Passchendaele2 grįžta į kalėjimą iš psichikos nusikaltėlių ligoninės

Passchendaele2 buvo žinomas kaip tas, kuris
Iš nieko nepriima jokio mėšlo, ir turėjo tai įrodančius randus:
Perskeltos violetinės lūpos, nusvirusios ausys, žymės virš
Geltonų akių ir viena ilga užadyta siūlė, kuri
Kirto smilkinį ir pervėrė storą
Kanopinių plaukų kuokštą.

Sklido ŽODIS, kad Passchendaele2 nebėra Piktasis Genijus,
Jog gydytojai išgręžė skylę jo kaukolėje,
Išpjovė dalį smegenų ir paleido elektrą
Į likusį kūną. Kai jie sugrąžino Passchendaele2,
Surakintą antrankiais ir grandinėmis, jis buvo paleistas,
Kaip šviežiai ištreniruotas eržilas, kad išbandytų naują statusą.
Ir mes visi laukėme ir stebėjome, tarsi ėriukų banda,
Kad pamatytume, ar ŽODIS - tai tiesa?

Laukdami apsigaubėme Jo žygdarbių apsiaustu:
- Žmogau, paskutinį kartą prireikė aštuonių
Sanitarų, kad įkištum Jį į Skylę. - Taip, prisimeni, kai
Smogė tam viršilai vakarienės padėklu? - Jis pasiekė
Laiko Duobėje rekordą – 67 dienas iš eilės!
- Senukas Passchendaele2! Brolau, koks pamišęs kietasprandis!
Ir tuomet mito brangakmenis, kad Passchendaele2 kadaise įkando
Dezinfekuotojai į nykštį ir nunuodijo sifilitiko seilėmis.

Atėjo išbandymas, ar Passchendaele2 tikrai prislopintas?
Kažkoks kaimietis pavadino jį Satanistiniu kalės vaiku
Ir neprarado dantų; psichiatras, kuris pažinojo Passchendaele2
Iš anksčiau, nupurtė ir sulojo į veidą.
O Passchendaele2 nieko nepadarė. Tik šypsojosi ir atrodė kvailokai,
Akimis tuščiomis kaip mazgo skylės tvoroje.

Ir net sužinoję, kad Passchendaele2 prireikė
Lygiai 3 minučių, kad prisipažintų Jiems tikrą savo vardą,
Mes sau pasakėme, kad jis ką tik susivokė, jog
Buvo kietas; bet negalėjome ilgai savęs apgaudinėti,
Ir nusisukome, nuleidę akis į žemę. Sugniuždyti.
Jis buvo mūsų Naikintojas, vykdytojas to,
Ką svajojome daryti, bet negalėjome prisiversti,
Metų baimės, lyg kandus botagas,
Įrėžė gilias kruvinas vagas
Mūsų nugarose.