Sugrįžimas. Burtininkai-26

Vyko karas. Ir nors Prėslas kariavo su Tylų kunigaikštyste, tačiau užkarda stovėjo ir prie Niekadų kunigaikštystės sienos. Pradžioje buvo sumaniusi prasmukti nepastebėta. Tai buvo nesudėtinga, nes kariai susispietę prie sargybinės. Jie nesižvalgė aplink ir nevaikščiojo palei miškelį. Saugojo tik kelią. Tačiau paskui Naktižiedė pamanė, kad geriau bus, jei sargyba praneš apie jos atvykimą. Tą vilkinimą žinojo labai gerai. Prie užkardos kariai visokiais mandagiais būdais bandys ją sulaikyti. Kol ji kalbėsis su sargyba, žygūnas sės ant pailsėjusio žirgo ir lėks į dvarą. Taip aplenks burtininkę. Na ir tegul.
    - Stok! – išgirdo rūstų, matyt, vyresniojo balsą. – Kas joja? Kur ir ko?
    - Labą vakarą, kareivėliai. Telydi jus Praamžio palaiminimas. Mano vardas Naktižiedė. Baltosios magijos Magistrė. Ir joju aš pas jo šviesybę kunigaikštį Prėslą.
Burtininkė kalbėjo tyliu maloniu balsu. Dabar ji atrodė šiek tiek pavargusi kelionėje, šiek tiek išalkusi ir ištroškusi. Na, kaip tik tokia, kokią mandagiai galima užlaikyti, pasiūlius pailsėti.
    - A… a… a… ponia burtininkė… - balsas sušvelnėjo, ir iš prieblandos išniro pusamžis karys. – Kad ir išsiruošėte, ponia, prieš naktį keliauti. O ir jo šviesybės Prėslo dvare nėra.
    - Ach! – aiktelėjo Naktižiedė. – Seniai šituos kraštuos bebuvau, tai ir paskutinių naujienų nežinau.
Ji nušoko nuo žirgo ir numetė pavadį jaunam kareivėliui.
    - Gal, - vėl maloniai kreipėsi į vyresnįjį, - galėčiau kiek pailsėti. Perdien žirgą variau. O ir naujienas papasakosi.
Karys aiškiai nudžiugo, nes atsakė labai skubiai:
    - Žinoma žinoma, ponia burtininke! Mes jau ir laužą įkūrėm, ruošėmės vakarienę virti.
Naktižiedė nusišypsojo:
    - Na, vakarienės tai aš nelauksiu. Bet prie laužo kiek pasėdėsiu. Ir vyno išgerčiau, jei jūsų nenuskriausiu.
Burtininkė paskui karį nusekė prie laužo. Įsitaisė ant laisvos kaladės. Kareiviai pasitraukė atokiau. Tik tas, kuris atvedė ją, prisėdo šalia. Metų jam buvo apie penkiasdešimt. Aiškiai matyti, kad matęs šilto ir šalto. Jis ir Naktižiedės nesišalino. Na, taip: jei būtų galėjęs rinktis, tai nė už ką neprasidėtų su burtininke. Tačiau rinktis nebuvo iš ko. Tai jis ramiai pripylė puodelį vyno iš ąsočio, kurį atnešė jaunas kareivėlis, ir ištiesė burtininkei:
    - Gerk, ponia Naktižiede, tikrai nesigailėsi. Labai geras vynas.
    - Dėkui, žmogau, - burtininkė sriūbtelėjo vyno. – Tai ko čia dabar stypsot? Apie karą man niekas nieko nesakė.
    - Tai, ponia burtininke, kariaujam gi su Tylais, o ne su Niekadais. Mes čia tik dėl viso pikto.
    - Mat kaip. Tai kunigaikštis Prėslas pats į karą išjojo?
    - Tai jau taip. Jo šviesybė visuose karuose dalyvauja. Sako, kad kunigaikštis tik tada kunigaikštis, kai savo kariams ne iš dvaro per žygūnus vadovauja.
    - Teisus tavo kunigaikštis, kary. Kuo tu vardu būsi?
    - Erdvys, maloningoji ponia.
    - Paaiškink man, Erdvy, dėl ko tas karas kilo.
    - Ai, ponia burtininke, vis per tai, kad kunigaikštis turi net septynias dukteris. Ir visos jos, teatleidžia man nemirtingieji dievai, baisiai negražios. Ir tas dar būtų pusė bėdos. Nes gi jei merga turtinga, tai kad ir šleiva kreiva, bet jaunikių – nors tvoras tverk. Blogiausia, kad ir protelio ne kažin kokio. Tai va, tris dukteris kunigaikštis šiaip ne taip ištekino. O neseniai ištekino ir ketvirtą. Bet ištekėjus ji tebuvo porą mėnesių. Matyt, jau ir už žąsį kvailesnė, kad kunigaikščio Esmo sūnus Grįžis parvežė ją tėvui ir išdulkėjo namo nė neatsisveikinęs. Na, jo šviesybė, žinoma, įsižeidė. Aš, nors ir nekilmingas, irgi būčiau įsižeidęs.
    - Tai ką, Erdvy, dabar jūs turėsit galvas guldyti už kunigaikščio garbę?
    - Na, ponia Naktižiede, man moka gerą algą ir…
Tuo metu pasigirdo šuoliais lekiančio žirgo kanopų bildesys. Naktižiedė nustebusi atsistojo, o Erdvys nubėgo link užkardos šaukdamas:
    - Ei-ei! Stok! Kas joja? Kur ir kokiu reikalu?
Jaunas balsas žvaliai, stengdamasis nugalėti baimę, atsiliepė:
    - Ar ponia Baltosios magijos Magistrė Naktižiedė seniai prajojo?
Naktižiedė jau buvo čia.
    - Aš dar čia. Kas manęs ieško?
Raitelis pasilenkė, ištraukė iš aulo laišką ir ištiesė jai:
    - Prašom. Laiškas.
Jis apgręžė žirgą ir norėjo nešdintis. Tačiau burtininkė buvo greitesnė. Ji ištiesė ranką ir nutraukė raitelį žemėn.
    - Nemėgstu kai nuo manęs bėga. Jei bėga – bijo. Jei bijo – sąžinė nešvari.
Burtininkė griebė raitelį už pakarpos ir nusitempė prie laužo.
    - Sėsk! – įsakė. – Ir kad man nė krust!
Vaikinukas buvo kokių aštuoniolikos. Šiek tiek aptukęs ir baikštus. Aiškiai ne karys. Burtininkė ėmėsi laiško.

Didžiai gerbiama ponia.
Baltosios magijos Magistre,
burtininke Naktižiede,
rašo tau pirklys Turis.
Dovanok man, kad nepasakiau tau kai pas mane svečiavaisi. Tačiau tik tau išjojus prisiminiau.
Prieš kelerius metus panašų papuošalą, apie kokį klausinėjai, man pardavė bajoro Vijūno tijūnas Stičas. Ten dar buvo ir žiedas.
Tuos daiktus aš pardaviau. Amuletą – Tylų kunigaikščiui Esmui. O žiedą nupirko kažkokia kunigaikštytė ar princesė. Nejauna jau. Ir vardo jos nepamenu. Svečiavosi ji pas kunigaikščio žmoną Cerbą.
Dar kartą ko žemiausiai lenkiuosi ir prašau dovanoti.
Su didele pagarba pirklys Turis.

Naktižiedė kurį laiką spoksojo į laišką, paskui suglamžė ir šveitė į laužą.
    - Tu kas toks? – piktai pasisuko į raitelį.
    - Aš… - drebančiu balsu išlemeno vaikinas. – Esu pirklio Turio sūnus Skrajys… Ponia burtininke, neskriausk manęs… Aš nė nežinau, kas tame laiške parašyta…
    - Tai ko bėgai?
    - Tėvas liepė…
    - Ką gi, gali joti.
Vaikinas pašoko ir vikriai dingo tamsoje. Po akimirkos tolyn nukaukšėjo žirgo kanopos.
Burtininkė akimirkai užsimiršo. Užsimerkė ir netikėtai išvydo tvirtą gerai nuaugusį žaliaplaukį vyrą. Jis santūriai šypsojosi ir norėjo kažką pasakyti…
    - Ponia burtininke! – šaukė Erdvys. – Kas čia vyksta?!
Vaizdas išsisklaidė, o Naktižiedė pašoko ant kojų ir instinktyviai išsitraukė kalaviją. Tada pažvelgė į karį. Šis parodė pirštu į ją. Burtininkė pažvelgė į savo amuletą. Šis švytėjo ryškiai ir tabalavo į visas puses. Tai reiškė, kad pavojus labai arti.
    - Kas čia dedasi po galais! – pyktelėjo. – Dar prieš akimirką buvo ramu. Erdvy, liepk vyrams rinktis prie laužo.
Senasis karys ėmė šūkalioti įsakymus. O burtininkė nervingai svarstė, ką jai daryti. Čia galėjo būti bet kas. Pradedant kokia kvaištelėjusia dvasia ir baigiant tuo pragaro padaru Empūsa.
    - Visi jau čia, - iškvėpė Erdvys.
    - Gerai, - tepasakė.
Dabar ji įtemptai klausėsi. Tačiau aplinkui buvo tylu. Kariai panėšėjo į persigandusių avių būrį: tylomis spaudėsi vienas prie kito ir viltingai, nors ir su pagarbia baime, žvelgė į burtininkę. Tik Erdvys stovėjo surėmęs nugarą su burtininke. Rankose tvirtai spaudė kovos kirvį ir akivaizdžiai buvo pasiruošęs kovoti. Ji vėl įsiklausė. Vėjas nurimo. Danguje – nė debesėlio. Jaunas mėnulis spindėjo siauru sidabriniu lankeliu. Kažkur toli krūmuose suokė lakštingala. Ir viskas. Tik amuletas švytavo. Į kairę – į dešinę. Į kairę – į dešinę… Vienodai ritmingai lyg laikrodžio rodyklė. Ir degė negera ugnim.
    - Erdvy… - tyliai pašaukė.
    - Taip, ponia.
    - Ar seniai šiame poste?
    - Ne. Antra diena.
    - O kariai?
    - Jie atvyko drauge su manim.
Po akimirkos Erdvys pridūrė:
    - Žinai, ponia, anksčiau apie tai nepagalvojau, kol nepaklausei…
    - Na? – paragino Naktižiedė.
    - Aš karys, ponia. Gaunu įsakymą ir nesvarstau.
    - Na gi! Apie reikalą kalbėk! – suirzo burtininkė.
    - Atsiprašau. Į šitą užkardą prieš penkias dienas buvo paskirtas seržantas Gykis su penkiais kariais. Užkarda čia nesvarbi ir puolimas mažai tikėtinas. Todėl…
    - Esmę sakyk! – piktai riktelėjo Naktižiedė.
Kariai išgąstingai įsmeigė akis į ją.
    - Dar kartą atsiprašau… - išlemeno Erdvys.
O po akimirkos kariškai raportavo:
    - Pirma, Gykis buvo prastas seržantas. Antra, aš esu kapitonas, ir man tokia tarnyba per prasta. Trečia, žygūnas rado visus išskerstus. Ketvirta, visi manė, kad juos užpuolė plėšikai. Penkta, kai atvykau, supratau, kad ne. Šešta, niekam nieko nesakiau, nes nenorėjau karių gąsdinti, o vadovybė nebūtų manimi patikėjusi. Ir septinta, ar galiu paklausti?
    - Klausk… - pavargusiu balsu leido.
    - Ponia burtininke, ar tai labai rimta?
    - Einam, Erdvy. Prisėskim. Ji dar toli. Ir kol kas nepuls.
    - Kas ta „ji“, ponia burtininke?
    - Empūsa.
    - Kas? – palinko į priekį karys. – Tokios aš negirdėjau.
    - Aš, mielasis, apie ją irgi tik prieš keletą dienų išgirdau.
    - Pasakyk man, - pradėjo vėl įsitaisiusi prie laužo, - ar toli Prėslo dvaras?
    - Ne, ponia. Pailsėjusiu žirgu dar prieš aušrą pasieksi. Bene ruošiesi joti tokią naktį?
    - Ne pirmiena man, Erdvy. O šventykla?
    - Tai visai čia pat, ponia, už kalvelės.
    - Puiku! Man beveik pakeliui. Ar Rolis vis dar vyriausias žynys?
    - Ne, ponia. Rodos, prieš septynerius metus pasimirė. Po to ten vyriausiu buvo Širdis. Metus tetraukė. Tada buvo Švelnys. Tas tai nė metų nepabuvo. Ir nekeista. Visi jau seniai. Užtat paskui tikros keistenybės prasidėjo. Apis, Antis, Melsvys, Vertis ir Bojtaras mirė vienas po kito, nors visi dar neseni buvo. Štai dabar vyriausiuoju yra Polotas. Jam tik keturiasdešimt. Sveikas drūtas buvo kaip darbinis arklys. O kai prieš metus su trupučiu tapo vyriausiuoju žyniu, tai nyksta tiesiog akyse. Ir niekas negali padėti.
    - Argi burtininkai-gydytojai negali padėti?
    - Ponia, gal juokauji? Žynys geriau numirs negu burtininko ar raganiaus šauksis.
    - Avigalviai! – tėškė Naktižiedė.
Viena sau pagalvojo: „Žiedas. Žinoma, tai Kodžio žiedas kvailystes krečia. O jie tą žiedą, ko gero, perduoda vienas kitam kaip valdžios ženklą. Gerai, nors tą radau. Bet kur kiti? “
    - O iš kur tu taip gerai apie viską žinai?
    - Na, mano sūnėnas buvo devintas sūnus šeimoje. Tai kai tik jam sukako devyneri, žyniai jį ir pasiėmė. Dabar jis yra jaunesnysis žynys, saugo Šventąją ugnį. Kai ką ir papasakoja.
    - Ką gi… Teks man užsukti į šventyklą. Duok man kokį karį, protingesnį ir… ne tokį baikštų. Jam vienam nuo šventyklos grįžti reikės. Tas karys atneš Šventosios ugnies. Jei pasirodys Empūsa, tai meskit į ją žariją vieną kitą. To turėtų užtekti.


Į draugę Naktižiedė gavo seržantą Ruodį. Buvo vyriausias amžiumi. Niūrus ir tylus dėbsojo į burtininkę. Bet neprieštaravo, kai Erdvys liepė joti. Jie ką tik pakilo ant kalvelės. Apačioje, gana mielame slėnyje, Naktižiedė pamatė šventyklą. Vienu šonu ji rėmėsi į jauną beržynėlį, matyt, pačių žynių ir pasodintą. Iš kitos pusės ją juosė srauni upė.
Galiausiai Ruodis pristabdė žirgą ir atsigręžė:
    - Ponia burtininke, ką dabar darysim? Ligi ryto šventykla uždaryta.
    - Ar tai manęs neįleis? – piktai nusiviepė Naktižiedė.
Ji šuoliais prilėkė prie šventyklos ir pavarė žirgą laiptais į viršų. Karys liko apačioje. Burtininkė išsitraukė kalaviją ir ėmė jo rankena belsti į duris.
    - Atidarykit! Esu Baltosios magijos Magistrė Naktižiedė! Man skubiai reikia pasikalbėti su vyriausiuoju žyniu Polotu!
Kurį laiką palaukė. Viduje niekas neatsiliepė. Tada Naktižiedė dar kartą pabeldė kalavijo rankena ir pagrasino:
    - Jei tučtuojau neatidarysite, tai šitos durys lėks velniop! Neturiu laiko laukti iki saulėtekio!
Kantrybė jau seko, kai brakštelėjo užraktas ir durys pamažu atsivėrė.
    - Na, ačiū dievams nemirtingiesiems, nuo giesmių ir maldų jūsų makaulės dar nevisai suminkštėjo.
Ant slenksčio stovėjo trys jauni žyniai. Visi trys buvo ginkluoti kalavijais ir labai jau rūstūs. Vidurinysis žengė žingsnį pirmyn ir išdidžiai pareiškė:
    - Ponia, nors esi burtininkė, tačiau mums, deivės Velionos žyniams, negali įsakinėti. Ir įeiti čia iki saulėtekio niekas neturi teisės. Todėl keliauk iš čia geruoju.
Naktižiedė nušoko nuo žirgo ir įsmeigė žvilgsnį į žynius:
    - Tai ką, pajuokauti sumanėte? Kas aš, jūsų manymu? Boba iš kumetyno? Arba įleidžiate mane, arba įeisiu pati.
Jie pasirinko taip, kaip burtininkė ir tikėjosi. Tai buvo žyniai sargybiniai. Jie negalėjo trauktis. Jie buvo geri kariai, be to, fanatikai.
Naktižiedė pašaipiai šūktelėjo:
    - Taip ir maniau! Man bus labai smagu išversti lauk jūsų vidurius arba perskelti kvailas makaules!
Tada pavarė žirgą žemyn:
    - Ei, Ruodi, paglobok mano žirgą!
Kol ji buvo nusigręžusi, vienas žynys puolė. Jis judėjo tyliai, tiksliai ir greitai. Kovotojai žyniai niekada negąsdino priešininko šūksniais. Puldavo tyliai. Jei būdavo galimybė, iš pasalų. Tačiau burtininkė, dar nebaigusi sakinio, šoktelėjo į šalį. Ir žynys nuriedėjo laiptais. Tą pat akimirką puolė kiti du. Vienas iškart susmuko pervertas Naktižiedės kalavijo, o nuo kito išsisuko šoktelėjusi į šalį. Beveik tą pat akimirką priešininkai pasisuko veidas į veidą. Į ją žvelgė žalios akys katiniškais vyzdžiais.


Mūšis baigėsi greitai. Naktižiedė net nesuspėjo kaip reikiant pavargti. Šiaip ar taip, ji neturėjo laiko ilsėtis.
    - Lauk manęs čia! – šūktelėjo kareiviui, o pati tvirtu žingsniu patraukė į šventyklą. Čia susidūrė su ugnies saugotojais.
    - Ponia burtininke, - kreipėsi vyriausias iš jų, - tau negalima čia įeiti.
    - Man reikia ir aš įeisiu, - ramiai atrėmė burtininkė. – Prašau man netrukdyti. Nukoviau tris jūsų žynius. Nenoriu daugiau kraujo praliejimo.
    - Mes negalime tavęs pas jį nuvesti, - vėl prabilo vyresnysis. – Jis dabar kalbasi su garbingąja deive Veliona, kuri greitai pašauks jį pas save. Tai didi garbė ir mes…
    - Nutilk, kvaily! – Naktižiedė ėmė netekti kantrybės. – Ar jums neatrodo, kad deivė Veliona pernelyg dažnai jūsų vyriausiuosius žynius pas save kviečiasi?
    - Ne, ponia burtininke. Tai didelė garbė. Mūsų šventykla – palaiminta. Tai, kad mūsų vyriausieji žyniai miršta, reiškia, kad jie nuoširdžiai tarnauja didžiausiai ir garbingiausiai deivei Velionai. Tai reiškia…
    - Tai reiškia, kad jūs savo šventykloje turite tai, ko jums nederėtų turėti! Praleiskite mane! – jau visai supykusi pakėlė kalaviją.
„Jeigu šitie, - pagalvojo, - irgi užsinorės mirti, tai man teks išskersti visus šventyklos žynius. “
Tačiau šitie nebuvo tokie. Jų pareiga – saugoti Šventąją ugnį. O į ją burtininkė nesikėsino.
    - Eik, - pagaliau leido vyresnysis. – Tačiau toliau tavęs nepraleis. Tu sutiksi dar daugiau mūsų karių. Praliesi daug kraujo ir žūsi pati. Garbė Velionai! Ji palaimins vėles tų, kurie žus gindami jos šventyklą.
Naktižiedė nebesiklausė, iškėlusi kalaviją, nes tikėjosi puolimo, puolė ten, kur žinojo esant vyriausiojo žynio menę. Pasipriešinimą sutiko tik prie vyriausiojo žynio menės durų. Ten buvo vos du sargybiniai, kurie krito greičiau nei susivokė puolami. Burtininkė įsiveržė vidun iškėlusi kruviną kalaviją. Atrodė baisiai. Drabužiai aptaškyti krauju. Buvo sužeista, nes nesugebėjo laiku atšokti, kai puolė trečias sargybinis dar ant šventyklos laiptų. Žynių garbei reikia pasakyti, kad jie neišsigando. Arba bent jau neparodė to.
Neduodama jiems atsikvošėti, Naktižiedė griežtai paliepė:
    - Pasitraukit visi nuo Poloto!
Žyniai stovėjo kur stovėję ir rūsčiai žvelgė į įsibrovėlę.
    - Praleiskit mane prie Poloto! Kitaip jus ištiks tokia pat dalia kaip ir anuos du, - mostelėjo durų pusėn.
Žyniai vis tiek nesitraukė. Burtininkei teliko viena išeitis – žudyti. Magijos naudoti nesiryžo. Žiedas, kurį turėjo vyriausiasis žynys, į magiją galėjo reaguoti įvairiai. Jis galėjo panaikinti burtą arba pasiųsti atgal. O mirti ji kol kas neketino. Tvirtai suėmė kalaviją abiem rankom ir kirto. Aplinkui girdėjosi šūksniai ir vaitojimas, kojų trepsėjimas, krentančių daiktų keliamas triukšmas. Du žyniai susmuko be gyvybės ženklų. Burtininkė į nieką nekreipė dėmesio. Susitelkė į žynį, gulintį juodo šilko pataluose. Poloto rankos buvo sunertos ant krūtinės. Naktižiedė pirmą akimirką pamanė, kad žynys jau miręs. Ant dešiniosios rankos didžiojo piršto bjauria žalsva šviesa degė burtininko Kodžio žiedas.
Naktižiedė ištiesė ranką. Ir tuoj pat atitraukė, nes žiedas skleidė kažką…
„Baimė… - pagalvojo burtininkė. – Jis nori mane įbauginti, kad sutrikčiau. Neišdegs! “
Ji vėl ištiesė ranką ir griebė žiedą. Polotas buvo toks sulysęs, jog žiedas lengvai nuslydo nuo piršto. Delnas, kuriame Naktižiedė suspaudė žiedą, degte degė. Burtininkė skubiai puolė lauk. Koridoriuje ant jos metėsi keletas sargybinių. Burtininkė neturėjo laiko terliotis. Kairysis delnas degte degė, tarytum ranką būtų į židinį įkišusi. Magijos ji vis dar negalėjo pasitelkti. Todėl švaistėsi kalaviju į kairę ir į dešinę, tenorėdama kuo greičiau pasiekti Šventąją ugnį. Sekėsi sunkiai. Sargybinių vis daugėjo. Visa laimė, kad koridorius buvo siauras, ir pulti žyniai tegalėjo po vieną. Pagaliau, rodos, po begalinio brovimosi koridoriumi, Naktižiedė pasiekė menę, kur aukure liepsnojo Šventoji ugnis. Ji sukosi kaip vilkelis, bandydama palaisvinti vietą aplink save. Kai pagaliau aplink ją liko šiokia tokia erdvė, Naktižiedė atsivėdėjo ir sviedė žiedą į aukurą.
Ją vėl puolė. Ir burtininkei teko atremti smūgį. Atsigręžusi suprato, kad žiedas aukuro nepasieks. Todėl iš nevilties šūktelėjo:
    - Motina Gabija, padėk!
Staiga vienas ugnies liežuvis tarsi didžiulė ugninė ranka sugriebė žiedą.
Laiko toliau žiūrėti neturėjo. Ją vis dar puolė iš visų pusių. Teko gintis. Tačiau tai truko neilgai. Nuaidėjo garsus sprogimas. Šventykla ėmė siūbuoti lyg laivas audringoje jūroje. Dauguma išgriuvo ant grindų. Naktižiedė ant kojų vis gi išsilaikė ir atsigręžė į aukurą.
Ugnis kilo vos ne ligi aukšto kupolo. Darėsi karšta ir tvanku. Kibirkščių spiečiai žiro į visas puses. Daugelis buvusių patalpoje prarado sąmonę, kiti duso ir griuvo ant žemės. Žyniai raičiojosi ant grindų, garsiai rėkdami, vaitodami ir šaukdamiesi deivės Velionos.
Puolančių nebeliko, todėl Naktižiedė įsikišo kalaviją į makštis ir patraukė prie aukuro, stumdydama be nuovokos dvakinėjančius žynius. Kairysis burtininkės delnas buvo kruvinas. Žaizda
dešiniajame petyje kraujavo ir degė. Tačiau ji vis tiek brovėsi link aukuro. Dūmai graužė akis. Buvo nepakeliamai karšta. Žiedas gulėjo aukure ir vis dar bandė priešintis. Tačiau Šventoji ugnis galėjo įveikti viską. Sidabras pamažu lydėsi. Po akimirkos tarp pelenų ir žarijų tik blausiai žioravo žalia akmens akis.
„Viskas! – iškvėpė. – Pagaliau. “
Tada patraukė link durų. Ant slenksčio sustojo, paleido burtą, kad patalpa išsivalytų. Galiausiai užleido miegą žyniams. Ji dar turėjo šį tą nuveikti, todėl nenorėjo, kad jai kas trukdytų. Išėjusi laukan seržantą rado toje pat vietoje. Pamatęs visą kruviną ir suodiną burtininkę, Ruodis nušoko nuo žirgo ir pasakė:
    - Rodos, ponia burtininke, viduje buvo karšta.
    - Taip, seržante, - atsakė trumpai ir ėmė raustis balnakrepšyje, raukydamasi iš skausmo.
Susirado tepalą, tvarsčius ir patraukė prie upės. Nuplovė, patepė ir aprišo žaizdas. Nuo to pasijuto kiek geriau. Tada grįžo ir, paėmusi krepšį, patraukė šventyklon, mestelėjusi per petį Ruodžiui:
    - Palauk kiek.
Šventykloje visi miegojo kaip kūdikiai. Ir dar kurį laiką miegos.
Iš aukuro pasėmė saują žarijų, supylė į rastą indą Šventajai ugniai nešioti ir įdavė Ruodžiui.


Naktižiedė vos pasiekė pušynėlį, esantį atokiau šventyklos. Jautėsi vis blogiau. Kairės rankos delnas degte degė. Dešinysis petys irgi nedavė ramybės. Maudė ir perštėjo taip, kad kartais net kvapo pritrūkdavo. „Negali būti tai nuo dūrio paprastu ginklu… Nuodai! O dievai nemirtingieji, ką gi aš dabar darysiu? “
Pušynėlyje ji dar sugebėjo įkurti laužą ir prarado sąmonę.
Taip ir būtų gulėjusi. Gal net galą gavusi. Jei ne pušynėlio dvasia Metis. Jis drožė sau pro šalį. Ir nuėjęs būtų. Tačiau pasirodė keista, kad žirgas nepririštas kažin kur nuklydęs. Laužas neprižiūrimas dega. O raitelis jam pasirodė negyvas. Todėl nusprendė patikrinti.
Apžiūrėjo nualpusią moterį ir šūktelėjo:
    - O dievai nemirtingieji! Čia gi Gabija!
Metis iškart įgavo materialų kūną ir ėmė purtyti burtininkę:
    - Atsibusk gi! Kelkis!
Tačiau Gabija neatsigavo.
Metis apžiūrėjo ją nuodugniai ir suirzo. Burtininkė buvo paveikta stiprių nuodų. O delno žaizda visai nesuprantama. Nusprendęs, kad vienas nesusidoros, Metis pasikvietė gretimos laukymės dvasią Lygą pasaugoti burtininkę, o pats nulėkė deivės Gabijos ieškoti.
Lyga sėdėjo prie laužo, kurstė ugnį ir mąstė apie tai, kad netgi dievų vaikai negali būti visiškai saugūs. Staiga jos ausis pasiekė keisti garsai. Ji pašoko ir vėl tapo nematoma. Lyga pavirto viena didele ausimi. Kažkas buvo pušyne. Kažkas svetimas. Tai buvo ne žmogus, bet ir ne gyvūnas.
„Nagi, - sunerimo Lyga. – Kas čia galėtų būti? “
Lyga įsitempė dar labiau. Ji vis mėgino susivokti.
    - Ir Metis prapuolė, - suniurnėjo. – Ką gi man daryti? Ką?
Jai net kilo mintis bėgti. Tačiau greitai persigalvojo. Bijojo to, kas artinosi. Tačiau dar labiau bijojo deivės Gabijos rūsčio. Keisti garsai vis artėjo. Kartu ėmė justi neįprastą energiją. Ir galiausiai pamatė. Iš už krūmų išlindo keistų keisčiausias padaras, kokio Lyga nebuvo mačiusi, nors dvasių sueigose sutikdavo visokių keistuolių. O Raudonosios Gyvatės metais matė net monstrų ir demonų. Kuo labiau artėjo tas padaras, tuo neramesnis darėsi žirgas, kurį Metis sugavo ir pririšo prie medžio. Jis trypė kojom, šnarpštė, spardėsi ir bandė nutrūkti. O ta šmėkla traukė link jo. Dabar Lyga jau suprato, kad jai pavojus negresia. Pavojus grėsė žirgui, kurio jai visai nebuvo gaila, ir Gabijai, kurią reikėjo kaip nors gelbėti.
Visos dvasios turėjo vienintelį būdą apsiginti – dingti. Tačiau Lyga niekaip, o niekaip, negalėjo palikti burtininkės.
Keistasis padaras slinko vis arčiau žirgo. Anas visai pašėlo iš baimės. Jis kriokė ir spardėsi. Pagaliau nutrūko ir metėsi šalin. Tačiau buvo per vėlu. Bjaurusis padaras vienu šuoliu pavijo žirgą ir griebė jį už gerklės. Šis sukriokė paskutinį sykį ir griuvo, nusitempdamas paskui save baidyklę.
Lyga sustingusi stebėjo kaip tas padaras drasko žirgą į skutelius.
„O Praamži! – šūktelėjo mintyse. – Jeigu tą patį padarys ir Gabijai…“
Tada ji veržliai puolė prie burtininkės, papurtė ją už peties šaukdama vardu. Tačiau Gabija nė nekrustelėjo.
    - Ramiau! – sudraudė save garsiai. – Baimė prasta patarėja…
Tada Lyga ramiai pakėlė ranką ir aukštu skambiu balsu uždainavo:

Lyja rasa, rasa lyja…
Ašarėlės žemėn byra…
Oi, lyja lyja…
Lyja rasa, rasa lyja…
Ašarėlės mano byra…
Oi, lyja rasa…

Lyga griebė kažką iš oro ir metė ant nejudančio kūno. Burtininkės kūnas apsitraukė rasa. Ji krūptelėjo nuo drėgmės bei šalčio ir atsimerkė.
    - Ačiū dievams! – šūktelėjo dvasia ir vėl atgavo kūną. – Kelkis, burtininke! Daryk ką nors, nes tas baisus padaras sudraskys tave taip pat kaip ir tavo žirgą.
Naktižiedė lėtai (pernelyg lėtai!) atsisėdo. Ir įbedė žvilgsnį priešais save.
Ten stovėjo Empūsa kruvinu snukiu ir degančiom akim vėpsojo į ją.


Gaišė grįžo į Pilį. Ir rado Leidą nervingai trypiantį virtuvėj. Visur buvo baisi netvarka. Ir Gaišė linksmai nusikvatojo:
    - Ką, brolau? Nepavyko ištrūkti?
Leidas dėbtelėjo į ją kreivai:
    - Pridarei čia pokštų. Kaip ir sugebėjai?
    - Na, broli, aš ilgai darbavausi.
Ji patraukė į menę, o Piliai per petį metė:
    - Sutvarkyk čia viską!
Leidas atsekė paskui Gaišę burbėdamas:
    - Tik pamanyk, šitie kvaili akmenys neklauso nieko daugiau, o tik jos…
„Kvaili akmenys“, rodos, įsižeidė, nes ant Leido šliūkštelėjo kibirą vandens.
    - Dėkui, brangioji, - nusišypsojo Gaišė. – Galėjai ir akmeniu per makaulę šitam kvailiui trenkti. O tu, Leidai, neįžeidinėk Pilies. Ji gali manęs ir nepaklausyti. Taigi, prilaikyk liežuvį už dantų!
    - Tai ačiū, sesule, už šiltą priėmimą! – nusipurtė lyg šuo Leidas.
    - O ko tikėjaisi? Atsibeldei čia nekviestas, nelauktas.
    - Taip taip, žinau! Tu visada manei esanti už mane protingesnė. Dabar man vėl eilinį kartą įrodei. Patenkinta?
Leidas nubrėžė ore kelis magiškus ženklus, ir jo drabužiai vėl tapo sausi ir tvarkingi.
    - Labai patenkinta, - ramiai atsiliepė Gaišė. – Labai labai… Netgi apsakyti sunku. O dabar nešdinkis iš mano namų.
    - Puiku! Aš išeisiu. Gali čia nespirgėti! Tik papasakok kur buvai ir ką veikei. Ir dar žadėjai man dėl Empūsos padėti.
    - Nieko aš tau nežadėjau! Tačiau šitą reikalą sutvarkiau. Gali sau veikti ką nori, kovoti su kuo nori. Tai ne mano reikalas. Aš nesikišiu.
    - O-ho-ho! Tu tikrai maloni. O aš tikėjausi, kad mane paremsi, palaikysi. Na, klydau…
Gaišė žiūrėjo į jį piktai. Atrodė, kad gali nesusivaldyti.
Leidas nusikvatojo:
    - Išeinu, išeinu… Ligi pasimatymo, sesule!


Naktižiedė nesuspėjo pasitraukti. Empūsa puolė ir įsikirto į koją. Burtininkė suriko iš skausmo ir pykčio. Ji pagriebė šalia gulintį kalaviją ir smeigė Empūsai į šoną. Ir vėl riktelėjo iš skausmo, nes petį nusvilino skausmas. Empūsa paleido burtininkės koją ir kiek atsitraukė. Tačiau bėgti ji neketino. Iššiepė dantis ir vėl taikėsi griebti. Naktižiedė pabandė atsistoti, tačiau be jėgų sudribo ant žemės.
    - Ponia burtininke, - mandagiai kreipėsi Lyga, - gal žinai kokį burtą ar užkeikimą?
    - O dievai… - sudejavo Naktižiedė ir skubiai išbėrė Didįjį užkeikimą.
Empūsa žviegdama atšoko nuo svilinančio kupolo. O burtininkė vėl vos nenualpo.
    - Dėkui tau… - iškvėpė pagaliau. – Kuo tu vardu?
    - Lyga aš. Iš gretimos laukymėlės.
    - Gerai. Ačiū dar kartą. Ta bjaurastis paskui mane atsekė. Manė, kad aš lengvesnis grobis.
    - Teisingai manė. Tu, Gabija, leisgyvė buvai. Jei nebūčiau sugalvojusi kaip tave atgaivinti.
    - Ir ką aš dabar darysiu?
    - Na, Metis išlėkė tavo motinos ieškoti.
    - O jis kas toks?
    - Šio pušynėlio šeimininkas.
    - Gerai, žinoma. Svarbiausia, ką mes darysim dabar?
    - Taip. Padėtis nekokia. Tau verkiant reikia burtininko-gydytojo.
    - Reikia, bet… Kas gi čia dabar?
Naktižiedės amuletas staiga vėl ryškiai blykstelėjo, užgeso, ėmė maskatuoti į visas puses.
Burtininkė pakėlė galvą ir pažvelgė į Empūsą. Toji neramiai karpė ausimis ir trypčiojo vietoje. Akimirką atrodė, kad puls šalin. Tačiau vėl grįžo atgal ir įsmeigė alkanas akis į Naktižiedę. Bet vis tiek atrodė sunerimusi.
    - Kas čia dedasi? – nervingai šūktelėjo Naktižiedė. – Mano amuletas blaškosi, tarytum nežinodamas, ar pranešti gerą naujieną, ar skelbti pavojų. Nieko nesuprantu.
    - Aš pažiūrėsiu, - tarė Lyga ir dingo, burtininkei nė nespėjus prasižioti.
Grįžo Lyga labai greitai.
    - Oi, ponia Gabija! – spygtelėjo susijaudinusi. – Ten… Ten atjoja… Ten… Oi, Gabija!
    - Kas? Kas ten yra? – nervingai nutraukė Naktižiedė.
    - Ten atjoja visi trys Praamžio sūnūs!!!
    - Ei, gal tau protelis iš baimės pasimaišė? Iš kur jie čia? Ir dar atjoja.
    - Niekas man nepasimaišė! – įsižeidė Lyga. – Akių neturiu, ar ką?
    - Žinoma, neturi!
    - Na, taip… Akių, kokias turi tu, aš neturiu. Tačiau matau aš geriau už tave! Ir tavo suknistą amuletą!
    - Lyga! Lyga! Nesipykim.
    - Ai, ką jau čia… Žiūrėk!
Naktižiedė pažvelgė ten, kur rodė Lyga. O rodė ji į Empūsą, kuri staiga šoko į šalį. Tačiau nesuspėjo: krito tartum negyva.
Po akimirkos iš už medžių išniro trys raiteliai. Tai buvo Praamžio sūnūs. Jie prijojo prie Empūsos. Pikuolis nušoko žemėn ir pasilenkė prie nejudančio kūno. Akimirką tyrinėjo jį, tada atsitiesė ir mostelėjo ranka. Empūsą supančiojo tvirti sidabriniai pančiai.
    - Va ir tvarka, - burbtelėjo Perkūnas. – O dabar pažiūrėkim, kas gi ten po apsauginiu gaubtu.
Jis išsiėmė strėlę, įtempė lanką ir paleido strėlę. Kupolas sušnypštė ir sprogo tarsi muilo burbulas.
    - Oho! – nustebo Patrimpas. – Čia gi Gabijos dukra.
    - Taip, - pritarė Perkūnas. – Ir, rodos, mes suspėjom laiku. Ji nekaip atrodo.
Abu nulipo nuo žirgų ir patraukė link Naktižiedės.
    - Telaimina tave Praamžis, sese, - kreipėsi Patrimpas. – Nekaip atrodai.
    - Dėkui. Jaučiuosi blogiau nei atrodau.
Visi trys dievaičiai pritūpė prie blėstančio laužo. Perkūnas įmetė sausų šakelių.
    - Tai ką gi tu čia veiki? – paklausė. – Pasak Dvisielės, turėtum kažkokiame bajoro dvare būti su Ąžuolu ir kažkokia ragana.
    - Taip ir yra. Tai yra, buvo. Teko kažkam išvykti. Ir tai buvau aš.
    - Hmm… - numykė Pikuolis apžiūrinėdamas jos žaizdas. – Tau gerokai kliuvo, sesule. Ką gi tu dabar darysi?
    - Nežinau. Maniau… - ji akimirkai nutilo. – Maniau, jog padėsit man.
    - Negalim, sesule, - liūdnai nusišypsojo Patrimpas. – Tėvas griežtai uždraudė kištis.
    - Taigi jūs jau įsikišot.
    - Ai ne, sesule, - vėl nusišypsojo. – Tai visai kas kita. Empūsą mes kol kas įkurdinsim pas Pikuolį. Ir jos padarytą žaizdą užgydysim. Tačiau visa kita… Nagi, parodyk savo koją.
Patrimpas švelniai palietė koją, apžiūrėjo ir burbtelėjo:
    - Sprandą reikėtų nusukti tam, kuris Empūsą iššaukė. Juk ta besmegenė pabaisa tikrai negalėjo pati ištrūkti.
Jis ištiesė ranką virs žaizdos ir ėmė giedoti.

Pražydo Žemė, sužaliavo.
Žiedais rubinų, deimantų rasom pakvipo.
Pavasaris keliauja tyliai žaliais laukais,
Miškais, derlingais slėniais.
Pražydo Žemė, sužaliavo, žaizdas užgydė,
Kur žiema speigi paliko.
Pavasaris keliauja tyliai,
Neša džiaugsmą ir randus užgydo.
Šaukiu jus, o galingos Žemės jėgos.
Pagirdykite ją sveikatos syvais.
Užgydykit žaizdas ir panaikinkit randus.
Pražydo Žemė ir savas žaizdas užgydė.

Žaizda pamaži ėmė trauktis. Po kelių akimirkų nuslopo skausmas.
    - Tai ačiū! – pasakė Naktižiedė. – Nors kojos bus sveikos. Su visu kitu aš kaip nors susidorosiu.
    - Na ir puiku! – burbtelėjo Pikuolis. – Mums jau laikas keliauti, broliai.
    - Ar bijai, kad tavo numirėliai išsibėgios, kad taip skubi? – pasišaipė Patrimpas.
    - Numirėliai? Ne. Tačiau mano požemiuose…
    - O Chaose! – nusijuokė Patrimpas. – Pajuokauti su tavimi negalima. Tu…
    - Ką aš?! Žvingauji čia kaip kumelys. Ir ko tau…
    - Liaukitės! – sugriaudėjo Perkūnas. – Jūsų abiejų man jau per akis! Namo! Kuo greičiau namo, o tai nuo jūsų ginčų man jau galva plyšta.
Visi trys pakilo ir sėdo ant žirgų.


    - Ponia ragana! Ponia ragana! – pasigirdo moters klyksmas. – Ponia ragana, kur tu esi? Bajoraitis Vaukšlys!
Ragana ir burtininkas puolė į koridorių, po kurį blaškėsi viena Kregždūnės kambarinių.
    - Kas? Kas atsitiko? – pripuolė prie jos Žaižara.
    - Nežinau, ponia ragana. Jis blaškosi ir kažką šaukia. Du kariai nulaikyti negali.
Žaižara ir Margenis jau nebesiklausė. Jie puolė į patalpą kur buvo žmonės.
Lovoje prie sienos blaškėsi Vaukšlys. Jis kriokė nesavu balsu:
    - Padėkit kas nors! Šalin! Šalin! Kas čia? Kas čia per bestija? Eik šalin! Pasitrauk! Padėkit! Gel-bė-kiiit!
Dabar jį laikė ne du, o keturi kariai. Aplinkui šokinėjo bajorų šeimyna ir stumdėsi tarnai.
    - Pasitraukit! – užriko Margenis. – Leiskit prieiti!
Po akimirkos jie pasilenkė virš besiblaškančio Vaukšlio. Margenis nežmoniška jėga prispaudė bajoraitį prie lovos, o Žaižara ėmė skubiai plėšti tvarstį nuo žaizdos. O kai ji galų gale tai padarė… Abu, nieko nesuprasdami, pažiūrėjo vienas į kitą.
    - Kaip manai, - susimąsčiusi paklausė Žaižara, - ką tai reiškia?


    - Tai ką darysim, burtininke? – paklausė Lyga, kai dievaičiai dingo miške.
Naktižiedė atsigulė ant nugaros ir kurį laiką stebėjo dangumi plaukiančius debesis.
    - Reikėtų, - pagaliau prakalbo, - burtininko-gydytojo. Tačiau kur tu jį dabar rasi? O aš laiko neturiu. Todėl man reikia vandens iš Šventojo šaltinio ir žirgo.
    - Puiku! – šūktelėjo Lyga. – Aš lekiu vandens. Tau, Meti, teks parūpinti žirgą.
    - Mes greit! – šūktelėjo Metis, ir abi dvasios dingo.
Likusi viena Naktižiedė staiga pravirko. Ašaros riedėjo skruostais. Ji buvo viena. Ir tai truks neilgai. O paskui, jeigu ji išgyvens, privalės vėl būti stipri, ryžtinga ir rūsti. Vėl bus nenugalima burtininkė, galinga, klastinga ir ryžtinga kariūnė. Ji eis pirmyn, į savo likimą. Eis nesustodama, ligi galo. Ligi tos prakeiktos Didžiosios dvikovos.
Ji verkė. Norėjo nors kartą pabūti tiesiog moterimi. Pabūti žmogumi. Niekas negirdėjo netramdomos jos raudos. Niekas nenušluostė ašarų.
Kodėl? Kodėl, o dievai nemirtingieji, skyrėte tokį likimą man? Kodėl aš neturiu teisės mylėti ir neapkęsti taip, kaip visi žmonės? Visi turi pasirinkimą. Netgi burtininkai kelią pasirenka patys. Ir raganos. O ji – ne. Ji ir Ąžuolas gyvena vienu vieninteliu laukimu. Jie laukia Dvikovos.
    - Ąžuole, - prisiekė tyliai pro ašaras, - aš prisiekiu, jei mes dar susitiksim, tai aš neišsiskirsiu su tavimi kaip visada. Naktį, nors vieną naktį, aš būsiu tik moteris. Paskui… paskui tebus kaip lemta. Tačiau mes abu verti nors tiek. Nors vienos nakties.


Margenis su Žaižara sėdėjo ant grindų šalia durų tyliai šnekučiuodamiesi.
    - Iš Naktižiedės – jokių žinių.
    - Taip. Burtininke…
Margenis tylėjo.
    - Ei, burtininke! – kumštelėjo į šoną.
    - Ką? Atleisk, negirdėjau. Kažką man sakei?
    - Paklausti norėjau…
    - Klausk.
    - Labai asmeniška…
    - Klausk. Tau viską pasakysiu.
    - Kodėl man?
    - Tu man patinki. Aš pasitikiu tavimi.
    - Ačiū. Aš… Ar tu labai ją myli?
Margenis patylėjo kurį laiką. Ragana net pagalvojo, kad neišgirdo ar nenori atsakyti. Tačiau atsakymą išgirdo. Ir liko tylėti, nes nesumojo ką sakyti.
    - Nežinau, - pasakė ir vėl ilgam nutilo.


Netoli Prėslo dvaro Naktižiedė išsuko iš kelio. Tokia apskurusi jokiu būdu negalėjo pasirodyti dvare. O čia kažkur gyveno pirklys Pagrindis. Jis prekiavo karinėmis uniformomis ir ginklais. Pas jį dažnai apsiperka ir burtininkai. Taigi, Naktižiedė slapta vylėsi sutikti ką nors. Karo veiksmai be burtininkų-gydytojų paprastai neapsieidavo.
Išnirusi iš už posūkio pamatė Nemirštaičių miestelį. Pro pagrindinius vartus tuo metu išjojo trys raiteliai, už kurių nugarų plaikstėsi kraujo spalvos apsiaustai. Tai pradžiugino burtininkę. Didžiosios Ragės ordino kariai nebuvo gydytojai. Tačiau tikras karys, ypač priklausantis Ordinui, mokėjo gydyti kovos žaizdas, visada turėdavo priešnuodžių ir galėjo naudotis šiokia tokia magija.
Naktižiedė nusprendė toliau nebejoti, o palaukti, kol raiteliai pasieks ją patys. Kuo toliau nuo miestelio, tuo geriau. Ji nulipo nuo žirgo, pavėdėjo jį į šalikelę ir atsisėdo ant akmens.
Netrukus raganiai priartėjo ir sustojo.
    - Telaimina tave Praamžis, ponia burtininke, - pasisveikino moteris.
Vyrai mandagiai linktelėjo.
    - Telaimina ir jus, broliai raganiai, - nusišypsojo Naktižiedė. – Gal galėtumėte minutėlei sustoti ir pagelbėti man?
Raganiai susižvalgė ir lengvai išslydo iš balnų.
    - Esu Baltosios magijos Magistrė Naktižiedė. Man šiek tiek kliuvo. Kelionė buvo netikėta ir aš negaliu susidoroti su žaizdomis.
    - Mes esame raganiai Elgė, Pobis ir Artis. Jojam namo, - prisistatė moteris.
    - Kas gi poniai atsitiko? – pasiteiravo vyresnysis raganius. – Kiek girdėjau, burtininkų Gildija šiame kare nedalyvauja. Jie net gydytojus atsiųsti atsisakė.
    - Na, - gūžtelėjo pečiais Naktižiedė ir susiraukė iš skausmo, - apie gildijos reikalus šiuo metu ne kažin ką žinau. Dabar kuo kitu užsiėmusi. Į bėdą pakliuvau deivės Velionos šventykloje. Sargybinis sužeidė. Ginklas, manau, buvo užnuodytas. Dar kiek ir liksiu be rankos.
    - Bus blogiau, ponia, - palingavo galva vyresnysis raganius. – Tų išperų nuodai – gryna prapultis. Štai Artį vos atgavome, kai jis su panašia žaizda tris dienas keliavo.
Elgė pasilenkė prie Naktižiedės ir ėmė apžiūrinėti petį.
    - Ar seniai sužeidė?
    - Šiąnakt.
    - Tai gerai. Jie naudoja labai lėtai veikiančius nuodus. Žaizda negili, tai dar nespėjo po visą kūną išsivaikščioti. Arti, kurk laužą ir virk arbatą. Juk turi tą maišelį žolelių, kurį daviau?
    - Turiu. Dabar visur jį su savimi tampausi.
Ir raganius nužingsniavo žabų ieškoti.
    - Burtininke, ar tiesa, kad Velionos šventykloje keisti dalykai dedasi?
    - Dėjosi, - pataisė Elgę. – Dėl to ir buvau užsukusi pas juos. O tie avigalviai!.. Na, nieko. Aš jiems gerai įkrėčiau. Jei būčiau laiko turėjusi, tai akmens ant akmens būčiau nepalikusi.
    - O, ponia, - vyptelėjo Pobis, - dar deivė Veliona užsirūstins.
Naktižiedę taip prajuokino šie žodžiai, kad ji iš juoko ir skausmo ilgai negalėjo kvapo atgauti.
    - Tu dar nepasakei, kas yra tavo kairiajai plaštakai.
    - Na, čia jau negalėsi man pagelbėti. Sakyk, ar tikrai Gildija uždraudė net burtininkams-gydytojams kištis.
    - Taip. Prėslas įgriso visiems ligi gyvo kaulo. Kariauja dėl savo dukterų garbės jau dešimt metų. Tai su vienu, tai su kitu kaimynu susipeša. Todėl Gildija ir stojo piestu prieš paskutinį. Mat, negana to, kad per aną karą buvo sužeisti keli burtininkai, tai nesumoka kiek sutarta.
Visą laiką kalbėdama ragana kruopščiai tvarkė žaizdą. Dabar baigė ir uždėjo tvarstį.
    - Na štai. Po poros dienų, burtininke, petys bus kaip naujas. O dabar dar išgerk arbatos ir pasiimk žolelių į kelią. Kai tik galėsi, virk arbatą ir gerk.
    - Labai dėkui. Tik man verkiant reikia burtininko-gydytojo.
    - Na… - Elgė kiek patylėjo. – Tikiuosi, tu manęs neišduosi. Pas Pagrindį dabar svečiuojasi Slenktis. Atvyko paslapčia. Ir tikrai nenorėtų, kad Gildija tai suuostų. Sako, kad bausmės pas jus labai jau griežtos ir… originalios.
    - Taip. Šitai mes mokam. Dar kartą ačiū jums. Josiu. Laikas mane spaudžia.


Velniava prasidėjo lygiai vidurdienį. Tiesą pasakius, tai tebuvo pigūs triukai žmonėms gąsdinti: skraidė daiktai, atsirasdavo ir išnykdavo įvairios šmėklos, buvo girdėti žingsniai, balsai, mūšio garsai.
Nei Margenio, nei Žaižaros tai negąsdino. Tokių triukų abu mokėjo užtektinai. Tačiau tarp žmonių kilo baisi panika. Keletą sužeidė skraidantys daiktai. Kemšys gulėjo be sąmonės, nes staiga pakilo į orą jo kardas ir trenkė per galvą rankena. Žmonės lakstė nuo juos puolančių šmėklų, klykė. Kariai netgi bandė su šmėklomis kovoti. Todėl toje maišalynėje keli buvo sužeisti.
    - Ar nesiliausite?! – šaukė Žaižara, stumdydama visus į vietas. – Tai tik akių dūmimas! Jie nieko negali jums padaryti!
Per tą neilgą laiką, kol truko ši sumaištis, ragana ir burtininkas pavargo lyg per mūšį.
Staiga daiktai vienas po kito šleptelėjo ant grindų, šmėklos dingo. Užtat palubėje vėl pakibo bjauriai išsišiepęs Leido veidas.
    - Na? Pasilinksminot? Chi-chi-chi!..
Žaižara piktai prunkštelėjo:
    - Nieko sau kariūnas! Jeigu tik tiek sugebi, tai burtininkui su tavimi nė prasidėti neverta. Pati nusuksiu tau sprandą!
    - Oi-oi-oi! Kokia smarki.
Ir tada Žaižara nesusivaldė. Margenis tiesiog nespėjo sulaikyti. Ragana pakėlė rankas. Jos amuletas sužibo negera ugnim. Tarp delnų susiformavo ugnies kamuolys, kurį ji paleido į besišaipantį veidą. Ir atsitiko tai, ko ragana nesitikėjo. Veido vietoje susiformavo lyg ir skylė, o ugnies kamuolys nugarmėjo į tą prarają. Po akimirkos iš ten pasigirdo baisus staugimas ir Leido kriokimas:
    - Tu dar man atsiimsi, prakeikta raganiūkšte!
Žaižara lėtai susmuko ant žemės ir nustebusi pažvelgė į savo rankas.
    - Nereikėjo to tau daryti… - šaltai pastebėjo burtininkas.
    - Visų pirma, gal galėtum paaiškinti, ką aš padariau.
    - Nežinau, - gūžtelėjo pečiais. – Gal amuletas sustiprino tavo galią.
Kurį laiką truko tyla. Paskui Margenis šykščiai nusišypsojo:
    - Tačiau džiaugiuosi, kad Leidas gavo kovos krikštą.
    - Taip, - linktelėjo ragana.
Tačiau ji dar nebuvo atsigavusi. Ir mąstė apie joje slypinčią galią. Niekada nuo tos dienos, kai apsisprendė Didžiosios Ragės ordine, ji negalvojo apie savo sugebėjimus. Iš pradžių mokėsi. Tada prasidėjo nesibaigiantys darbai. Taigi, krisdavo į lovą ir miegodavo ligi ryto. Be sapnų ir pabudimų. O ryte vėl – nesibaigiantys darbai. Ir štai dabar padarė tai, ko nemanė galinti padaryti. Ji jau nebežinojo kas esanti. Tačiau giliai širdyje jautė, kad jai skirta kita dalia.
    - Ei-ei! Atsitokėk pagaliau! – išgirdo burtininko balsą. – Tik nepradėk čia dabar savęs gailėtis ir mąstyti apie labai svarbius dalykus. Paskui viską apgalvosi. Leidas tuoj atsigaus, išsilaižys žaizdas ir sugalvos ką nors įdomiau. Turi būti tam pasiruošusi, jei ketini išgyventi.
Žaižara pakėlė akis ir tyliai tyliai atsiduso:
    - Aš nežinau, ar noriu, burtininke.
    - Tai greitai sugalvok! – piktai metė. – Aš noriu žinoti, ar man už nugaros stovi draugas, ar savižudis.


Pirklio kieme prie jos prišoko žvitrus vaikinukas ir pagriebė žirgo pavadį.
    - Ar Pagrindis namie?
    - Parduotuvėj, ponia burtininke. Klientus aptarnauja. Parduotuvė iš anos pusės.
    - Dėkui. Telydi tave Praamžio palaiminimas.
    - Ačiū, ponia burtininke.
Žirgu galima buvo nesirūpinti. Naktižiedė žinojo, kad žirgą pašers, pagirdys ir nuvalys.
    - Kad ir mane taip… - sumurmėjo po nosim eidama per kiemą.
Pirklys buvo didžiai užsiėmęs. Parduotuvėje sukiojosi bajoras su dviem sūnumis. Kai trinktelėjo durys ir Pagrindis ant slenksčio pamatė burtininkę, tuoj atsiprašė bajorų ir puolė prie jos:
    - Ai-oi-oi! Kokia garbė! Ponia burtininke, užeik. Rinkis ko tik širdis geidžia. Visko turiu…
    - Dėkui, Pagrindi. Telaimina tave Praamžis. Esu Baltosios magijos Magistrė Naktižiedė. Tu pasirūpink bajorais. O aš čia pasižvalgysiu.
    - Gerai, ponia Naktižiede. Kaip pasakysi.
Pirklys pūškuodamas grįžo pas bajorus. Ir burtininkė išgirdo saldų balsą:
    - Bajore Teni, geresnių skydų tikrai negausi. O ir kaina nedidelė.
    - Žinau aš tave, Pagrindi, - užbosijo bajoras. – Paskutinį skatiką išspausti gali.
    - Chi – chi – chi… Bajore, kad pasakysi…
Toliau Naktižiedė nebesiklausė. Ji ėmė raustis lentynose, kur buvo sudėti karių kostiumai. Kiek pasvarsčiusi išsirinko vieną puošnesnį, kuris netiktų kovai, bet pritiktų Prėslo dvare. Kitą gi, paprastą ir patogų. Beveik tokį patį, kokį vilkėjo dabar. Kadangi pirklys dar įnirtingai derėjosi su bajorais, ėmė rinktis batus. Rado tinkamus. Aulas dengė kelį. Suvarstomi. Papuošti įmantriais sagtelių ir kniedžių raštais. Dar išsirinko dvejas pirštines. Ir pagaliau rado labai patogų balną. Mečio kažkur nugvelbtas buvo prastas.
Pagaliau bajorai išėjo, pagarbiai nusilenkę burtininkei.
Ji sukrovė ant prekystalio visus pirkinius ir paklausė:
    - Gal galėtum, pirkly, man maisto ir vyno parūpinti?
    - Kaip pasakysi, ponia burtininke. Viską parūpinsiu.
    - Dar noriu nusiprausti, žmoniškai pavalgyti ir išsimiegoti.
    - Ach, ponia, visai šalia yra mano pusbrolio Keičio nakvynės namai. Ten…
    - Aš, mielasis, visai netrokštu į tuos nakvynės namus. Tokiose vietose amžinai trinasi visokie perėjūnai. O aš ramybės noriu.
    - Tai kad ne, ponia burtininke. Dabar, jei dar nežinai, karas vyksta. Jo šviesybė kunigaikštis Prėslas, telydi jį Praamžio palaiminimas…
    - Gerai. Nepūsk čia man miglų.
    - Taigi aš tenorėjau pasakyti, kad pas Keitį dabar šitie trys bajorai tėra apsistoję. Ir dar viena nukaršusi bajorė su savo kompanjone. Įstrigo čia dėl karo.
    - Na, jei taip… - nusileido Naktižiedė. – Noriu, kad visus tuos daiktus supakuotum. Maistą ir vyną taip pat. Aš išvykstu vakare. O dabar surask ką nors, kad mane palydėtų ir daiktus paneštų.
    - Gerai, ponia. Aš tuoj…
Pirklys nubrazdėjo kažkur į namo gilumą. Ir Naktižiedė išgirdo spigų jo balsą:
    - Kur tas nupiepielis Bekis? Kai tik jo reikia, niekaip nerasi! Beki! Be-e-e-ki!
Netrukus grįžo priešais save stumdamas tą patį vaikinuką, kuris paėmė burtininkės žirgą.
    - Štai! – niuktelėjo Bekiui nugaron. – Palydėsi ponią burtininkę pas Keitį. Ir, va, daiktus jos paimk.
Tada atsigręžė į Naktižiedę ir padlaižūniškai nusišypsojo:
    - Jis palydės, ponia burtininke. O jei dar ką sugalvosi, tai galėsi per jį perduoti. Jis ne toks kvailas kaip bando atrodyti. Tai tavęs privengia. Žinai, ponia: prasčiokai nelabai supranta, kad burtininkų bijoti nereikia. Tik gerbti ir mylėti.
    - Oi, Pagrindi… - atsiduso burtininkė. – Turbūt liežuvį tris kartus per dieną medumi tepi.
    - Chi-chi-chi… - plonai sukikeno pirklys. – Ponia burtininkė kad pasakys… chi-chi-chi… - Ir kur gi, ponia burtininke, taip skubi? – vaizduodamas abejingą paklausė Pagrindis. – Karas dabar. Nėra kur skubėti. Štai palauk kol mūsų kunigaikštis Prėslas baigs karą, ir galėsi toliau keliauti.
    - Tai kad jūsų kunigaikštis labai jau karingas. Galiu ir nesulaukti tų karų pabaigos.
Pirklys numykė kažką neaiškiai ir piktai niūktelėjo Bekį į nugarą:
    - Na, slunki, keliauk! Ir kuo greičiau grįžk!
Keičio nakvynės namai tikrai buvo visai šalia. Tik už poros namų. Iš išorės pastatas atrodė tvarkingas, gerai prižiūrėtas. Ir vidun įėjus buvo matyti, kad šeimininkas gerai rūpinasi savo verslu.
    - Labą dieną, Riba, - pasisveikino Bekis. – Štai atvedžiau jums gyventoją. Tai Baltosios magijos Magistrė Naktižiedė. Pagrindis siunčia.
    - Sveika atvykusi, ponia, - maloniai nusišypsojo mergina. – Tikiuosi, kad pas mus patiks. Žinoma, taip prabangiai, kaip esi pratusi, nebus. Bet kambariai pas mus tvarkingi, o maistas šviežias ir sotus.
    - Telaimina tave Praamžis, mergele, - nusišypsojo Naktižiedė. – Aš įpratus visaip. Bet labai noriu nusiprausti. Tada papietauti ir numigti ligi vakaro.
    - Neti! – šūktelėjo per petį, o Naktižiedei pasakė: - Mano brolis palydės tave į kambarį, paskui parodys pirtį.
Bekis padavė Nečiui ryšulėlį su burtininkės daiktais ir išėjo. Ir dabar priešais Naktižiedę stypsojo kokių dvylikos metų išstypėlis.
    - Sek paskui mane, ponia.
Jie patraukė link laiptų kairėje.
    - Tai tavo vardas Netis?
    - Taip, ponia.
    - Tu visus svečius sutinki?
    - Ne, ponia. Šiaip mes šitam darbui samdomės dar vieną berniuką. Tačiau dabar karas. Keliaujančių nedaug. Tai aš vienas susidoroju.
    - O manęs, atrodo, tu visai nebijai?
    - O ko man bijoti, ponia? Juk nesuvalgysi manęs. Aš burtininkų nuo vaikystės tiek ir tiek matęs. Žmonės kaip žmonės, jeigu su jais mandagiai elgiesi.
    - Na na… Ar ir dabar čia koks burtininkas apsistojęs?
    - Kad ne, ponia, - atsakė Netis.
Tačiau atsakymas burtininkei pasirodė kiek uždelstas ir netvirtas.
    - Gaila. Aš nežinojau, kad Gildija uždraudė burtininkams šitame kare dalyvauti. Būčiau nė neužsukus čia. Bet man būtinai reikia burtininko-gydytojo.
    - Ar sergi, ponia burtininke?
Jie jau stovėjo prie kambario durų. Vaikinuko žvilgsnis buvo rimtas ir mąslus.
    - Sergu.
    - Aš galėčiau raganių pakviesti. Jis kitam miestelio pakrašty gyvena.
    - Ne, mielasis, raganius man netiks. Buvau sutikusi visus tris. Jie negalėjo padėti.
Vaikinukas netikėdamas kraipė galvą:
    - Argi pati negali išsigydyti?
    - Na, reikėtų labai daug aiškinti. Bet aš esu tik burtininkė-kariūnė. Galiu gydyti paprastas žaizdas ar lengvas ligas. O reikia burtininko-gydytojo, kuris ilgai ir daug mokėsi.
Vaikinukas susimąstęs žiūrėjo į savo batų galus. Akimirką Naktižiedė tikėjosi, kad jis prasitars. Tačiau nieko nepasakė. Tik atsiduso.
    - Ką gi, gana plepėti. Atbėk po kurio laiko, palydėsi į pirtį.
    - Taip, ponia.
Netis apsisuko ir nukurnėjo žemyn. O burtininkė įėjo į kambarį, sudribo į krėslą ir ėmė galvoti, ką reikės daryti, jeigu Slenktis neišdrįs pasirodyti. Ji, žinoma, galėtų triukšmauti ir prievarta išgauti reikiamą informaciją. Tačiau tada Slenktis tikrai išsigąs ir pabėgs.
Naktižiedė atsargiai nuvyniojo tvarstį ir apžiūrėjo žaizdą. Skausmas buvo pakenčiamas. Tačiau oda aplink nudegimą toliau pūslėjo.
    - O Šventoji ugnie… - sudejavo Naktižiedė. – Nors turėčiau burtų knygą.
Ji paėmė švarų tvarstį ir vėl apvyniojo žaizdą. Tą akimirką išgirdo beldimą į duris.