Kelias

Kelias prasideda ten,
kur žemė nusitrina iki šviesesnės spalvos,
kur žolė atsitraukia
ir palieka siaurą, išmoktą liniją.

Ryte jis dar drėgnas,
ant žvyro laikosi nakties šaltis,
ir pėda trumpam sustoja,
lyg tikrintų, ar tikrai verta.

Dulkės pakyla lėtai,
apsivelia aplink kulkšnis,
saulė šyla ant sprando,
ir prakaitas susimaišo su vėju.

Tolumoje kelias mirga,
lyg būtų iš vandens,
lyg galėtum į jį įbristi
iki kelių.

Žingsniai kartojasi —
vienas po kito,
vienas po kito,
kol ritmas tampa kvėpavimu.

Rankos svyra,
širdis plaka stipriau,
o aplink — laukai,
kurie nieko neklausia.

Kelias nesako, kur baigsis.
Jis tik leidžia eiti.
Ir tame ėjime
atsiranda kažkas švelniai neišvengiamo —

ne tik atstumas,
ne tik horizontas,
o jausmas,
kad pats tampi
ta siaura, šviesesne juosta
per žemę.