Kūrinys mirė

Kūrinys mirė.
Palaidojau jį sode
šalia surūdijusios senos mašinos.
Kada nors prisijungsiu prie jo ten pat,
bet dabar jo nebėra, su gauruotu kailiu,
blogomis manieromis ir šalta nosimi,
o aš, materialistas, niekada netikėjau
jokiu Danguje pažadėtu Rojumi
jokiam žmogui,
tikiu Rojumi, į kurį niekada neįžengsiu.
Taip, tikiu Rojumi visai Kūrinijai,
kur mano Kūrinys laukia mano atvykimo,
draugiškai mojuodamas uodega tarsi vėduokle.
Oi, nekalbėsiu apie liūdesį čia, Žemėje,
dėl draugo,
kuris niekada nebuvo nuolankus, netekties.
Jo draugystė man, kaip dygliakiaulės,
sulaikančios valdžią,
buvo žvaigždės draugystė, atitolusi,
be didesnio artumo, nei reikėjo,
be jokių perdėjimų:
jis niekada nelipo ant drabužių,
pripildydamas plaukais ar niežais,
jis niekada nesitrindavo prie mano kelio
kaip kiti sekso apsėsti Kūriniai.
Ne, Kūrinys į mane spoksodavo,
atkreipdamas reikiamą dėmesį,
dėmesį,
kurio reikia,
kad toks tuščiagarbis suprastų,
kad būdamas Kūriniu jis švaisto laiką,
bet su tomis akimis, kurios buvo daug tyresnės už manąsias,
jis vis spoksodavo į mane
žvilgsniu, kuris skyrė visą
jo mielą ir gauruotą gyvenimą,
visada šalia manęs, niekada manęs netrikdydamas,
ir nieko neprašydamas.
Oi, kiek kartų pavydėjau jo uodegos,
kai kartu vaikščiojome jūros pakrantėmis
vienišą Palangos šaltą žiemą,
kur žiemojantys paukščiai užpildė dangų,
o mano plaukuotas Kūrinys šokinėjo
kupinas jūros judėjimo įtampos:
mano klajojantis Kūrinys, uostydamas
aukštai iškėlęs auksinę uodegą,
akis į akį su vandenyno purslais.
Džiaugsmingas, džiaugsmingas, džiaugsmingas,
kaip tik Kūriniai žino, kaip būti laimingiems
tik su savo begėdės dvasios autonomija.
Nugaišusiam Kūriniui nėra atsisveikinimo,
ir mes dabar nemeluojame ir niekada nemelavome vienas kitam.
Taigi, dabar jo nebėra, o jį palaidojau,
ir tuo viskas ir baigiasi.