Jautriojo silpnybė

Širdis nebemuša ritmingo takto,
Per ilgai laikiau po atviru dangum.
Pasaulis ant jos stovi lyg ant kalno,
Ir nusilpo, neatlaikė jausmų brangių.

Kodėl tokia jautri pasauliui tu esi?
Ar nusipelnė jis jausmų tokių taurių?
Ak širdie, juk plyšti tu nuo reiškinių visų
Ir kiekvienas tavo tvinksis pilnas skaudulių.

Tave atverti pasauliui aš pasirinkau,
Bet pasirodo, aš per žiauriai suklydau.
Slėpti tave turėjau aš, ginti nuo pyktų akių,
Neturėjau niekam rodyti tavų turtų.

Ir štai krūtinėje plūsti krauju karštu,
Neatlaikęs jau ir aš ant kelių parklumpu.
Per jautri esi kartoju balsu graudžiu,
Bet jėgos senka, o aš bedugnėn vis krentu.