Ištrūkti iš tamsos. 29 Skyrius

29 Skyrius.

                     

Tu niekam tikęs, vaike! Ne taip parašei žodį! – rėkė ant mažojo Hario Špicenbauverio nukvakėlė Magdė, rūsyje įrengtoje klasėje, palei sienas nukrautoje senomis knygomis. Klasėje buvo prieblanda, nes tik virš lentos degė viena elektros lemputė. Nosį rietė pelėsių tvaikas bei žiurkių išmatų ir šlapimo smarvė.

– Aš juk teisingai parašiau žodį VALDYTI, – nedrąsiai atsakė mažasis Haris, kuris išsyk dar labiau supykdė Magdę. Pastaroji užsidėjo akinius ir įtempė regėjimą, kad įsitikintų, jog ji yra teisi.

– Taip, parašei teisingai, bet raidės yra neryškios. Paryškink, jeigu nori likti nenubaustas!!!, - užrėkė, kiek plaučiai jei leido, Magdė.

Mažylis bandė su kreida apvedžioti raides, tik staiga mokyklinė lenta padidėjo kone iki šimto metrų aukščio. Haris pajuto, lyg stovėtų priešais dangoraižį. Išsigandęs, kad bus nubaustas dėl neatliktos užduoties, kurios dabar tikrai jau nebeįmanoma atlikti, jis atsigręžė atgal ir išvydo, kaip senė Magdė, apsirėdžiusi juodu švarkeliu bei tokios pat spalvos ilgu sijonu, susikūprinusi, laikydama vienoje rankoje tarką, o kitoje – gramatikos vadovėlį, iš lėto ėjo link jo. Špicenbauveris, apimtas baimės jausmo, nubėgo į savo suolą ir atsisėdo, stengdamasis net nekrutėti. Jis su siaubu žiūrėjo, kaip Magdė grįžo prie mokytojos stalo ir, iš pykčio sukandusi dantis bei šnopuodama pro nosį, pradėjo tarkuoti vadovėlį.

– Ką jūs darote? – įsidrąsinęs paklausė mažasis Haris.

– Tu nieko neišmoksi tiesiog spoksodamas į knygą. Mokslo žinias reikia valgyti. Taip jos įaugs į tavo kraują ir tu, Hari, būsi protingas per amžius! – išprotėjusiu balsu šaukė senė, gąsdindama mažylį.

Ji tarkavo knygą vis įnirtingiau, naudodama visą jėgą. „Brūkšt! Brūkšt! “ skleidė garsą tarkuojama knyga. Magdė maniakiškai įsistebeilijo į Harį demoniškomis, krauju pasruvusiomis akimis ir sulig kiekviena akimirka vis labiau panašėjo į raganą, trokštančią vaiko mirties. Jis užsimerkė, bandydamas ištrūkti iš šio blogo sapno, tačiau to padaryti nepavyko. Atsimerkęs pamatė Magdę vis dar betarkuojančią knygą ir atrodančią keletą kartų baisiau nei prieš akimirką. Ant jos galvos tebuvo vos keletas plaukų, o nosis išaugo per gerą sprindį. Magdės odos spalva pasikeitė į šlykščią, pūlinius primenančią žalsvą su didelėmis pilkomis dėmėmis, o rankos pasidarė visiškai kaulėtos ir nuolatos drebėjo. Dabar jai sunkiai sekėsi tarkuoti knygą. Haris pamatė, kaip ji iki kaulo nusitarkavo sau pirštus, bet, nekreipdama į tai jokio dėmesio, darbavosi toliau, kol pagaliau pabaigė tai daryti. Visa besipurdydama iš stalčiaus ištraukė rankinę malimo mašiną ir, pritvirtinusi ją prie stalo, pradėjo malti sutarkuotus gramatikos vadovėlio puslapius, juokdamasi spiegiančiu raganišku juoku bei šaukdama ant mažojo Špicenbauverio:

– Hari! Tu būsi pats proootingiausias, nes klauuusaisi manęs! Hari! Vykdyk manooo nurooodymuuus!

– Ne! – surėkė vaikis ir iš visų jėgų pasileido bėgti laiptais viršun link išėjimo iš tamsaus rūsio. Pribėgęs prie durų Haris bandė griebti už rankenos, tačiau toji staiga atsidūrė kitoje vietoje. Pabandžius padaryti tai dar kartą, ji vėl atsidūrė kitur, lyg šaipydamasi iš Špicenbauverio noro pasprukti nuo Magdės. Jis stengėsi sugriebti rankeną kiek įmanydamas, bet kaip nesisekė, taip nesisekė. Priedo atsisukęs išvydo laiptų apačioje stovinčią sukriošėlę, galutinai į raganą pavirtusią Magdę, besiruošiančią lipti pas jį.

– Hari, tu nepabėgsi nuo manęs. Už nepaklusnumą stipriai tave nubausiu! – rėkė ji.

– Dink iš mano gyvenimo, sena išsigimėle! Dink! – užsimerkęs šaukė Haris ir vėl atsimerkęs pamatė šlykščiausiais šašais apaugusias ir kaulėtas, žalsvų pūlinių spalvos link jo tiesiančias rankas Magdę.

Haris dar sykį užsimerkė ir staiga minčių galios dėka pavirto į suaugusį Harį, kuriam yra nusispjauti į tokius siaubus. Jis atsimerkė ir sąmoningai suvokė galintis labai lengvai įveikti šią kriošeną. Špicenbauveris kaire mechanine ranka sugriebė Magdę už alkūnės ir, tvirtai trūktelėjęs, nuplėšė jos ranką nuo pat peties, iš kurios vietoje kraujo pasirodė dulkių debesis. Nuplėšta ranka sutrūnijo per keletą akimirkų, o Magdė šaukė, aimanuodama iš skausmo. Dabar Haris pajuto, kad yra padėties šeimininkas, ir stvėrė raganai už galvos, vienu staigiu judesiu nutraukdamas ją nuo pečių. Nukritus kūnui ant žemės, Haris nuspyrė jį nuo laiptų, kur tasai prapuolė tamsoje, o numetęs šalia savęs galvą sutrypė su koja. Špicas nekentė Magdės iš visos širdies, todėl likusias jos nuotrupas apspjovė riebiu skrepliu. Laimėjęs šį mūšį, jis tvirtai sugriebė durų rankeną ir atidarė rūsio duris. Priešais jį, kiek akys užmatė, stūksojo gražiai prižiūrėta veja. Žvilgtelėjęs į dešinę pusę, pamatė iš juodų akmenų sumūrytą viduramžių stiliaus pilies bokštą, raudonomis čerpėmis padengtu stogu. Jis atrodė gan neįprastai, nes neturėjo nei langų, nei durų. Kiek pastovėjęs, Haris uždarė už savęs rūsio duris. Tai padarius nesigirdėjo jokio trinktelėjimo, o žvilgtelėjęs sau per petį pastebėjo, kaip jos pavirto į rūką ir visai išnyko. Naujoji aplinka suglumino Harį. Žalia, lygi veja tęsėsi iki pat horizonto, ir be jokio debesėlio, visiškai tuščias žydras dangus, kuriame nesimatė saulės, tačiau buvo šviesu it vidurdienį.

– Kas per velniava? – garsiai savęs paklausė Haris.

–Negi ši veja niekur nesibaigia? Jokios gyvasties nebuvimas jį nei ramino, nei gąsdino. Gal tik šiek tiek glumino. Nesigirdėjo jokių pašalinių garsų ir nesijautė jokių kvapų.

– Kokia šitos vietos prasmė? – tarė jis. Špicenbauveris pagalvojo, kad reikia nueiti link belangio bokšto, tačiau nuojauta kuždėjo, jog tai daryti nėra gera idėja, tad nusprendė eiti tiesiog tiesiai, link horizonto. Taip jis ir ėjo ta, rodos, niekada nesibaigiančia veja. Paėjęs gerą pusvalandį, Haris daugiau nieko neišvydo, apart idealiai prižiūrėtos, bet nė kiek nekvepiančios žalios vejos. Haris pagalvojo, jog nėra labai prasminga tiesiog eiti tiesiai, be jokio tikslo, tad nusprendė prigulti poilsio. Jis išsitiesė ant nugaros ir ėmė žiūrėti į žydrą dangų. Jis tik pajuto, kaip jo akių vokai ėmė iš lėto vis labiau sunkėti. Paskutinę akimirką prieš užmiegant jis savęs paklausė:

– Kodėl danguje nesimato saulės, juk čia taip šviesu?

Peršokęs iš vienos sapno erdvės į kitą, Haris nubudo viduramžių laikų turgaus aikštėje. Dangus buvo apsiniaukęs, iš kurio palengva krito dulksna. Viskas atrodė niūru ir labai nyku. Jis pamatė po turgų vaikštant anų laikų praščiokus. Taip jis nusprendė, nes išvydo, kad be nutrintais skarmalais apsirengusių apkiautusių žmonių kiti visuomenės sluoksniai čia net neužsuka. Dauguma rankose nešėsi įsigytus kiaušinius bei šviežiai keptą duoną. Vienas kitas vedėsi pardavimui skirtą karvę ar arklį. Jam pasirodė keista, kad aplinkui nebuvo nė vieno kario.

„Gal čia koks laisvasis miestas... “ – pagalvojo jis, apsidairęs. Jokios aukštos miesto gynybinės sienos nesimatė, kaip ir nesimatė pačios pilies. Iškart už turgaus prekystalių stūksojo sukiužusios, šiaudiniais stogais dengtos senų rąstų trobos. Hariui rietė nosį pašvinkusios žuvies ir sugedusio seno sūrio tvaikas. Apžvelgdamas save, Haris suprato, kad ir jis pats dėvi apdriskusias senas drapanas, todėl neturėtų išsiskirti iš šio skarmaluočių būrio. Sunkus, daugybėje vietų storais pilkšvais siūlais sulopytas, dvokiantis apdaras vertė Špicenbauverį šlykštėtis pačiu savimi.

-Dar geriau, – garsiai ir piktai pasakė Haris, išvydęs, jog yra basas ir ką tik įmynė į karvės išmatas. Špicenbauveris užmetė akį į savo kojų nagus, kurie buvo nekarpyti ir tokie ilgi, kad jis išsyk pagalvojo, jog be jokio vargo juos galėtų panaudoti morkų pjaustymui. Tiesa sakant, tiktų ir brokoliams smulkinti. Nepatrukdytų ir būtinai savigynai. Visiems užpuolikams galėtų lengvai perrėžti gerkles ar išsmaigstyti akis. Surinkus keletą šimtų tokių ilganagių apkiautėlių, būtų visai įmanoma ir į karo žygį išsiruošti. Pergalė būtų tikrai garantuota. Tereiktų ilgiausių nagų turėtojus sustatyti į priekines linijas, užimant ietininkų pozicijas, o trumpanagiai, karpydami savo ataugas, galėtų stovėti kiek atokiau ir šaudyti gero puskilometrio atstumu, it kokie lankininkai. Špicenbauveris šyptelėjo nuo tokios minties pats sau ir nė neketino palikti savo fantazijų pasaulio, tačiau jį pertraukė vietinio pardavėjo šūkaliojimas visa gerkle.

– Sūris!!! Puikus naminis sūris! – šaukė pardavėjas išpuvusiais dantimis, nuo kurių sklido dvokas ne ką silpnesnis nei nuo pardavinėjamos prekės. Haris net susiėmė už nosies, nes bendras dvokas priminė pastipusią žiurkę.

„– Čia juk tobulas biologinis ginklas, – toptelėjo galvoje Špicenbauveriui, – tereiktų šitą driskių pastatyti pavėjui netoli priešo kariuomenės, ir jie kaip mat būtų apkrėsti maru ar dar baisesniu, agoniją sukeliančiu užkratu. “

Savo smalsumo vedamas, norėdamas išvysti tuos šlykščius dantis dar sykį, Haris paklausė:

– Po kiek sūris?

– Penkiasdešimt, – Salvadoro Dali stiliumi išpūtęs akis pasakė pardavėjas.

Staiga Harį apėmė nejaukumas. Jis nusprendė nešdintis lauk iš šios suskretėlių gyvenvietės, tačiau tik pradėjęs bėgti paslydo ant žuvų žarnų ar kažko panašaus į tai ir tėškėsi veidu į purvą. Jam bandant atsikelti, jis slystelėjo dar sykį. Netrukus Harį apspito vietiniai žmonės, išpūsdami akis ir kartodami žodį „penkiasdešimt“. Špicenbauveris užsikimšo ausis, kad to negirdėtų. Bandant jam atsistoti, žmonės jį vis pargriaudavo ant žemės. Netrukus jį apsupusi minia prasiskyrė, ir link dumble gulinčio Hario atėjo budelis su kirviu rankoje. Jis buvo užsimaukšlinęs ant galvos kruviną, iš pilkos medžiagos pasiūtą darbinę kaukę. Jis pridėjo pirštą sau prie lūpų, ir žmonės išsyk nutilo.

– Ne, ką jūs su manimi darote! Aš to nenusipelniau, palaukite! – supratęs mirties grėsmę šaukė Haris ir stengėsi kiek įmanydamas ištrūkti, bet jam nepavyko. Budelis, regis, jo nesuprato ar nenorėjo suprasti. Jis tik plačiai užsimojo kirviu ir nukirto Špicenbauveriui galvą.

– Aaa! – suriko Haris, prabudęs ten pat ant žalios vejos, kur ir užmigo. Visas išpiltas prakaito jis jautė baimę, kuri nė kiek nenorėjo atslūgti. Kūną nukratė šleikštulys, prisiminus paskutinę sapno sceną. Alkūnėmis pasiremdamas į minkštą žolę jis atsisėdo, mąstydamas apie sapne regėtus vaizdus. Tai buvo vienas iš tų retų sapnų, priverčiančių apžvelgti prabėgusį gyvenimą.

„– Nebandyk kirsdinti kitiems galvų, nes bus galva nukirsta pačiam? Ar taip likimas norėjo kažką man pasakyti? “ – pagalvojo Haris. –Nenulaužinėk kitų bukapročių smegenų, nes pasaulis bus geresnė vieta gyventi! “ – garsiai pasakė jis ir garsiai nusikvatojo, pridurdamas: –Jei mūsiškis pasaulis yra visatos išvietė, vadinasi, paskambinote teisingu numeriu.

Jis pradėjo dar garsiau kvatoti, mėgaudamasis šia akimirka.

– Aš dar esu gyvas, jeigu sugebu sukurti sąmojį... Vadinasi, tikrai esu gyvas! – garsiai tarė jis.

Haris kvatojo sapne, kol atsibudo. To priežastis buvo Flintas, laižantis jo kaktą, išpiltą šaltu prakaitu.

– O, katinėli, tu esi labai mielas sutvėrimas. Ačiū, kad taip rūpiniesi manimi, – pasakė Špicas, numesdamas pelę sau nuo krūtinės ant betoninių grindų.

–Įsivaizduoji, aš net nepamenu, ar man kas nors gyvenime, apart tėvų ir Magdės, yra pasiūlę bent sumuštinį. O tu, še tau, kad nori, daliniesi viskuo, ką pats turi. Jeigu tu, Flintai, turėtum teisinį statusą kaip žmonės, išsyk, nedvejodamas padovanočiau tau šią fermą su visa žeme, padūkėli tu.

Flinto džiugsmui Haris švelniai paglostė jo paausį.

Jis žvilgtelėjęs pro kiaurą stogą, pamatė, kad jau vakarėja. Dar bent dešimt minučių jis vartėsi ant čiužinio, kol į jo akiratį nepapuolė negyvi balandžiai, gulintys ant betoninių angaro grindų. Jų buvo geras pusšimtis. Haris pagalvojo, kad tikriausiai sutriko „MTL“ ir iškepino smegenis šiems sparnuočiams. Jis mikliai užsivilko kelnes ir, įsispyręs į batus, ėmė artintis link negyvų paukščių. Sąmonė kol kas nedavė jokio kito loginio atsakymo į įvykusį įvykį. Apgraibęs kelnių kišenes, jis surado cigarečių pakelį ir, atsidaręs jį, įsidėjo vieną „mirties gabalėlį“ sau į burną ir bandė jį prisidegti. Spustelėjus žiebtuvėlį, iš jo pasirodė maksimaliai didelė liepsna, kuri vos per plauką nenudegino Hariui veido.

– Kas per... – pyktelėjo jis ir, įtraukęs dūmus į plaučius, pradėjo dėlioti įvykių planą. Haris, aktyvavęs bioninėje rankoje instaliuotą „MTL“, aptiko vieną skleidžiamą signalą. Tai neabejotinai turėjo būti Netas. Haris suprogramavo „MTL“ taip, kad jo paties skleidžiamo smegenų dažnio signalo technika nefiksuotų. Naršydamas holograminiame prietaisų skydelyje jis atkreipė dėmesį, jog prieš einant miegoti bioninės rankos baterija rodė septyniasdešimt penkis procentus energijos, tačiau dabar yra likę tik dvidešimt.

– Po galais, kur prapuolė penkiasdešimt penki procentai? – garsiai paklausė jis savęs. Niekad problemų nekėlusi ranka išsikrovė per mažiau nei parą. Haris lėtai vaikščiojo tarp negyvų balandžių, įdėmiai juos apžiūrinėdamas. Paėmęs vieną jų, pravėrė snapą, bandydamas apžiūrėti, ar nėra jokių keistenybių, būdingų po „MTL“ panaudojimo, tokių kaip putos, kraujosrūvos ir panašiai. Neradęs nieko neįprasto, nuėjo link darbinio stalo, ant kurio sėkmingai rezidavo Netas.

– Netai, kaip sekasi? Iš Neto pusės buvo tyla.

– Netai?

Nieko jam neatsakius, Haris trinktelėjo per Neto būveinę–šalmą. Tam vis vien nieko neatsakius, trinktelėjo dar stipriau, laukdamas, kol niekam tikęs plėšikų vadas parodys bent kokį nors gyvybės ženklą. Nieko nesulaukus, Haris garsiai burbtelėjo, kad Netas, turbūt, nusibaigė.

– Tu pats džiaukis, kad nenusibaigei. Man dar gerokai per anksti.

– Buvai nugrimzdęs į interneto platybes?

– Ką jau bedarysi, negi visą parą stebėsi tavo galimai pradedantį švinkti kūną? Net Flintas susirūpino tavimi. Parūpino ėdesio. Kažin, ar jis nebūtų pradėjęs tavęs graužti. Esu skaitęs apie katinus, pradedančius valgyti savo neseniai numirusius šeimininkus, – kandžiai pasakė Netas.

– Kokią parą? Aš tik šiandien vidurdienį nuėjau miegoti.

– Tu stipriai prašauni pro šalį. Įvyko keletas dalykų, net nežinau, nuo ko pradėti.

– Kaip nuo ko ir ką pradėti? – pyktelėjęs paklausė Haris.

– Ar vaikystėje mėgdavai skaityti siaubo istorijas?

– Ne, – grubiai atkirto Špicas, prisiminęs, jog jo paties vaikystė buvo lyg ilga, niekad nesibaigianti siaubo istorija.

– Na, pradėsiu nuo džiugių naujienų... Mes visatoje tikrai nesame vieni.

– Kaip tai suprasti?

– Tiesiogiai.

– Vaiduokliai? – nusikvatojo Haris.

– Ne.

– Tai kas tada?

– Argi balandžiai griūva negyvi išvydę vaiduoklius? Žmonės gal ir taip, bet ne gyvūnai, juo labiau tokie primityvūs paukščiai kaip balandžiai.

– Netikiu tavimi, ir prie ko čia aš? Bandai mane gąsdinti?

– Nežinau, kodėl pasirinko būtent tave, tačiau naktį svečiai atvyko konkrečiai pas tave. Ne pas mane, ne pas Flintą, bet pas tave.

Tai išgirdęs, Haris susinervino.

– Jie įskrido pro skylę stoge, sakyčiau, su gal keliskart didesne skraidančia lėkšte nei tavo furgonas. Kai tik jie pasirodė, išsyk nudvėsė visi balandžiai. Jie pabiro kaip obuoliai nuo purtomos obels, o mano bioninė akis iškart atsijungė, bet, laimei, turiu vieną gyvūnišką.

– Gyvūnišką?

– Taip, eksperimentinę avies akį, bet vėlgi, operacija buvo atlikta nelegaliai, dėl gyvūnų teisių ir panašiai. Užtat nesiskundžiu. Matau augmeniją žymiai gražesnėmis spalvomis.

– Kam tau avies akis? Galėjai gi savo pasilikti?

– Savąsias labai pelningai pardaviau. Nurimk, ne apie tai kalba eina. Žodžiu, nusileidus skraidančiai lėkštei, nusileido rampa ir iš erdvėlaivio išėjo trys nė metro nesiekiantys, pilkos spalvos ateiviai. Jie buvo tipiški, maži ir sudžiūvę pilki didžiaakiai, didžiagalviai. Identiški per filmus rodomiems ateiviams. Vienas iš jų priėjo arti stalo ir viską apžiūrėjo. Man pasirodė keista, nes į mane nekreipė jokio dėmesio. Matyt, pagalvojo, kad aš esu tavo skafandras ar panašiai. Tas mažasis kosmoso distrofikas kurį laiką apsistojo ties mano kolegų robotų kūnais, bet ilgai neužtruko. Spėju, kad jie bendrauja mintimis, nes nesigirdėjo jų sakant nė vieno žodžio. Šiaip jau, pamačius jų kūnus, galima daryti prielaidą, kad tai nėra organinės gyvybės formos. Pilkieji ateiviai turbūt yra galvakojai, turintys žymiai tobulesnius sintetinius kūnus, nei mes galime įsivaizduoti.

– Manai, jie yra tokie patys kaip ir tu?

– Pažvelk į šiuos robotus. Tai gremėzdiški aparatai.

– Bet tai nepasako, kad pilkuosius ateivius galime lyginti su robotais.

– Galima. Nei pas vieną nemačiau tarp kojų tabaluojančių kažko... Pats žinai ko. Ar dar kokių kitokių su dauginimusi susijusių organų. Spėju, kad jų kūnai taip pat yra įkraunami. Įdomu, ar jie patys pasiekė tokį išsivystymo lygį, ar tai tėra kieno nors kūrinys.

– Gerai, neužkalbinėk man čia akių. Tai kuo viskas pasibaigė?

– Vienas iš jų lengvu rankos judesiu per atstumą pakėlė tave nuo čiužinio. Tu levitavai, tačiau ne savo pastangų dėka.

– Taip paprastai? – nustebo Haris.

– Kaip pamojus burtų lazdele. Ne ilgiau nei minutę niekur nejudėjai. Tada ateivis vėl ranka padarė panašų judesį ir nuo tavęs nukrito tavo dvokianti kaldra. Tu likai kyboti ore tik su trumpikėmis.

– Prie ko čia mano dvokianti kaldra? – įsižeidė Špicenbauveris.

–Ji nedvokia, o jei dvokia, tai rytoj nupirksiu skalbimo mašiną ir situacija pasikeis.

– Prie to pačio. Kai tu miegojai... nemažai balandžių buvo nutūpę ant čiužinio atlikti savo dauginimosi ritualų. Jie tai darydavo kojų gale. Tu gal augai tvarte tarp karvių? Ar kartu su kiaulėmis? Iš kur pas tave atsirado noras miegoti tokioje skylėje kaip ši? – piktybiškai nusijuokė Netas.

– Už tokius juokelius rytdienos nesulauksi, liurbi!

– Ak, taip! Pažiūrėk į save, driskiau. Gyveni fermoje tarp žiurkių ir nudvėsusių balandžių. Pirmą sykį gyvenime aš matau tokį psichą, miegantį tuščiame angare ant čiužinio su per vidurį stovinčiu narvu. Važinėji gerai ištiuninguotu furgonu, o myžti eini už kampo. Nevykėlis! Nevykėlis! Ar iš ten, kur tu atvykai, visi yra tokie psichopatai nevykėliai kaip tu, trokštantys valdyti pasaulį? Atsakyk man! – šaukė Netas, norėdamas skaudžiai įgelti Hariui.

Špicenbauveris kaip reikiant įsižeidė ir, pykčio apimtas, kaire bionine ranka smogė kandžiam pašnekovui. Netas, numuštas nuo stalo, vartydamasis ore nukrito tiesiai ant betoninių grindų, kur mėtėsi aibė visokių įrankių. Supratęs blogos lemties galimybę, jis įjungė visas galimas apsaugos programas ir pats nusigramzdino į dirbtinę komą dvidešimt keturioms valandoms. Tuo tarpu Haris, vis dar kunkuliuodamas pykčiu, nuėjo iki čiužinio ir, susiradęs šalia jo besimėtančius marškinėlius, juos apsivilko ir patraukė lauk. Paėjęs už angaro kampo ketino nusišlapinti, tačiau, apimtas gėdos jausmo, kurį sukėlė Netas, nuėjo kiek toliau iki artimiausio krūmo. Besilengvindamas mintyse kartojo, kad jis nėra taupus apdriskėlis, vardan pinigų taupymo neplanuojantis šioje fermoje įsirengti dušo, virtuvės ar bent minimalių dalinių patogumų. Kandus galvakojis stipriai įgėlė apkiautėliui, dėl per visą gyvenimą patirtų psichologinių traumų ketinančiam atkeršyti visai žmonijai. Nepaisant Neto surengto kandaus psichologinio išpuolio, Haris mintyse pradėjo lyginti save su juo. Draugais jie niekada netaps, bet yra ir panašumų. Abu nemėgsta sistemos.

„– O kas šiais laikais mėgsta sistemą, kuri siekia totalios žmonių kontrolės? – pagalvojo jis. – Netas mano gaujos narys? Kokio velnio... Su tokiu besmegeniu toli nenueisi! – pasipiktino mintyse ir garsiai nusijuokė Haris. “

Nurimus psichinėms audroms galvoje, Haris grįžo prie Neto, bandydamas užmegzti pokalbį.

– Klausyk, kiek pasikarščiavau... Visko pasitaiko. Tu turi suprasti, kad labai stipriai mane įžeidei. Negalima be priežasties imti ir šaipytis iš kitų asmenų. Aš čia esu naujakurys, tad manęs laukia dar labai daug darbų, norint pasidaryti geras gyvenimo sąlygas. Aš labai įsižeidžiau. Jeigu šaipytumeisi man už nugaros, kai negirdžiu, tiek jau to, tačiau dabar... Tiesiai į akis. Negalima taip. Netai, aš atsiprašau, – pritūpęs ant grindų pasakė Haris, – gal galėtum papasakoti, kas buvo toliau?

Netas neparodė jokių gyvybės ženklų, o tai buvo negerai, žinant nestabilią Špicenbauverio psichiką.

– Netai, susitaikom. Na, klausyk, galvakoji. Tu pamiršti, kas tarp mūsų buvo, ir aš pamirštu. Gyventi reikia draugiškai, juk dar mokykloje mus to mokė. Būkim draugais...

Sociopatai tuom ir yra įdomūs, nes patys, nejausdami tikrų jausmų, juos imituoja. Vienintelis tikras instinktas, esantis pas juos, yra be jokios širdgėlos šaltakraujiškai kankinti ar kitaip kuo brutaliau nulinčiuoti savąją auką. Jeigu sociopatai turėtų gyvūnišką pavidalą, tai būtų kažkas panašaus tarp anakondų ar komodo varanų, o jų šūkis būtų „Gyvenk, kad žudytum! Žudyk, kad gyventum! “

– Tu, sukruštas galvakoji! Niekam tikęs vagie! Aš tau padarysiu tokį pat galą, kaip ir tavo nevykėliams draugams! Merdėsi ežero dugne, kol pasibaigs deguonies atsargos! Šnekėk, arba tau galas! – plūdosi ant Neto nevisprotis. – Nori tylėti? Gerai, tebūnie, bet aš už pasekmes neatsakau!

Haris atsistojo ir, žengęs dešimtį metrų atgal, įsibėgėjo ir, lyg futbolininkas, mušdamas vienuolikos metrų baudinį, dešine koja iš visų jėgų spyrė į Netą. Galvakojis nulėkė ne per toliausiai, nes smūgiavo tikras neprofesionalas, jaunystėje vietoje sporto pasirinkęs knygų žiurkišką graužimą. Špicenbauveris negavo jokio norimo rezultato, apart stipriai skaudančios galūnės. Netas ir toliau tylėjo, o prastas smūgiuotojas raitėsi iš skausmo ant betoninių grindų, abiejomis rankomis susiėmęs už skaudančios pėdos. Jam taip skaudėjo, rodos, geriau jau būtų iškart nualpęs ir skausmui praėjus atsigavęs.

– Sukruštas… Nekenčiu tavęs… Galvakojis, mat, atsirado… Iš skausmo sunkandęs dantis ir aimanuodamas burbėjo Haris.

Prisivoliojęs ant grindų, it nevykėlis, koks iš tikrųjų ir buvo gyvenime, nepaisant jo universitetinio išsilavinimo, stipriai šlubčiodamas Haris nusvirduliavo iki elektros rozečių, kad galėtų pasikrauti bioninę ranką. Nors visos saugumo instrukcijos reikalavo prieš kraunant bet kokią bioninę galūnę būtinai ją atjungti nuo fizinio kūno, Haris eilinį sykį nieko nepaisydamas prie rankos prijungė superįkroviklį. Gal vieną dieną elektronika užkvailios, pasiųsdama jį į dausas, tačiau ne šiandien. Užtrukęs tik penkioliką sekundžių, jis pasikrovė ranką ir, vaikščiojanti dvikoja vaikystės trauma, sugalvojo naują sąmojį.

–Tas, kas sugalvojo šias kvailas taisykles, turbūt kaskart, eidamas miegoti, užsideda ant galvos prezervatyvą. Maža ką, gal ims ir išvarvės smegenys pro ausis.

Špicenbauveris šlykščiai, piktybiškai nusikvatojo, kad angare net pasigirdo aidas. Tačiau staiga surimtėjo, prisiminęs, kad kurią tai dieną, bus kova tarp „Plieninio Platono“ ir kažkokio jo oponento. Jis prisiminė, kad bilieto tai neturi. Bet tai prajuokino jį patį.

– Kam tas bilietas, jei turi MTL, – sumurmėjo sau po nosimi ir garsiai prunkštelėjo Haris. Panaršęs internete pamatė, jog kovos data buvo perkelta į šiandieną, o tiksliau, tai įvyks po gerų penkių valandų. Pro nosį giliai įkvėpęs oro Špicas suprato, kad bent minimaliai neapsiprausus renginio apsaugos darbuotojai gali palaikyti jį benamiu ir neįleisti į areną, ir šiaip,  dvidešimt pirmojo amžiaus viduryje sirgti niežais, jeigu taip nutiktų, nėra pats džiaugsmingiausias dalykas. Haris ėmė įsivaizduoti apsilankymą pas gydytoją:

– Jūs nesiprausiate? Nejaugi savo aplinkoje neturite sanitarinio mazgo? Apkiautėli, jau ledynai baigia ištirpti ir lyja ištisomis savaitėmis, o tu čia stovi priešais mane ir smirdi!!! Nusipirk pigiausio šampūno ir bet kur mieste atsistok po lietvamzdžiu. Ar pas jus, iš ten, kur atvažiavai, visi palaiko apkiautėlių kultūrą, įvyniotą į įpakavimą pavadinimu „Dėl saugomos gamtos neplausiu apatinių ištisus metus? “

– Ko tyli, niežų platintojau!!! – rėkė visa gerkle, kad net veidas paraudo, ant suglumusio, nuogo stovinčio, per visą kūną šašais apaugusio ir išberto Hario, įpykęs daktaras.

– Ne... Kas per šūdinos mintys lenda į galvą, – tarė jis, – tai mane vargina... Negi aš esu beprotis? Atsitokėjęs pats nuo savęs, Haris priėjo prie kriauklės, kurioje išvydo tik balandžių išmatas. Nekilus norui išmesti jas lauk, pradėjo sukti galvą dėl alternatyvos. Taip jis atsidūrė lauke, prie išlūžusių garažo durų, prie kurių šalia ant žemės mėtėsi šlanga. Atsukęs kraną išvydo pro ją tekantį šaltą vandenį. Pakraipęs galvą į šonus ir savyje perlipęs per šalto vandens baimę, Haris ėmė vangiai praustis. Pilnai nusirengęs, grubiai trynė savo šlykštų, nuo cheminio maisto riebalais apaugusį kūną. Tie dešimt ir daugiau viršsvorinių kilogramų, pasiskirstę po įvairias kūno vietas, tikrai darė jį bjaurų. Beviltiški apsirijėliai sakytų: „-Kas gi čia tokio? “ Jiems tikrai nėra lemta suprasti asmenų, liejančių devynis prakaitus sporto salėse dėl savo nepriekaištingai atrodančių kūno linijų ir geresnės fizinės sveikatos. Špicas prausėsi neilgai, nes neturėjo nei dušo želės, nei paprasčiausio muilo. Apsišluostęs kūną, pasitikrino, ar neiškrito iš galvos nė vienas spyglys implantas, nes besišluostant veidą gan grubokai vieną iš jų užkabino rankšluosčiu. Pastarąjį jis užmetė ant krūmų, kad išdžiūtų. Haris pagalvojo, kad vienam gyvenant gali elgtis kaip tinkamas. Visai kitaip būtų turint kaimynystę, tačiau dabar... Šiam keistuoliui iš galvos vis dar neišėjo mintis, jog jis yra apkiautėlis. Tai, lyg programa, nusprendusi įlįsti į jo sielą amžiams ir, kai jam mažiausiai to reikia, kartotis kaip padrika, nuo nieko nepriklausanti mintis:

– Tu esi apkiautėlis... Tu esi driskius apkiautėlis. Špicenbauveris pripažino faktą, kad jis yra apkiautėlis, nes rankšluosčius taip džiovina tik trečiosiose pasaulio šalyse ar karo zonose gyvenantys žmonės. Šį kartą tiesa negailestingai išbadė akis ir, prieš vykdamas į miestą, jis grįžo prie Neto. Pakėlęs jį nuo grindų, gražiai padėjo ant stalo, Neto veidą atsukdamas į angaro įėjimą. Apgalvojęs, kad nereikėjo taip stipriai smurtauti prieš galvakojį, Haris dar sykį nuoširdžiai, kaip tik mokėjo, jo atsiprašė, tačiau ši nuoširdumo akimirka tebuvo laikinas saulės spindulių pasirodymas amžinose sociopatų, psichopatų ar šiaip kvanktelėjusių žmonių sutemose.

Nuvykęs į miestą, Haris sočiai prisivalgė ant grilio keptų kepsnių su ryžiais bei salotomis. Vakarienė buvo skani, tačiau neteikė jokio džiaugsmo, nes viskas lyg ir pradėjo prarasti prasmę.

“– Dėl ko aš taip draskausi? – nugrimzdęs į mintis klausė savęs Haris. – Kokio velnio buvo pasirodę tie neūžaugos ateiviai iš kitos visatos pusės? Ko jie iš manęs norėjo? Ar…”

Jo makaulėje įvyko, tarytum, nušvitimas. Kadaise jis buvo perskaitęs begalę straipsnių apie neatpažintų skraidančių objektų pasirodymus virš atominių elektrinių ar svarbių karinių objektų.

“–Tai svarbūs objektai. O kas aš toks? – svarstė vairuodamas furgoną. – Aš irgi svarbus? Taip, aš esu sumautai svarbus. Kas gi daugiau šioje planetoje yra sukūręs išradimą, gebantį pražūdyti žmones, nepanaudojant nuodų ar kitų ginklų bei nepakenkiant gamtai? Ar aš vis dar esu aš? Ar jie mane pakeitė? ”

Haris apgraibomis apčiuopė, kur čia šuo pakastas. Jis nemėgo išnagrinėti situacijų po kaulelį, kad gautų logišką atsakymą į susiklosčiusią situaciją. Na, veltui jis nemėgo to daryti... Taip kamuojamas dalinės vidinės savigraužos Haris atvyko prie arenos ir, įėjęs į vidų, panaudojo prieš arenos apsaugą MTL, kad jį įleistų į vidų. Arenos viduje tą patį padarė su priekyje turėjusiu sėdėti žmogumi. Špicenbauverio palieptas pastarasis nuėjo į tualetą ir, ten užsirakinęs, tyliai sėdėjo. O Haris buvo truputėlį kaip nesavas, nes mintys apie ateivius jo angare nedavė jam ramybės. Net ir žiūrovų aikčiojimo sulaukęs priešpaskutinės kovos įspūdingas nokautas Špicenbauverio nesudomino.

Kovai pasibaigus, į ringą išėjo dainininkė, galimai prodiuserių prakišta šio vakaro pasirodymui. Ji kraipėsi, staipėsi ir akivaizdžiai nespėjo žiopčioti kartu su fonograma. Tačiau kam tai rūpi, juk scenoje dabar yra gerai aprėdyta, pilnai organinė šliundra su įdėtais silikoniniais implantais, kur tik įmanoma. Dabar svarbiausia pasirūpinti, kad ji neprarastų rujojančios kalės efekto. Nesinorėtų, kad šiuo metu apgirtę arenoje ar prie televizorių sėdintys patinai prarastų susidomėjimą renginiu. Taip įvykus, nustotų lyti pinigais ir tektų ieškotis kitos, geresnės išvaizdos savininkės. Kaip taisyklė, prodiuseriams vėl tektų paišlaidauti. Viso kūno operacijos, viską pagerinant, užsakomieji pozityvūs straipsniai populiariausiuose internetiniuose portaluose bei kruopščiai suplanuoti skandalai. O jei ir tai nepadėtų, tai nemažą išlaidų bagažą sudarytų išpirkinėjami naujai kepamos žvaigždės dalyvavimai televizijų šou projektuose. Iškepti naujas muzikos žvaigždes yra nepigus malonumas. Tad tegu dabar ta mergužėlė stengiasi čia, ant scenos, kaip tik išmano, kad sužavėtų publiką. Juk už sukištus pinigus reikia atidirbti tiek dabar, tiek ir po pasirodymo.

Hariui, rodos, net suskaudo galvą besiklausant dainos, kurioje eilinį sykį capaliojamos nesąmonės apie meilę ir būvimą kartu. „Meilė, mylėjai, nemylėjai. Kas tokius beviltiškus tekstus rašo? “ – pagalvojo Haris. Svarbiausia, dar atsiranda pusgalvių, kurie klausosi tokio šlamšto. Kol fone girdėjosi marazmai, patinkantys tik populiariajai kultūrai, Špicenbauveris užsidėjo virtualios realybės akinius ir ėmė naršyti internete apie galvakojus. Šį kartą jo nuostabai lustas, esantis galvoje, veikė nepriekaištingai, be jokių strigimų. Hariui buvo keista, kad jis absoliučiai veikia. Atsidaręs pirmąjį straipsnį suprato, kad pasielgė išties sadistiškai su Neto sėbrais. Straipsnyje buvo rašoma, kad galvakojų šalmuose yra įmontuota labai jautri gyvybės palaikymo sistema. Viena kapsulė su biologiniu pusiau sintetiniu tirpalu galvakojui gali palaikyti gyvybę net tris savaites, o suspaustas deguonies balionėlis, pilnai užpildytas, ištuštėja tik po dviejų savaičių. Elektros baterija gali maitinti elektroniką iki pusantros savaitės.

“– Gerai padariau, kad liepiau Netui išimti lauk visą jų gyvybės palaikymo aparatūrą. Galvakojai galimai turėjo nusibaigti vos už kelių minučių, kai atsidūrė ežero dugne. Tiek to”, – niekšiškai pagalvojo Haris.

Regis, vakaro šou pasiekė finalo tiesiąją, kai ringe pasirodė „Plieninis Platonas“ bei jo priešininkas, kuriam rimti miesto šulai davė nemenką sumelę už pasidavimą septintajame raunde. Priedo, dėl „užtikrintos“ vakaro baigties „Plieninis Platonas“ buvo prifarširuotas naujausių agresiją sukeliančių nelegalių preparatų. Prieš visą šį skrupulingai suplanuotą maskaradą abu kovotojai turėtų duoti antidopingo kontrolei savo šlapimo mėginius, įrodydami švarumą. Bet... Čia ir vėl pasidarbavo pluoštai pinigų.

Špicenbauveris paliko interneto platybes tiktai penktojo raundo pradžioje. Jis pagalvojo, kad reikia teiktis bent akies krašteliu pažiūrėti, kaip du atletai, savanoriškai, piniginio uždarbio skatinami, atėjo į ringą vienas kitam atimti sveikatą. Smūgis šen, smūgis ten. Gynyba. Žvalgymasis, kaip būtų patogiau, suklaidinus priešininką, pasiųsti jį į nokautą, bei trenerių rėkimas daryti vieną ar kitą kombinaciją. Labai realistiškas spektaklis, žinant, jog viskas yra iš anksto nuspręsta cigarų dūmų pritvinkusioje patalpoje. Argi sirgaliai galėtų ką nors įtarti? Nieko. Jie tik mėgaujasi puikia pagrindine vakaro kova. Barbariška sporto šaka, tačiau kaip reikiant kaitinanti kraują.

“–Jūs verčiate mane vemti nuo savo primityvumo, avingalvių gauja. Vieną dieną sukonstruosiu, tiksliau, man sukonstruos tokius galingus „MTL“, kad spindulys aprėps dešimtis, o gal net šimtus kilometrų. Va tada aš juoksiuos, kai man panorėjus galabysite vienas kitą nuostabiojo sidabro miesto gatvėse! ” – tūžo mintyse Haris.

Jis žiūrėjo į „Plieninį Platoną“ ir pagalvojo, kad velniop anksčiau regztą planą su juo:

“–Kokia prasmė yra švaistyti savo brangų gyvenimo laiką dėl eksperimentavimo ar galimybės lengvu keliu užsidirbti pinigų? Mano fermoje ir taip jau yra beveik keletas maišų šlamančių. Pinigai yra niekas... O paskersti ištisas minias, nesusitepant krauju nė piršto, yra visai kas kita. Ar aš gimiau su misija, įrašyta į užduočių sąrašą, bylojančią apie privalomą žmonijos populiacijos sumažinimą? Na, aš bent jau susikursiu kriterijus, pagal kuriuos naikinsiu pasipūtusius dvikojus besmegeninius. Jau geriau aš, nei kas penkmetį besikeičiantys politikai su vis naujomis neaiškiomis gairėmis. Į jų rankas patekus „MTL“ prasidėtų idiotizmas ir nieko daugiau, o aš šiam reikalui būsiu konkretus. Jokių capalionių”, – svarstė mintyse Špicenbauveris.

Nieko tokio apsvarstyti planus, tačiau Haris dažnai sugebėdavo užknisti pats save. Šimtai bemiegių naktų taip ir prabėgdavo nesugalvojus aiškaus sprendimo, norint išsikapstyti iš vienos ar kitos keblesnės situacijos. Neretai tai būdavo galvojimas apie elementariausius mažmožius, į kuriuos eilinis žmogus numotų ranka ir leistų sau ramiai pailsėti. Haris, staiga sugalvojęs nesivarginti su boksininkais, dabar, iš neturėjimo ką veikti, lėtai apžiūrinėjo priekinėse vietose įsitaisiusius turtingus pasipūtėlius. Jie atėjo pasimėgauti, iš pirmo žvilgsnio žvelgiant, prestižine kova, lydimi tik šiam vakarui, o gal ir ilgesniam laikui jų gyvenimuose užsiliksiančiomis aukso ieškotojomis, besidžiaugiančiomis, kad dabar jos yra čia, o ne reikia trintis uosto bei stoties kvartaluose, aptarnaujant visokio plauko iškrypėlius, verčiančius už dvidešimt baksų dulkintis su jų šunimis ir besijuokiančius iš nieko gyvenime nepasiekusių nevykėlių.

– Negali būti! – garsiai aikštelėjo iš nuostabos Haris.

Jis pamatė kitapus ringo įsitaisiusį buvusį miesto merą Braiderį. Du zuikiai vienu šūviu. Tokios geros progos tikrai negalima paleisti iš rankų. Nieko nedelsdamas Špicas aktyvavo „MTL“, tačiau nesugalvojo, kaip reikės iš tokios gausybės skleidžiamų signalų atrinkti reikiamą. Svarstymai užtruko iki tol, kol nuaidėjo gongas, skelbiantis penktojo raundo pabaigą. Haris nuskenavo visus sėdinčius aplink penkiasdešimties metrų spinduliu.

– Jergutėliau, – pasakė sau tyliai, išvydęs skaičių.

Lusto pagalba, mintimis naršydamas po „MTL“ nustatymus, jis nustatė šimto procentų paklusnumą. Nerimas lengvai išmušė Harį prakaitu, tačiau vėl išgirdęs gongą, skelbiantį šeštojo raundo pradžią, įsidrąsino ir, sukurpęs tekstinę žinutę, adresavo ją būtent buvusiam miesto merui.

“–Turėtų suveikti. Tarp nuskenuotųjų tėra vienas asmuo, turintis tokią pavardę ir ėjęs tokias pareigas”, – mąstė sau Špicas.

Hariui nusiuntus įsakymą, Braideris pakilo iš savo vietos ir, kaip pats vėliau aiškinosi savo žmonai, nesuprato, kas jam atsitiko, visa gerkle išrėkė:

– Užmušk jį, Platonai!

„MTL“ programa parodė, kuris smegenų dažnio skleidėjas buvo aktyvus jo nurodymui. To Hariui pakako, ir jis išsaugojo duomenis, pavadindamas „Geroji Karma“, ir ramiai, sau sėdėdamas, stebėjo nepatogiai besijaučiantį Braiderį, ant kurio niršo jo žmona. Vakarėlis turi baigtis įpatingai. Niekšelis nusprendė, jog gana terliotis su „Plieniniu Platonu“. Net ir jam, nieko neišmanančiam apie boksą, ėjo suprasti, kad šis sportininkas tėra stiprus vidutiniokas ir nė iš tolo neprilygs jokiems legendiniams boksininkams.

Haris vėl įsijungė „MTL“ programėlę bei greitai surado smegenų dažnio skleidėją, pavadinimu „Pinigų maišas“, ir ties funkcija „Greitis“ sulėtino „Plieninį Platoną“ net keturiasdešimt procentų. To tikrai nesitikėjo jo priešininkas, smūgiavęs tiesiai į galvą nupirktam būsimam čempionui. Pastarasis prieš savo valią sulėtėjęs, žinoma, net nespėjo užblokuoti smūgio ir patyrė stiprų nokautą. Teisėjui skaičiuojant iki dešimties, jis taip ir nesugebėjo pakilti ant savo kojų tęsti kovos.

Stebėjusiems kovą buvo nesunku pamatyti kovos nugalėtojo sutrikusį veidą. Aiškiai matėsi, kad čia yra kažkas ne taip. Bet... dovanotam arkliui į dantis nežiūrima, ir po akimirkos sutrikusią kovotojo veido išraišką pakeitė džiugios emocijos. Iš anksto nesuplanuotoje kovoje galbūt baigtis taip pat būtų buvusi „Plieninio Platono“ nenaudai, tačiau viskas turi savo kainą, žinant, kad už šio vakaro spindesio tvirtai stovi nemenki šulai, tikrai nepraleisiantys šio įvykio pro akis. Nugalėtojui vėliau teks daug atkentėti už šią neplanuotą išdaigą. Skolingi neliko ir arenoje susirinkę žiūrovai, tikėjęsi išvysti kitokią kovos baigtį. Jie ėmė švilpauti bei keiksnoti nugalėtoją.

“–Gyvūlių bandai nepatiko sidabro miesto pažibos nokautas”, – nusišaipė mintyse Haris.

Kol visi dvikojai žinduoliai vis dar mėgavosi renginiu, o gal atvirkščiai, Haris pasišalino iš arenos ir laukė savosios aukos.

– Kur jis po galais yra? – garsiai burbtelėjo Špicas. Jis, sėdėdamas furgone už vairo ir laukdamas, kol prie išskirtiniams klientams skirtoje vietoje pasirodys savojo automobilio laukiantis Braideris su žmona, surezgė planą, kad būtų visai ne pro šalį juos pasekti ir, ištaikius progą, priklijuoti sekimo blakę prie automobilio. Jis prisiminė, kad gerą tuziną blakių prigriebė pas Stounį parduotuvėje, tad, išsitraukęs vieną iš bioninėje rankoje esančio nedidelio skyrelio mažoms smulkmenoms susidėti, sinchronizavo ja su savuoju rankos kompiuteriu bei lustu galvoje.

Pratūnojęs furgone ne pilną pusvalandį, Haris išvydo už rankų susikibusius poną ir ponia Braiderius. Juos išsyk apsupo didelis būrys gerbėjų. Braideris, nesikuklindamas, laisvai su jais bendravo, demonstruodamas nepriekaištingai asmeninio dantų gydytojo sudėtas porcelianines dantų plokšteles. Šis tipas, rodos, niekad nepavargsta nuo žmonių dėmesio. Ką gi, Hariui nuo to tik geriau.

Aptarnaujančiam personalui atvarius politiko superautomobilį, susirinkusieji nebežinojo, kam ir kaip beskirti dėmesį. Būrys smalsuolių pasiskirstė į dvi grupes. Vieni darėsi asmenukes su politiku, o kiti, su įspūdingai atrodančiu automobiliu.

Pasinaudojęs šia puikia proga, Špicenbauveris paėmė į ranką penkių centimetrų ilgio bei kelių milimetrų storio blakę, atsargiai nuklijavo nuo jos plėvelę, saugančią klijus, ir perėjęs per gatvę prisigretino prie smalsuolių, apžiūrinėjančių automobilį. Jį stebino žmonės, besidžiaugiantys svetima laime.

“–Braideris tikriausiai jaučiasi, lyg kokia roko žvaigždė…” – pagalvojo Haris.

Jis, darydamas rankos judesį lyg glostytų galinio vėjo aptako vidinę pusę, sėkmingai priklijavo sekimo blakę ir tarė banalią frazę šalia stovėjusiam asmeniui, varvinančiam seilę dėl automobilio:

– Geri ratai, aš ir tokių norėčiau.

– Įspūdingi, brol! – pritarė jam jaunuolis, jau įkelinėdamas asmenukes į socialinį tinklalapį ir mintyse skaičiuodamas, kiek gaus pamėgtukų.

Ilgai nestoviniavęs, Špicas grįžo į furgoną ir, patikrinęs sekimo blakės parametrus, pamatė, kad jos mikro baterija išsikraus po aštuoniolikos valandų. Tiek laiko tikrai turėtų pakakti susitvarkant su šiuo pasipūtėliu, neįtariančiu savo blogos baigties.