Lezbija atsako Katului

Katulai,
tu vis dar tiki,
kad akimirkos yra tavo?
Kad gali mane išbučiuoti
iki dugno,
iki kraujo,
iki paskutinio mano atodūsio?

Tu pamiršti,
kad aš gyvenu tarp dviejų pasaulių:
vienas – tavo eilėraščių,
kitas – diktatoriaus šešėlio,
kurio ranka ant mano juosmens
sveria daugiau nei tavo
visas ilgesys.

Bet pavydas tau tinka –
jis tave daro gražesnį,
gyvesnį.
Tu pavydi net mano kvėpavimo,
kurį kartais atiduodu ne tau.

Ir vis dėlto,
kai einame per Forumą,
aš jaučiu,
kaip tavo žvilgsnis
mane neša,
lyg būtum pasiruošęs
sudeginti visą Romą,
kad tik galėtum
pabučiuoti mane viešai.

Bet tu teisus –
papročiai neleidžia,
o aš pati
esu papročių griovėja,
bet ne kvailė.

Žinau,
kad jokie Libijos smėlynai
neužpustys tavo ilgesio.
Tu esi tas,
kuris rašo smėlyje,
bet myli akmenyje.

Tad leiskis ir tu –
išbučiuojamas akimirkų,
kurias tau duodu
ne todėl, kad privalau,
o todėl,
kad tavo rankos
vis dar moka drebėti
mano vardu.