Sugrįžimas. Burtininkai-33

Tobė pabudo. Gulėjo ant minkšto kailio keistoje troboje. Kūrenosi laužas. Prie jo ramiai kalbėjosi du vyrai. Kalba buvo keistoka, tačiau mergina suprato beveik viską. Vyrai aptarinėjo kažkokį ginklą. Mergina girdėjo neaiškiai. Tam būtų reikėję atsisėsti. Bet ji nedrįso. Be to, buvo taip šilta, minkšta ir jauku, kad visai nesinorėjo judėti. Ir po akimirkos vėl užmigo.
Kai pabudo kitą sykį, trobos anga buvo atverta. Iš lauko plūdo maloni gaiva. Lauke švietė saulė. Vyrų, rodos, nebuvo, todėl pabandė atsisėsti. Tačiau nutvilkė toks skausmas, kad mergina riktelėjo ir nugriuvo atgal į guolį.
Vidun įpuolė vyriškis ir pasilenkė virš Tobės:
- Pabudai. mergyt… Gerai. Tik nereikia daryti staigių judesių…
Mergina atsimerkė ir išplėtė akis iš nuostabos. Vyrui buvo gal koks keturiasdešimt vasarų. Į ją žvelgė smaragdinės akys, o ant pečių krito žali plaukai.
- Ką? Nematei tokių karčių? – nusivaipė vyras.
- Mačiau… - išspaudė ji. – Pranašingam sapne. Kitas – mėlynplaukis?
- O… mergyt… - nutęsė. – Tai tu ragana arba burtininkė. Aišku kodėl likai prie stulpo pririšta.
- Žynė… - sušnabždėjo Tobė.
- Malonu. Mano vardas Margenis, o bendrakeleivio – Iseitis. Mes burtininkai.
Tada nuėjo pakurstyti ugniakuro, o grįžęs paaiškino:
- Jei dar vieną naktį prie to stulpo būtum praleidus, tai nė mes nebūtume galėję padėti. Numirėlių neprikėlinėjam.
Dabar, kai apsiprato su prietema ir geriau įsižiūrėjo, pamatė, kad burtininko akys šaltos tartum ledokšniai. O šypsena nemaloni, nes jis nesišypso, tik šiaip patempia lūpas. Užtat mėlynplaukis buvo visai kitoks. Jis įvirto vidun linksmai purtydamas sniegą, pažvelgė į merginą ir maloniai nusišypsojo:
- Pabudai? Tavęs ieško. Ko prisidirbai?
- Baimė… - iškvėpė mergina.
- Žynė ji, - paaiškino žaliaplaukis.
- Įgimti nemalonumai, - nusišypsojo mėlynplaukis.
- Tai kas jos ieško?
- Matyt, tie patys kas pririšo. Apžiūrėjo stulpą. Baimingai apsižvalgė. Pasitarė ką daryti ir nusprendė vytis kitus, kurie, sakė, lauks dvi saules. Čia dvi dienas ar ką?
- Turbūt. Ir kas toliau?
- Patraukė atgal.
Jie patylėjo.
- Už upės kažkas vyksta, - vėl prakalbo mėlynplaukis. – Dar per toli. Nelabai supratau. Didelė energija. Eiti nenorėjau. Daug tuščios erdvės.
- Paskui nueisiu aš. Gal man geriau pasiseks. Be to, sakei, kad tas kažkas artėja. Gal man pabandyti kitaip? – lyg paklausė, lyg teigė.
- Gal nederėtų. Aš stengiausi kaip įmanoma blokuoti savo energiją.
- Noriu tą kažką pamatyti, - pasakė mergina.
- Na va: sakiau. Įgimta bėda, - nusišypsojo mėlynplaukis.
- Pamatysi, - niauriai atsiliepė žaliaplaukis. – Keliauti negali. Tai ir mes negalėsim. Nebent tave vėl prie stulpo pririštumėm.
Ir vėl nusivaipė.
- Nepiktas jis, - nusijuokė Iseitis. – Tik meilė jam nenusisekė.
Žaliaplaukis ištiesė ranką, ir nuo jo pirštų galiukų link bendrakeleivio nulėkė žalios ugnies kamuolys. Mėlynplaukis vikriai jį atmušė. Ir anas, pralėkęs virš Tobės, pradegino skylę sienoje.
- Ir kvailys gi tu, - nepiktai burbtelėjo žaliaplaukis. – Negalėjai pagauti. Dabar skylę užtaisyk.
- Pats ir užtaisyk! – atšovė mėlynplaukis. – Tavo ugnis.
- Bet tu ją atmušei!
Burtininkai ėmė ginčytis. Įsileido į ilgiausią diskusiją. O Tobė pagalvojo, kad susidūrė su dviem bepročiais.
- Ne bepročiai mes.
Tobė krūptelėjo.
- Taip. Galiu skaityti mintis. O tau teks išmokti jas blokuoti. Bet tavo gabumų panelei – vieni niekai.
- Ar aš labai nukentėjau? – paklausė pagaliau.
- Nieko ypatingo, - atsakė mėlynplaukis. – Tavo nušalimai – vieni niekai. Tik šiaip, tave stresas pakirtęs.
- Kas tas… stresas?
- A? Na, blogai, vienu žodžiu. Bet greit atsigausi. O dabar dar pailsėk…
- Mes eisim. Tave saugoti paliksiu Lūšį. Ji nieko tau nedarys.


Burtininkai keliavo jau seniai. Jie atrado daugybę dalykų, kurių neieškojo, tačiau nerado to, ką tikėjosi rasti. Margenis, tiesą sakant, kuo toliau tuo labiau manė, kad gimtosios Iseičio šalies jie neras. Gal ir pats Iseitis jau suprato, tačiau vis dar nenorėjo to pripažinti. O Margenis, kad ir būdamas piktas stačiokas, nebuvo toks bjaurus, kad neleistų bendrakeleiviui susiprasti pačiam.
Dabar abu lengvu žingsniu traukė per mišką. Judėjo tylomis. Kai pasiekė miško pakraštį, sustingo už medžių. Vakarop slenkanti saulė nušvietė upės pakrantę. Iseitis parodė ranka į kitą upelio pusę. Ten vyko kažkoks judėjimas. Atrodė, kad tas kažkas laukia. Burtininkai pažvelgė vienas į kitą ir tylomis patraukė atgal.
Tobė pabudo aiškiai suvokdama, kad grįžta burtininkai. Ir dar ji pajuto, kad jie sunerimę.
- Ką? – neramiai paklausė vos įžengusių.
Žaliaplaukis tik pečiais gūžtelėjo ir prisėdo prie ugnies.
- Teks keliauti, - pasakė mėlynplaukis. – Kaip jautiesi?
- Nekaip, - sąžiningai prisipažino. – Bet aš susidorosiu.
- Iškeliausim vėlai vakare, - pasakė žaliaplaukis.
Jo draugas tik linktelėjo.
- Katras eis žirgų? – paklausė.
- Manau iki jų eisim pėsčiom. Merginą panėšėsim jei ką.
Mėlynplaukis vėl linktelėjo.
- Miegok, - mostelėjo ranka, ir Tobė išsyk užsnūdo.


Gentis budo, o Šarponas nė akių nebuvo sumerkęs. Jis išrinko patį geriausią bulių ir pieningiausią karvę, paėmė su savim penkis patyrusius karius. Ir visi nesislapstydami patraukė į aną stovyklą.
Vos išniro iš miško, kaimelyje kilo sujudimas. Sargyba ėmė mušti būgnus. O link atėjūnų patraukė būrelis anų.
Šarponas liepė sustoti. Kariai laikė ietis nuleidę, o iš miško juos stebėjo kiti, kuriems vadas griežtai įsakęs nesikišti, kad ir kas nutiktų.
Priešaky ėjo žynys, apsikarstęs amuletais. Atsilikęs per žingsnį sekė tvirtas jaunas karys. Dėl jo kilmingumo abejonių nekilo, tačiau tai nebuvo genties vadas. Du tokie garbingi žmonės iš kaimelio neišeitų. Tai galėjo būti vado sūnus ar jaunesnysis brolis. Žynys nustebęs apžvelgė būrelį, nes nematė žynio, kuris būtinai turėjo vesti derybas. O Šarponą atpažinęs kaip vadą, kreipėsi į jį. Kalba buvo nepažįstama. Kaip dabar derėtis? Pagalvojo, kaip būtų pravertusi Tobė, kuri mokėjo daugybę dalykų, kuriuos mokėjo senasis žynys.
Anas žynys, supratęs, kad susikalbėti nepavyks, bedė pirštu sau į krūtinę ir tarė:
- Tumbara.
- Šarponas, - pakartojo gestą.
Žynys linktelėjo ir atsisėdo ant sniego, parodydamas Šarponui padaryti tą patį. Tada kažką pasakė vienam kariui, ir tas tekinomis pasileido į kaimą.
Taip jie sėdėjo ir laukė, kol iš kaimo grįžo karys vedinas nejauna moteriške. Žynys bakstelėjo jai sėstis šalia ir kažką pasakė. Moteris linktelėjo ir kreipėsi į Šarponą:
- Sveikas, Šarponai. Tai tu dabar vadas. Gerai.
- Sveika ir tu. Iš kur mane pažįsti?
- Taigi… - moteris nusišypsojo nuoširdžia šypsena, kuri Šarponui pasirodė matyta. – Aš Darbio jauniausioji dukra Zazara.
- Vaje! Tikrai, - nustebo vadas. – Tai, vadinas, čia ta gentis, kuri anuomet užpuolė mus ir pagrobė moteris.
- Taip.
- Ar jus skriaudė?
- Ne, - vėl nusišypsojo. – Ištekino mus. Ir gyvenam taip, kaip ir namie būtume gyvenę.
- Mat kaip… - pasikasė pakaušį Šarponas. – Tai kaip dabar bus?
- Žynys liepė paklausti, ko norit.
- Kad nežinau nuo ko ir pradėti…
- Nuo pabaigos, - patarė.
- Na, mes ėjome čia peržiemoti. Rudeniop kariai rado šią vietą.
Zazara persakė žyniui.
- Čia mūsų vieta, - pasakė žynys. - Visada čia žiemojam. Kodėl nėjot į kalnus?
- Daug pasakoti… - atsiduso Šarponas. – Mirė vadas. Paskui žynys. Paskui senių Taryba išrinko netinkamą vadą.
Jis nutilo, o moteris viską persakė žyniui.
- Jis klausia, nuo ko mirė žynys ir kodėl jis nepaliko mokinio.
- Mirė žynys Tormontė nuo nuodingo šliužo įkandimo. O dėl mokinio… Nelabai tuos dalykus suprantu. Lyg ir neturėjo.
Po šitų žodžių žynys Tumbara ilgai tylėjo.
- Tai ko norit? – pagaliau paklausė, įdėmiai žvelgdamas Šarponui į akis.
- Atvedėm jums jautį ir karvę. Pačius geriausius, kokius dabar turime. Tikėjomės, kad susitarsim, ir leisit mums įsikurti šalia. Ir dar, žynį Tumbara, gal galėsi ir pas mus apeigas atlikti. O gal kokį mokinį atsiųsi.
Visko išklausęs žynys atsistojo ir pasakė:
- Mes irgi turim senių Tarybą…


Vadas grįžo pas gentį. Turėjo dvi geras naujienas. Tie žmonės nebuvo priešiškai nusiteikę. O moterys, kurios anksčiau priklausė šiai genčiai, gal galėjo būti priežastis, dėl kurios juos priims. Laukti, kaip žadėjo Zazara, teko neilgai. Ji atėjo ir atsivedė dar kelias moteris, anksčiau buvusias jų gentainėmis.
- Taryba nusprendė, kad namelius galite statyti šalia. Vadas norės aptarti sargybos reikalus su vadu Šarponu. Dirbsim kartu. Bus gerai. Daugiau karių, daugiau medžiotojų.
Ir gentis nusileido į slėnį. Šarpono širdy kirbėjo nerimas. Jam iš galvos nėjo Tobė. Visus prigrasė nieko apie ją nepasakoti. Tačiau žinojo: ar vaikai, ar moteriškė kuri, o gal vaikinas patikusiai merginai ims kada ir leptels. O tada… Jis pamelavo žyniui. Tai geruoju nesibaigs.


Naktis praėjo ramiai. Tobė neišgirdo, kaip burtininkai išėjo. Pabudo žvali. Lūšis gulėjo prie laužo. Ir, nors pačiai jai tas atrodė kvailai, žvelgė į ją kiek… pašaipiai.
- Labas rytas, - pajuto pareigą pasisveikinti.
Lūšis švelniai miauktelėjo ir vėl užsnūdo.
Tobė nukabino katiliuką, pakurstė ugnį ir išėjo laukan. Ten surado švaraus sniego, prigrūdo katiliuką ir grįždama vidun krūptelėjo iš netikėtumo, kai vos neatsitrenkė į žaliaplaukį.
- Mieloji, apsižvalgyti reikia, jei jau sumanei pasivaikščiot.
Nežinia kaip sukaupusi drąsą Tobė atšovė:
- Lūšis būtų perspėjusi!
Už nugaros skambiai nusijuokė mėlynplaukis:
- Gavai per nosį!
- Šaunuolė… - nenorom sumurmėjo pikčiurna.
Tobė pasijuto labai gerai. Burtininkai, rodos, įvertino jos sumanumą. Mergina užkaitė vandenį ir pasisuko į burtininkus.
- Viskas ten, - parodė žaliaakis. – Juodam odiniam maišely.
Tobė atrišo maišelį ir ėmė apžiūrinėti jo turinį. Ten buvo duona. Nors tokios nebuvo mačiusi. Dar buvo džiovintos mėsos. Ir kažkokių keistų žuvų. Dar buvo keletas maišelių su sėklomis, šaknelėmis ir žolelėmis. Užsimiršusi mergina padarė taip kaip visada, kai nežinodavo kam skirtos žolelės: pauostė, palaikė delnuose. Ir kažin kodėl išsirinko nesimpatiškai atrodančią juodą šaknį, kuri, tiesą sakant, ne kvepėjo, o dvokė. Vėlgi instinktyviai atlaužė pusę pačios mažiausios šaknelės ir sutrynė į jau beužverdantį vandenį. Buvo taip užsiėmus darbu, kad net pamiršo burtininkus. Todėl iš netikėtumo net pašoko, kai mėlynplaukis pasakė:
- Jokia tu žynė. Tu – ragana. Apsigimus… tikra…
Tobė atsisuko ir paklausė nei šio, nei to:
- Iš kur jūs mokat mano kalbą? Juk iš labai toli atkeliavot…
Žaliaakis nusišypsojo beveik iš tikrųjų:
- Iš labai toli. Ja kalba burtininkai. Ji mūsuose vadinama senąja burtininkų kalba. O tavo gentis, turbūt, yra toji, kuri išlaikė protėvių kalbą.
Arbata staiga pakvipo taip skaniai, kad Tobė užsinorėjo jos paragauti. Todėl paėmė puodelius, pripylė ir ištiesė burtininkams. Puodeliai tebuvo du. Mėlynplaukis paėmė, o žaliaplaukis papurtė galvą:
- Gerk tu. Aš jos negeriu.
Mergina sumišo:
- Nesakei… aš būčiau…
- Aš… nevisai žmogus. Ir mano poreikiai kiek kitokie. O šiaip pasirinkai teisingai. Tai toboro šaknis. Labai retas augalas. Arbata suteikia žvalumo, padeda gyti po sunkių ligų. Kompresai gydo žaizdas.
Tobei buvo kiek nedrąsu, tačiau smalsumas nugalėjo:
- O… jei tu nevisai žmogus… tai kas?
Žaliaplaukis sunkiai atsiduso:
- Jei nežinočiau, kad tau tai būtina žinoti, tai už tokį įžūlų klausimą gautum per nosį. Žemėje gyvena žmonės, žyniai, raganiai ir burtininkai. Žyniai dažniausiai kitų žmonių mulkintojai…
- Bet mūsų žynys Tormontė nebuvo.
- Ar tikrai? – pašaipiai paklausė mėlynplaukis.
- Na… kaip pažiūrėsi…
- Brangioji, žiūrėti reikia į visus vienodai. Žyniai yra apgavikai. Kada matei kokį žynį besikalbantį su dievu ar dvasia? Jiems siunčia sapnus… Cha! Prisiuosto žolelių ir šneka nesąmones, - mėlynplaukis irgi atrodė suirzęs.
- Gerai. Tebūnie… O raganos?
- Raganiai yra gimusieji ir tie, kurie visko išmoksta. Tu, pavyzdžiui, esi ragana iš prigimties. Juk viską žinai iš kažkur. Taip? Niekur nesimokei. Esi vienišė. Tave nelabai mėgsta.
- Tiesa… - atsiduso mergina. – Kad būtų kas paaiškinęs… Gal tik žynys Tormontė jautė. Bet ir jis manęs privengė.
Žaliaplaukis linktelėjo:
- Dar yra burtininkai. Štai su jais gyva bėda. Burtininkai yra juodieji ir baltieji. Ne visi baltieji – geri, ne visi juodieji – blogi. Dar yra dvasios ir dievai. Jeigu moteris pagimdo dvasios ar dievo vaiką, tai jis tampa burtininku iš prigimties. Jam niekas negali prilygti. Toks esu aš.
Tobė sėdėjo ir, gurkšnodama arbatą, žiūrėjo į ugnį, Jai staiga tapo baugu. Kaip tą dieną, kai, pažiūrėjusi į kaimynų berniuką, suprato, kad jis greitai mirs.
- Ką darysit su manim?
- Keliausi su mumis, - ramiai pasakė žaliaplaukis. – Jei būtum paprasta nuskriausta mergaitė, paliktumėm kur nors pakeliui. Jauno, dar savo galių nežinančio burtininko ar raganiaus palikti likimo valiai negalima.
- Be to, - nusijuokė mėlynplaukis, - man atrodo, kad dievai ją mums pakišo.
- Nenervink! – pyktelėjo žaliaplaukis. – Jau ir taip koktu. Paskutiniu metu kažkas… Kažką man visa šita istorija primena.
- Aš žinau! – šįkart piktai metė mėlynplaukis. – Pasaką, kaip avigalvis laimės ieškojo.
Jis staiga atsistojo ir išėjo iš olos. Lūšis prasimerkė. Žaliaakis mostelėjo ranka, ir ji išbėgo paskui.
- Kas jam? – nustebo Tobė. – Atrodė toks linksmas…
- Teisingą žodį parinkai, raganaite. At-ro-dė, - išskiemenavo. – Iškeliavom mes mėlynplaukių šalies ieškoti. Jis jau suprato, kad tėvynės neras. Sutiko daugybę žmonių, burtininkų ir raganių. Daug kas girdėjo apie tokius kaip jis. Kai kas net sutikę buvo. Bet nieks nežino, iš kur jie kilę.
- O kur gyvena tokie kaip tu?
- Niekur. Aš toks vienintelis, mergaite.
- Ar jam nieko nenutiks? – paklausė po akimirkos.
- Ne. Lūšis neleis.
- O… kas yra Lūšis? - pagaliau įsidrąsino paklausti. – Ar tu ją prisijaukinai?
Burtininkas papurtė galvą:
- Lūšis – tai dovana. Ją man padovanojo viena labai galinga burtininkė. Visi burtininkai turi ką nors tokio.
- Kodėl mėlynplaukis neturi?
- Turi. Tai jo ginklas.
Mergina pažvelgė į žaliaplaukį. Ar tik jis nesityčioja. Atrodo ne. Piktai išbarti, suniekinti gali. Bet erzinti ne.
- Betgi ginklas negyvas!
- Dar ir kaip gyvas. Sakiau: sudėtinga.
Staiga burtininkas lyg pamėtėtas puolė laukan. Tuo pat metu lauke pasigirdo aršus Lūšies urzgimas, neramiai ėmė trypti žirgai. Nors Tobei buvo baisu, tačiau ji puolė prie angos. Ją sustabdė Lūšis.
Tobė pažvelgė į dangų. Ten ratus suko nematyti milžiniški paukščiai. Jie smigo vienas po kito žemyn, bandydami nutverti burtininkus. Šie vikriai sukosi. Ir paukščiai arba krisdavo sužeisti, arba piktai klykdami šaudavo aukštyn, kad po akimirkos vėl pultų.
- O Didžioji Dvasia, kas tai? – sušnabždėjo mergina.
Tačiau labiausiai ją nustebino burtininkai. Tobė manė, kad geriausia būtų pasinaudoti savo nežemiškomis galiomis. Tačiau burtininkai, rodos, neketino to daryti. Jie pamažu traukėsi link olos angos, meistriškai kovodami tik ginklais. Ir Tobę visai nelaiku apėmė pavydas. Ji mokėjo naudotis tik peiliu ir ietimi. Peilį iš jos atėmė, kai pririšo prie stulpo. Kai iki angos liko keli žingsniai, žaliaplaukis riktelėjo:
- Didįjį Užkeikimą!
Burtininkai vienu balsu ėmė berti žodžius. O Tobė iš nuostabos net išsižiojo. Kad ir kaip neįtikėtinai skambėjo, tačiau tai buvo jos giesmės žodžiai.
Vos burtininkai baigė užkeikimą juos ir olos angą uždengė degantis kupolas. Vidun papuolusius paukščius greitai pribaigė Lūšis. Likusieji išorėje dar kurį laiką puolė ir apsvilę krito žemėn. Mergina išgirdo kaip mėlynplaukis pasakė:
- Atleisk. Tai aš savo neviltim juos prišaukiau.
Žaliaakis pikčiurna nepasakė, kad nepyksta. Jis tik paaiškino:
- Tu čia niekuo dėtas. Kažkas juos užsiundė.
Burtininkai nuvalė ginklus kailių gabaliukais, atidžiai juos apžiūrėjo ir pasidėjo šalia, tarytum laukdami naujo puolimo. Tuo tarpu Tobė vis dar mindžiukavo prie įėjimo. Merginą dabar domino ne tų keistų paukščių puolimas, bet ugninis kupolas.
- Turi klausimų? – išgirdo abejingą žaliaplaukio balsą.
- Daug, - atsakė ji. – Bet gal vėliau.
Burtininkas nieko neatsakė. Tik pečiais gūžtelėjo. Ir pagaliau jie ėmėsi valgyti. Mergina lėtai kramtė mėsą, nejausdama skonio.
- Žiūrėk, mergiotė gavo šoką, - mėlynplaukio balsas vėl buvo linksmas ir pašaipus.
- Lyg tu negavai pirmą kartą visas tas nesąmones pamatęs, - nežinia ko suirzo žaliaakis.
Nors kodėl gi nežinia? Jis visą laiką buvo suirzęs. Ar nors su kuo nors jis bendrauja normaliai?
- Aha, - atsakė mėlynplaukis. – Paklausk jo apie Naktižiedę. O šiaip jau laikas savo mintis kontroliuoti. Tik ką buvo tyla. Ir vėl leptelėjai nei šį, nei tą.
Užsiminus apie asmeninį burtininko gyvenimą, žaliaplaukis paprastai reaguodavo aršiai. Tobė manė, kad burtininkas puls keliondraugį. Tačiau šis tik atsiduso ir įbedė žvilgsnį į ugnį.
- Atleisk, drauguži… - paplekšnojo per petį mėlynplaukis. – Liežuvio nenulaikau…
Kai žaliaakis niekaip nereagavo ir į tai, Tobė pamanė, kad ta tema turėtų būti labai skaudi ir…
- Ar nesiliausi! – atrodo mėlynplaukis irgi supyko, kas Tobės manymu buvo neįtikėtina. – Tikra kvaiša! Galiu pykti! Ir dar kaip! Burtininkai, žinok, retai būna geraširdžiai. Ar žinai, kas iš tavęs būtų likę, jei Margenis tikrai supyktų?
Žaliaplaukis kažkaip keistai vyptelėjo, ištiesė ranką išėjimo link. Nuo pirštų galų nuslydo žalios ugnies kamuoliukas link besikamuojančio ant žemės paukščio. Akimirka. Ir toje vietoje nieko nebeliko.
Tobė vos nepravirko:
- Tai ką gi man daryti? Negalvoti?
- Išmoksi, - žaliaplaukio balsas vėl buvo ramus. – Visiems pradžioje sunku. Mus mokė ne tokiais pavyzdžiais. Patį pirmą vakarą alkūnę nusvilino. Ilgai negijo ir perštėjo, o mokytojai tyčia negydė, kad prisimintume, ką galima daryti, o ko ne.
- Žiaurūs mokytojai, - nusipurtė mergina.
- Bet teisingi, - linktelėjo mėlynplaukis. – Aš ligi šiol ant peties turiu mokytojo ginklu paliktą randą. Visai šalia kaklo. Užtat dabar labai gerai žinau, kad reikia saugotis ir nepavojingų žmonių. Nes jie greitai gali tapti pavojingais.
- Ir mane taip mokysit?
- Ne, jei būsi nekvaila, - žaliaakio žvilgsnis Tobei pasirodė žiaurus.
Jie tylomis baigė valgyti. Paukščiai jau buvo dingę. Ir mėlynplaukis vienu žodžiu nuėmė kupolą.
- Ką pasakei?
- Ji išvarys mane iš proto, Margeni! - linksmai šūktelėjo. - Arba galvoja garsiai visokias nesąmones. Arba klausinėja visokių nesąmonių.
Mergina net susigėdo kiek, tačiau tuojau suprato, kad mėlynplaukis ją tik erzina ją.
- Gerai, kad klausinėja. Gal iš jos kas gero ir išeis…
- Na… tu čia specialistas.
- Kas yra specialistas? Ir kodėl žaliapl?..
Pirmą kartą abu burtininkai kartu garsiai nusikvatojo. Ir Tobė pagalvojo, kad žaliaakis labai gražus. Tiesa, tą pat akimirką ji sugriebė mintį ir, pati nežinodama kodėl, įsivaizdavo, jog pakiša ją po puodyne.
- Matai… - vis dar juokėsi žaliaakis. - Ji mokosi… mintį… po puodyne… cha… cha… cha!.. Bet principas teisingas.
- Užtat, sužinojai, kad esi gražus…
Burtininkai dar ilgai juokėsi. O Lūšis, vėl pasirodė Tobei, žvelgė į ją pašaipiai.


Po vidurnakčio, kai žmonės jau buvo kietai įmigę, sargybiniai staiga sukėlė aliarmą. Per mišką, iš tos pusės kur anądien atkeliavo Šarpono gentis, ėjo kažkas didelis ir grėsmingas. Tas kažkas kėlė daug triukšmo. Virš jo sukdami ratus klykė dideli juodi paukščiai.
Visi kelias akimirkas stovėjo lyg stabo ištikti. Paskui sukruto ruoštis gynybai.


- Šalin! – šaukė Tobė. – Šalin!
Ji pašoko iš guolio, išpilta šalto prakaito. Ir pamatė priešais save abu burtininkus. Už jų įsitempusi kaip styga stovėjo Lūšis.
- Atsiprašau… - iškvėpė. – Susapnavau…
- Pasakok, - pareikalavo žaliaplaukis. – Raganos be reikalo košmarų nesapnuoja.
- Kažkas baisus puola mano gentį. Ten dar yra kita gentis. Ir tie baisūs paukščiai.
Burtininkai ilgai tylėjo. Tobei net pasirodė, kad girdi neramias jų mintis.
- Kažkas negerai. Mes užlipom kažkam ant uodegos.
- Tai per mane? – liūdnai paklausė mergina.
- Nemanau, - atsiliepė mėlynplaukis. – Tave mums irgi pakišo kaip jauką. O gal kaip ženklą.
- Gal… Nesuprantu, kuo tu esi tokia vertinga, - mąsliai žvelgdamas į ją, burbėjo žaliaplaukis. – Taip, tu – ragana. Ir kas?
Ir išėjo iš olos. Mėlynplaukis nusekė iš paskos.
Tobė kažkodėl pasijuto kalta. Dėl ko? Gal todėl, kad nežinojo, kuo ji tokia ypatinga. Staiga mergina pašoko ir išlėkė laukan šaukdama:
- Aš žinau! Žinau, kuo esu ypatinga!
Burtininkai pašoko nuo rąsto, ant kurio sėdėjo:
- Na?
- Aš… - staiga ji tapo nebe tokia užtikrinta. – Gal tai ir niekai. Tačiau kai jūs abu sakėte tai, ką pavadinote Didžiuoju Užkeikimu… Aš… tiesą pasakius… tai mano giesmė…
- Stop! – žaliaakis akimirką patylėjo. – Einam į olą. Papasakosi viską.
- Ar moki rašyti? – paklausė mėlynplaukis.
- Ką?
- Taip ir maniau. Ta giesmė. Gali ją pasakyti lėtai?
- Taip.
- Gerai. Lėtai sakysi, o aš rašysiu.
Mergina linktelėjo. O mėlynplaukis, kol kalbėjosi, patiesė ant žemės gerai išdirbtos odos gabalą, iš krepšio ištraukė keistą indą su juodu skysčiu ir nusmailintą pagaliuką.
- Pradėk, - paliepė.
Ir mergina ėmė lėtai sakyti žodžius:
- Kai buvo pasaulio pradžia. Kai buvo ugnies pradžia. Kai buvo vandens pradžia. Kai buvo oro pradžia. Kai buvo žemės pradžia. Tada atėjo tiesa. Ir apsaugojo mane…
Tada Tobė ištarė keletą žodžių, kurių Iseitis nesuprato. O mergina nesugebėjo paaiškinti.
- Tai ne mūsų kalbos žodžiai, o aš niekada nebuvau sutikusi kitai genčiai priklausančio žmogaus.
Mėlynplaukis viską užrašė kuo tiksliau iš klausos.
- Dabar pasakyk man, kas tave išmokė šios giesmės?
- Man sapne pasakė moteris. Tikriausiai ji kokia deivė. Labai keista.
- Mes turim kuo greičiau krapštytis iš čia! – staiga pareiškė Margenis. – Kuo greičiau. Šita mergina kažkam labai svarbi. Ją norėjo pražudyti. Bet čia nelaiku pasipainiojom mes. Arba net labai laiku. Atrodo, dar pasigailėsim į šitą kelionę išsiruošę.
Jie pradėjo pakuoti daiktus ir balnoti žirgus.
- Teks kuriam nors ją paimti.
- Tau! - piktai riktelėjo žaliaplaukis.
Jie dar kartą apsižiūrėjo, ar nieko nepamiršo, ar gerai pabalnoti žirgai.
Mėlynplaukis kreipėsi į Tobę:
- Na, brangioji, lipsim ant žirgo.
- Ne! – staiga griežtai pareiškė mergina. – Ant to baisaus žvėries nelipsiu! Nė už ką!
- Klausyk, kvaile… - žaliaakio veidas tapo akmeninis. – Arba darysi, kas pasakyta, arba tuoj pavirsi nušiurusia varna. Ir nemanyk, kad juokauju.
Burtininkas kiek patylėjo ir pridėjo:
- Aš niekada ne-juo-kau-ju…
- Ei, Margeni, gal… - mėlynplaukis norėjo užstoti merginą, bet, pamatęs jo veidą, nutilo.
O mergina tik išblyško ir nutepeno paskui Iseitį. Daugiau ji nepratarė nė žodžio. O kai ją užsodino ant žirgo, apkabino burtininką tvirtai per liemenį, priglaudė skruostą prie nugaros ir užsimerkė.


Lūšis pasitiko burtininką netoli buvusio Tobės kaimelio. Ji džiaugsmingai viauktelėjo. Temo. Iseičio ir merginos nebuvo matyti. Tačiau neklystanti Lūšies uoslė vedė link nuošaliau esančios kalvelės. Už jos stovėjo palapinė.
- Tai labą vakarą, - įžengė.
- Sveikas. Užtrukai…
- Jum kaip sekasi?
Tobė sėdėjo prie ugnies susigūžusi ir nė nepažvelgė į Lūšį ir burtininką.
- Aš tai gerai. O mergina nelabai. Ji pavargo. Na, žinai, pirmą kartą ant žirgo. Pastačiau palapinę ir liepiau pamiegoti. Vos užsnūdo, ėmė rėkti. Pabudo ir vapa apie kažkokią pabaisą, nelaimę, prakeiksmą… Vos nulaikiau, kad niekur nelėktų.
- Manau, laikas su ja rimtai pasikalbėti.
- Nežinau, ar dabar laikas.
- O kada, tavo manymu, laikas? Mums ją kažkas pakišo. Nori iš mūsų kažko.
- Na taip… Bet…
- Mes ne gailestingųjų bendrija. Mus gali ištikti kokia didesnė bėda nei paukščiažmogiai.
- Tu teisus. Bet mergiotės gaila.
- Ne mergiotė ji! Ragana! O tokia būdama turi išmokti nepraskysti.
- Taip. Bet jai visko perdaug.
- Nesuprantu! Tu ką: į vyresniuosius brolius įsirašei?! Aš nesiruošiu vaidinti geručio. Nemėgstu, kai mane vedžioja už nosies.
Iseitis kurį laiką žiūrėjo į bendrakeleivį. Taip. Nepaprieštarausi jam. Nors merginos gaila, bet šita košė užvirė dėl jos.
- Tai ką darysim? – paklausė pagaliau.
- Kalbėsimės, - pasakė ir atsisėdo priešais merginą.
- Tobe… - pašaukė.
Balsas buvo tylus, švelnus ir įtaigus. Mergina išgirdusi savo vardą pakėlė akis.
- Tau teks susikaupti ir atsakyti į mano klausimus.
- Mano broliai… jiems… - kuktelėjo mergina.
- Žinau, - atrėmė. – Bet mes negalėsime padėti, jei nežinosime nuo ko gelbėti.
- Gerai, - linktelėjo mergina. – Tebūnie.
- Tada susitarsim taip. Aš užduodu klausimą. Tu atsakai.
Mergina linktelėjo.
- Ar seniai žinai tą giesmę.
- Nuo vaikystės. Sapnavau keistą moterį. Kai tik grėsdavo koks pavojus, ji man pasakydavo. O prieš dvi vasaras pasakė, kad aš pakeisiu Tormontę.
- Kas tas Tormontė?
- Jis buvo mūsų žynys. O paskutinę dieną prieš iškeliaujant jis mirė nuo nuodingo šliužo įkandimo.
- Keista… - įsiterpė Iseitis. – Iš kur šitoj skylėj nuodingi šliužai?
- Taigi, - linktelėjo Margenis ir vėl kreipėsi į Tobę. – Kaip atrodė ta moteris?
- Ji buvo dviejų spalvų. Jos dviejų spalvų sruogų kasa atrodė tokia ilga ir sunki.
- Gaišė… - iškvėpė Margenis. - Kokį galą ji sumanė?
- Ir vėl Gaišė? – pasidomėjo Iseitis. – Kas ji tokia?
- O kas galėtų pasakyti? Lyg deivė, lyg burtininkė. Kita vertus, jos lyg ir nėra.
- Ū…ū…ū… - nutęsė mėlynplaukis. – Visai neaišku.
- Užtat ir keista, kodėl ji pasirodė būtent Tobei. Kol kas ties tuo nesusitelksim. Geriau pasakyk, kodėl tavo gentis prieš žiemą kraustydavosi į kalnus, o šįmet iškeliavo į kitą pusę?
- Nežinau. Senoliai sakydavo, kad žiemoti prie upės pavojinga. O praėjusią vasarą kariai rado kitą vietą. Ten gyventi buvo galima ir vasarą. Tada prasidėjo nelaimės ir nesutarimai.
- Aha, apie nelaimes pasakok.
- Gentis jau ėmė ruoštis persikėlimui, kai dingo vadas Kolomnė. Paskui rado kūną. Apkaltino Gorotį, tačiau jis čia niekuo dėtas. Vado širdis buvo nesveika. Aš jam sakiau, kad…
- Stok. Kas tas Gorotis?
- Piktoji dvasia, kuri gali į bet ką įsikūnyti.
- Maždaug aišku. Toliau.
- Rytojaus dieną mirė žynys Tormontė. Tada mane apkaltino, kad aš esu Gorotis. O tada… - mergina pravirko.
- Na, čia jau tavo sritis, - mostelėjo Iseičiui. – O man reikia viską apgalvoti.
Mėlynplaukis šyptelėjo ir padavė Tobei arbatos puodelį. Tuo tarpu Margenis pasirausė krepšyje, išsitraukė džiovinto sūrio ir ėmė susimąstęs graužti.
- Žinai, - pasakė nurijęs kąsnį, - gal ryt apsižvalgykim, kas čia tokio pavojingo. O jei ką, tai ir paskui Tobės gentį galime traukt. Kas žino? Gal kas paaiškės.


Ryte Margenis pažadino abu:
- Ei! Laikas į kelią! Tobe, virk arbatą! Lūšie, į žvalgybą! Iseiti, ruošiamės!
Kaži kodėl jam išsyk visi pakluso, lyg ir pripažindami vadu. O kodėl turėjo prieštarauti? Tobė vis tiek nieko nesuprato. O Iseitis manė, kad Margeniui sekasi geriau. Ką manė Margenis, sunku pasakyti.
Pavalgę susirinko daiktus ir patraukė pėsčiomis link upės. Žirgus burtininkai vedėsi. Lūšis bėgo priekyje. Staiga sustojo, prisiplojo prie žemės tyliai urgzdama.
- Stokit, - pakėlė ranką Margenis. – Tobe, tau teks pabūti su Lūšimi. Mes josim apsižvalgyti.
Mergina linktelėjo ir atsisėdo į pusnį. Lūšis pribėgo prie jos ir padėjo galvą ant kelių.
- Na matai: jau tapot draugėm.
Abu atidžiai žvalgėsi, bet nieko įtartino nepastebėjo. Tačiau galiuką pajojus ėmė siūbuoti ir švytėti burtininkų amuletai.
- Na? – klausiamai pažvelgė į bendražygį Margenis. – Supranti ką nors?
- Ne. Bet man atrodo, kad va ten, - parodė ranka už upės, - kažkas yra.
- Jojam.
Burtininkai vėl pavarė žirgus. Greitai pasiekė upės krantą. Upė jau buvo užšalusi. Ir iš anos pusės per upę tęsėsi šliūžė į tą pusę, kur nukeliavo Tobės gentis.


Kariai sustojo puslankiu. Laukė. Kažkas artinosi. Žvalgai pranešė: labai didelė kirmėlė, o virš jos ratus suko keisti dideli paukščiai. Bet kirmėlė susisuko į kamuolį ir, atrodo, rengėsi miegoti. Paukščiai aptūpė medžius.
Triukšmą sargybiniai sukėlė paryčiui. Pirmieji ėmė busti paukščiai. Jie rąžėsi ir kažką bjauriai karksėjo tarpusavy. Pagaliau pakėlė galvą ir kirmėlė, ėmė žvalgytis.
Judėti link kaimelio kirmėlė pradėjo popiet, šliaužė lėtai, nuolat stabčiojo ir dairėsi atgal. Atrodė, kad jai kažkas kelia nerimą. Keistieji paukščiai suko ratus aplink kirmėlę ir taip pat atrodė neryžtingi. Lyg patraukdavo į kaimelio pusę, o paskui sukdavo atgal. Galiausiai apsisprendė: sutūpė medžiuose miško pakrašty. Kirmėlė patraukė į kaimelį, sustojo atokiau laužų sienos ir įsispoksojo į ugnį. Galiausiai susisuko į spyruoklę ir puolė. Bet kiek apsiskaičiavo ir dribtelėjo ant laužų. Pasigirdo toks garsus riaumojimas, kad visiems ausis užgulė. Tačiau trauktis neketino. Atvėso ant sniego. Susisuko į spyruoklę, iškėlė galvą, išsižiojo. Ir kaimelio pusėn atlėkė keistas žalios ugnies kamuolys.
Kariai suspėjo atšokti. Tačiau ugnis nušlavė keletą trobelių. Žmonės ir gyvuliai ėmė blaškytis po laukymę. Buvo žuvusių.
- Tolyn! Tolyn! Link upelio! – šaukė Šarponas.
Kirmėlė kurį laiką stebėjo viską abejingai. Tada puolė vėl. Kariai bandė gintis: laidė į ją degančias strėles ir ietis. Kirmėlė šnypštė, riaumojo, laidė ugnies kamuolius. Vienas po kito krito kariai. Ir atrodė, kad visiems ateina galas.
O tada laukymėj tarsi iš niekur atsirado trys asmenys: mėlynplaukis, žaliaplaukis ir Tobė. Ją pamatęs Šarponas vos netapo kirmėlės auka. Tuo tarpu mergina stūmė visus šalin ir šaukė:
- Traukitės! Bėkit! Šalin! Tai ne jūsų jėgoms! Traukitės! Šalin! Šalin!
Keistieji vyrai stojo prieš kirmėlę. Jie bandė nukirsti pabaisai galvą. Toji, labai įsiutusi dėl keisto įsikišimo, puldinėjo tai vieną, tai kitą. Spjaudė į juos ugnies kamuolius, o vyrai atsakė tuo pačiu.
Tobė, nustūmusi žmones tolyn, atsistojo priešaky ir užtraukė savo giesmę. Žmonės tiesiog sustingo. Su baugia pagarba žvelgė į smulkutę merginą. O kirmėlę ta giesmė sutrikdė. Ji liovėsi puldinėti vyrus ir įbedė piktą žvilgsnį į merginą. Pasiruošė pulti. Tą akimirką du kalavijai kirto. Galva nulėkė šalin, o ilgas kūnas ėmė trūkčioti priešmirtinėse konvulsijose, traiškydamas viską aplinkui. Vyrai šoko šalin, o Tobė baigė savo giesmę.
Kelias akimirkas visi buvo tarytum sustingę. Galiausiai Dievo vaikų genties žmonės apsupo merginą.
- Džiaugiuosi, kad tu gyva, - su palengvėjimu pasakė Šarponas.
- Tai dabar tu vadas?
- Tai jau…
- Gerai. Tu gentim gerai rūpinsies.
Tada Tobė kreipėsi į žmones:
- Viskas. Gorotis negyvas. Daugiau nereikia jo bijoti.
Pasigirdo palengvėjimo atodūsiai.
Tuo metu prisiartino vadas Zultara ir žynys Tumbara.
- Kas ši mergina? – paklausė žynys.
Tobė kreipėsi į Zazarą:
- Pasakyk jiems, kad esu žynė.
Zazara sutriko. Neįtikėtina atrodė mintis, kad moteris gali būti žyne. Visų nuostabai Tumbara tik galva linktelėjo:
- Taip ir pamaniau. O kas tie du vyrai?
Tobė kiek sutriko. Margenis ir Iseitis jau atsivedė žirgus. Jie stovėjo kiek nuošaliau. Už jų ant sniego ramiai gulėjo Lūšis. Mergina paklausė:
- Ką man sakyti? Žynys klausia, kas jūs tokie.
- Paaiškink kaip išmanai, kad… suprastų, - pasakė Margenis.
Tobė kiek pagalvojo ir paaiškino:
- Jie labai galingi žyniai. Gimę iš moterų. Tačiau jų tėvai – dievai. Jie neturi genties, kurią saugotų. Todėl yra keliaujantys žyniai, kurie padeda tiems, kuriems reikia pagalbos.


Laidotuvės vyko ryte. Tobė ir Tumbara turėjo daug darbo. Burtininkai nesikišo. Sėdėjo nuošaliau ir šnekučiavosi.
- Tai tikrai antras gyvačiukas, - pradėjo Iseitis.
- Taip. Bet, va, Tobė…
- Taigi, jos čia palikti negalime. O gal palikim?
- Nejuokauk! Ji kažkuo labai svarbi.
- Na, gerai. Svarbi. Bet kažkaip keistai svarbi. Kažkas nori nugalabyti, kažkas nori apsaugoti. O mes čia kuo dėti?
- Tai turbūt gelbėtojai būsim… - piktai prunkštelėjo Margenis.
- Vai vai… - Iseitis užvertė akis į viršų. – Nebesuprantu, kur ir ko keliauju.
- Ne tik tu. Nepyk, bet tos mėlynplaukių šalies, man rodos, visai nėra. Arba ji kažkur… kitur.
- Ko čia pykti? Jau apsipratau su ta mintim. Liūdna tik, kad aš vis dar nežinau, kas esu.
- Suprantu. Kad ir kokie keisti tėvai, malonu žinoti, iš kur esi kilęs.
- Na, gal dar sužinosiu.
Tobė su žyniu Tumbara sėdėjo prie laužo ir šnekučiavosi.
- Kaip manai, apie ką jie ten? – kramtydamas sūrio galą paklausė Iseitis. – Ir kiek mes čia užtruksim?
- Nežinau. Atrodo, dabar mums vadovaus Tobė, - po akimirkos pridėjo: - Galėtų ir mus pakviesti.
- Gal ir turėtų. Bet žinai, jie kitokie. Nelabai žino, kas mes ir kokios mandagumo taisyklės.
- Taip, teks pakentėti.
Pagaliau atėjo Tobė.
- Labas rytas, burtininkai.
- Tai kad jau pietūs, - piktai metė Margenis.
Mergina sutriko:
- Atsiprašau, bet…
- Neatsiprašinėk. Sakyk, ką norėjai.
Tobė pasimetė dar labiau:
- Aš… atėjau pasakyti… padėkoti… ir… jūs galite keliauti toliau. Ir šiaip dėl manęs susitrukdėte.
- Ė…ė…ė… ne, mergyt. Taip lengvai nuo mūsų nepaspruksi. Lyg nežinotum, kad šiam pasauly niekas nevyksta atsitiktinai. Susitikom, vadinas, reikėjo.
- Taip. Jūs išgelbėjot mane ir mano gentį.
- Kvailystė! Dievai, mat, atsiuntė mus, du galingus burtininkus, kad nuo stulpo mergiščią atrištume.
- O kirmėlė…
- Gyvatė čia buvo. Dieviška. Toli nuklydus. Tik sutapimas.
Mergina jau visai pasimetė.
- Liaukis tu! – galiausiai įsiterpė Iseitis. – O tu, Tobe, turi suprasti, kad nesi paprasta žynė. Esi kažkam labai svarbi. Kažkas nori tave pražudyti. O kažkokia kita jėga atsiuntė mus, kad tave saugotume.
- Tai pasilikit čia, - džiugiai pasakė. – Ir kai…
Margenis įsmeigė tokį žvilgsnį, kad mergina susigūžė lyg smūgį gavusi.
- Kvaiša tu! – riktelėjo. – Eisi su mumis! Ir nusispjaut man į tai, ko tu nori ar galvoji!
- Ei ei! Ramiau… - Iseitis palietė burtininko petį. – Nepyk taip. Ji gi dar jauna ir naivi.
- Aha, laikas suaugti.
Kurį laiką visi tylėjo.
- Noriu pasišnekėt su žyniu, - pagaliau pasakė Margenis. – Pakviesk tą moterį.
Atsistojo ir nuėjo.
- Garbusis, - kreipėsi Margenis. – Kaip suprantu, jūs su Tobe kalbėjote, kad ji liks čia.
Žynys linktelėjo.
- Ji negali čia likti.
Žynys Tumbara ilgai tylėjo, žarstydamas ugnį lauže. Pagaliau pakėlė galvą, pažvelgė Margeniui į akis ir linktelėjo:
- Taip ir pamaniau. Jauna ji dar. Nevisada supranta, ką sako dvasios.
Iseitis nusišypsojo:
- O ką tau, žynį Tumbara, pasakė dvasios?
- Na, sapnavau. Moterį. Gražią. Ji pasakė: „Žynį Tumbara, esu deivė Šark Kiala. Tavo gentis yra tiesioginė mano gentis palikuonė. Sutiksi savo kelyje kitą gentį. Jie bus jums broliai. Jie turi akmenį, kurio neverti. Bus jį pametę. Atras du svetimšaliai. Bet negrąžins. “


Nuspręsta iškeliauti po trijų dienų. Reikėjo pasiruošti maisto. Be to, pagal Iseičio piešinį ant sniego reikėjo pagaminti roges, kad Tobė galėtų patogiai keliauti.
Tačiau ankstyvą antrosios dienos rytą burtininkus pažadino išsigandusi Tobė:
- Kelkitės! Kelkitės gi! Pabuskit!
- Ko rėkauji? – atsisėdo Margenis.
- Aha, taip saldžiai miegojau… - burbėjo Iseitis.
- Sapnavau aš.
- Ką? – staiga pabudo Margenis.
- Iš pradžių sapnavau, kad mane aplankė graži moteris. Ji save vadino deive Šark Kiala…
- Kaip žynys sakė? – perklausė Iseitis.
- Taip. Ji sakė, kad esu akmuo. Todėl turiu keliauti su jumis. Ir kad žinosiu kur keliauti.
- Tai ko čia šūkauji? – suirzo vėl Margenis.
- Bet… bet paskui pasidarė taip tamsu…
- Sapne?
- Taip. Moteris dingo. O ta tamsa… - mergina nervingai pašė kasos galiuką.
- Sakyk gi! – piktai paragino Margenis.
- Ta tamsa… Ji man pasakė, kad jis yra senasis dievas Jotoub Radas. Ir kad jis jokiu būdu neleis man niekur nukeliauti. Sakė… sakė, kad nužudys mane…
Galiausiai Tobė susmuko ant žemės ir pravirko:
- Ko jie nori iš manęs? Tie dievai… Nenoriu jokiu akmeniu būti…
- Tokių dalykų, brangioji, nieks neklausia, - atsiduso Iseitis. – Dievams šauna kas į galvą, ir padaro.
- Tikrai, - burbėjo Margenis. – Maža man savų dievų nurodymų. Tai dar kažkokie svetimi prilipo.
- Ką darysim? – dalykiškai paklausė Iseitis.
- O ką čia bedarysi? Teks keliauti ir klausyti, ką Tobė sapnuoja.
- Tai kada iškeliausim? – Iseitis jau visai pabudęs.
- O man ką daryti? – pakėlė užverktas akis.
- Ruoškis kelionėn, mieloji, - raminančiai nusišypsojo Iseitis.
Kai mergina išėjo, Iseitis išsyk nustojo šypsotis:
- Na, girdėjai ką nors apie tuos du: Šark Kialą ir Jotoub Radą?
- Na, tą Jotoub Radą minėjo toks vienas veikėjas. Jis kažkodėl mane arba burtininkę Naktižiedę nugalabyti nori. O Šark Kialos visai nežinau.


Kalnai nebuvo aukšti, greičiau aukštos kalvos. Patogi aikštelė, kurioje įsikurdavo gentis. Akivaizdūs žmonių buvimo ženklai.
- Taip. Čia, - mąsliai tarė Tobė.
Ji žvalgėsi po aikštelę, tarytum kažko ieškodama. Paskui, nieko neaiškindama, prisirinko šakų, įkūrė laužą, atsisėdo ir ėmė giedoti.
Burtininkai netrukdė. Įkūrė kitą laužą.
- Kaip manai, ką tai reiškia? – paklausė Iseitis sriubčiodamas arbatą.
- Nežinau. Dabar jau mes Tobės įkaitai.
- Taigi… Aš net turiu pasiteisinimą, kad neieškau tėvynės. Tai dar galiu nešiotis viltį, kad ji yra.
- Aha. O aš galiu negalvoti, kas manęs laukia.
Tobė vis giedojo. Giesmės keitėsi. Vienos buvo liūdnos ir ilgos. Kitos džiaugsmingos ir, sakytum, didvyriškos. Vakarop burtininkams pasidarė neramu. Tobė nieko nevalgė ir negėrė, tik giedojo, linguodama į giesmės taktą.
- Ir kada ji baigs… - irzliai sušnypštė Margenis.
- Taigi, į ją žiūrint atrodo, kad tuoj sąmonę praras.
- Taip. Bet trukdyti negalime.
- Negalime.
Ir burtininkai toliau gurkšnojo arbatą.
Pagaliau giesmė nutilo. Tobė atsistojo, žengė žingsnį, susvirduliavo ir sukniubo ant žemės.
- Vargeli tu mano! – šūktelėjo Iseitis ir puolė prie merginos
- Tobe! Tobe! – purtė ją burtininkas.
- Palik ją. Man rodos, ji tiesiog puolė į transą.
- Panašu. Paguldykim palapinėj. Atsigaus.
Visą naktį burtininkai pakaitom budėjo prie merginos. Tačiau atsigavo ji tik kitos dienos popietę.
- Gerti… - sušnabždėjo sukepusiomis lūpomis.
- Ačiū dievams, - apsidžiaugė Iseitis. – Jau pradėjom nerimauti.
Mergina atsigėrė, pavalgė ir pareiškė:
- Dabar jau viską žinau.
- Ką žinai?
- Mane aplankė senoji deivė Šark Kiala. Papasakojo apie Tautų suvienytoją Atluką ir jo karūną. Apie tai, kad jis grįš ir jo karūna susirinks. Aš esu tos karūnos akmuo. Dar sakė apie senąjį dievą Jotoub Radą. Jis nori Atluko grįžimą sutrukdyti.
Margenis nervingai valė kalaviją:
- Tu bent žinai, ką mums toliau daryti?
- Žinau. Sakė eiti į didelį miestą Marapą.
- Toli, - burbtelėjo Margenis.
- Labai toli… - atsiduso Iseitis.


Keliavo jau nežinia kelintą dieną. Tas rogių tempimas vargino ir lėtino kelionės tempą. Burtininkai nekantriai laukė, kada pasieks pirmą gyvenvietę. Pagaliau tolumoje pasirodė iš kaminų rūkstantys dūmai.
- Na, pagaliau! – šūktelėjo Iseitis. – Jau taip įgriso tie lygūs snieguoti laukai.
- Galiausiai pavalgysim tikro maisto ir išsimiegosim lovoje. Nesu išrankus. Bet jau norėčiau pabūti normaliu žmogum.
- Kas yra lova? – paklausė Tobė.
- Na… - Iseitis sutriko. – Tai toks gultas, ant kurio žmonės miega.
- O?..
- Liaukis! – eilinį kartą supyko Margenis. – Nuvyksim ir pamatysi.
Tobė nutilo. Ji privengė žaliaplaukio.
Skomas – mažas miestelis, karalystės užkampis. Čia net nebuvo karinės įgulos. Patruliavo tik vietinis savanorių būrys. Štai ir dabar link keliautojų artinosi penki raiteliai.
- Stokite! Kas tokie? Kur keliaujate?
- Telaimina jus jūsų dievai, - ramiai ištarė Margenis, nusimetė gobtuvą ir sudėjo apsauginį ženklą.
Tą patį padarė ir Iseitis. Tobė tylėjo.
- A…a…a… ponai burtininkai, - atsiduso vyresnysis. – Sveiki atvykę. Norėsite apsistoti?
- Taip, - linktelėjo Margenis. – Labai pavargę esam. Norėsim pagyventi kelias dienas, pailsėti, apsipirkti.
- Tai gerai, ponai burtininkai. Gal dar ir mums padėti galėsite.
Vyresnysis jojo tarp burtininkų. Kiti šuoliais pasileido į miestelį.
- Turite bėdų? – pasiteiravo Iseitis.
- Taip, gerbiamasis. O burtininko neturime. Yra ragana. Bet ji jau nebesuspėja. O liga plinta labai greitai. Mirė jau dvidešimt miestiečių. Ir sunkiai sergančių daug.
- Kas per liga? – pasidomėjo Margenis.
- Ragana vadina ją pūline. Visas ligonio kūnas išbertas pūlingom votim. Baisiai karščiuoja, dūsta.
- Aišku, - linktelėjo Iseitis. – Buvau susidūręs. Nieko labai rimto, jei laiku pradedi gydyti. Tik užkrečiama.
- Tai ir gerai, - Margeniui gydytojo vaidmuo visai nepatiko. – Galėsi raganai padėti. O aš imsiuos Tobės.
Po tų žodžių mergina susigūžė. Labiau būtų norėjus, kad ją Iseitis mokytų. Tik kas jos klaus?
Taip besišnekučiuodami pasiekė miestelį. Sujudimas jau buvo nurimęs. Vyresnysis palydėjo keliauninkus į vienintelius nakvynės namus. Šeimininkas labai apsidžiaugė tokiais svečiais. Čia užklysdavo nedaug prašalaičių.
- Ponai burtininkai, prašom… prašom… - lankstėsi šeimininkas.
- Sveikas, šeimininke, - sudėjo apsauginį ženklą Margenis. – Mums reikės trijų kambarių. Merginai vidurinis. Reikia nusiprausti.
- Tuoj, ponai burtininkai, liepsiu įkurti pirtį.
- Gerai. Žinau, kad svečių nelaukei, tai nešk valgyt ko turi.
- Taip, ponai burtininkai, - vis lankstėsi šeimininkas.
- Ir dar… Turi žmoną, dukterį ar… žodžiu, moteriškė kokia namie yra?
Šeimininkas aiškiai sutriko. Ir po akimirkos Margenis visų nuostabai nusijuokė:
- Tu, šeimininke, neprisigalvok čia. Merginai, jos vardas Tobė, reikia moteriškos pagalbos. Mes su burtininku čia netikę patarėjai.
- A…a…a… - su palengvėjimu iškvėpė šeimininkas. - Dukterį turiu. Panašaus amžiaus.