Ir daug, ir nieko

Netgi atsibudęs negebėjau patikėti, kad tai sapnas, bet ir  vėliau nepratariau, kad šį reikalą mezgu, nurašinėju, nusikopijuoju iš TEN.  Kaip ilgai toks poreikis užtrūks, irgi menkai įtariu, tačiau tyčia - netyčia, o vis dažniau save pasiregiu bežiūrint į kompiuterio ekrane surastą knygos viršelio atvaizdą. Tai ne jokia man naujiena; ir anksčiau jį matydavau, ir būtent tokį, koks jis dabar, bet  visuomet atsitiktinai ir negaišdamas tokiam regėjimui laiko.
  - O dabar? - girdžiu save savęs klausiantį ir nesumoju, ką pačiam sau pasakyti. Ne vienas aš čia, oi - ne!, bet kaip į tokį esantį save daugiskaitoje parodyti? Kaip? Kad ir sau?
  Daugkart girdėjęs, kad, esą, neturėjo boba vargo, tai nusipirko paršelį. Pajaučiu, kad panaši lemtis ištinka ir Praną. Atsimena kaip tąkart kitaip šmėstelėjo akyse minimas knygos viršelio paveikslas. Savaime. Lyg gyvastis. Be ekrano kompiuteryje. Tuo akimirkos laiku ne ką galėjau netgi padūmoti, bet pasirodė, jog tai, kas akims tik,, šmėstelėta”, į smegenis, galingai tariant! - nukrito meteoritu. Suprantu, jog ne tam, kad juose pasiliktų kaip dangaus kūnas, o būtent kad dangumi pabelstų, atsikvėptų į nukristą vietą. Deja, suprantu, kad tokiam dalykui tikriausia ir dulkelės pakanka, kad savyje pajausčiau kaip nukritusį meteoritą.

Jūs netikit?
Aš irgi  - ne!
Ir vis dėto nesugebu neįtikėti
užmiršto savęs;
koks iki lopšio, iki vystyklų
dar nesunokęs, neatėjęs,
dar išpustytas po visur
Betgi  kažkur yra.

Va būtent ten, kažkur
vis neramiau, vis atkakliau
graibstausi ieškomos pradžios,
kad pasakyčiau  iš savęs:
... o buvo TAIP.

  - Arba šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai, - į mano TAIP atsiliepė lyg primirštas balsas, bet atsiminti neįstengiau.
  - Nu va, tfu! - spjoviau pro langą, nesuvokęs, kad jis uždarytas, ir darėsi kvaila dvasioje save regėti tikresnį pro spjūviu ant lango ištėkštas seiles negu pro jo švarų stiklą. Nesmagu. Net ir atmintis tokia murzina, bet šį kartą patikiu, kad Jaroslavo Hašeko  šaunusis kareivis Šveikas pasiliktų patenkintas tokiu savimi. Vis nekantriau knieti susižinoti: o jeigu iš tiesų nupieštos knygos viršelis (abrozėlis) ūmai atsiverstų, kas tuomet?
  - Ten, būdamas danguos, Prany, meteorito neieškok. Ten jų nėra.  Sugrįžk minutei į mokinuko suolą ir pasikartok. Jis tik  tuomet  meteoritas, kai nukrenta ant žemės, o iki tol arba kaip meteoras sudega jos atmosferoje, arba aukščiau kaip meteoroidas... 
- Lyg ir žinojau apie kosmines uolas. Beje, esi girdėtas, o  atsiminti irgi nesugebu. Sakei ateit į mokinuko suolą. Mielai, kad ir į lopšį. Bet kaip tai padaryti?
---_
iki!