Tekėjimas

Mes klūpėjome prie savo kasdienių, bet senų slėpinių, kurių niekas nebūtų turėjęs liesti.
Švelniai, bet atkakliai – velėjome, kas buvo sustingę, atidarėme, kas prašančiai laukė.

Pradėjo tekėti laikas.
Mintys susitiko ryto šviesoje,
lyg svajonės tekėtų paviršiumi,
tyla pagaliau tapo muzika – minkšta, ieškanti, švytinti.

Paviršius vėl spindėjo,
mes gyvenome atokvėpiu,
lyg kiekviena smulki detalė būtų grąžinta į savo vietą.
Žvilgsniai prisiminė kelią. Tą kelią, kur tekėjimas dar laukė.