Aukštai ant kalno aš mačiau senelį
Jaunuolio veidu žaidžiantį su vėju
Jis sakė, kad pasaulį sergi
Nors tam pasauly nieko neturėjo
Tik tūkstančius veidų - nei vieno tikro
Nei vieno gyvo ir nei vieno švento
Visų aplink gyvenimus stebėjo
Bet neturėjo savo - išgyvento
Svajojo daug, bet nežengė nei žingsnio
Link tos svajonės. Dievo siųstą valtį
Lyg Nojaus laivą potvyny paliko
Ar sukūreno vengdamas sušalti
O krentančias žvaigždes be vargo gaudė,
Be pirštinių karštas nuo žemės rinko
Mylėjo jas labai, tad kas savaitė
Kolekciją jų valė iš už stiklo
To, už kurio pasaulį savo laikė
Altoriuj tarsi šventą sakramentą
Ir nors sparnai ir taip jo puikiai veikė
Jis ėjo paskui vilkdamas ramentą
Paimčiau jį ant kelių tarsi vaiką,
Ir prie širdies lyg motina priglausčiau
Kuždėčiau,
Mielas, viską, ko tau reikia
Turi, brangus, tik nebijoki aukščio


Dakinė











