11. Kur visuomet rimta ir prasminga

Kažkada, o kada konkrečiai taip, vargiai ar atsiminti gebėsiu. Dažniau atrodo, kad tas laikas arčiau mano lopšio, apie jį kalbu, bet atsitinka ir kitaip - regis, suvokiu jį esanti anapus lopšio ir, beje, ne taip arti jo, o kur kas toliau negu man iki lopšio.  Įsimintina, kad šiose apeigose po laiką laisviausiai pasijaučiu išgirdęs, kad Saulė Vandenyje. Tuomet it  kaip pagal kažkokį burtą ir pats bandau sugrįžti atgal į lopšį ir tuomet net nesvarbu, kaip kas ten būta ar nebūta, bet visuomet ten rimta ir  prasminga.
- Visuomet ten rimta ir  prasminga, nors net nesvarbu kaip kas ten būta ar nebūta? Galvok, Prany, ką kalbi.,, Užtrunka laikas,
  bet suprantu, 
  kad šitokios nesąmonės
  burna dar nekalbėjusi”
  Tu apie  tai?

  - Klausi, Esė, ar aš apie tai? Tai kad nežinau, negalvojau, bet, bet... atrodo, kad iš tikrųjų esi teisi. Iš kur ir kaip čia tokia atsiradusi? Ir nepyk, Esė, jeigu Tu ne Esė. Ši žiema jau 87- ji, kai  pirmą kartą su Vandeniu susitikome lopšyje. Vienkart gurkšt iš jo ąsočio, kitąkart gurkšt ir nereikėjo motinos krūtų. O laisvės ne tik pilna lopšyje, bet ir vystykluose. Ką nori, ką sumanęs, tą ir daryk, - labiau bandau patikinti save negu kažką kitiems pasakyti.
- O dabar? Iš skruzdės senis išvirto ar kaip kitaip, - atsiliepė  Esė ne Esė ir vėl citavo:,, Iš Ten, kur taip toli toli,
prieš nežinia kiek milijonų metų,
regiu, kaip nusitaikiusi man į akis
ateina skruzdė gintaro keliu,
tokia maža, kad...
- Atsiprašau. Ne iš mandagumo taip elgiuosi, taip prašau. Taip tik todėl, kad vienaip suprantu Tamstą išgirdęs perskaičiusį, gal deklamavusį ir kitaip save, rašiusį ir parašiusi kažkam deklamuoti. Suprantu, kad greit nudingsi, bet tai ne nauja, kaip ir iš mano paprašymų:
Viešpatie, leisk patikėti,
jog čia manęs nėra;
dar vis neįdrėbtas į žmogaus stotą.
Tik nemanyk, beje,
kad šitaip pabandau
bent kiek nutolti nuo Savęsp
- Aha, aha, taip taip - atsiliepė kaip dvasia man nematomas pašnekovas. Anksčiau tokias atvejais jį  pavadindavau įvairiau - Pušele, Goliumi, Varnu,  Poe (poezija) ar Pro (proza), Vidiniu ir dar, ir dar kitaip, kol kažkurį kartą, besimokant prancūzų kalbos, dingtelėjo Esė vardais.  Tai ne dėl kažkokių kitų priežasčių. Pakako pasikliauti savimi ir patikėti, kad žodelį,, esu” mano amatuose būtina įteisinti įvardžiu - jis mano klausai taip artimas, kad net ir  mirusieji ji išgirsta atsiliepdami: ESU, ESAM. Beje, neklauskite, kaip gerai- blogai  išmokęs prancūzų kalbą, bet,, essai” (bandymai) tęsiasi..
  Vandeni, nepalik manęs...