Užtruk, sekunde...

Tegu tai tik pradžia
kuomet
beveik prieš šimtą metų
pasijaučiau kelionėje žmogaus -
Adomo ir Ievos gentainiu.
Galbūt, galbūt
taip prasidėję daug anksčiau,
tačiau kol kas šią nuorodą
kaip papuošalą,
kaip medalioną saugau.
Ten, dvasioje,
kur daug žiūrovų niekuomet nebūna.

Užtruk, sekunde, kol lopšyje,
kol dar per atmintį tokį save žinau
ir nuoširdžiau negu pats sau tariu -
neįsileidžia senis į namus,
galva nesuvokia, kaip atgalio pareiti,
nors netikėjau, netikiu,
bet taip yra -
piligrimu grįžtu atgal į lopšį
keistai nujausdamas
kad šito šimtmečio
atgal pareinančiam man nepakaks.

- Na, o toliau? Po jo?

- Po jo kažin, ar atpažins lopšys?
Tikrovė nuo svajonės,
turbūt, tik Dievas žino kaip toli.
Norėjau pasaką pakviest į talką sau,
bet ji dažniau atodūsiais skaudi.
Ir šit girdžiu kaip tyliai tyliai
upeliukas tenka,
kaip medis auga dar tyliau,
kaip gera patikėti, kad ir tu
ne išmone šalia budi.

- Nekiršink savimi manęs, Prany.
Esė esu ir nemanyk,
kad pasaka kažkam būti galėčiau.
O senis gi...
jis irgi ne spygliuotoji viela,
juolab ir ne spyna
kuria užsirakinti savyje gebėtų.
---------
iki