Prie tuščių šulinių. 38 dalis

Regijos piliečiai (5)


Nors Amžiaus Išminčių kompanija buvo linksma ir draugiška, Nojus taip ir nepasijuto esąs tarp savų. Jis ir pats gerai nenutuokė, kodėl. Pernelyg linksmi? Įtartinai draugiški? Per plati žinių ir paslapčių praraja? O gal todėl, jog jis buvo svečias gildijoje, su kuria kol kas nenorėjo prasidėti?
Kas ten žino.
Galų gale, Ronanas pasišovė palydėti Nojų iki išėjimo, su visa dovana.
- Tikiuosi, jie tavęs labai neišgąsdino, – tarė jis, kai liftas pajudėjo žemyn. – Žinau, jog mūsų kompanija keistoka ir dar juokingu pavadinimu, bet šiandien tu sutikai pačius keisčiausius narius, kurie retai grįžta namo. Mes čia leidžiame tiek daug laiko, jog kartais pamirštame pažvelgti į kalendorių.
- Nieko tokio, – papurtė galvą Nojus. – Nuo to momento, kai numiriau, mane supa vieni keistuoliai.
- Yra pakankamai ir normalių, – nusijuokė Ronanas. – Bet dauguma užsiėmę su savo nostalgijomis. Turėjai pastebėti, jei lankei savo kaimynus. Retas kuris atidaro duris, tiesa?
Jo žodžiai nuskambėjo truputį mįslingai, tačiau Nojus jau buvo nučiupęs kitos minties galą:
- Pastebėjau, jog koridoriai pastatuose daug ilgesni nei turėtų būti. Gal žinai, kas čia per triukas?
- A, šitai... – Ronanas trumpam susimąstė. – Žinai, architektų gildijoje tau paaiškintų daug išsamiau. Aš pasakysiu tiek – nustok galvoti apie tave supančią aplinką, kaip apie realią, ar materialią. Sraute nėra tokių dalykų, kaip atomai. Viskas, ką matai aplink save, tėra informacija. Lyg koks stabilizuotas sapnas. O sapnai... jie gali būti stebėtinai lankstūs. Kartais nepasiduodantys jokiai logikai.
Liftas sustojo. Durims prasivėrus, Ronanas žengė į priimamąjį, lydėdamas Nojų link teleportacijos kabinų.
- Regijos kontinentas su visu gynybiniu perimetru yra aukščiausio lygio sapnas, – tęsė Ronanas. – Sukurtas iš informacijos, kurią gavome iš senųjų dievų liekanų. Tačiau tų liekanų nepakako sukurti viskam kitam. Dabar mes gauname resursų iš Sapnų Sferos, iš to vieno procento testo dalyvių. Tačiau netgi tų resursų yra per mažai, kad Regijoje galėtų egzistuoti tikri daugiamilijoniniai miestai. Todėl visi tie dangoraižiai, kuriuos regi išėjęs į gatvę, tėra tušti, spalvoti apvalkalai.
Vos tik peržengi kurio nors pastato slenkstį, patenki į žemesnio lygio sapną, – tęsė Ronanas. – Sapną, kuris tau nupasakoja pastato interjerą. Skirtingai nuo griežtai fiksuotų fasadų, tokie sapnai neužima jokios realios vietos. Jie gali būti bet kur, galbūt net sudėti kokioje nors slaptoje bibliotekoje į lentynas. Sujungti vienas su kitu taip, kad mes vis dar galvotume esą vientisoje, ankstesnį pasaulį primenančioje aplinkoje. Bet, kaip jau minėjau, Regija nėra materiali. Ji lyg sluoksniuotas sapnų pyragas, kuriame kiekvienas sluoksnis gali turėti savo individualius sluoksnius. Ir kuo gilesni sluoksniai, tuo mažiau resursų jie reikalauja iš Sapnų Sferos.
- Jie tokiu būdu taupo resursus?
- O taip. Kiekvieną lašą. Beje, nenustebk, kai išpakavęs neberasi dėžės, – Ronanas parodė į dovaną Nojaus rankose. – Pats supranti. Niekas Regijoje nešvaistytų resursų kartoninėms dėžėms. Tai tik žemo lygio iliuzija.
Nojus linktelėjo, jausdamas krūtinėje augantį sunkiai paaiškinamą sunkumą. Panašų jausmą jis patyrė stovėdamas šalia bedugnės su tuščiu kibiru rankose, stebėdamas į tamsą garmančius švytinčio vandens likučius.
Jam taip ir nepavyko pripildyti tos bedugnės iki viršaus. Ir dabar jis pajuto bestovįs šalia dar vienos panašios bedugnės, apsimetančios miestu.
Sapnas sapne?..
Jis vis dar troško patikėti, jog Venecijoje bei Avarentoje egzistavo tikri pastatai, kuriuose nežinoma technologija tiesiog praplėtė erdvę. Kad jis neguli kažkur ant lentynos, sapnuodamas vizitą pas Amžiaus Išminčius.
Nes rimtai – kas čia per realybė?

* * *

Grįžęs į daugiabutį Ironijos gatvėje, Nojus kurį laiką tikėjosi sulauksiąs skambučio iš Everesto. Kai tokio nesulaukė, ėmė dvejoti, ar nereikėtų jam pačiam paskambinti ir pranešti apie grįžimą. Everestas to nereikalavo, bet gal pamiršo paminėti?
Dėl viso pikto Nojus surinko trumpą žinutę ir nusiuntė ją Šiam Nuostabiajam Agentui.

Šis netrukus atsakė:
Šis Nuostabusis Agentas: “OK. O dabar išsivalyk dantis ir marš į lovą.: -P”

Nojus atsiduso. Ką jis veiks lovoje, kai visiškai nenorėjo miego?
Antra vertus, vonios kambarys su pačia vonia jam tikrai praverstų...

Telefonas suvibravo antrą kartą:

Šis Nuostabusis Agentas: “Juokauju. ”
Šis Nuostabusis Agentas: “Apie grįžimą informuoti nebūtina. Tik apie išvykimą. ”
Šis Nuostabusis Agentas: “Matau, nieko nepridirbai ir nenužudei. Geras berniukas. ”
Šis Nuostabusis Agentas: “Taip ir toliau! ”
Šis Nuostabusis Agentas: “Labanakt! ”

Nojus pakraupęs stebėjo vieną po kito plūstančius SMS. Arba Everestas naudojo kažkokį jam dar nežinomą triuką, arba jis išties rinko tekstą neįsivaizduojamu greičiu.
Kai pranešimai liovėsi plūdę, Nojus tyliai pasižadėjo rašysiąs Everestui kuo rečiau. Jei pasiseks – galbūt niekada. Žmonės, kurie nesugebėjo sutalpinti pranešimo į vieną žinutę, buvo sadistai, su kuriais jis nenorėjo turėti nieko bendro.

Telefonui ūmai suskambus, Nojus krūptelėjo ir jau ketino sviesti įrenginį šalin. Tačiau skambino ne Everestas, o Beata.
- Tu namie? – paklausė ji be užuolankų.
- Taip. Jau namie.
Tyla užsitęsė visas tris sekundes. Nojus ūmai pajuto, jog kitame ryšio gale nuotaikos kažkodėl buvo visai ne optimistiškos.
- Jau? Tu sutikai kažkurį savo kaimyną?
- Ne. Buvau išvykęs į kitą miestą su kvietimu, – Nojus stengėsi būti lakoniškas, tačiau vis tiek papasakojo mergaitei apie Amžiaus Išminčius ir jų vaidmenį jo paties teste. Ji išklausė viską labai tyliai, kas tik pagilino Nojaus įtarimą.
- Tau viskas gerai?
- Man nuobodu, – pasiskundė ji. – Neradau nė vieno kaimyno, o ir ta porelė, kurią sutikau koridoriuje, matyt laukė svarbių svečių ir neturėjo laiko. Tada pamėginau laimę interneto forumuose, tačiau ir ten žmonių ne kažką. Lyg visi būtų sulindę į urvus ir užmigę žiemos miegu. Ar visai apleidę miestą.
- Hmm, – numykė Nojus. – Tu namie?
- Aha.
- Būk ten. Tuoj ateisiu.
Ji neskubėjo nutraukti ryšio, kaip anksčiau. Matyt išties jautėsi ypač vieniša.

* * *

Grįžęs į savo butą, Nojus pirmiausiai išpakavo Išminčių dovaną. Tai buvo planšetinis kompiuteris. Lygiai toks pat, kokį jis nešiojosi Sferos teste. Akimirką net kilo įtarimas, jog tai ta pati planšetė, su tuo pačiu registruotu vartotoju NojusUzverteAutus. Tik įjungęs įrenginį jis suprato, jog tai visiškai nauja planšetė. Panašiai kaip telefonas, ji pamėgino užsiregistruoti į Nojaus esybę. Šiek tiek padvejojęs, jis sutiko. Jo telefoną jau stebėjo  SŽK agentas. Dar viena smalsuolių grupė kažin ar ką pakeistų. Nojus nesiruošė ieškoti pornografijos – nebeturėjo tam potraukio.
Kita vertus, jo smalsumas niekur nedingo. Kažin ar Regijoje išvis egzistavo pornografija? Ir jei taip – kokia ji buvo?
Dėmesio vertas tyrimas ateičiai.
Jis susidomėjęs stebėjo, kaip ant stalo numesta planšetės pakuotė iš pradžių tapo permatoma, o netrukus pranyko be jokio pėdsako. Planšetė taip pat pranyko iš jo rankų, mintimis nusiųsta ant vienos iš tuščių lentynų. Patogu. Kažin, ar jam pavyktų iškaulyti iš Išminčių dar vieną planšetę – Beatai?..

* * *

Vienoje rankoje balansuodamas keturias žalias skardines, Nojus spustelėjo skambučio programą telefono ekrane. Aiškiai išgirdo, kaip kažkur toli sutilindžiavo varpeliai. Taip pat ir Beatos balsą, šaukiantį užeiti. Jis nulenkė rankeną, tačiau durys nepasidavė.
Matyt supratusi problemą, mergaitė netrukus pati pravėrė duris. Ir įtariai sužiuro į gėrimus Nojaus rankoje.
- Pagalvojau, išmėginsime dviese ir suprasime, kame čia reikalas, – paaiškino Nojus.
- Maniškės taip pat dar nepraimtos, – linktelėjo Beata. – Maniau, jos ten paliktos tik dėl grožio.
- Viduje kažkas tikrai yra, – Nojus pateliūskavo vieną skardinę. – Ir dar gerai pamenu, kaip Everestas gėrė kažką iš puodelio. Tačiau nepamenu jokio kvapo.

Jis smalsiai nužvelgė pažįstamą aplinką. Beatos butas visiškai nesiskyrė nuo jo paties. Netgi tas pats skaičius pagalvėlių ant sofos. Jei viskas čia tebuvo sapnas, tuomet Nojus jautėsi patyręs deja-vu.
- Tai... užeik. Jauskis kaip namie, – negrabiai mostelėjo Beata. Ji klestelėjo į sofą ir apsikabino vieną iš pagalvių. – Neturiu virdulio, tai nebus nei kavos, nei pyragėlių.

Televizorius rodė nutildytą filmą, kurį Nojus netgi atpažino, nepaisant to, jog regėjo jį vos vieną kartą, prieš daugiau kaip aštuonerius metus. “Princesės dienoraštis”.

Jis taip pat atsisėdo, tiesdamas Beatai vieną iš skardinių. Smalsiai apžiūrėjo savo, ieškodamas informacijos apie gėrimo sudėtį, ar kodėl mirusieji apskritai turėtų iš jos gerti. Tačiau informacija buvo minimali. Gildija ir paties gėrimo pavadinimas su porašte:

Natsu Lagūna
2018 liepos 20, svajinga popietė.

Nojus numykė, stebėdamasis keistu pavadinimu. Toks labiau tiko nuotraukai nei skardinei su neaiškiu skysčiu.
- Taigi, tu susiradai draugų... – sunkiai atsiduso Beata, stebėdama televizorių taip, lyg šis rodytų nuobodžiausią vaizdą pasaulyje. – Vos per vieną dieną.
- Mhm, – linktelėjo Nojus, puikiai girdėdamas kartėlį jos balse. – Tiksliau, jie patys mane susirado dėl to, ką pridirbau Sferoje testo metu.
- Ak. Šaunu. Tai tau net nereikia stengtis. Jie patys tave susiranda. Kaip patogu, – murmėjo ji.
- Jie daug vyresni už mus abu. Galbūt net vyresni už mus abu kartu sudėjus, – pasakė Nojus, stengdamasis truputį sušvelninti padėtį. Tačiau pats gerai nežinojo, kaip tokie žodžiai galėtų padėti. Ir ar žodžiai čia padės iš viso. Beata tiesiog buvo prastos nuotaikos.
- Taigi, tavo draugai nėra visiški mažvaikiai. Supratau... – ji nago galu atlaužė skardinės dangtelį.
- Gal man tave apkabinti? – pasisiūlė Nojus.
- Ką? – pasibaidžiusi Beata sužiuro į jį, lyg į kokį neaiškų kirminą. – N... ne... Kaip nors apsieisiu.
Jis linktelėjo, tramdydamas šypseną. Dabar mergaitė atrodė daug gyvesnė nei prieš akimirką.
- Aš... tiesiog nežinau... – atsiduso ji, dirstelėdama į Nojų akies krašteliu. – Galbūt per daug tikėjausi. Kad va, pasibelsiu į duris ir toji moteris prancūziška pavarde atvers jas su šypsena, ar kažką panašaus.  Tačiau nė vienos durys neprasivėrė. Nė per plauką. Nei šalia mano buto, nei kur nors kitur. Ir visas pastatas tylus it kapas. Ir kuo toliau, tuo labiau jis tampa panašus į kapą. Ir tada pradedu galvoti – o jeigu visada bus taip?
Ir tada pasirodo tie du paukšteliai, Marekas su Kamila. Apsidžiaugiu – valio. Visgi čia ne kapas. Va, yra gyvų. Bet jie tik labas-labas. Mes tokie ir anokie. Malonu, bet mes skubame. Atleisk. Kitą kartą.
Ir aš vėl viena. Mirtinoje tyloje, netgi nepaisant to, jog Marekas su Kamila ką tik grįžo į savo butą. Jie ten, kažkur už poros sienų. Neišleidžia nė menkiausio garso, lyg būtų mirę. Sėdžiu sau prie teliko viltį praradusi, interneto forumus tikrindama. Tikiuosi išgirsti bent menkiausią krepštelėjimą kažkur pastate. Bet nieko. Visiškai nieko. Ir internete – ten irgi nieko. Visos temos mažiausiai savaitės senumo, vienas kitas trumpas atsakymas... Lyg jie čia nebūtų pratę prie interneto, ar lankytų man dar nežinomas svetaines. Kurių, savaime suprantama, aš DAR nežinau!
Suirzusi, Beata gurkštelėjo iš skardinės.
Ir sustingo it statula, įsmeigusi žvilgsnį į niekur. Nė menkiausio virptelėjimo.
- Beata? – atsargiai pašaukė ją Nojus.
Ji neatsiliepė, tebelaikydama skardinę per kelis centimetrus nuo lūpų. It virtusi trimačiu paveikslėliu, kuriame net menkiausias plaukelis nejudėjo.
- Šūds... – išsprūdo Nojui.
Jis padėjo savo skardinę ant stalo ir čiupo telefoną, ketindamas susisiekti su Alicija ir išsiaiškinti, kame čia reikalas. Nes kas žino – gal Beata subyrės nuo menkiausio prisilietimo?

Bet ji įkvėpė ir atgijo jam dar nespėjus surasti pareigūnės numerio.
- Tau viskas gerai? – paklausė susirūpinęs Nojus.
Beata sužiuro į skardinę rankoje ir sumirksėjo kelis kartus.
- Oho... – ištarė netrukus. – Tai buvo... įdomu...
- Kas?
Ji jau ketino gurkštelėti dar kartą, tačiau persigalvojusi atkišo gėrimą Nojui:
- Pamėgink pats. Pamatysi ko nematęs.
- Nesu tikras...
- Imk. Imk! – neatlyžo ji. – Nebūk mažvaikis. Arba imk, arba pati viską išgersiu!
Jis paėmė.
Vargu ar kas nors paliktų naujakuriams kelias skardines nuodų...
Nojus gurkštelėjo.

Ir pasijuto besėdįs prie jūros, įmerkęs pėdas į maloniai šiltą, putojantį vandenį. Virš galvos klykavo žuvėdros ir dangumi plaukė lengvi kamuoliniai debesys.
Jis kilstelėjo nuo akmens galvą ir apsidairė. Uolinga pakrantė tęsėsi per visą įlanką, įrėmindama vaiskiai žalsvus vandenis. Kiaurai bangas jis galėjo matyti įvairiausių spalvų žuvis ir netgi įlankos dugną. Daugiau jokių kitų žmonių, tik jis ir nuostabiai rami pakrantė.
Nojus atsipalaidavo ir vėl išsitiesė ant akmens, ketindamas truputį nusnūsti.

- Ir kaip tau? – paklausė Beata, išsklaidydama iliuziją.
- Dabar... man aišku... – murmtelėjo Nojus, grąžindamas jai gėrimą. – Aišku, kodėl Everestas sakė išeinąs puodelio muzikos ir apsikabinimų.