Ryto rasa

Ryto rasa nubunda anksčiau už mus,
ant žolės palikdama trapų tylėjimą.
Ji blizga trumpai, lyg žinotų iš anksto —
grožis nemėgsta ilgo buvimo.

Kiekvienas lašas — mažas dangus,
kuriame telpa aušra ir vėjas.
Pasilenki, ir pasaulis trumpam
tampa per daug tikras.

Rasa nelieka, ji tik primena:
ne viskas sukurta būti laikoma.
Kai saulė ją pasiima be žodžių,
lieka jausmas — lyg kažką sapnavai.

Ir eini per rytą truputį lėčiau,
kad neišgąsdintum to, kas dar gyva.
Nes kartais gražiausi dalykai
nutinka prieš viskam prasidedant.