euforiškos nostalgijos

pavasariniais pustoniais
ritminis audinys kaip
tinklas paukščiams gaudyti
mano klausą prikausto
besiskleidžiančių
garsų membranose

brangių ak_ imirkų iždininkas 
išdalina
arterijomis varinėjamas
aistras ir paviršiuj
mušamus decibelus

aš dar jaučiuosi paukštis
iš betoninių sienų tarpeklio
atmintinėje išsaugojęs
žydrą slėgį

užslopinus triukšmo garsus
ramybės sekmadienius išgroju
savo nurimusiems
neramiems ristūnams

štai tik kartybių vandenis 
išnešiosiu lauknešėliais
ten stebuklinguose telkiniuose
giliai paskandinsiu
kur ištirpsta
  visų audrų
  kartėliai
-
ar tada aš jau būsiu