviją apsikabinus padėti negalėjo. O mokytojas Margenis buvo prastas. Laimė, vieną popietę juos, bandančius treniruotis, pamatė vienas savanoris.
- Pone burtininke, gal leistum man? Aš ne vieną savanorį esu išmokęs. Gal nesu ypatingai geras karys, bet pirmai pradžiai…
Margenis sutiko. Vien todėl, kad nebegalėjo tverti. Gerai atminė, kaip juos mokė Kovas ir Junda. Švelnumų nebuvo. Todėl ir paliko tą darbą kitam. Ir neprašovė. Tiesa, paskui dar reikėjo kelių paslapčių išmokyti. Bet pagrindai buvo geri.
Galiausiai visi trys patraukė į kelią. Tobė jau pusėtinai jautėsi su kariūnės kostiumu ant žirgo. Gebėjo greitai išsitraukti kalaviją.
Kelionė buvo lengva. Kelias į sostinę geras. Iš pradžių net keliautojų nesutiko. Vėliau, artėjant link sostinės, iš šalutinių keliukų išsukdavo tai koks vežimas, tai kareivių būrelis. Sutiko vieną kitą burtininką ir raganą. Sostinė pasitiko šurmuliu, kuris būdingas visoms sostinėms. Nors karalystė nebuvo didelė ir nelabai turtinga, bet vis tiek sostinė.
Apsistojo gana prabangiuose nakvynės namuose. Buvo nusprendę pailsėti ir nusipirkti maisto atsargų.
- Gerbiamasis šeimininke, mes keliaujame į didelį miestą Marapą. Bėda tik, kad žinome, kur keliaujame, bet nežinome, kaip ten nukeliauti, - po pietų kreipėsi Iseitis.
- Oi, pone burtininke, nežinau, kur tas miestas yra. Bet čia apsistoja daug pirklių. Aš paklausinėsiu. Ir suvesiu jus.
O atėjus vakarienės metui, šeimininkas prie burtininkų stalo atvedė tvirtą rudaplaukį vyrą.
- Ponai, tai pirklys Mignis. Jis sakosi tame mieste buvęs.
- Dėkui, šeimininke. O tu, pirkly, sėsk prie mūsų, - mostelėjo Iseitis.
Pirklys prisėdo ir užbosijo:
- Toli išsiruošėt, ponai burtininkai…
- Ką jau padarysi, - gūžtelėjo Iseitis. – Yra reikalų, tai ir keliaujam.
- Ilga kelionė. Kartą buvau ten. Pusę metų užtrukau kelionėje. Ir atgal tiek pat…
- O dabar kur keliauji?
- Tai… - pirklys atsikrenkštė. – Tai ir vėl į Marapą. Labai apsimokėjo man ta kelionė. Nors vos galvos nepalydėjau.
- Kuo prekiauji?
- Papuošalais, brangiaisiais akmenimis, auksu ir sidabru.
- Hmm… brangus krovinys.
- Taigi. Su manim keliauja dešimt samdinių, bet…
Pirklys nutilo.
- Gal galėtume kartu keliauti? Man būtų saugiau. Aš ir sumokėt galėčiau…
Čia įsiterpė Margenis:
- Kada rengiesi išvykti?
- Dar porą dienų pabūsiu.
- Gerai. Vyksim su tavim. Kaip suprantu, tavo krovinys, kad ir sunkus, bet nedidelis?
- Tikrai taip, burtininke.
- Vadinas, kelionės tai nelėtins?
- Oi, ne! Kelionės krovinys nelėtina.
- Puiku. Keliausim su tavim. Mokėti nereikės.
- Ačiū, ponai burtininkai. Tai aš ir eisiu.
- Eik eik, - pamojo Iseitis ir atsigręžė į bendrakeleivį. – Tai taip vienas ir nusprendei?
- Nusprendžiau. Turi geresnį pasiūlymą?
- Ne. Bet pasitarti galėjai.
Margenis tik pečiais gūžtelėjo ir ėmėsi valgyti.
Kitą rytą rinkosi visi aikštėje priešais nakvynės namus. Ir pirmas dalykas, kuris pribloškė Iseitį, buvo trys samdiniai. Juodaodžiai mėlynplaukiai.
- Še tau, kad nori! – atsigręžė į Margenį. – Nesutikau niekada nė vieno. O čia šast! visi trys.
- Taip, įdomu. Ir dar juodaodžiai. Kažko nesuprantu.
- Gal pakeliui išsiaiškinsim…
- Ant arklių! – šūktelėjo, matyt, samdinių kapitonas.
Po akimirkos būrelis patraukė į kelią. Pirmas jojo samdinių kapitonas su dviem samdiniais, toliau vežimas, už jo – likusieji samdiniai. Burtininkai ir Tobė jojo paskutiniai.
Kelias dienas keliavo be nuotykių. Ir tempas buvo geras. Vežimas dardėjo spėriai. Liūdna buvo tik Tobei. Nepratusi ilgai joti, ji labai pavargo. Bet nebuvo kas daryti. Iseitis siūlė Margeniui leisti merginai nors pusdienį pavažiuoti vežime. Bet šis pareiškė:
- O jei kas nors užpuls? Rūpinsimės kuo? Tobe? Vežimu? Jos žirgu? Ne. Tegul pratinasi.
- Bjaurus tu… Bet gal teisus.
- Žinoma teisus.


Kelias dienas, gėda prisipažinti, Iseitis neišdrįso pakalbinti tų mėlynplaukių.
- Klausyk, - galiausiai neištvėrė Margenis, - gal tu pasikalbėk su jais.
- Taip. Reikia. Bet man atrodo, kad man nepatiks tai, ką sužinosiu.
- Gal ir nepatiks. Man irgi nepatiko, kai sužinojau, kas mano tėvas. Bet žinoti geriau negu nežinoti.
- Tiesą pasakius, man jau atsibodo, kad tu – visada teisus.
- Nieko negaliu padėt. Vyresnis aš už tave.
- Aha, senelis, - nusivaipė Iseitis, o sau pažadėjo, kad sekančios dienos vakarą būtinai pasikalbės su mėlynplaukiais.


Žvalgai surado patogią laukymėlę prie upelio. Iš visų pusių buvo gana toli matyti. Tad nepastebėtas niekas negalėjo užpulti. Per kelias akimirkas buvo įrengta stovyklavietė. Pastatytos palapinės, įkurti laužai. Visi ėmėsi gaminti vakarienę.
Tobė ruošė maistą, nes jai tai patiko:
- Smagu daryti tai, ką išmanau. Pailsiu nuo to sumauto jojimo…
Iseitis prajuko:
- Žiūrėk, kokių žodžių išmoko.
Taigi, ji ruošė maistą. Staiga atsitiesė, įsiklausė, tada priėjo prie burtininkų ir tyliai pasakė:
- Pavojus…
- Kas? –  pakėlė galvą Margenis.
Tą pačią akimirką burtininkų amuletai ėmė švytėti ir maskatuoti į visas puses.
- Kokio galo? – suirzo Margenis.
- Nežinau… - mergina pašė kasos galiuką. – Nežmonės.
- Kalaviją pasiimk, Tobe, - pasakė Iseitis pakildamas nuo laužo.
- Kam?
- Paimk, sakau! – riktelėjo, tuo nustebindamas Tobę ir Margenį bei atkreipdamas kitų dėmesį.
- Rūkas, - ramiai pasakė Margenis. – Negerai…
Priėjo samdinių kapitonas:
- Kažkas negerai, ponai burtininkai?
- Taip, - ramiai atsakė Iseitis. – Tik ne žmonės tai…
- Blogai… - kapitonas nervingai šniurkštelėjo nosimi. – Ką mums dabar daryti?
- Niekuo padėti mums negalėsit. Gal dėl viso pikto saugokit vežimą. Plėšikai gali turėti pagalbininką nežmogų, kad mūsų dėmesį nukreiptų.
Kapitonas nuėjo prie savo karių. Tačiau prieš burtininkus jau stovėjo trys mėlynplaukiai.
- Mes galim padėti, - pasakė vidurinysis.
- Taip? – nustebo Margenis.
- Nežmonės jie, - pasakė Tobė.
- Tai ko nesakei anksčiau? – pyktelėjo Margenis.
- Maniau, kad žinot.
- Gerai, išsiaiškinsim paskui, - Iseitis apsižvalgė.
- Pažiūrėkit į rūką, - pasakė.
O rūkas, baltas kaip pienas, jau glaudžiu žiedu apsupo stovyklą. Tobė staiga pravirko:
- Jie nori manęs…
- Kas tie jie? – Margenis stovėjo pasisukęs į rūko sieną.
- Nežinau…
- Tiek to! – numojo ranka. – Vadinas, turim ją saugot. Bėda, kad nežinia nuo ko.
- Kaip manai, gal padėtų Didysis Užkeikimas? – Iseitis žiūrėjo į Margenį.
- Gal nepakenks…
Tuo metu iš rūko išniro…
- Vai! - nustebo Margenis.
- Sveikas, Ąžuole, Miškinio sūnau, - Laumių Laumė sėdėjo ant žirgo tiesi kaip styga.
- Labas ir tau.
- Ei! – pasisuko į samdinius. – Su šitom ir jūs galėsit kovoti. Turtą saugokit! Vagilės jos!
- Kodėl gi tu taip negražiai apie mus kalbi?
- Todėl, kad pažįstu. Ko nori?
- Nieko ypatingo. Atiduokit mergiščią. Tai tuos blizgučius galit pasilikti sau.
- Negausi nei vieno, nei kito. Jokit iš čia. Nenoriu rankų teptis.
- Ką darysi, teks kautis, - atsiduso Laumių Laumė.
Ir mūšis prasidėjo. Kažkaip savaime mėlynplaukiai samdiniai stojo ginti Tobės. Burtininkai kurį laiką kovojo kalavijais. Galiausiai Iseitis pyktelėjo:
- Klausyk, gal mes jas kitaip…
- Gal… Kad tik žmonėms bėdų nepridarytumėm…
Tačiau atsitiko nemalonus dalykas – laumės turėjo apsaugą nuo burtininkų ugnies.
- Kas čia dabar?! – Margenis kirto kalaviju.
Mūšis užvirė dar karščiau. Žvangėjo kalavijai, aidėjo žmonių ir laumių šūksniai. Šios pasidalino į dvi grupes. Vienos su Laumių Laume priešaky veržėsi prie Tobės. Kitos puolė vežimą su kroviniu. Jėgos buvo apylygės.
Tobė ryžtingai stojo gintis. Ji energingai mojavo kalaviju. Ne itin meistriškai, bet pakankamai gerai. Mėlynplaukiai buvo puikūs kariai. Jų kalavijai švysčiojo taip greitai, kad net sunku buvo įžiūrėti.
Prie vežimo irgi vyko gana lygi kova. Pirklys pasirodė neblogas karys esąs. Vis gi laumės juos gerokai spaudė.
- Reikia kažką daryti! – šūktelėjo Iseitis.
- Reikia! Bet nežinau ką! Taip galim kovot iki ryto!
- Taip! Tai tu gi jas pažįsti!
- Pasirodo ne!
Prie burtininkų priartėjo vienas mėlynplaukis:
- Ponai burtininkai, ratas siaurėja!
- Matau! – šūktelėjo Iseitis. – Bet ką daryti?!
- Jeigu… - samdinys kirto šalia išdygusiai laumei. - Jeigu toms laumėms reikia šitos mergiotės, tai mes su broliais galim…
Dar keli smūgiai. Ratas vėl susiaurėjo.
- Ką sakei?
- Mes galim apsaugot mergaitę! Bet…
- Sakyk jau!
- Mes ją paimsim… Ir grąžinsim, kai… šitos dings…
- Ir dabar… turim jumis pasitikėti?!
- Kaip išmanai, burtininke!
- Iseiti, girdėjai?!
- Ne! Bet spręsk pats! Nėr kada!..
- Gerai! Imkit ją! Bet jei kas! Rasiu jus ir Juodojoj Bedugnėj!
Mėlynplaukis vikriai apsisuko, griebė Tobę už rankos šaukdamas:
- Kahan taha behe!
Prie jo pripuolė kiti du. Toliau Margenis jau nieko nebematė.


Po akimirkos Margenis pamatė mėlynplaukius jau besikaunančius. Ir tuo pat metu išgirdo Laumių Laumės klyksmą:
- Jos nėra! Nėra! Dingstam!
Laumės šoko ant žirgų ir šuoliais pradingo rūke.
- Ačiū dievams… - susmuko Iseitis. – Visai nusivariau nuo kojų.
Margenis nebuvo toks pavargęs, todėl išsyk susirūpino:
- Kur Tobė?
- Ji saugi, - ramiai pasakė tas pats mėlynplaukis. – Kai rūkas išsisklaidys, mes ją grąžinsim.
- Gerai. Einu pažiūrėt, kokie nuostoliai.
Nuostoliai buvo menki. Vienas žuvęs samdinys. Pora rimtesnių sužeidimų. Turto pagrobti laumės nesugebėjo. Šalia vežimo gulėjo laumės lavonas, atokiau – dar vienas.
Rūkas ėmė sklaidytis tik paryčiui. Prašvito saulė. Pasidarė jaukiau. Pavojus jau nebegrėsė. Ir mėlynplaukiai grąžino Tobę.
- Kaip jautiesi? – paklausė Iseitis.
- Gerai, - atsakė ir nuėjo šalin.
Atokiau nuo stovyklos atsisėdo ant žemės ir pradėjo giedoti. Giedojo pusbalsiu. Matyt, nenorėjo nervinti žmonių.
- Na, dabar tai ilgam, - burbtelėjo Margenis ir nuėjo pas pirklį.
- Šiandien, - pasakė, - niekur nekeliausim. Arba galit keliauti be mūsų.
Tada atsigręžė į mėlynplaukius ir sukomandavo:
- O jūs – paskui mane. Laikas išsiaiškinti…
Ir visi keturi patraukė prie laužo, kurį kurstė Iseitis.
- Tai dabar susipažinsim, - pareiškė Margenis, kai visi susėdo prie laužo. – Kadangi jūs maždaug žinote, kas mes tokie, o mes apie jus nežinom nieko…
- Taip. Metas prisistatyti. Mes esame broliai Nedus, Lonis ir Uvas. Mergina sakė, kad mes – nežmonės. Tai nevisai tiesa. Mūsų motina – paprasta moteris. O tėvas – demonas. Mes nežinom, kaip ten suveikė toks rasių susimaišymas. Bet mes – nei žmonės, nei demonai. Turim kažkokių keistų gebėjimų. Motina, pamačiusi, kokie mes keisti, mus paliko. Tėvui niekada nerūpėjom. Gal nė nežino, kad mes esam.
- Maždaug aišku, - Margenis buvo susimąstęs ir sunerimęs.
Iseitis tuo tarpu atrodė sutrikęs. Jį kamavo daugybė klausimų. Tačiau neatrodė, kad tie trys galėtų į juos atsakyti.
- Tai kur buvote paslėpę Tobę? – galiausiai paklausė visai ne to, ko norėjo.
- Niekur…
Margenis piktai prunkštelėjo
- Tikrai nežinau, kaip ir kodėl galime ten patekti. Tiesiog tą galėjome dar vaikais būdami.
- O iš kur išmokote burtažodį?
- Ką? A…a…a… Aš brolius šaukiau. Nereikia jokio burtažodžio. Reikia tik norėti.
- Kažkokios nesąmonės! – piktai išspjovė Margenis. – Nieko nesuprantu! Laumės! Po galais, kaip jos čia atsirado?!
- O kodėl stebiesi? – nesuprato Iseitis. – Jos gi dvasios ar panašiai…
- Na, nevisai dvasios. Užtat ir stebiuosi. Nuo savo liūno keliauja netoli. Ir tik naktį. O kad atkeliautų čia, turėjo dieną naktį joti.
- Bet čia tikrai buvo laumės?
- Bent jau Laumių Laumė tai tikrai.
Tobė vis dar giedojo, linguodama į taktą.
- Vėl bus kaip kalnuose, - liūdnai konstatavo Iseitis.
- Tikiuosi, kad ne. Neturim tiek laiko vienoj vietoj tupinėti. Norėčiau kuo greičiau tą Marapą pasiekti.
- Manai, ten bus saugiau?
- Gal ir ne. Bet būsim pareigą atlikę. Gal ten ką sutiksim, kas žinos, ko mes ten keliaujam.
- Gal… gal… gal… - suirzo ir Iseitis. – Kokio galo mes ten keliavom? Būtumėm joję į kitą pusę, tai Tobės nesutikę…
- Pamiršai? – nusivaipė Margenis. – Taigi tavo žemėlapis taip rodė.
Staiga Iseitis prajuko. Šiek tiek isteriškai.
- Kas dabar?
- Aš ne tik nežinau, kas esu. Mane dar ir žemėlapiai apgaudinėja.
- Kokie žemėlapiai? – staiga susidomėjo Lonis.
- Ieškojau mėlynplaukių šalies.
Lonis geraširdiškai nusikvatojo:
- Nėra tokios šalies.
Dabar jau įsiterpė Margenis:
- Tai kodėl dievai man liepė ten keliauti?
- Tai dievų, burtininke, ir klausk.
- Na, nėra tai nėra, - liūdnai baigė Iseitis. – Bet aš noriu žinoti, kas esu.
Broliai susižvalgė.
- Vieną dalyką, burtininke, galu pasakyti garantuotai. Arba vienas iš tavo tėvų – demonas, arba pats esi demonas.
- Kvailystės kažkokios, - Iseitis baksnojo lazda žarijas. – Paleido į pasaulį, ir žinokis.
- Aha, - nusivaipė Margenis. – Vienas galas: ar dievai, ar demonai. Mėto vaikus kur papuola.
- Graudinatės čia susėdę…
- O! Tai jau baigei? – nustebo Margenis. – Manėm, kad tom savo giesmėm kankinsi mus kaip kalnuose.
- Baigiau.
- Ir ką?
- Nieko. Viskas gerai. Valgyti noriu. Ir galėsim keliauti.
Margenis įtariai pažvelgė į merginą. Nepatiko jam ta ramybė. Šiaip sudirgusi, išsigandusi, pikta. O dabar štai…
- Valgyk, - ištiesė dubenėlį Iseitis. – Katile yra sriubos, kurią pati ir išvirei.
Mergina ramiai įsipylė sriubos ir ėmė valgyti.
- Kaip manai, - Iseitis kreipėsi į bendražygį, - Ar tos tavo laumės dar puls?
- Ne mano jos! - irzliai atsiliepė. – Ir vagia tik vaikus. Bet Tobė – ne vaikas. Imu abejoti, kad tai buvo laumės. Bet…
Jis nutilo. Iseitis, galiausiai supratęs, kad daugiau nieko nepasakys, pasidomėjo:
- Bet ta, vyresnioji, kalbėjo su tavim kažkokia nežinoma kalba?
- Laumių Laumė ji. Ir kreipėsi į mane tikruoju vardu.
- Tai, vadinas, tikrai laumės?
- Nežinau! – metė piktai ir atsistojo. – Idiotai mes! Einam kūnų apžiūrėti…
Burtininkas pakilo ir nusekė iš paskos. Samdinį jau buvo palaidoję. O laumių kūnai gulėjo nuošaliau. Samdiniai nusprendė, kad tai burtininkų reikalas. Gal jas kaip ypatingai laidoti reikia. O tai išlįs naktį iš kapo.
Priėjęs prie kūnų Margenis pirmiausia pačiupinėjo apsiaustą ir riebiai nusikeikė:
- Šūdas čia! Skuduras, o ne laumės apsiaustas!
Tada atsigręžė į Iseitį:
- Nereikia, kad čia visi vėpsotų. Didįjį Užkeikimą.
Kai burtininkus ir lavonus apgaubė ugnies kupolas, Margenio ranka pamažu virto vijokliu ir apsivijo vieną lavoną. Po kelių akimirkų oda ėmė raukšlėtis, skilinėti. Ir galiausiai priešais burtininkų akis gulėjo keistas bjaurus padaras.
- Kas čia? – pasibjaurėjęs suraukė nosį Iseitis. – Nuo jo dar ir dvokia…
- Taigi… Nežinau… Pirmą kartą tokį matau.
Margenis nusišluostė rankas į žolę. Ranka buvo gliti ir dvokianti.
- Dvokia gerokai užakusia pelke, puvenom ir dar nežinia kuo, - konstatavo Iseitis.
Jis pasilenkė ir ėmė apžiūrinėti padarą.
- Žiūrėk, už ausų turi žiaunas. Tikrai iš vandens. Ir dar turi ragus. Ausys mažos, priplotos. Toks žuvies ir karvės hibridas.
- Na, į karvę nepanašus. Labiau į žmogų. Tik rankos labai ilgos. Ir žiaunos… Nesuprantu. Gal į vilką panašus. Tik snukis trumpas.
- Keista, - Iseitis atsitiesė. – Nepažįstu šito gyvio. Nepanašus į nieką, ką knygose mačiau. Gal koks demonas? Giminaitis būtų…
Patylėjęs viltingai paklausė:
- O gal tu negyvos laumės nematei?
- Baik! Apsiaustas!
- Ko tu prie to apsiausto prikibai?
- Matęs būtum, kokie jų apsiaustai. Šilkas auksu ir sidabru ataustas. O čia – skuduras.
- Gerai jau. Tai kas dabar?
- Nežinau, ar žmonėms galima rodyti…
- Tai kad samdiniai nėra labai jautrūs. Gal pirklys?..
Margenis numojo ranka:
- Et! Nebūsim jautrūs. Kviečiam visus.
Kai burtininkai nuėmė Didįjį Užkeikimą ir visi susibūrė aplinkui, Margenis paklausė:
- Ar kas nors pažįsta šitą gyvį?
Kas purtė galvą, kas gūžčiojo pečiais.
- Nesuprantu, - burbėjo Margenis. – Juk nėra čia kokia nauja rūšis.
- Pone burtininke, - kreipėsi jaunas strazdanotas samdinys. – Nemačiau aš tokio. Bet senoliai mūsų kaime…
Samdinių būrelyje kilo juokas. Matyt, jis dažnai pasakodavo senolių istorijas.
- Ša! – sudraudė Margenis. – Ką ten senoliai pasakoja?
- Aš kilęs iš pelkėto krašto. Tai ten pasakoja apie panašius padarus. Išvaizdą tai visokią apibūdina. Bet… sako, kad jie išvaizdą keisti gali. Ir dar žmonės kalba, kad tose pelkėse gyveno dievas. Vardas jo keistas…
Vyrukas kurį laiką kramtė lūpas.
- Nepamenu. Lyg brydė, lyg jo…
- Jotoub Radas! – išspjovė Tobė.
- Aha, - nudžiugo vyrukas. – Tikrai. Taip ir vadino šamanas. Piktas, sakė, dievas…
- Tai jis šitų sutvėrimų dievas? – perklausė Iseitis.
- Jie kaip ir tarnai šito dievo…
- Tai skirstomės. Gal aiškiau pasidarė. O gal ir ne…
Samdiniai nuėjo. Burtininkai sudegino kūnus ir sugrįžo prie savo laužo.
- Negerai. Kodėl mus puolė per mane?
- Tikrai įdomu. Be reikalo mes prie pirklio prisidėjom. Pavojų jam keliam.
Margenis tylėjo įbedęs žvilgsnį į blėstantį laužą.
- Ei, girdi?
- Ką?
- Sakau, pavojų pirkliui keliam.
- Ne mes. Tobė.
- Bet mes tai su ja.


Kelionė vėl tapo nuobodi. Diena po dienos kinkavo balne. Nakvodavo nakvynės namuose, daržinėse, lauko palapinėse.
Tobė tapo puikia raitele, išmoko kautis kalaviju, treniruodamasi su samdiniais. Tapo rami ir pasitikinti savimi. Nebebijojo burtininkų, atidžiai klausėsi pamokymų, užduodavo daug klausimų. Kartais įsikurdavo toliau. Ir giedodavo. Tačiau nustojo burtininkams pasakoti, ką sapnavo arba ką jai pasakė dievai.
Iseitis ypač daug bendravo su mėlynplaukiais broliais. Tie pasakojo apie savo vaikystę, apie tai kaip sužinojo, kad yra demono sūnūs. Aiškino, kaip pajuto, kad gali išeiti į niekur. Pasiūlė ir burtininkui pabandyti. Iš pradžių, prisiklausęs brolių patarimų, pabandė atlikti persikėlimą vienas. Tačiau atsidūrė narve. Tada jį bandė perkelti broliai. Tačiau burtininkas vis tiek atsidūrė narve, o broliai dingo. Po kelių nesėkmingų bandymų liovėsi.
Ką veikė Margenis? Lingavo balne vienas, šiek tiek atsilikęs. Sustojus poilsio kartais dingdavo. Grįždavo, rodos, dar piktesnis ir niūresnis.


Kai kelionė jau buvo įgrisusi iki gyvo kaulo, o visi tikėjosi, kad nuotykiai baigėsi, vėl prasidėjo…
Artėjant prie Marapo apylinkės tapo labiau apgyvendintos. Tai šen, tai ten buvo matyti miesteliai, kaimai, stambių ūkininkų sodybos, apsuptos dirbamų laukų ir pievų. Nakvynės tapo patogesnės. Jei nebūdavo nakvynės namų, tai bent jau ūkininko daržinėje ant šieno galėdavo pernakvoti.
Tačiau visgi vieną naktį teko nakvoti laukuose. Vietą, kaip visada, rinkosi labai atidžiai. Kad būtų matyti iš visų pusių. Ramiai sustatė palapines, įkūrė laužus. Ėmė gamintis vakarienę. Oras buvo puikus. Giedra. Danguje lyg didžiulis blynas kabojo mėnulio pilnatis.
Keliauninkai užsisėdėjo ilgai. Po vakarienės kažkas pasakojo linksmas istorijas, kažkas tvarkė drabužius ar ginklą. Tobė sėdėjo prie laužo su mėlynplaukiais samdiniais ir šnekučiavosi. Burtininkai sėdėjo nuošaliau. Ir tylėjo. Kelionė buvo ilga ir nuobodi. Jie įgriso vienas kitam. Iseitis kasdien darėsi vis liūdnesnis. Jį kankino nežinia apie kilmę. Margenis – vis piktesnis. Jį kažkas kankino, tačiau nepasakojo nieko. Tarp burtininkų augo nematoma siena. O kartais atrodydavo, kad kibs vienas kitam į atlapus.
- Kas per velnias! – šūktelėjo kažkas. – Kokio galo čia tas rūkas?!
Burtininkai pašoko lyg spyruoklės pamėtėti. Stovyklą pamažu spaudė tiršto rūko siena.
- Už ginklų! – riktelėjo Iseitis.
- Kas čia vyksta? – atsigręžė į Margenį.
- Nieko gero. Akivaizdu, kad rūkas nenatūralus.
Ir po akimirkos juos puolė. Raiteliai. Juodi apsiaustai, juodos kaukės. Puikus ginklų valdymas. Burtininkai kovėsi šalia.
- Kas jie? - paklausė Iseitis.
- Juodieji raganiai! – Margenis apsisuko ir smogė arčiausiai esančiam. – Kaip manai, ar magija padėtų?
- Pabandom! – Iseitis vikriai išsisuko nuo smūgio ir atsitraukė prie laužo.
Jo vietą išsyk užėmė vienas mėlynplaukių brolių.
Iseitis paleido iš rankų kalaviją ir, nekreipdamas dėmesio į aplinkui vykstančią kovą, susikaupė. Greitakalbe išbėrė kažkokį užkeikimą, iškeldamas rankas į dangų. Virš besikaunančių susiformavo įvairiaspalvių švieselių debesis. Po akimirkos švieselės lyg įpykusių bičių spiečius puolė juoduosius raitelius. Ir… nieko neatsitiko. Jie, atrodo, nė nepastebėjo.
- Griebk kalaviją! – riktelėjo Margenis. – Rodos, jų tas neveikia!
Mūšis vyko apylygiai. Iš abiejų pusių keletas nesunkiai sužeistų. Kovos įkarštyje burtininkai visai pamiršo Tobę. Iš pradžių matė ją besikaunančią šalia brolių. Paskui pamiršo apie ją, nes spaudimas buvo nemažas. Tada užpuolikai dingo. Ėmė sklaidytis rūkas. Bet liko du užpuolikų lavonai.
- Na, kokie rezultatai? - apsižvalgė Margenis.
- Nieko ypatingo, - atsiliepė kažkas. – Vienas žuvęs, keli nesunkiai sužeisti.
- Gerai. O kur Tobė? – apsižvalgė.
Tobės nebuvo matyti.
Burtininkai ėmė blaškytis po laukymę. Bet merginos niekur nebuvo.
- Tai jūs ją kažkur paslėpėt? – užsipuolė mėlynplaukius Margenis.
- Ne, - griežtai paprieštaravo šie. – Matėm ją pradžioj. O paskui nebebuvo kada žvalgytis.
Merginos nebuvo niekur. Burtininkai bandė ieškoti naudodamiesi magija. Žmonės šūkavo. Niekas nepadėjo.
Galiausiai, kad ir kokie sudirgę, sunerimę, pikti buvo burtininkai, nusprendė apžiūrėti raganių kūnus. Šiaip jau nieko neįprasto. Tada burtininkai išbandė magiją.
- Nepasakyčiau, kad kažkas labai magiška, bet… - pradėjo Iseitis.
- Taip. Lyg atsitrenktum į kažką.
- Aha. Stiklas. Gali matyti, bet praeiti ne.
- Panašu, - linktelėjo Margenis. – Bet jie tikri žmonės.
- Taip, - kažką mąstė Iseitis. – Galvoju reikia juos apžiūrėti.
- Taigi žiūrim.
- Turiu omeny, nurengti, o gal ir išskrosti.
Margenio veide pasirodė keista išraiška: lyg pasišlykštėjimas, lyg piktdžiuga ar susidomėjimas.
- Reikia, - galiausiai sutiko.
Tačiau nei kūno apžiūra, nei skrodimas, kurį visai abejingai atliko Iseitis, nieko nedavė. Susidomėjimą sukėlė tik įdagas nugaroje. Tačiau nė vienas tokio ženklo nebuvo matęs.
Kaip atsirado Tobė niekas nepastebėjo. Tiesiog visi išgirdo jos giedojimą.
- Na, man jau gana! – Margenio kantrybė trūko. – Aš daugiau jau nebegaliu. Marapas jau netoli. Apsieisit be manęs. Aš joju namo.
Iseitis įdėmiai pažvelgė į bendrakeleivį:
- Tu kažko nesakai.
Margenis patylėjo kiek.
- Mane primygtinai kviečia grįžti.
- Kas?
- Gaišė.
- Kodėl?
- Sako, kad dėl dvikovos. Bet… nežinau…
Tobė giedojo ligi paryčių.
Ryte Margenio nebebuvo. Nieks nepastebėjo kaip jis išvyko.


Orai po Varinės gyvatės metų pamažu stojo į senas vėžes. Kartais dar išpuldavo vasara su sniegu ar besniegė žiema. Tačiau tai pasitaikydavo ir anksčiau. Taigi, viskas lyg ir normalu.
Štai šįmet anksti rudenį pašalo ir pasnigo. Vis šalo ir šalo. Privertė sniego. Tačiau kol kas nebuvo stiprių pūgų.
Magistras Margenis, grįžęs iš kelionės, kojos iš pilies nekėlė. Ir šiaip būdamas nelabai bendraujantis, po kelionės visai užsisklendė savyje. Jam jau buvo gana Iseičio, Tobės ir visų kitų. Metė visus ir grįžo į savo pilį. Mėlynplaukių šalies vis tiek nerado. Netgi pasirodė, kad tokios šalies nėra, o mėlynplaukiai tėra arba demonai, arba jų vaikai. O kur tų demonų šalis taip ir nesužinojo. Pabodo jam ir Tobė. Pradžioje buvusi išsigandusi mergaitė, nežinanti kas ji yra, galiausiai tapo kaprizinga, užsispyrusia visažine. Paliko Iseičiui terliotis su ta nesubrendusia ragana, kuri įsivaizdavo žinanti tai, ko nežino.
Margenis atsiduso ir patraukė į biblioteką. Paskaitys ką nors. Per tą laiką, kol nebuvo namie, tarnas pripirko naujų knygų. Daugiausiai iš magijos ir istorijos sričių. Romanų Magistras paprastai neskaitydavo, o poeziją laikė beprasmiu žodžių kratiniu. Tačiau šį sykį paėmė pirmą pasitaikiusią knygą iš romanų lentynos. Įsitaisė svetainėje prie židinio ir atsivertė romaną.

Juodaplaukė sėdėjo prie lango ir žvelgė į lietų. Iš jos akių irgi liejosi lietus. Ji nebeturėjo vilties. Jis išėjo. Ji suprato. Tikrai suprato. Jis kitaip negalėjo. Jo laukė santuoka su tinkama mergina. Ir ji suprato. Bet širdis…

Burtininkas numetė knygą ant kilimo ir įbedė žvilgsnį į ugnį židinyje. Taigi… Jie irgi neturi vilties. Kažkaip buvo lyg ir pamiršęs, o tas kvailas romanas viską priminė.
- Pone, - tarnas įėjo tyliai. – Pas tave viešnia…
- Vyk lauk!
- Pone, manau, kad negalėsiu…
- Ir kodėl?
- Burtininkė…
- Na, ir kas? Nenoriu nieko matyti!
- Ponas Juodosios magijos Magistras Margenis labai jau nesvetingas.
Švelnus balsas trenkė lyg perkūnas iš giedro dangaus. Burtininkas pašoko nuversdamas stalelį. Ant grindų pabiro vyno butelis, taurės, lėkštė su užkandžiais.
- Ponia… Baltosios magijos Magistre Naktižiede… kaip… kodėl…
- Nemikčiok čia! – tuo pat metu pasisuko į tarną. – Surink, mielasis, čia viską. Ir užkąsti atnešk.
Tarnas įbedė žvilgsnį į Margenį. Tas, vis dar neatsigavęs, tik ranka mostelėjo. Naktižiedė gi apsižvalgė, pristūmė krėslą prie židinio ir atsisėdo.
- Tu bjauriai nesvetingas ir nemandagus.
Galiausiai Margenis, rodos, atsigavo ir vėl atsisėdo į krėslą. Tarnas per tą laiką surinko pabirusius daiktus bei atnešė vyno ir užkandžių.
- Atleisk, - galiausiai iškvėpė. – Taip netikėtai.
- Tai tu man atleisk, - nusijuokė gurkštelėjusi vyno. – Pati nemandagi, o tave kaltinu. Reikėjo įspėti, laiškelį parašyti.
- Na, ką tu! Mes gi… - ir nutilo.
- Ir kas gi mes?
Jis nutylėjo. Ji irgi nieko daugiau nepasakė. Gal norėjo leisti jam pagalvoti. O gal pati sutriko.
Galiausiai Margenis atgavo ramybę. Bent jau taip atrodė. Ėmė kvėpuoti lygiai ir nutaisė abejingą veidą.
- Tai ko dabar trankaisi viduržiemy? Šalta, užpustyta.
- Na, dar ne viduržiemis. Žiema vos prasidėjo. Ne taip jau ir šalta. O sniegą mano žirgas įveikė kuo puikiausiai. Tuo labiau, kad per pusnis klampoti reikėjo tik ligi tavo pilies. Visur kitur arba išvažinėta, arba bent jau takelis išmintas.
- Taip. Rudeniop baigiau medžioti. Ir daugiau iš namų kojos nekėliau. O svečių pas mane, kaip žinai, negausu.
- Tai jau. O čia aš kaip sniegas ant galvos…
- Nieko tokio. Prieš pat snygį Gaišė buvo užsukus.
- Vai! O pas mane tai nebuvo.
- Na, nelabai supratau ko norėjo. Barėsi, kad sėdžiu užsidaręs. Kažką užuominom kalbėjo apie dvikovą.
- O ko čia nesuprasti? Dvikova yra dvikova. Kaip suprantu, ji bus kitąmet rudenį.
- Gal. Nelabai domiuosi. Kai reikės, praneš.
- Tai jau taip! - staiga piktai metė Naktižiedė. – Laukia visi pramogos.
- O ką? Jei tau nereikėtų kautis, tai gal net patiktų, - nusišaipė.
- Aha. Patiktų.
Ir vėl abu ilgam nutilo. Margenis atkakliai žiūrėjo į ugnį židinyje, vengdamas burtininkės žvilgsnio. Naktižiedė užkandžiavo, nors jau buvo soti.
- Tai ko atvykai? – galiausiai paklausė tiesmukai.
- Aplankyti. Sakau, pažiūrėsiu ar tu dar gyvas. Girdėjau, kad grįžai iš kelionės į tą mėlynplaukių šalį. Niekam nieko nepasakojai. Įdomu labai.
Margeniui, atrodo, palengvėjo. Tai buvo neutrali tema.
- Et! – numojo ranka. – Nėra tokios šalies.
- Kaip nėra? – vos nepaspringo vynuoge. – Tai kodėl Amžinieji siuntė?
- O ką aš žinau? Kita vertus, man rodos, kad siuntė mane dėl ko kito.
- Tai radai kažką kita?
- Daug dalykų nutiko. Nesu tikras, kuris iš jų toks svarbus, kad reikėjo mane į tą kelionę siųsti.
- Pasakok, - Naktižiedė įsipylė vyno.
- Pasigersi, - blankiai šyptelėjo burtininkas.
- Ir kas?
- Galvą ryt skaudės.
- Nieko. Ryt pabursiu…
- Ne taip paprasta, - vėl šyptelėjo. – Kai su Iseičiu pas motiną prisilakėm, tai rytojaus dieną ilgai gaiveliojomės.
- Pas motiną? Ir kas tas Iseitis?
- Iseitis – tai žydraplaukis, kuris irgi ieškojo mėlynplaukių šalies, nes nežinojo kas toks esąs. Tai abu – du idiotai – ir ieškojom.
- O pas motiną?
- Netyčia išėjo. Buvo toks prastas oras. Ir kaip tik pro šalį traukėm. Žinai, - po akimirkos pridėjo, - džiaugiuosi dėl jos. Ištekėjo už normalaus ūkiško vyro. O aš dar turiu brolį ir seserį.
- Kaip keista…
- Labai.
- Ilgai ten viešėjot?
- Nelabai. Ir dar radom vieną iš gyvačiukų.
- Kokių dar gyvačiukų?
- Ach, tau gal niekas nė nepapasakojo. Didžioji Lada du gyvačiukus paleido. Tai vieną užtikom netoli motinos eiguvos. O kitą – labai toli svetimoj šaly.
- Labai įdomu. Tai jūs su tuo Iseičiu tikri didvyriai.
- Taip, - rimtai linktelėjo. – Tikrų tikriausi. O paskui nutiko toks visai keistas dalykas. Kai jau supratom, bet dar nedrįsom garsiai pasakyti, kad tos mėlynplaukių šalies nėra, radom Tobę.
- Ką reiškia „radom“?
- Na, gentis pririšo ją prie stulpo ir paliko.
- Gentis? O dievai, ar dar yra tokių, kurie gentimis gyvena?
- Yra keletas toli šiaurėje.
- Tai kas ta Tobė?
- Pasirodė, kad ji tikrų tikriausia ragana. Tik ji dar to pati nežinojo.
- Kaip įdomu. Turėsi man viską smulkiai papasakoti.
- Papasakosiu. Bet gi tik aš vis pliurpiu…
- Tai tu pas mus pats didžiausias plepys! – nusijuokė Naktižiedė.
- Tikrai, - vėl blankiai nusišypsojo. – Bet dabar pasakok tu.
- O ką pasakoti? Pabudau aš. Jaučiausi bjauriai. Tu gi dingai – nė akių nerodei.
- Aš palaukiau kol atsigausi…
- Žinau žinau! Bet šiaip tai nieks nieko nepasakojo. Tik Gaišė apreiškė, kad mane atgaivino Lada. Ir taip keistai vyptelėjo. Kaip minėjau, jaučiausi bjauriai, tai kurį laiką sėdėjau savo dvare. Matyt, tas sielos išvarymas ir grąžinimas sveikatai nepadeda.
- Tikriausiai. Tai ligi šiol ir sėdėjai namie?
- Ne. Atvyko pas mane Ordino vyresnioji pagalbos prašyti…
- Tai tau! Nuo kada Ordinui burtininkų pagalbos reikia?
- Visiems kartais pagalbos reikia. Taigi, ar žinai, kas dabar vyresnioji?
- Ne, nesidomėjau.
- O gi mūsų gera pažįstama Žaižara.
- Oho! – kilstelėjo antakius Margenis. – Tai burtininke ji taip ir netapo?
- Ne, bet dabar ji turi kažkokią keistą paslaptingą misiją.
- Kokią dar misiją?
- Nežinau. Sklinda gandai apie kažkokių keistų dievų Šark Kialos ir Jotoub Rado kovą nežinia dėl ko.
- Na, apie tą Jotoub Radą tai ir tu turėjai būt girdėjus.
- Aš? Nepamenu.
- Kaip gi! Juk tai jis prašė žynį Leidą kurį vieną iš mūsų nugalabyti.
- Tikrai. Kaip gi aš pamiršau?
- Apie Šark Kialą kažką užsiminus buvo Tobė. O štai su Jotoub Rado pavaldiniais teko susidurti.
- Ką tu sakai! Kuo toliau pasakoji, tuo įdomiau daros.
- Na, mum su Iseičiu nebuvo labai įdomu. Be to, kad turėjom kovoti, tai dar reikėjo Tobę saugoti. O Žaižarai kokios pagalbos reikėjo?
- Keista istorija…
- Aha, mes kasdien papuolam tik į paprastas.
Naktižiedė skambiai nusijuokė:
- Tu teisus. Žodžiu, atvyko pas mane Žaižara asmeniškai. Ordino narius pradėjo puldinėti laumės.
- Kas?!
- Laumės. Aš irgi taip reagavau. Bet pagalvojau, kad Ordinas gal netyčia laumėms kokią žalą padarė. Bet Žaižarai nerimą kėlė ne tai. Raganiai, gi žinai, laumių nebijo. Be to, Žaižara nuvyko pas Laumių Laumę, o toji išsigynė.
- Žinai, man tai kai ką primena.
- Ir ką?
- Mus irgi užpuolė laumės, kurios nebuvo laumės.
- Mat kaip…
Abu patylėjo apgalvodami savo nuotykius. Pagaliau Naktižiedė tarė:
- Keisti dalykai dedasi. Ir man kažkaip neatrodo, kad mūsų dvikova ką nors pakeistų.
- Galbūt… - atsiduso Margenis. Ir išsyk paklausė: - Nakvosi?
- Žinoma! Ar išvarysi į šaltį ir sniegą?
- Gal ir turėčiau. Paprastai su nekviestais svečiais taip elgiuosi.
- Na, aš, nors ir nekviesta, bet nepaprasta viešnia.
- Taigi, Baltosios magijos Magistrė…
- Aš ir sakau.
- Tai gal jau ir laikas miegučio. Ryt pasišnekėsim.
- Tikrai. Tiesą pasakius, pavargau kelionėj. Toloka gi…


Naktižiedė sėdėjo ant lovos, parietusi kojas po savim, ir abejojo. Kai vyko į šią kelionę buvo tvirtai apsisprendusi. Bet dabar abejojo. Jis… jis buvo ne toks, kokį įsivaizdavo. Kažkodėl tikėjosi… Ko? Kad pasakys ką nors? Žengs pirmą žingsnį? Pasakys… Ką pasakys? Kad myli? Ir kaip ji galėjo tikėtis ko nors panašaus? Jis gi vaikščiojantis šaltas protas ir pyktis. Šaltas, abejingas, piktas. O meilė… Bet tas šuolis, kai išgirdo jos balsą. Na, iš netikėtumo. O gal?
Ji atsistojo ir nuėjo prie lango. Vėl snigo. Didelės purios snaigės pamažu leidosi ant žemės. Atrodė, kad pasaulyje daugiau nieko nėra. Tik šita pilis. Ir jiedu toj baltoj šaltoj tyloj.
Burtininkė ryžtingai krestelėjo galva ir grįžo prie lovos. Nusirengė, paleido plaukus. Mostelėjo ranka ir patraukė prie veidrodžio. Dabar vilkėjo ilgą baltą tuniką.
- Gerai, - pasakė garsiai. – Kad jau sukorei tokį kelią, tai pirmyn.


Margenis stovėjo prie lango ir žvelgė į besileidžiančias snaiges. Miego nenorėjo. Dirgino mintis, kad ten, kitam miegamajam, yra ji. Tokia pat kaip visada. Rami, besišypsanti, graži…
- Liaukis, - sudraudė save, atsisėdo ant lovos ir užpūtė žvakę.
Tyliai virstelėjo durys. Margenis skubiai atsisėdo. Tarpdury, apšviesta virpančios žvakės liepsnos, stovėjo Naktižiedė.
Jis nė nekrustelėjo. Atrodė, net kvėpuoti liovėsi. Burtininkė tylom priėjo, pastatė žvakę ant stalelio ir atsisėdo šalia.
- Žinai, - pasakė, - aš atvykau turėdama konkretų tikslą. Mes jau baigiam savo gyvenimą. Na, kuris nors vienas. Gal…
Margenis vis dar tylėjo.
- Kad ir ką darėm, viskas vyko ne todėl, kad mes to norėjom. Mes gimėm dėl kažkieno įgeidžių ir nesuprantamų taisyklių. Į mūsų gyvenimą visą laiką kas nors kišosi. Net tada, kai mums atrodė, kad kažką veikiam savarankiškai, iš tikro jau būdavo nuspręsta, kad bus būtent taip.
Ji nutilo. Tiesą sakant, atėjo juk ne kalbėtis. Bet Ąžuolas sėdėjo tarsi suakmenėjęs. Todėl nežinia kaip čia bus. O ir išsikalbėti norėjo. Tik pasiguosti nebuvo kam. Tik tam, kuris buvo tokioje pat padėtyje.
- Aš taip pavargau būti nuolat tampoma už virvučių. Galų gale, nors aš ir dieviškos kilmės, bet esu moteris. Ir…
Staiga Gabija supyko. Ji pašoko nuo lovos ir ėmė šaukti:
- Stuobry tu neraliuotas! Na, neturi tu širdies ir jausmų. Bet protą! protą tai turi! Ar nesupranti ko aš čia atsivilkau?!
Ąžuolas lėtai atsistojo priešais. Smaragdinės akys degė tokia aistra, kad moteris net loštelėjo.
- Nutilk, - pasakė tyliai. – Tai aš tave prikėliau. Tai man nuo tų prakeiktų Varinės gyvatės metų dega lūpos nuo to bučinio. Net mūsų jausmus kažkas...
Nutilo.
- Tegul pasikaria visi… ir žmonės… ir dievai… ir visas pasaulis…
Tvirtos rankos apglėbė, pakėlė ir nunešė ten, kur buvo tik juodu. Nei dievų, nei likimo, nei dvikovos. Tik meilės ir aistros ištroškę vyras ir moteris.


Laikas sustojo. Čia, Juodosios magijos Magistro Margenio pilyje, buvo tik jiedu: Gabija ir Ąžuolas. Tarnas tyliai patiekdavo maistą ir dingdavo. Jie jo nepastebėdavo. Jie buvo laimingi. Jie pasistengė pamiršti visą likusį pasaulį.