*122102072026

Buvo lygiai dvylika, kai supratau,
Jog tai trečias kavos puodelis.
Darbas buvo pilnas garsų.
Jutau judančius žmones,
Nors šių ir nemačiau akim,
Tačiau aš ir be akių žinojau ką jie veikia,
Nes kiekvienas daiktas turi savo unikalų garsą,
kuriuo prabyla paliesti.

Sekiojau du lankytojus,
Tačiau niekaip negalėjau prasibrauti
Į jų mintis. Nežinojau, nei ką jie galvoja, nei ką čia veikia.
Ir visgi, nepapeidau jų iš “akiračio”,
Nes jie buvo ne kaip visi,
Nors jų paliesti daiktai kalbėjo tą patį.

Manęs šiandien, kaip įprasta laukė šešiolika porcijų triukšmo.
Nuo kurio nei pabėgsi, nei pasislėpsi ar užsimerksi.
Come as you are…

Pro langą mačiau kaip krinta snaigės,
Ir per bendrą pojūčių kombinaciją, atpažįstu,
Kad čia esu nebepirmą kartą. Ir kūnu ir mintimis…

Kažkas tuoj turi sprogti. Šūvių garsai, nesąmonės,
Sirenos (?) kažkas, ko prigimties negaliu atsekti.
Garso efektai.

*

Jei miške medis, nuvirs pats sau vienas?
Be liudininkų, be lankytojų, žiūrovų,
Suvokėjų, draugų, artimųjų?
Jeigu… Jeigu iškirsiu visą girią,
Vienas.

Panašios dienos su panašiomis mintimis.
Lėtomis mintimis… kad kuo toliau,
Tuo labiau nebeesu tuo kuo laikiau save.
Kuo toliau, tuo mažiau užsiimu tuo kuo
Laikau jog turiu užsiimti. Ir mažiau noriu.

Kūryba ir menas…
Jie aplanko, pasisvečiuoja ir
Palieka tave su tavo svajonėm.
122002072026