*192602042026

Vadinkim tai - paskutinės minutės poezija.
Tegu ji būna apie žodžių paveikslus.
Šaltį užslinkusį ant miesto ir...
ir tai kaip girgžda po kojomis sniegas...

Jis sakė, kad prieš išeidamas į kitą pusę,
savo medine lazda krante ant sniego išrašė:
-savo prisijungimo kodus prie facebooko.
emailo, paskyros atkūrimo duomenis,
smart id pirmą bei antrą slaptažodžius,
asmens kodą bei slaptąjį klausimą su atsakymu.

Šalia paliko telefoną, fotoaparatą,
ausines, raktus nuo draugo buto,
ir dienoraščius, nes ten kur jis eina:
visa tai vien tik trukdo.

Ėjo per naktį,  bet nepasiekė nė vidurio,
ėjo per dieną, bet horizonto nesimatė nei
priešais nei už jo..

O marios pylos, baltos, glotniai glotniai uždengtos,
tyru ir nesudrumstu sniegu.
Čia nėra buvę gyvos dvasios,
sakyčiau net vėjas šių tolių nelanko,
o ką kalbėt apie paukščius ar kitus gyvūnus.

Taip.. Toks buvo pasirodęs paveikslas,
kai girdėjau naktimi kažką sėlinant artyn.
Galėjo tai būti betkas, tačiau tikriaus ten yra niekas.

Jis ilgai laukė tos dienos,
kai pagaliau ledas bus pakankamai tvirtas,
atrodo dar ilgiau ėjo ir ėjo,
kol viduryje niekur, ant kaladės rado
sėdint pypkorių.

-Kodėl Dievas yra toksai drovus? jis paklausė.
-Nes mums to, nelemta suprast.

Toliau mes ilgai su juo žvelgėm į horizontus,
kai kilo ir leidosi saulė, ir atėjęs pavasaris
mus išnešė į atvirus vandenis.