FTB Klounų Vagonėlininkai

FTB Klounų Vagonėlininkai surakina antrankiais
mano nepritapimo jausmą. - Atidarykite! –
šaukia jie, rankos tylios priešais šarvuotas duris,
kur tik vėjas ir kadagio spygliai.

- Negalite priversti manęs, – sucypiu iš vidaus.
- Negalite priversti manęs jaustis kaip namie,
šiuo metu, kai mane ir mano artimuosius apgulėte, mi raza.
Legalizuotas įtarimas dėl mano teisėtumo
dabar yra nuolatinis mano vidurių gyventojas.

- Dygliuotos kriaušės vaisius! – prisiekia,
žengdami prie mano stalo,
išpildami ant kilimo stiklinę rausvo nektaro.
Atsinešė pasveikinimo krepšelius,
prikimštus įrodymais, kad esu Žemietis.

Iš po languoto audinio antklodės
ištraukiu tamsią plunksną,
žaliai žėrinčią – susiliejančią
į „šarkos“ mintį,
į atminties plepėjimą,
į protą. Mano.

Ir štai jie mano mintis pavertė
skalūno paviršiaus tvenkiniu,
vibruojančiu kaip
tupos rudens šėrimasis,
kuris paverčia žeme, kuris teršia
kaitina ir šaldo –

- Bet Tau visada trūks
vieno galutinio dokumento! – skundžiuosi.
Abejonės gali amžinai pranokti
Tavo geo-logiją.

Už tai jie sukuria
mano gimimo dulkių pluoštą,
bronzinį
iki plazdančio pušies sruogos.

Iš kur jie gavo jį?

Krepšiai bedugniai,
ir beprasmiška reikalauti
būti išskirtiniam.
Perteikdamas informaciją,
pabundu Komisariate,

kur sienos
tarp visų būtybių
sapnuojamos ištirpsta.