Mano rudaakė

Prisiminimai manęs neapleidžia
Ramiai miegoti niekad neleidžia
Mano meilė pirmoji buvo
Deja per mane ji pražuvo

Apsilanko ji dažnai sapne
Ir žiūri tiesiai į mane
Jos rudos akys man kažką kuždėjo
Tik į mane žiūrėti pažadėjo

Gyvenimas ir vėl spalvotas tapo
Su ja nebijojau nei savo kapo
Aš žinau ji pasitiks anksčiau už baimę
Jos švelni šypsena suteiks man laimę

Jos žingsnių ritmo nepamiršiu niekada
Kaip ji skubėjo, lėkė pas mane
Pavydėjo man dievai
Neturėjo tokio grožio angelai

Bet tylioj naktyj aš pabundu
Visur tik tamsią tuštumą regiu
Nebeįžvelgiu liepsnojančios širdies
Čia ji yra nutolusi išties

Šaukiu jos vardą paslapčia
Bet atsako man tik mintyse
Nevertas tu manęs
Nebeskaudinki savęs

Nėra tokios žvaigždės kuri mane supras
Tokio skausmo savyje neatras
Gyventi taip širdžiai nemiela
Ji buvo mano pasaulio balsas ir siela