Tolumoje be žvilgsnio

Pumpurai - per anksti.
Per anksti - manyje.

Oras šaltas.
Oras tuščias.
Oras tylus.

Kiti medžiai - ramūs,
ramūs ir saugūs.
Mano žievė - plona,
plona ir virpanti.

Pievose akmenys slinko - lėtai, sunkiai.
Rinkosi minkštą.
Rinkosi mažą.
Rinkosi mane.

Aš buvau žolė -
lenkiama, paliečiama, paliekama.

Audra atėjo be balso.
Be klausimo.
Be atsako.

Šaknys dar mokėsi laikytis.
Laikytis - ir netrupėti.

Langai - uždaryti.
Žvilgsniai - nusukti.
Rankos - nuleistos.

Niekas neužstojo.
Niekas neapkabino.

Ilgai tikėjau -
gal aš kviečiau vėją.
Gal manyje buvo audra.

Bet vėjas negimsta žolėje.
Audra neauga iš pumpurų.

Dabar aš žinau:
aš augau, kaip galėjau.

Ir tai, kad likau stovėti -
ne stebuklas,
o stiprybė.

Tylus, gilus žiedas,
kuris jau nebebijo vėjo.