Karikatūros

Po dinozaurų
išliko viskas –
faustiškoji civilizacija ir jos nepasisotinimo genezė,
sidabruotų vario plokščių šešėliai,
vaizduojantys pirminių idėjų ginčus
ant kruvino sniego,
lyg nuosėdos – kavos tirščių siluetai
išliko paukščiai,
kaip išlieka išmintis liaudies patarlėje –
gal vogta, perrašyta, versta
iš kalbų į kalbas,
brutaliai supaprastinta,
lyg darvinistinė determinacija,
lyg paukščiai.

Tie paukščiai lesinami išminties trupiniais,
nes trupiniai be išminties
sukeltų įtarimą,
kad maitinančios rankos priklauso
ne jų politinei valiai,
o žalčių priedermės užmojams.

Balandžiai, apsigyvenę sendaikčių paviljonų pakampėse,
išmoko atpažinti relikvijas –
daiktus ir jų pirmines idėjas,
viršelius ir anotacijas,
senas knygas: klasiką ir grafomaniją,
baroką, Paladijo fasadą, ampyrą,
perlų blizgesį, auksą, sidabrines lėkštes, medalijonus.

Kartais jie pešasi dėl varinės durų rankenos,
kaip šarkos.
Lesa raideles iš Makiavelio raštų,
idant taptų savo genty
didžiausiais ereliais –
vienai ar dviem kadencijoms,
plebiscito palaiminimo lydimi.

Barsto trupinius iš savo rankų –
dalina autografus,
įsimintinas frazes,
lankstinukus:
kalnų ir debesų,
pastatų, eilėraščių, arijų, liturginių mišių,
politikos, heroizmo, aristokratijos, stoiškumo,
atjautos ir prigimtinės teisės
karikatūras.

Supaprastintų idėjų ginčas,
lemiamos kovos akivaizdoje,
drįsta tapti skriejančia kulka
tik tuomet,
kai visos kitos, į ją nepanašios kulkos,
pralėkusios palei akis,
palieka vien tuščią pykčio raukšlę
mano – badaujančio paukščio –
tarpuakyje.