Alio! alio!

Oi nemanykime,
kad paprasta pareit į senį -
šauki, beldiesi, bet, deja,
it kurčias būčiau,
it pats girdėti neišmokęs,
užmiršęs kelią į save. 
Kitiems galbūt atrodys,
jog šitaip čia nesąmones kalbu,
bet - ne.

Į senį sugrįžau.
Nepamenu kiek kartų buvęs juo
ir, regisi, kad nelabai man tai rūpėję -
numirt suspėdavau visaip,
dar kelyje, dar senio nepriėjęs,
bet niekuomet nebuvo taip,
kad per anksti ar per vėlai,
net ir tuomet laiku
kai kūdikiu į vystyklus ar lopšį
nespėdavau greičiau mirties pribūti.
Beje, ir šiandien nemanau,
kad tokią dalią reikia iškalbėti,
bet džiaugiasi širdis
išgirdus žinią negirdėtą ---

- Alio, alio! Sugrįžta laikas atgalio
iš kur atėjęs kažkada.
Neklausk, Prany, kas dar apart tavęs
galėtų patikėti tuo,
bet patikėjusiam lengviau
kartu su grįžtančiu atgal laiku
akistatose susitikt su buvusiu savim.

Ir ką sakyt?
Užstoja erdvę piligrimo piešinys,
išeinančio toli atgal į savo lopšį -- 
nenori senis jo priimti
ir vis dėlto dėkoju jam,
kad savo atvaizdu nerodo
į Praną Karlonų...