Sugrįžimas. Burtininkai-28

Margenis grįžo pavargęs ir piktas. Žaižara nieko neklausė. Persimetė keliais nereikšmingais žodžiais.
Galiausiai, kai, raganos manymu, burtininkas aprimo, ryžosi paklausti:
    - Sekėsi, turbūt, nekaip?
    - Tai jau tikrai, - vyptelėjo Margenis. – Sarkofago neradau. Grįžęs suvokiau, kad nepažiūrėjau dar vienoj vietoj. Tikriausiai ten ir bus.
    - Ką darysi? Teks suktis taip kaip yra.
    - Tai jau. Gal…
Tuo metu priešais išdygo Leidas. Netikras, žinoma.
    - Sveikučiai, - nusivaipė.
    - Labas, - stebėtinai ramiai atsiliepė Žaižara.
Margenis tik linktelėjo.
    - Gerai. Jūs apsiraminot. Aš pasvarsčiau. Noriu pasikalbėti. Normaliai. Akis į akį.
Leidas kiek patylėjo.
    - Burtininko garbės žodis. Aš nenoriu kautis. Kol kas. Esu prie vartų. Išeikit.
Žaižara pažvelgė į burtininką. Tas gūžtelėjo pečiais:
    - O ką prarasim? Einam.
    - Tai ir gerai, - ir Leidas dingo.
    - Sėdėkit čia ramiai, - paliepė ragana. – Mes tuoj grįšim.
    - Aš eisiu kartu, - atsistojo Švitrė.
    - Na jau ne! – griežtai pareiškė Margenis. – Mus kvietė. O tu sėdėk čia.
Ir abu išėjo. Pro vartus jau galėjo praeiti laisvai. Ten ant žemės sukryžiavęs kojas sėdėjo Leidas.
    - Tai sveiki gyvi dar kartą. Va ir susitikom. Normaliai. Kaip žmonės, - nusivaipė.
    - Aha, tikrai kaip žmonės, - nusiviepė ir ragana.
    - Tai ką pasakysi, žynį Leidai? – niūriai paklausė Margenis.
    - Matot, pakliuvau į bjaurią situaciją.
    - Tik pamanyk! Mes irgi. Per tave beje.
    - Na, ne per mane, o per bajorą Vijūną. Jei nebūtų kišęs nagų prie to, apie ką nieko neišmano.
    - Na taip, - piktai susiraukė Žaižara. – Tą tai tikrai reikėtų gerokai pamokyti.
    - Man rodos, jam jau dabar gana, - atsiliepė Margenis.
    - Gal ir gana, bet kalbėsim ne apie tai.
    - Aš manau, - Margenis kažką pirštu braižė smėlyje. – Sakyk, ko prireikė. Taikos derybų nori?
    - Gal. Kita vertus, mes nė nekariaujam.
    - Kaip pažiūrėsi. Sykas, Rubulas, Kodis, - suskaičiavo Žaižara.
    - Taip. Čia, žinoma, negerai išėjo. Kodis pats prisiprašė. Žinoma, jis ne mane puolė. Bandė mano sarkofagą atidaryti. Ir galiausiai mane prikėlė. Piktas buvau. Neplanavau dabar prisikelti. Visokios neigiamos pasekmės savijautai. Dėl Rubulo tai aš niekuo dėtas. O… Sykas nervino mane su tuo savo krenkščiojimu.
Žaižara nevalingai šyptelėjo.  Ir Leidas pastebėjo:
    - Va, matai. Ir tave erzino.
    - Bet gi nepuoliau žudyti.
    - Na taip. Bet mano būsena buvo bjauri.
    - Gerai, - nutraukė Margenis. – Dabar ne apie tai kalbam. Ko nori?
    - Keista padėtis. Vakar mane aplankė… vienas senas dievas. Ir pasiūlė nužudyti vieną iš jūsų.
Margenis nustebęs įbedė žvilgsnį į žynį:
    - Tai kokiam čia dievui mudu su Naktižiede užkliuvom? Niekada su dievais problemų neturėjom.
    - Matot, tas dievas labai senas. Jotoub Radas. Girdėjot apie tokį?
    - Tikrai ne.
    - Na, jis tikrai labai senas. Dar iš Chaoso. Jis man kaip ir brolis. Gaišei, beje, irgi.
    - Na gerai. Senas jis. Tavo ir Gaišės brolis. Ir ką? O kuo mes čia dėti?
    - Nežinau.
    - Tai nepaaiškino?
    - Kaip čia pasakius. Lyg ir paaiškino. Papasakojo keistą istoriją. Apie Tautų suvienytoją Atluką ir jo sugrįžimą. Būsimą.
    - Kas čia dar toks? – nustebo Žaižara.
    - Aš lyg ir girdėjau. Legenda kažkokia.
    - Ne legenda, - atrėmė Leidas. – Visiškai reali istorija. Dabar lyg ir grįžta jis.
    - Vis tiek nesuprantu, - Margenis atsistojo ir ėmė vaikščioti. – Aš iš tavęs išgirdau apie tą Atluką ir jo sugrįžimą. Tai kuo galėjau užkliūti. Nemanau, kad Naktižiedė irgi ką nors žino.
    - Tai aš irgi nieko nesuprantu. Nepasakė man, kodėl jūs tokie svarbūs.
    - Na gerai. Tu nežinai. Mes nežinom. Kas toliau? Liepsi pasirinkti kuris mirs?
    - Čia tokia problemėlė. Viena vertus, nenoriu su niekuo kariauti. Juokingai atrodo, bet man visai patiko ramiai gyventi. Su šeima. Čia kaip ir nauja patirtis mano gyvenime. Tai gal pabūsiu kiek, kol vaikai paaugs. O tada bandysiu vėl užmigti, kad prisikelčiau man tinkamu laiku.
    - Puikus planas, - Žaižara taip pat atsistojo. – Tai galim skirstytis?
    - Galim. Pasakykit Švitrei, kad keliautų namo. Utis grįžta.


    - Tai pasakok dabar, kokios čia bėdos.
    - Ilga istorija, sese.
    - Aš tai niekur neskubu, - ragana atsisėdo ant suoliuko priešais.
    - Taip. Gal ir reikia su tavimi pasišnekėti.
    - Reikia. Apie Prėslo dvarą kažką kalbėjai. Negeri dalykai ten vyksta. Pati matei. Va, per miškelį jojai. Ar manai, kad visada taip buvo?
    - Nori pasakyti, kad taip atsitiko neseniai?
    - Neseniai. Per metus tapo tokia šlykštyne. O buvo toks mielas eglynėlis. Pakelėj kadagiai augo.
    - Taaaip. Blogiau nei maniau.
    - O ką manei?
    - Jojau čia lyg vaiduoklį vydamasi. Pora netikšų bajorų ir tijūnas tiek pridirbo.
    - Eik jau!
    - Matai, šitas nesąmones išdarinėja burtininko, kurį nužudė, amuletas.
    - Pasakas seki!
    - Taigi, kad ne. Pasitaiko. Kai burtininką nužudo kitas burtininkas, tai žino, ką su burtininko žiedu ir amuletu daryti. O kai įsikiša koks idiotas, tai parduoda tuos daiktus kaip papuošalus. O tada tie daiktai kaip nuo grandinės nutrūkęs piktas šuo.
    - Betgi tai negyvi daiktai!
    - Taip. Tačiau tai magiški daiktai. O netekę šeimininko jie elgiasi nenuspėjamai.
    - Bėda… - susimąsčiusi tarė ragana. – Tai kam tau reikia Šventosios Ugnies?
    - Tik ji gali sunaikinti tą daiktą.
    - Duosiu aš tau. Bet eisiu su tavim. Kai jau žinau, kas čia vyksta…
    - Pavojinga, sese. Nežinia, kaip tave paveiks.
    - Kaip jau paveiks, taip ir bus. Aš, žinok, seniai matau, kad kas netaip.
    - Bet nežinia…
    - Nė nekalbėk! – piktai metė. – Tu, žinoma, burtininkė ir gali daugiau. Bet gal ir mano pagalba pravers.
    - Praversti tai pravers. Tavo pagalba, žinoma, rimtesnė nei išsigandusių kareivių. Bet jei tave paveiks kaip ir mane…
    - Tai būsim abi paveiktos. O jei manęs nepaveiks, tai gal naudinga būsiu.
    - Dėkui tau. Man tikrai bus ramiau.
Ragana į vežimaitį pasikinkė savo kuiną, prisikrovė visokių žolelių bei indą su Šventąja Ugnim. Ir nedelsdamos iškeliavo.


Kapitonas Rytis stovėjo prie vartų ir žvelgė miškelio pusėn. Kol nebuvo burtininkės, niekas nevyko. Ir jis beveik norėjo, kad burtininkė negrįžtų. O kai pamatė, kad kartu atvyksta ir ragana, sunerimo dar labiau. Raganos atsiskyrėlės atvykimas nieko gero nežadėjo.
    - Sveikas! – Naktižiedė nušoko nuo žirgo. – Ramu?
    - Aha. Kol tavęs nebuvo, buvo ramu.
    - Nieko. Va, ponia ragana man padės. Greičiau ir geriau susidorosim.
Ragana sunkiai išsirito iš vežimaičio, pririšo kuiną prie medžio ir paėmė indą su Šventąja Ugnim.
    - Tai ką dabar darysim? – pasidomėjo.
    - Eisim, sese, to amuleto ieškoti.
    - Gerai. Einam.
    - Palauk. Ne taip greitai. Kai įeisiu pro vartus, pradėsiu keistai elgtis. Turėsi kaip nors mane į nagą suimti. Galiu tave ir sužeisti.
    - Kaip nors susidorosiu.
    - Tikiuosi. Na, kareivi, vesk į kunigaikštienės palocius. Jei sugebėsi, padėk raganai.
    - Gerai, ponia. Einam.
Ir visi trys patraukė į rūmus.
Pradžioje viskas buvo lyg ir gerai. Naktižiedei pašiurpo oda, ėmė perštėti delną. Tačiau haliucinacijų kol kas nebuvo. Tik lipant laiptais į antrą aukštą, kur buvo kunigaikštienės kambariai, staiga apsvaigo galva. Ir burtininkė apsivėmė.
    - Še, išgerk! – griežtai pasakė ragana, kažkur iš sijono klosčių ištraukusi butelaitį su bjauriai dvokiančiu skysčiu.
Po poros gurkšnių skrandis nurimo, galvoje praskaidrėjo.
    - Dėkui, - linktelėjo ir patraukė toliau.
Kurį laiką vėl viskas buvo ramu. Staiga priešais pamatė didžiulį vorą. Iškėlė kalaviją ir puolė. Bet sukniubo, nes ragana apdairiai pakišo koją. Skausmas grąžino į realybę – voras dingo. Tačiau žengus vos kelis žingsnius ją užpuolė šikšnosparnių būrys. Burtininkė iškėlė kalaviją ir ėmė kapoti į visas puses. Šį kartą burtininkei sutramdyti prireikė ir Ryčio. Kapitonas pabandė atremti Naktižiedės smūgius. Sekėsi nekaip, tačiau užteko laiko, kad ragana pastumtų burtininkę, kuri dėl to atsitrenkė į sieną. Skausmas eilinį kartą pažadino iš haliucinacijų.
    - O Praamži! Šitaip būsiu vienos mėlynės.
    - Tai ką daryt? Nežinau kito būdo.
    - Gerai. Viskas teisingai. Einam toliau.
Toliau kliūčių nebuvo. Iki tol, kol priėjo prie kunigaikštienės miegamojo durų. Durys užsiliepsnojo. Tačiau nuo tos ugnies sklido stingdantis šaltis.
    - Ir kas dabar? - Naktižiedė atsirėmė į sieną: vėl apsvaigo galva, ėmė pykinti.
Ragana vėl ištiesė buteliuką. Burtininkė išgėrė ir nusipurtė kaip šuo:
    - Na ir bjaurastis…
    - Užtat padeda. Ir kas dabar?
    - Nežinau.
    - Gal pabandom Šventąja ugnim.
    - Rūmus sudeginsim.
    - Ir kas? Man negaila.
    - Man irgi, bet Prėslas pasius.
    - Lyg bijotum.
    - Žinoma nebijau. Bet amuletas gali pasprukti.
    - Eik jau!
    - Gali.
    - Tai gal žinai kokį burtą?
    - Daug žinau, bet bijau naudoti. Kas žino, kaip sureaguos…
Kurį laiką visi spoksojo į duris. Galiausiai Naktižiedė užsimojo ir trenkė kalaviju. Pradžioje nieko nevyko. Paskui kažkas trakštelėjo. Durys ėmė skilinėti.
    - Žinai, sese, aš pabandysiu jas tiesiog sudaužyti. Jei pasiseks, eisiu vidun. Būtų gerai, kad eitum iš paskos.
Ragana linktelėjo.
Burtininkė ėmė įnirtingai kapoti duris. Ir galiausiai jos sutrupėjo lyg būtų stiklinės. Per tą laiką Naktižiedė sustiro. Rankos vos nulaikė kalaviją. Ji puolė vidun. Ir dar suspėjo akies krašteliu pastebėti kaip amuletas nuo spintelės spruko po lova.
    - Kad tave! – riebiai nusikeikė Naktižiedė ir griuvo ant pilvo.
Gerai, kad kunigaikštienės lova ant aukštų kojų. Tačiau ten buvo tamsu. Bet amuletas išsidavė pats. Blykstelėjo raudona akis. Tik akimirką. Tačiau burtininkei to užteko. Ištiesė ranką ir pagriebė amuletą. Delnas degte degė, bet ji laikė tvirtai suspaudusi.
Išlįsti sekėsi sunkiai. Trukdė ir kalavijas, ir suspaustas kumštis. Galiausiai ji atsisėdo.
    - Ugnį! Ugnį duok greičiau!
Ragana pastatė indą priešais burtininkę ir skubiai atsitraukė. Naktižiedė įmetė žiedą į indą ir vos suspėjo atsitraukti. Liepsna pliūptelėjo pažerdama kibirkščių spiečių.
    - Ačiū, motina Gabija… - iškvėpė.
    - Tai jau viskas? – paklausė ragana.
    - Viskas. Amuletas nepavojingas. Bet man blogai…
    - O tau kas?
    - Žiūrėk, - ištiesė ranką.
Delnas degte degė. Raudona dėmė pulsavo, žėrėjo melsvom ugnelėm.
    - Vargeli tu mano… Aš tai tikrai padėti negalėsiu.
    - Žinau. Man reikia tikro, gero, galingo ir patyrusio burtininko-gydytojo. Tai jau antras kartas. O dabar vėl…
    - Nėr aplinkui tokio burtininko.
    - Bėda. Nusigaluosiu kur pakeliui.
    - Gaila. Pasiūlyčiau kuriam laikui pas mane apsistoti. Bet, kaip suprantu, tave laikas spaudžia.
    - Taip. Tikiuosi, kad spėsiu iki kokio burtininko nusigauti.
    - Tai sėkmės tau, ponia burtininke. Dėkui, kad tą velniavą sutramdei. Gal ir mano miškelis atsigaus. O tave telydi tavo dievai kelionėje. Ir tepadeda.
    - Ačiū. Sėkmės čia jum visiem.


    - Kažkaip keistai baigėsi… - susimąstęs Margenis kažkodėl valė kalaviją.
    - Taip, - Žaižara sėdėjo atsirėmus į sieną ir krimto sūrio galą.
Švitrė ką tik atsisveikino su visais ir išjojo. Pas vyrą. Skambėjo keistai, bet tokia buvo realybė. Bajorų šeimyna pamažu kraustėsi į savo kambarius. Liko tik Sapnys.
    - Nesuprantu, - vėl prakalbo burtininkas. – Leidas staiga atsitraukė. Tai kaip dabar bus?
Staiga jis pakėlė galvą ir kažkaip sausai tarė:
    - Naktižiedė…
    - Ką Naktižiedė?
    - Kur jinai yra? Ir kas jai nutiko?
    - Hmmm… Gal ji vis dar ieško tų žiedų ir amuletų.
    - Taigi, ieško, Darbas ne toks jau lengvas. Na, rasti gal ir nesunku. Bet sunaikinti…
    - Ir ką darysim?
    - Aš josiu ieškoti. O tu – laisva ragana. Gali elgtis kaip nori.
    - Nebūk nuoboda! – pyktelėjo ragana. – Kaip dabar tave vieną paliksiu? Prisidirbsi dar ko.
Burtininkas blankiai šyptelėjo:
    - Na na… neįsijausk. O tai paversiu raudona varle.
    - O aš? – ilgai tylėjęs įsiterpė Sapnys.
    - Ką tu? – nesuprato Žaižara.
    - Kaip ką? Žadėjai man padėti iš šios sumautos skylės ištrūkti.
    - Ach, taip. Vis dar nori?
    - Labiau negu anksčiau.
    - Burtininke, ką su juo darysim?
    - Tegul joja su mumis. O paskui matysim.


Vakarop pabeldė į pirklio Turio duris.
    - Labą vakarą, Turi.
    - Aaaa… ponaitis Sapnys, - nušvito pirklys.
Bet staiga jo veidas apniuko. Už bajoro nugaros pamatė burtininką ir raganą.
    - Ką, pirkly, prisidirbai ko, kad išsigandai? – pasišaipė Žaižara.
    - Ką jau čia, ponia ragana… Aš tik paprastas pirklys.
    - Tai laikysi mus už durų?
    - Oi, ne! Atsiprašau. Užeikit užeikit… - plačiai atvėrė duris.
Visi trys suvirto vidun.
    - Prašom, ponai, čia, - parodė į valgomojo duris.
Visi susėdo už stalo.
    - Na, pavaišinsi, pirkly? - ragana nusimetė apsiaustą.
    - Gerai, ponai. Tuoj, ponai, - sukruto Turis ir iškurnėjo iš kambario.
Po kelių akimirkų pirklio žmona jau nešė į stalą viską, ką turėjo geriausio. Ir svečiai nesibrangindami puolė valgyti ir gerti.
Galiausiai, kai visi jau buvo sotūs, Žaižara kreipėsi į pirklį:
    - Na, dabar, Turi, pasakok. Prieš kelias dienas pas tave buvo užsukusi Baltosios magijos Magistrė Naktižiedė.
    - Taip. Tikrai. Viską jai papasakojau. Tai ji ir išjojo.
    - Dabar ir mums turėsi viską papasakoti, - pirmą kartą pravėrė burną Margenis.
    - Na, ponia Naktižiedė klausė apie tuos papuošalus, kuriuos ji amuletais ir žiedais vadino. Tai vieną papuošalą man atnešė bajoraičiai Kemšys ir Raukas. Jį iš manęs nupirko kunigaikštis Prėslas. O dar vieną amuletą ir žiedą atnešė tijūnas Stičas. Tai tą amuletą nupirko Tylų kunigaikštis Esmas. O žiedą nupirko kunigaikštienės Cerbos viešnia. Nežinau, kas ji tokia.
    - Aišku. Kur išvyko burtininkė?
    - Naaa… - Turis ėmė muistytis. – Aš… taigi…
Pirklys neramiai pašė staltiesės kampą.
    - Sakyk jau! – suirzo Margenis. – Mano kantrybė ne begalinė.
    - Kai ponia burtininkė mane klausė, aš buvau pamiršęs. Pasakiau tik apie bajoraičių atneštą amuletą. O kai išjojo, tai prisiminiau, kad tokius papuošalus atnešė ir tijūnas Stičas. Todėl, nenorėdamas nemalonumų, parašiau laišką ir išsiunčiau sūnų paskui burtininkę. Pavijo ją pasienyje besiilsinčią kareivių poste,
    - Aišku, - atsiduso Žaižara. – Teks ieškoti tų kareivių.
    - Jojam! – pašoko nuo stalo Margenis.
    - Sėsk! – netikėtai sau griežtai riktelėjo Žaižara. – Ant ko josi? Su šitom klipatom netoli trauksim. Ir naktis dabar – pailsėt reikia.
Burtininkas klestelėjo atgal:
    - Na ir įžūli tu…
    - Aha, kad su jumis kitaip negalima. Turi, - pasisuko į pirklį, - pernakvosim pas tave. Sumokėsim už viską.
    - Ką čia, ponia ragana, svečiai juk…
    - Baik maivytis. Ir pasakyk, kur mums padorius žirgus gauti.
    - Miestely tai tikrai ne. Bet pasiųsiu sūnų. Čia už poros varstų gyvena arklininkas. Geri jo žirgai. Daug karių ir raganių pas jį perka.


Trijulė į kelią leidosi vos prašvitus. Žirgai buvo puikūs ir nebrangūs. Žaižara įtarė, kad dalį kainos sumokėjo pirklys.
Kelias nebuvo tolimas. Ir dar priešpiet pasiekė pasienio postą.
    - Tai sveiki visi, - linksmai pasisveikino ragana.
    - Sveiki. Kur traukiate, ponai?
    - Kol kas norėtume kai ko paklausti. Prieš keletą dienų pro čia prajojo Baltosios magijos Magistrė Naktižiedė.
Kareivis pagalvojo kiek, tada pasisuko sargybinės pusėn:
    - Ei! Kas buvo čia, kai pro šalį jojo burtininkė Naktižiedė?
    - Ko rėkauji, Sami?
    - Kapitone, čia teiraujasi dėl burtininkės Naktižiedės.
Kapitonas priėjo arčiau:
    - Esu kapitonas Erdvys. Budėjau čia, kai burtininkė prajojo. Ką norėtumėt sužinoti, ponai?
    - Pasakyk, kapitone, kur nujojo burtininkė.
    - Ponia ragana, burtininkė Naktižiedė ruošėsi joti į kunigaikščio Prėslo dvarą, bet išjojo į deivės Velionos šventyklą.
    - Tai tau… - burbtelėjo Margenis nušokdamas nuo žirgo. – Teks smulkiau papasakoti.
    - Tai prašom, ponai. Prisėskit prie laužo. Viską, ką žinau, papasakosiu.
    - Tai va, - pradėjo Erdvys, kai visi susėdo prie laužo. – Atjojo ponia burtininkė Naktižiedė nakčia. Sustojo pailsėti. Aš buvau ką tik pradėjęs čia tarnauti. Prieš tai čia kita įgula buvo…
Kapitonas nutilo.
    - Na? - paragino Žaižara.
    - Keista tokia istorija… Nors gal jums, ponai, nesvarbu.
    - Svarbu. Labai svarbu. Pasakok, - paragino Margenis.
    - Na, prieš man atvykstant čia tarnavo kitas dalinys. Bet juos visus išžudė.
    - Kas? – sukluso ragana.
    - Man niekas nesakė. Tik burtininkė tokią keistenybę… Sakė, čia kažkoks keistas gyvis pasidarbavo. Ir pavadinimas jo keistas, man negirdėtas.
    - Empūsa? – spėjo Žaižara.
    - Va! Teisingai, ponia ragana.
    - Ir ką?
    - Kaip ir nieko. Dar pasitrainiojo ta Em…pūsa aplinkui. Ir dingo.
    - Aišku. O kas tada?
    - Burtininkė patraukė deivės Velionos šventyklon.
    - O ten ko? – nesuprato burtininkas.
    - Visų pirma tai norėjo mums Šventosios ugnies palikti. O paskui girdėjom, kad žyniams ten gerokai įkrėtė, - žybtelėjo kareivio akys. Akivaizdu buvo, kad ta istorija jam patiko.
    - O burtininkė?
    - Nežinau. Daugiau jos nematėm. Bet girdėjom, kad į kunigaikščio Prėslo dvarą buvo nuvykusi. Irgi triukšmo daug sukėlė. Bet nieko tikro nežinom.
    - Ačiū, kapitone, - linktelėjo Žaižara.
    - Kad nėr už ką. Jei dar ko reikės, aš sargybinėj būsiu.
Keliautojai liko vieni.
    - Ir ką darysim? – pirmą kartą prabilo Sapnys.
    - Manau, - pradėjo Margenis, - į Velionos šventyklą joti neverta. Kadangi Naktižiedė nuvyko į Prėslo dvarą, tai, matyt, ten viskas tvarkoj. O ką veikė po to, kai Prėslo dvare pasidarbavo, tai nežinia.
    - Taip, tikriausiai, - Žaižara susimąsčiusi žiūrėjo į ugnį.
    - Kas negerai?
    - Gerai viskas. Bet galvoju, kad man tai į Ordiną reikėtų.
    - Gali joti! Ar aš tave laikau! – suirzo Margenis.
    - Nepyk, burtininke. Visi turim savo pareigų. Išvykau seniai. Niekas nė nežino kur esu.
    - Tai ir sakau: gali joti.
    - Žinok, man irgi rūpi.
    - Gerai jau, - aprimo burtininkas. – Manau, susidorosiu be tavo pagalbos. Nors malonu būtų, jei jotum drauge.
    - Toli labai. Tikrai turiu grįžt į Ordiną. O tu, Sapny?
    - Kad nežinau… Jeigu netrukdysiu, tai norėčiau su tavimi, burtininke, joti. Niekur toliau gretimo kaimo nebuvau.
    - Jok. Kuo jau čia trukdysi. Kartais gal ir padėt galėsi.


Naktižiedė sunkiai atmerkė akis. Skaudėjo visą kūną. Dešinysis delnas degė taip, tarytum į krosnį būtų įkišus. Nejautė kojų. O kai pabandė pasukti galvą, supykino. Ji vėl užsimerkė. Tačiau kažkas buvo šalia. Ir tas kažkas pastebėjo, kad burtininkė sujudėjo.
    - Atsigavai, ponia, - išgirdo moters balsą. – Jau maniau, kad neatsibusi. O dar blaškeisi. Ir dar visokias baisybes šaukei.
    - Kas tu? – išspaudė burtininkė.
    - Morada mano vardas. Čia eiguva. Aš eigulio dukra. O tu… kas?
    - Aš… Baltosios magijos… Magistrė… Naktižiedė…
    - Taip ir maniau… manėm, kad burtininkė esi. Kas tokio nutiko, kad taip blogai jauties? Ir ranka tavo pūliuoja… ir šviečia…
    - Daug nutiko… Kur mane radai?
    - Miške. Tėvas rado. Gulėjai kaip negyva. Ir tavo žirgas šalia maklinėjo. Pakvietėm raganą. Čia netolies gyvena. Sakė, kad negali padėti.
    - Žinau. Reikia burtininko… gydytojo… tikro…
Naktižiedė pavargo nuo pokalbio. Užsimerkė ir, rodos, trumpam vėl prarado sąmonę. Bet greitai atsigavo.
    - Ačiū dievams, - atsiduso mergina. – Jau maniau, kad ir vėl nualpsi ilgam.
    - Aš labai blogai jaučiuos… Jei… jei burtininko nebus… neišgyvensiu…
Kurį laiką abi tylėjo.
    - Gal… - vėl susikaupusi prabilo Naktižiedė. - Gal… bet koks burtininkas… kad ir visai… visai paprastas… eilinis…
    - Tai tėvas išvyko pakviesti. Jau vakar. Bet kelionė tolima. Jei suras burtininką namie, tai ryt sugrįš. O jei ne, tai nežinau…
Kiek patylėjusi mergina paklausė:
    - Gal galiu kuo padėti?
    - Gal… truputį… mano… prie balno krepšy… tepalas… rankai…
    - Aš tuoj! – mergina atsistojo ir išlėkė laukan.
Grįžo greitai su visu balnu. Pasirausė balnakrepšy ir ištraukė tepalą.  Kai patepė delną, karštis ir skausmas kiek atlėgo.
    - Dar… ten turėtų būti ir krepšelis su žolelėm. Arbatos išvirk. Tik tu negerk. Gali bloga būti.
Mergina darbavosi vikriai. Ir netrukus Naktižiedė jau gurkšnojo karštą arbatą. Ji net sugebėjo atsisėsti gulom.
    - Paaiškink man, kur aš esu. Išjojau iš Prėslo dvaro. Rodos, į pietus…
    - Jei norėjai į pietus, tai kažkuriuo metu pasukai priešingon pusėn. Tolokai į šiaurę.
Naktižiedė susimąstė. Bandė įtempti atmintį. Nesisekė.
    - Nieko nesuprantu, - atsiduso. - Gal pamiegosiu dar…
Burtininkė vėl atgulė ir pabandė užmigti. Ir, žinoma, nesisekė. Tada nusprendė, kad gal ir šiaip ilgai miegojo, todėl dabar teks būdrauti…
Kai tik taip nusprendė, atsitiko… Na, sunku pasakyti kas tai buvo. Lyg sapnas, lyg realybė, o gal haliucinacija.
Burtininkė lingavo balne. Jai siaubingai skaudėjo delną, svaigo galva ir pykino. Nesuvokė kur joja. Visiškai nesiorientavo aplinkoje. Buvo tamsu nors į akį durk. Danguje žybsėjo žvaigždės. Mėnulio nebuvo. Darėsi šalta. Kažkur ūbavo pelėda, staugė vilkas. Aplinkui šmėžavo keisti šešėliai. Staiga Naktižiedė atsidūrė miške. Tamsus niūrus miškas spaudė iš visų pusių. Atrodė, kad net kvėpuoti sunku. Kilo dar didesnis vėjas. Danguje blykstelėjo kažkoks keistas žaibas. O tada…
Burtininkė išgirdo šuoliuojančius žirgus. Ir ją iš visų pusių apsupo juodi šešėliai. Blyksčiojo kalavijai. Naktižiedė kovojo iš visų jėgų. Bet galiausiai krito nuo žirgo.
Burtininkė pašoko lovoje. Sunkiai kvėpavo ir nesusivokdama žvalgėsi aplink.
    - Ponia burtininke! Ponia burtininke! Viskas gerai! Čia saugu! Saugu!
    - Atsiprašau… košmaras…
    - Nieko tokio. Blaškeisi, ponia, šaukei kažką.
    - Taip. Lyg sapnas, lyg tikrovė.
Burtininkė vėl susmuko ant lovos:
    - Tėvas negrįžo?
    - Ne. Dar ne.
Burtininkė užsimerkė. Ir su šiokia tokia baime laukė, kad ją vėl užgrius tie vaizdai, kurie galėjo būti tik įaudrintos vaizduotės žaismas. O gal tai buvo tikri prisiminimai?


Sapnys ir Margenis patraukė į Prėslo dvarą. Kelias be nuotykių. O kad abu buvo tyleniai, tai ir jojo kiekvienas savo mintyse paskendęs. Margenio širdis buvo sklidina nerimo dėl Naktižiedės likimo. Sapnys gi galvojo apie savo ateitį. Štai joja dabar su nelabai draugišku burtininku. Kur? Ko?
    - Ei! Atjojom!
    - A? Na, taip. Gerai, - ir Margenis tiesiu taikymu patraukė prie vartų.
    - Stot! – iš sargybinės išlindo raudonbarzdis.
    - Telaimina tave, kareivi, tavo dievai.
    - Dėkui, ponas burtininke. Į rūmus norite?
    - Nežinau dar. Pirmiausiai noriu sužinoti, ar buvo čia atvykusi Baltosios magijos Magistrė Naktižiedė. Tai jei tiek man pasakyt gali, josim toliau.
    - Girdėjau, kad buvo. Bet aš geriau pakviesiu kapitoną. Jis čia seniau. Ir viską savo akim matė, - ir nubrazdėjo sargybinėn.
    - Gerą dieną, ponai, - iš sargybinės išėjo kapitonas. – Girdėjau, apie burtininkę Naktižiedę teiravotės…
    - Taip. Ką žinai?
    - Buvo čia prieš kelias dienas. Daug triukšmo sukėlė.
    - Ir ką?
    - Nieko. Tiksliau, tvarką čia įvedė. Ramu dabar pas mus. Bet aš ne kažin ką supratau. Tu, ponas burtininke, geriau raganos paklausk. Anava, už to miškelio gyvena. Jos ten abi šnabždėjosi.
    - Dėkui, kapitone. Telydi jus jūsų dievų palaiminimas, - sudėjo apsauginį ženklą ir patraukė nurodyta kryptimi.
Miškelis buvo gerokai pasikeitęs. Pamaži krūmai ir medžiai pradėjo žaliuoti. Pliurė beveik išdžiuvo, pradėjo augti samanos. Keliukas irgi pradžiuvo. Joti buvo visai malonu.
Ragana tupinėjo kieme. Tvarkė ryte surinktas žoleles.
    - Ramybės tau, sese, - užkalbino burtininkas.
    - Tau irgi, brolau… O tas, kur su tavim, kryžkelėj stovi. Teks jam per brūzgynus keliauti. Ir ras ten savo šaltinį.
    - Bene pranašautoja esi?
    - Nereikia ja būti. Veide viskas parašyta. Tai ko norėjot?
    - Girdėjau, kad padėjai Baltosios magijos Magistrei Naktižiedei.
    - Lyg ir taip.
    - Ar labai blogai buvo?
    - Jai labai blogai. Tas daiktas… amuletas labai ją paveikė.
    - O ką ji darė toliau?
    - Išjojo. Sakiau, kad palūkėtų. Galėjo pas mane pailsėti. Bet skubėjo labai. Tai nesu tikra, kad savo tikslą pasieks.
    - Aišku. Panašu į ją. Kuo greičiau į tikslą.
    - Taigi. O be reikalo.
    - Ačiū, sese. Gal žinai, kurion pusėn nujojo?
    - Kiek matė mano akys, tai jojo į pietus. Bet ar ilgai, tai negaliu pasakyti.
    - Tai geros tau kloties.
    - Ir jum… ir jum…


Naktižiedė jojo į šiaurę. Reikėjo rasti dar vieną žiedą ir amuletą. Jau kovodama su paskutiniu amuletu suprato, kad daiktai tik stiprėja. Magija darėsi vis agresyvesnė. O burtininkė vis labiau silpo.
Štai dabar jojo. Vos laikėsi balne. Tačiau skubėjo. Buvo naktis. Tamsi ir baugi. Mėnulis nešvietė. Tačiau danguje žybsėjo viena kita žvaigždė. Staiga atšalo. Ir burtininkė suprato, kad neturi nei apsiausto, nei apkloto, kuriuo galėtų prisidengti nuo vėsos ir drėgmės.
Kažkur toli išgirdo žirgų kanopų bildesį. Jojo greitai. Atrodė, kad vejasi. Naktižiedė iš pradžių pristabdė žirgą. Tada persigalvojo: spustelėjo ir tas pasileido šuoliais. Tačiau jau kurį laiką prastai orientavosi aplinkoje, todėl pasuko į persekiotojų pusę.
Po akimirkos ją apsupo juodi šešėliai. Burtininkei teko gintis. Ranka vos nulaikė kalaviją. O pati sunkiai laikėsi balne. Šešėliai spaudėsi aplinkui. Mojavo kalavijais. Ir burtininkė nesuprato kaip dar laikosi. Staiga puolimas liovėsi. Naktižiedė nukrito nuo žirgo. Šešėliai apsupo ją.
    - Mes… greitai… ne burtininkė ji… ji… tik pavargus moteriškė… mirk… mirtis… tu niekas… niekas… niekas… mirtis… mirtis… mirtis…


Margenis lingavo balne. Atrodė ramus. Tačiau viduje virte virė. Ir kodėl ji tokia užsispyrus? Kodėl negalėjo sustoti? Pailsėti. Atsigauti. Pagalvoti.
    - Burtininke! Magistre Margeni! – Sapnys jau kurį laiką bandė pažadinti burtininką iš jo minčių.
    - A? Kas?
    - Man atrodo, kad mes negerai darom.
    - Ką negerai darom?
    - Mes ne ten jojam.
    - Kodėl? Taigi ragana sakė, kad išjojo į pietus.
    - Bet ar nujojo?
    - Nesuprantu.
    - Na, sprendžiant iš to, ką pasakojo ragana, burtininkei blogai.
    - Taip. Nebuvau susidūręs su tais visokiais amuletais pabėgusiais. Bet kiek girdėjau tai nieko gero. O čia dar…  Aha. Ko gero, ją dar persekioja tas nežinia iš kur atsiradęs dievas Jotoub Radas.
    - Na va, aš ir sakau: nenujojo ji niekur. Manau, kad, jei labai pasisekė, tai Naktižiedė pateko pas kokią raganą ar burtininką. O jei ne…
    - Nė nesakyk. Tai ką dabar?
    - Nežinau. Gal reikėtų paklausinėti.
Burtininkas apsižvalgė:
    - Kad nėra ko paklausti. Aplinkui plyni laukai.
    - Taip. Bet ten, dešinėj, lyg ir kaimas ar vieniša sodyba.
    - Bet tai daugiau į vakarus.
    - Ir kas? Gal bus ką girdėję?
    - Gerai. Vis tiek neaišku ką daryti.
Pasirodė, kad ten yra viena didelė turtingo ūkininko sodyba. Šeimininkė, aukšta apkūni linksma moteriškė, buvo labai draugiška. Bet apie burtininkę ji nieko nebuvo girdėjus.
    - Bet jau alkanų jūsų tai tikrai neišleisiu, - linksmai nusijuokė. – Kad ir koks skubus reikalas būtų, tuščiu pilvu greičiau nebus.
Margenis nesispyriojo, Sapnys tuo labiau. Jo pilvas seniai urzgė. Ir dėl burtininkės jis nesijaudino taip stipriai kaip burtininkas.
Stalą šeimininkė nukrovė visokiais gardumynais. Pradedant karšta kvapnia kraujine sriuba, baigiant tikra pirktine arbata ir taurele ant žolelių užpiltos samanės.
    - Dėkui, šeimininke. Kiek mes tau skolingi?
    - Ponas burtininke, ką jau! Kad aš iš pakeleivių už kelis kąsnius užmokestį imčiau!
    - Gerai. Telaimina tave tavo dievai.
    - Dėkui. O jūs dar pas mūsų raganą užsukit. Anava, už tos kalvelės gyvena. Ji viską apie visą apylinkę žino. Gal girdėjo ką.
Atsisveikinę su svetinga šeimininke, patraukė pas raganą. Toji irgi buvo labai maloni ir draugiška.
    - Vai, ponas burtininke, tai jau žinau ko ieškai. Pas eigulį ji. Buvo mane pakvietę. Bet ne mano jėgoms. Nežinau ar rado kokį burtininką-gydytoją. Aš aplinkui tokio nežinau. labai blogai jai…
    - Kur? Kur tas eigulys gyvena?
    - Miške, žinoma. Va, jokit šituo keliuku. Tas kelelis eigulio kieme ir baigias.
Margenis skubiai padėkojo, atsisveikino ir pavarė žirgą taip, kad Sapnys vos spėjo iš paskos.


Eigulys grįžo nieko nepešęs. Jokio burtininko nesutiko. O toli keliauti nė negalėjo. Ir gailėjosi dabar, kad nepaliko jos gulėti miške. Mažiau bėdų būtų buvę. Bet… sąžinė būtų užgraužus.
    - Tai ką dabar darysim, tėveli? – susikrimto dukra.
    - Nežinau, vaikeli. Ar jai pablogėjo?
    - Tai kad ne. Lyg ir geriau kiek. Buvo atsigavus. Pasirodo, tepalo gydančio turi ir žolelių arbatai. O dabar užmigo, rodos. Šokinėjo, košmarus sapnavo.
    - Kliuvo vargšelei… - atsiduso eigulys. – Bet ką dabar darysim?
    - Na, virsiu jai arbatą, tepsiu delną jos tepalu. Bet jei jau ragana negalėjo jai padėti…
    ž Taigi…
Ir eigulys išėjo laukan. Reikėjo apeiti ūkį. O dukra ėmėsi darbų troboj. Tuo metu kieman šuoliais įlėkė du raiteliai. Žaliaplaukis nušoko nuo žirgo ir puolė trobon. Antrasis gi ramiai nulipo nuo žirgo, pririšo abu prie tvoros ir, pasisukęs eiti trobon, akis į akį susidūrė su eiguliu.
    - Gerą dieną, eiguly, - pasisveikino.
    - Ir tau to paties. Kas čia vyksta?
    - Aš – bajoras Sapnys. O žaliaplaukis – burtininkas Margenis. Mes burtininkės Naktižiedės ieškom. Ragana sakė, kad pas jus…
    - Dėkui dievams! O tai jau nebežinojom ką daryti. Ragana nepadėjo, o burtininko neradom, - eigulys kiek patylėjo. – Tai gal užeik, bajore, į trobą.
Ir vyrai patraukė vidun. Ten eigulio duktė sėdėjo ant kėdės prie krosnies ir išplėtusi akis žiūrėjo į žaliaplaukį vyrą, suklupusį prie burtininkės lovos.
    - Gerą dieną, mergele, - pasisveikino Sapnys. – Nebijok. Tai burtininkas Margenis. Mes burtininkės ieškojom. Labai dėl jos jaudinomės. O aš esu bajoras Sapnys.
    - Gerą dieną, ponai. Išsigandau. Nežinojau, ar gero nori, ar…
Pagaliau Margenis atsitokėjo ir prisistatė:
    - Esu Juodosios magijos Magistras Margenis. Ačiū, kad priglobėte burtininkę.
Apsidairė lyg nesusivokdamas ir prisėdo ant lovos krašto.
    - Papasakokit, kaip ji čia atsidūrė.
    - Nelabai yra ką pasakot, - gūžtelėjo pečiais eigulys. – Išjojau prieš tris dienas ryte miškan. Ir radau tiesiai ant keliuko be sąmonės gulinčią. Aplinkui žirgas maklinėjo. Šalia kalavijas guli. Tai negi paliksi? Kad burtininkė tik vėliau supratau. Na, ragana pasakė… Ji niekuo negalėjo padėti. O burtininko neradau. Šiandien ryte tik grįžau.
    - Kodėl ji miega?
Eigulio dukra atsikėlė ir atnešė burtininkės daiktus.
    - Kai atgavo sąmonę, liepė tepalą paduot ir arbatos išvirt. O prieš tai blaškėsi, košmarus sapnavo, šūkavo kažką…
    - Aišku, - Margenis apžiūrinėjo burtininkės daiktus. – Akivaizdžiai Ordino gamyba. Ir kur juos sutikus buvo?
    - Ar galėsi jai padėt? – įsiterpė Sapnys.
    - Aš ne gydytojas. Šiek tiek padėsiu. Bet tai atrodys baisiai. Ir aš… būsiu bejėgis, jei kas atsitiktų.
    - Ir kas gi čia gali atsitikti tokiam ramiam kampely?
    - Visko gali nutikti. Jai juk nutiko kažkas.
    - Na, taip. Kiek galėsiu, pasaugosiu.
    - Teks rizikuoti. Jai labai blogai. O tada dar reikės burtininką-gydytoją rasti. Tai gal ir pradėkim, - pasakė po akimirkos. – Man reikės kokios aikštelės. Daug vietos užimsiu.
    - Išeik už vartų ir tiek, - pasakė eigulys. – Tik trobos man nenuversk.
Margenis paėmė burtininkę ant rankų ir išėjo laukan. Už vartų pasirinko laisvesnę vietą, paguldė Naktižiedę ant žemės, atsistojo šalia ir, iškėlęs rankas į dangų, ėmė kažką giedoti nesuprantama kalba. Nors žodžių niekas nesuprato, bet visiems tapo baugu. Tuo labiau, kad žaliaplaukis burtininkas pamažu ėmė virsti medžiu. Ir netrukus jo vietoj stojo tvirtas ąžuolas. Šakomis medis apglėbė burtininkę. Kelias akimirkas nieko nevyko. Tada burtininkės kūnas ėmė švytėti šalta melsva liepsna, kūną apėmė konvulsijos. Ąžuolo lapai aplink Naktižiedės kūną raitėsi, juodavo ir krito žemėn. Medis skausmingai vaitojo. Tai truko labai ilgai. Bent jau taip atrodė stebintiems. Buvo taip baisu, kad eigulio dukra net užsidengė veidą rankomis.
Galiausiai burtininkės kūnas nurimo. Po akimirkos ąžuolo šakos nuleido ją ant žemės. Atrodė, kad burtininkei geriau. Ji lygiai kvėpavo, bet dar nejudėjo. Tuo tarpu medis vėl virto žmogumi. Galiausiai Margenis susmuko šalia burtininkės.
Sapnys keliais šuoliais pripuolė prie Naktižiedės. Šioji gulėjo ramiai, kvėpavo lygiai. Atrodė mieganti. Tada pasisuko į Margenį. Šiam buvo prasčiau. Jis sunkiai kvėpavo. Rankos kiek apdegusios. Kūnas krūpčiojo.
    - Ei, burtininke, - palietė petį.
Šis dar kelis kartus trūktelėjo, užsikosėjo, atsimerkė ir sunkiai atsisėdo.
    - Kaip tu, burtininke?
    - Bjauriai… vandens… daug…
    - Ei! – pasisuko į eigulį su dukra. – Vandens!
    - Kaip… ji?
    - Nežinau. Gal gerai. Kvėpuoja lygiai. Atrodo miega. Ar panašiai…
    - Gerai… tegu…
Atėjo eigulys su dviem kibirais vandens. Margenis norėjo pakelti kibirą, tačiau neįstengė. Tada pirmiausiai sukišo rankas į vandenį, tada paprašė:
    - Užpilk šitą ant galvos…
Sapnys griebė kibirą ir šliūkštelėjo ant burtininko. Šis kurį laiką mėgavosi vėsa ir drėgme. Paskui pusę kibiro išpylė ant savęs, likusį išgėrė. Tada sunkiai atsistojo ir susvirduliavo. Sapnys vos suspėjo pagriebti.
    - Gerai. Viskas gerai… Kaip nors nueisiu. Ją nunešk.
Sapnys paėmė Naktižiedę ant rankų ir patraukė trobon. Margenis svyrinėjo iš paskos.
    - Klausyk, - kreipėsi į eigulį, - gal gali pirtį iškūrent? Aš…sumokėsiu už visas… paslaugas…
    - Nei čia reikia, nei ką. Einu pirties kurt.
    - Burtininke, ji vis dar miega. Ar nieko? Gal pažadint?
    - Ne… tegul. Kuo ilgiau miega, tuo geriau.


Naktižiedė pabudo tik kitą rytą. Jautėsi visai neblogai. Šiek tiek perštėjo delną. Šiaip lyg ir nieko. Prie lovos rymojo Margenis. Jis snaudė.
    - Na, kelkis, tinginy, - nusišypsojo.
    - A! Ką?
    - Kelkis, sakau – saulė jau aukštai.
    - Sveika. Kaip jauties?
    - Neblogai. Tik delnas…
    - Taip. Su tuo nieko nepadarysi. Reikės ieškoti burtininko-gydytojo.
    - O mane?
    - Taip. Aš.
    - Ačiū. Būčiau nusibaigus… Kaip tu?
    - Jau gerai.
    - Vakar buvo nekas?
    - Taip. Dabar ir man dilgčioja delnai.
    - Ko gero, dalį tos bjaurasties perėmei.
    - Taip. Bet dabar…
    - Dabar aš valgyti noriu. Gal tris paras nevalgiau. Tiesa, tuo metu ir nenorėjau.
    - Gerai. Bet paskui detaliai viską papasakosi.
    - Taip. Tu irgi.
Naktižiedė atsisėdo ir pamatė prie stalo valgantį Sapnį.
    - Vaje, kas čia dabar? Jau nieko nebesuprantu.


Sapnys ir burtininkai sėdėjo užeigos namų svetainėje.
    - Tai va, Leidas tiesiog pasitraukė. Iš pradžių nė nepatikėjau, - ramiai dėstė Margenis. – Pakeliui mus paliko Žaižara. Nelabai supratau kodėl. Toks jausmas, kad ją kas pakvietė. Na, ką padarysi. Visi turi savo reikalų.
    - Taip. O dabar sakyk, koks to keisto dievo vardas.
    - Jotoub Radas. Bent jau Leidas taip sakė. Ir, man rodos, pats buvo sutrikęs, o su tuo dievu, kuris yra jo brolis, nenorėjo jokių reikalų turėti.
    - Vadinas, nieko gero.
    - Tikriausiai…
Visi trys čia gyveno jau penkias dienas. Reikėjo skubėti. Tačiau burtininkai jautėsi nekaip. O antrą viešnagės dieną šeimininkė pranešė, kad atkeliauja du burtininkai-gydytojai. Kažin kokia bėda nutikusi pirklio dukrai. Niekas nepadeda. Dukra – vienturtė. Pirklys – turtingas. Tai ir pakvietė net du burtininkus. Galima sakyti, pasisekė.
    - O tu? – kreipėsi į Sapnį burtininkė. – Ką svarstai daryti?
    - Nežinau. Kol kas su jumis būsiu. O šiaip…
    - Aišku. Laiko tu turi. Skirtingai nei mes…
    - Jam tai gerai. O mums tai dar reikia tuos magiškus daiktus sunaikinti, - Margenis susimąstęs gurkšnojo vyną. – Papasakok dar kartą apie tuos juodus šešėlius. Ar esi tikra, kad jie buvo realūs, o ne eilinė tavo haliucinacija.
    - Kuo toliau, tuo labiau. Kai mane kamavo haliucinacijos, aš pasąmonėje supratau, kad tai netikra. Negalėjau suvaldyti baimės, bet žinojau, kad tai netikra. O tada… Aš nebijojau, nors ir žinojau, kad grėsmė tikra.
    - Nepatinka man tai.
    - Man irgi. Atrodo, kad susidūriau su kažkokia keista jėga. Kodėl manęs nenužudė, nesuprantu.
    - Į ką buvo panašūs tie šešėliai?
Naktižiedė užsimerkė ir kurį laiką, rodos, bandė įsivaizduoti, kas jai nutiko.
    - Keista, - pradėjo atsimerkusi. – Sakyčiau, kad tai buvo Ordino raganiai. Tačiau jų apsiaustai ir visa apranga – juodi.
    - Tikrai keista. Tikiuosi Ordinas savo krypties nepakeitė. O gal…
Tuo metu vidun įvirto trys Ordino raganiai: jau nebejauna juodaplaukė ir du jauni raganiai.
    - Telaimina tave tavo dievai, šeimininke, - pasisveikino moteris.
    - Ačiū, ponia ragana. Pageidausite pernakvoti?
    - Ne, mieloji. Papietausim, pailsėsim ir trauksim toliau.
    - Tai sėskitės prie stalo. Tuoj viską atneš.
Raganiai patraukė į salę. Ir čia pamatė burtininkus. Jaunuoliai nuėjo tolyn, o vyresnioji sustojo prie jų stalo.
    - Sveiki, ponai burtininkai, - ir įtariai nužvelgė Sapnį. – Esu Didžiosios Ragės ordino kariūnė Ivava, o ten Nirgas ir Ajotas.
    - Esu Juodosios magijos Magistras Margenis, o čia – Baltosios magijos Magistrė Naktižiedė. O šitas – bajoras Sapnys. Su mumis keliauja. Kur traukiat, sese?
    - Šiaip, su žvalgybine užduotim. Keisti dalykai čia dedas…
    - Įdomu. Mes keliavom pro šalį, bet ir mums, tiksliau, burtininkei Naktižiedei nutiko keistas… susitikimas.
    - Taip? – ragana, atrodo, sunerimo.
    - Aš, sese, sutikau lyg ir Ordino karius. Bet jie buvo… juodi.
Ragana nervingai suspaudė kumštį:
    - Gelbėk mus, Didžioji Rage. O aš dar maniau, kad koks nesusipratimas ar išmislas.
Ji kiek patylėjo.
    - Ponai burtininkai, gal galime prie jūsų prisėsti? Labai reikia pasitarti…
    - Prašom, - gūžtelėjo pečiais Margenis. – Ir mums įdomu.
    - Taigi, - Margenis vėl ėmėsi vyno. – Jus išsiuntė išsiaiškinti kas vyksta.
    - Taip. Girdėjom, kad siautėja kažkokie į Ordino karius panašūs raganiai. Kažką užpuolė, kažką tik išgąsdino. Vien kalbos. Nieko tikro. Dar nesutikom nė vieno, kurį buvo užpuolę.
    - Jau sutikot, - nusišypsojo Naktižiedė.
Raganiai sužiuro į burtininkę.
    - Taip. Aš buvau sutikusi.
Naktižiedė patylėjo kiek.
    - Jojau aš atlikusi savo darbą. Jaučiausi ypač prastai. Jau tada man reikėjo burtininko-gydytojo. Bet… skubėjau. O kur jį rasi? Taigi, aš ir šiaip vos laikiausi balne. O čia tie juodi šešėliai…
    - Tai gal… - pradėjo vienas jaunųjų raganių.
    - Ne, broli, - balsas buvo ramus ir lygus, tačiau rudų akių žvilgsnis nudegino, - man nepasivaideno. Aš buvau ką tik patyrus vaiduoklių ataką. Žinau kaip tuo metu jaučiuosi. Sąmonė ir pasąmonė išsiskiria. Todėl, nors elgiesi taip, kaip diktuoja sąmonė, bet pasąmonė leidžia susikoncentruoti. Kai puolė tie juodieji, mano protas buvo visiškai aiškus. Nors kūnas nusilpęs.
Vyresnioji ragana piktai pastūmė lėkštę ir sušnypštė:
    - Sutikčiau aš juos…
Virš stalo vėl pakibo tyla.
    - Tai iš kur jūs, sese, sužinojot apie tuos juoduosius raganius?
    - Juokingai kiek išėjo, - vyptelėjo ragana. – Pradėjo iš toliausių apylinkių kumečiai ir ne tik skųstis, kad Ordino kariai nieko blogo lyg ir nedaro, bet gąsdina gyventojus.
    - Nesuprantu, - dabar įsiterpė Sapnys. – Kaip jie gąsdina, jei nieko blogo nedaro?
    - Tai čia ir buvo juokinga. Iš pradžių, - nusiviepė jaunasis raganius. – Tai naktį kelis kartus per kaimą šuoliais pralekia, tai kokį vaiką patveria, panešioja ir paleidžia, tai gyvulius iš tvartų išleidžia, aptvarus išardo.
    - Aha, - atsiliepė antrasis raganius. – Iš pradžių ir juokėmės. Manėm, gal kokie dykaduoniai bajoraičiai kvailioja.
    - Taip, - užbaigė ragana. – O paskui pradėjo eiti žinios, kad tie juodieji raiteliai dingsta staiga. Ir taip pat atsiranda. Tada jau suklusom. Bet vis dar galvojom, kad kokios dvasios pokštauja. Nieks nepasitvirtino. O kad Ordinas nesiėmė jokių veiksmų, tai ėmė kalbėti, kad tai Ordino pokštai. Tai dabar ir išsiuntė aiškintis.
    - Ir ką dabar darysit? – paklausė Naktižiedė.
    - O ką čia bedarysi? Klausinėsim toliau. Gal ir sutiksim, jei jau tau taip pasisekė.
    - Tikrai pasisekė. Niekaip nesuprantu, kodėl mane gyvą paliko.
    - Taip, keista, - linktelėjo Margenis. – Galvoju, kad galėjo būti dvi priežastys. Arba jie tik gąsdino, arba išsigando pamatę, kad burtininkė esi.
    - Gali būti dar viena priežastis, - atsiliepė ragana. – Jie nėra savarankiški. Ir gavo tokius nurodymus.
    - Keista viskas, - Naktižiedė ėmė masažuoti perštintį delną. – Skauda. Keista, kad anksčiau nieko apie juos negirdėjom. Tarytum kas numetė juos ant žemės…
    - Kas nutiko, burtininke? Gal mes galime padėti?
    - Ne, brangioji. Ačiū. Laukiu burtininkų-gydytojų. Girdėjau atvyksta.