Ištrūkti iš tamsos. 27 Skyrius

27 Skyrius


“Kaip dabar būtų gerai su draugais prisiuostyti miltukų ir kaip reikiant pasiausti viename iš miesto centre esančių elitinių naktinių klubų, ” - mintyse galvojo Dibis Doubis ir iš nusivylimo garsiai atsiduso, jog šiandien tėra neįdomus trečiadienio vidurdienis.

Kol grimuotoja dirbo savo darbą, jis užmetė akį į laidos scenarijų. Dibis perskaitė klausimus, kurie buvo banalūs ir labai stipriai nuvalkioti. Ką jau kalbėti apie atsakymus, turbūt bus tokie pat standartiniai kaip ir klausimai. Nuobodybė kasdienybėje. Jei ne populiarumas ir milžiniškas atlyginimas, tai Dibis tikrai pakeistų iki gyvo kaulo įgrįsusią profesiją. Na, vis dar naujai atsirandančios pažintys tempė šį reikalą į priekį. Perpus pigiau gautos botokso injekcijos iš prieš pusmetį laidoje dalyvavusio šio miesto plastikos chirurgijos guru tikrai išėjo į naudą. Pristabdytas senėjimo procesas yra aktualus kiekvienam žmogui, dievinančiam savo atvaizdą veidrodyje.

-Dibis Doubis yra gyva legenda. Toks būsiu amžinai, - tyliai pasakė Dibis ir nusišypsojo sau veidrodyje.

-Atsiprašau, norėjote kažką pasakyti? - paklausė grimuotoja, vildamasi, jog pagaliau užsimegs pokalbis, padėsiantis peraugti į įspūdingą meilės romaną.

-Ne, nieko. Tik repetuoju prieš laidą. Šiandien svečiuose bus tasai kylanti žvaigždė Džeikas Vinfyldas. Kaip jam pavyko taip greitai išgarsėti? Aš čia esu jau eilę metų, o manęs niekas taip ir nepakvietė reklamuoti superautomobilių.

-Tačiau jūs uždirbate tikrai ganėtinai daug. O jam…

Grimuotoja neužbaigė savo minties, pamačiusi, kad pasikėlęs šūdžius akivaizdžiai jos nesiklauso ir nė neketina to daryti. Dibis toliau grožėjosi savimi veidrodyje, darydamas įvairias veido mimikas.

„-Tikiuosi, kad ant tavo veido užaugs milžiniškos votys, iš kurių upeliais trykš pūliai, ir tu būsi kuo greičiau išspirtas lauk į gatvę. Tada, sužlugęs, visų atstumtas bei visko netekęs, nes esi sumautas išsigimėlis, sėdėsi gatvėje, maldaudamas iš praeivių centų, o aš, praeidama visa išsičiuščiusi, iš pasigailėjimo įmesiu vieną centą, už kurį niekur nieko nenusipirksi“, – mintyse liejo įniršį grimuotoja ir nusišypsojo, sudomindama Dibį.

-Kas nors nutiko?

-Nieko, tiesiog aš labai didžiuojuosi, kad galiu grimuoti vieną geriausių pasaulyje laidų vedėjų. Jei ne patį geriausią. Tai nuostabu, pone.

-Ačiū už komplimentą, - nuo pagyrų Doubis, kaip visuomet, dar labiau pasikeldavo savo ego. Jis dar sykį užmetė akį į šiandienos laidos scenarijų. Trečiame puslapyje rado prierašą „Improvizuok žaismingai, tačiau nenukrypk į šoną nuo klausimų“. Taip visada būna su asmenimis, apie kuriuos laidos prodiuseriai nori sukurti ypatingųjų aurą visuomenės akyse.

„-Še tau, kad nori! Ponas nuostabusis, užkalantis už reklamas milijonus“, – niršo mintyse Dibis.

Be jokios svarios priežasties pavydėti ir pykti ant sėkmingesnių asmenų už jį patį Doubiui gaudavosi savaime, kaip ir daugeliui šioje planetoje gyvenančių dvikojų parazitinės kilmės žinduolių, vadinamų žmonių rūšimi.

Filmavimas prasideda už septynių minučių. Jei esi pasirengęs, greičiau pradėsime, greičiau pabaigsime, - greitakalbe pasakė vienas iš laidos prodiuserių ir vėl pradingo už grimerinės durų.

Dibis, nepakėlęs akių, nežymiai linktelėjo galvą, dėdamasis, kad įnikęs skaito laidos scenarijų, tačiau mintyse išplūdo drįstantį jam vadovauti žmogų. Save jis lygino su cirko liūtais, priverstais prieš savo pačių valią atlikinėti įvairiausius triukus. O taip norėtųsi nukąsti galvą šiam dresuotojui, bet negali, nes po vaidinimo būtum kratomas elektros šoku, kol negalėtum pajudėti. Dibis, dar sykį giliai atsidusęs ir netaręs nė žodžio, pakilo nuo kėdės, palikdamas grimerinę. Įėjęs į filmavimo aikštelę, išvydo beveik kūlverščiais nuo skubėjimo į visas puses besivartančius ir lakstančius laidos darbuotojus, kurie plušo it bitės darbininkės.

„-Aptarnaujantis personalas veikiausiai pragare ar kitoje visatos pusėje pluša vienodai sunkiai, tik nelygu, ką daro“, – toptelėjo Doubiui į galvą mintis, ir jis maloniai sau šyptelėjo, susimąstydamas, kad jam yra ne taip jau ir blogai. Jis, žvilgtelėjęs į publiką, pagalvojo, kokio velnio jie čia ateina ir visą dieną kiurkso savo vietose. Negi, pamatymas vieną ar kitą įžymybę, jiems suteikia dvasinio peno ar kitokį pasitenkinimą. Dibis pamojavo žiūrovams ranka ir išsyk išgirdo jų džiaugsmingus šūksnius. Šis, kaifuoti priverčiantis elementas suteikia jam pliūpsnį geros energijos prieš kiekvieną filmavimą. Įsitaisęs įprastoje laidos vedėjo vietoje, Dibis palaukė, kol vienas iš darbuotojų pritvirtins mikrofoną ir į dešinę ausį įdės ausinę, kurioje, kaip visada, išgirdo:

-Dvidešimt sekundžių.

Įjungtas apšvietimas kiek akino, bet Dibio akys greit apsiprato.

-Dešimt sekundžių.

Tai sukėlė Doubiui lengvo streso bangą. Aišku, kad tai užknisa, tačiau taip būna prieš kiekvieną filmavimą ir nuo to niekur nepabėgsi.

-Pradedam filmavimą. Šypsokis.

Pasigirsta muzikantų gyvai atliekama džiazo muzika ir susirinkusios publikos plojimai, kurie staigiai nutilo užgesus užrašui „Ploti“.

-Sveiki visi, kurie nusprendė maloniai praleisti šį vakarą su pačia populiariausia Vakarų civilizacijoje pokalbių laida!, - užriaumojo visa gerkle Dibis Doubis ir šou prasidėjo.

Vėl pasigirdo publikos plojimai, lydimi ovacijų.

-Man yra didžiulė garbė šį vakarą jums pristatyti svečią, kuris reikalui esant galėtų mums visiems, susirinkusiems čia studijoje, išspardyti subines! Prašome audringai sutikti kylančią reklamų žvaigždę ir visuomenės veikėją Džeiką Vinfyldą!!!

Dabar pasigirdo žymiai garsesni plojimai už prieš keletą minučių skirtus Dibiui Doubiui, priversdami jį susinervinti ir pavydėti, nes juk jis yra kultinės laidos vedėjas, pavadinimu „Dibio Doubio Šou“, o ne Džeikas.

“-Ką jūs darote, avingalviai? Aš juk esu vienintelis garbinimo objektas šioje studijoje! “ – savo mintyse plūdosi Dibis. Tuo tarpu studijoje pasirodžius Džeikui žmonės kone pašėlo, pakildami iš savo vietų. Jie nesiliovė ploti netgi užgesus užrašui, liepiančiam tai daryti. Dibis ištiesė ranką pasisveikinti, ir Džeikas vos nesutraiškė šio skystablauzdžio mergaitiškos plaštakos.

-Labai malonu, kad atvykote į mūsų studiją.

-Ačiū, kad pakvietėte.

Abiems įsipatoginus foteliuose, Dibis ėmė daryti tai, ką geriausiai išmano šiame gyvenime.

– Taigi, nusprendėte mesti policijos pareigūno darbą ir kaip reikiant uždirbti? – nuotaikingai pasakė jis, priversdamas publiką nusijuokti, žinant, kokiomis aplinkybėmis Džeikas turėjo palikti buvusį darbą.

– Aš taip neplanavau, – pasitaisydamas jį smaugiantį kaklaraištį su pasitenkinimo gaidele veide, pasakė Džeikas, dar labiau užvesdamas publiką.

– Kur gi ne, smarkuoli. – Publika paleido juoko bangą, kuri privertė Dibį palaukti, kad galėtų tęsti toliau.

– Tie niekšai taip paprastai paėmė ir atleido tave?

– Būtent. Galvojau, pasibaigus atostogoms grįšiu į darbą ir viskas bus kaip po senovei, tačiau vyresnybė mane išsikvietė sekančią dieną pas save ant kilimo, ir viskas, – skėstelėjęs rankomis pasakė Džeikas, o publika išleido paguodžiantį atodūsį.

– Kiek matau, tai nelabai pakenkė dabartiniam tavo gyvenimui?

– Žiūrint, iš kurios pusės pažvelgsi.

– Ką jūs! Kiekvienas vyras šioje planetoje norėtų atsidurti tavo kailyje. Tavęs yra pilnas internetas. Keliose reklamose esi nusifilmavęs?

– Penkiose. Po šios laidos filmavimo iškart vyksiu į fotosesiją, skirtą reklamuoti bokso kriaušes.

– O, kaip tik tau! – pašmaikštavo Doubis, o publika vėl atsakė maloniu juoku.

– Primink, koks tavo ūgis?

– Metras devyniasdešimt devyni.

– Kiek sveri?

– Šimtas dvidešimt penki kilogramai.

– Šitiek raumens! Kaip palaikai tokią puikią kūno formą?

– Stengiuosi reguliariai valgyti, sportuoti ir miegoti. Nieko ypatingo. Priedo reikia vengti stresinių situacijų. Stresas mus žudo. Taip pat stengiuosi nepamiršti ir dvasingumo.

– Dvasingumo? – kiek neįprastai tai nuskambėjo Dibiui, gyvenančiam palaidūnišką gyvenimą.

–Turiu omenyje kasdienines meditacijas, padedančias išmesti lauk įkyrias ir tobulėti trukdančias mintis.

– Oho, man tai nelabai suprantama. Visados galvojau, jog meditacija tai yra akių užmerkimas ir įmantrus kojų užlankstymas, – bandė viską juokais nuleisti Dibis, tačiau publika mažai į tai sureagavo, ir buvo akivaizdu, kad Džeiko išsakyta mintis sulaukė daug rimtesnio susidomėjimo.

– Viskas yra daug giliau, nei atrodo. Mus visus supa informacinė tarša. Didžioji dalis informacijos, patenkančios į mūsų smegenis, yra mums nė kiek nereikalinga, ir jeigu asmuo nedaro jokių apsivalymo ritualų, gali greitai prasidėti informacinės taršos destruktyvus poveikis.

– Skamba bauginančiai, – šį sykį publika, pritardama Dibio bereikšmiui juokeliui, nusijuokė garsiau.

–Paprastas pavyzdys esu aš. Laikausi savojo režimo ir tiek. Mano tiek fizinė, tiek psichinė būklė yra labai stabili, – pasitikinčiai pasakė Džeikas.

– Nori pasakyti, kad tai, ką turi, yra meditacijų dėka?

– Didžiąja dalimi taip. Leisk man paaiškinti. Kuo daugiau žmogus į aplinką išspinduliuoja teigiamos energijos, tuo daugiau gauna jos atgal. Tai vyksta visoje visatoje.

– Jūs esate tikrai savotiškas.

– Aa… – Džeikas nusijuokė ir tęsė toliau, –supratau, įprastai reklamų žvaigždės gyvena kitokį gyvenimą?

– Taip, – demonstratyviai linktelėjo galvą Doubis, ir publika vėl nusijuokė.

– Alkoholis, narkotikai, palaidas seksualinis gyvenimas… Visa tai yra tiesioginis kelias į savidestrukciją. Silpnavalių rojus, pasibaigiantis gailėjimusi dėl visko, kas buvo padaryta praeityje. Net ir nustojus taip elgtis, praeities šešėliai labai stipriai trukdo gyventi įprastinį gyvenimą. Apie jokį tobulėjimą viskame kame negali būti nė kalbos. Manau, kad yra apgailėtina būti trumparegiu, pasirenkant laikinąjį džiaugsmą vietoje rimto ir apgalvoto gyvenimo.

Šie Džeiko žodžiai pamalonino užkulisiuose stovinčios Rebekos širdį ir labai stipriai sumenkino Dibį Doubį. Jam tai išgirsti buvo labai nemalonu, todėl jis stengėsi daugiau nebevystyti šios temos. Jis uždavė sekantį klausimą.

– Jūs esate įkūręs bendruomenę pavadinimu “Aušra“. Padedate benamiams. Tai labai kilnu, – publika ėmė garsiai ploti, – gal galėtumėte plačiau apie tai papasakoti?

– Tai yra bendruomenė, padedanti atsistoti ant kojų tiems, kuriuos miesto džiunglės negailestingai išnaudojo ir išspjovė lauk į gatvę. Noriu pasakyti, kad dauguma vis kažkur lekiančių ir nuolatos skubančių žmonių nėra linkę akimirkai sustoti ir atsigręžti į tuos, kuriems iki mirties, dėl tokios beprasmiškos lemties, tėra likę tik per žingsnį. Benamiai yra irgi žmonės, ir savo galvose jie vis dar turi svajones, kaip ir mes, visi čia susirinkusieji. Žinot, ką aš pastebėjau per eilę metų bendraudamas su jais? O gi, kaip taisyklė, jie yra žymiai nuoširdesni ir sąžiningesni negu dauguma kostiumus vilkintys pasipūtėliai, įsivaizduojantys, kad yra išrinktieji ar dar nežinia kas tokie. Būti pirmiems eilėje prie pragaro vartų gal jie ir išrinkti, bet patikėkit manimi, tikrai ne į rojų.

– Mane žavi jūsų pasisakymas.

Publika vėl pradėjo ploti net neprašoma. Kai kurie tai darė atsistoję, išreikšdami pagarbą šiam didžiam žmogui, kurio plačiosios masės taip ilgai laukė pasirodant.

– Ar buvo lengva įkurti šią bendruomenę? Kaip kilo idėja tai padaryti?

– Idėja kilo… Gal sakyčiau, socialinis neteisingumas, paplitęs mūsų dabartinėje visuomenėje, paskatino mane imtis aktyvesnių veiksmų. Asmenys, užimantys postus vyriausybinėse institucijose, tik tuščiai plaka liežuviais. Jie tai daro nuolatos per amžius. Kaip taisyklė, vargingai gyvenančių žmonių tik daugėja. Kodėl? Mes gebame nuskristi į Mėnulį ir Marsą, bet padėti žmonėms, kuriems reikia finansinės ar psichologinės pagalbos, ne. Keistoka? Problema yra politikai… Nes jie yra ne kas kita, kaip liguisti vagys. Jeigu peržvelgtume visų pasaulio šalių politikų gyvenimus prieš rinkimus ir kai jie tapo šiomis moralinėmis prostitutėmis, nes kitoks pavadinimas ir neateina į galvą. Kai kalba eina apie juos, tai pamatytume, kad dauguma jų, staiga neaiškiomis aplinkybėmis praturtėja kaip tik po rinkimų. Žinote, staiga pradeda gyventi prabangiuose namuose, esančiuose užmiesčiuose, ir panašiai. Tad natūraliai kyla klausimas: ir kas mums iš to? Jų dėka visose srityse vyksta garmėjimas žemyn. Vieną dieną nutariau nesitaikstyti su esama padėtimi ir nusprendžiau bent kažką gero nuveikti kitų labui. Todėl nuvykau į nekilnojamojo turto agentūrą ir, šnektelėjęs su pardavimų vadybininku, gavau neblogą pasiūlymą. Įsigijau žemės lopinėlį esantį kiek tolėliau nuomiesto.

– Ir kaip viskas klostėsi toliau?

– Nuvykau apžiūrėti pirkinio ir radau žolėmis apaugusį lauką su sukiužusia sena pašiure. Žvelgdamas į ją paklausiau savęs: o kas toliau? Gerą pusmetį taip nieko ir neįvyko, kol vieną dieną nesutikau Čerlio. Jis buvo įlipęs į medį ir meditavo.

– Jūs pamatėte medituojantį žmogų medyje ir, priėjęs prie jo, pradėjote derybas?

– Ne, situacija buvo kitokia. Anuomet aš dirbau policininku ir, priėjęs, paklausiau, ar jis nematė prieš keletą dienų dingusios senutės. Parodžiau jam nuotrauką, o tas atsakė, kad nėra matęs tokio asmens. Čerlis pasirodė man įdomus, todėl paklausiau, kodėl jis yra įlipęs į medį ir ar tai padeda medituoti. Jis pažvelgė į mane iš viršaus ir pasakė, kad viskas, kas jam yra likę šiame gyvenime, tai tik jo vidinė ramybė ir švari sąžinė prieš Dievą. Taip užsimezgė mudviejų pokalbis, ir aš pasiūliau jam galimybę prisidėti prie stovyklos įkūrimo, padėsiančios atsitiesti likimo broliams ir seserims. Atrodo, kad šią idėją puikiai pavyko įgyvendinti. Dabar tai yra nuo nieko nepriklausoma vieta, pati save aprūpinanti finansiškai.

Pasigirdus sužavėtos publikos plojimams, Dibis ausinėje išgirdo, kad jis pradėtų uždavinėti klausimus apie politiką.

– Paukštelis man pačiulbėjo, jog esate politinės partijos “Tiesos Kelias“ narys ir šiemet ketinate siekti miesto mero posto?

– Su visa pagarba šiai partijai ir visiems politikams, tačiau aš tvirtai nusprendžiau nebesiekti miesto mero posto ir vakar išsiunčiau oficialų laišką dėl pasitraukimo iš šios politinės partijos.

– Oho, kodėl nusprendėte tai padaryti?

– Širdimi pajutau, kad negalėčiau būti politiku ir veltis į nuolatines jų intrigas. Žinote, jie pastoviai vis kažko nedasako, nutyli tiesą arba sąmoningai meluoja visiems iš eilės dėl tik jiems palankesnės situacijos. Aš esu sąžiningas žmogus ir taip elgtis tikrai negalėčiau.

Rebekai net išriedėjo džiaugsmo ašara, išgirdus tokią nuoširdžią ir tvirtą Džeiko nuomonę.

– Pertrauka, – pasigirdo Dibio ausinėse iš laidos režisieriaus lūpų.

Vyriausias laidos režisierius, rankoje laikydamas scenarijų, suprato, kad tolimesnis laidos filmavimas galimas tik perrašius klausimus, nes visi likę buvo tiktai apie politiką. Pralaukus gerą pusvalandį, ant stalo priešais Dibį Doubį jau buvo padėti nauji klausimai. Pastarasis, kone degdamas iš pavydo, visą laiką stebėjo, kaip publika buvo apstojusi Džeiką ratu. Žmonės veržte veržėsi su juo nusifotografuoti ar prašinėjo autografo. Šis mielai bendravo su publika, spinduliuodamas iš savęs gerą nuotaiką ir akimis susižvalgydavo su užkulisuose stovinčia Rebeka. Ji be galo džiaugėsi Džeiko pasisekimu. Vėl prasidėjus laidos filmavimui, Džeikui teko atsakinėti į skubotai parašytus klausimus. Jie nesukėlė jokių nepatogumų, o priešingai – viskas užsibaigė puikiai su griaudinčiais publikos plojimais. Atsisveikinęs su visais, norinčiais paspausti jam ranką, ir supratęs, kad laidos vedėjas yra tikras pašlemėkas, Džeikas vylėsi, kad daugiau gyvenime neteks regėti jo akyse. Tik įlipęs į automobilį, jis atsilaisvino ir nusiėmė jį užknisusį kaklaraištį, numesdamas jį ant galinės sėdynės.

– Dabar važiuosime į fotosesiją, kurią minėjai per laidos filmavimą?

– Ne, šiek tiek dezinformacijos jiems nepakenks. Nuvešiu tave ten, kur abiems bus labai gera.

– Ar surengei man staigmeną? – sužavėta paklausė Rebeka.

– Paslaptis.

– Ką gi, dėl tavęs pasikankinsiu, – prisidėjusi ranką prie širdies teatrališkai suvaidino ji, – tu be galo šauniai pasirodei laidoje. Kaip manai, kas bus, kai tave išgirs tasai… Klemzis?

– Jis yra senas nukvakėlis Klimzis. Netalentingų politikų prastūminėtojas į biurokratinius koridorius.

– Klimzis, turbūt, patirs širdies smūgį.

– Nė velnio… Jis sėkmingai imsis savojo amato toliau. Augins naujus politikus, it grybus miške. Greitai ir kuo daugiau. Šis purvinas jo darbas yra jo pašaukimas. Čia kaip Jėzus, kuris nuplovė kojas, panaikindamas kaltųjų nuodėmes, tik atvirkštinis variantas. Klimzis sutepa purvu nekaltųjų sielas, nutemdamas jas žemyn į pragarą paskui save. Nežinau, kokių planų su manimi turėjo ta nelemtoji politinė partija, tačiau, kaip matai, aš nesergu jokia žvaigždžių liga ir neketinu to daryti.

– Visados palaikysiu tavo pasirinkimą.

– Net jei tai būtų atitrūkimas nuo realybės?

– Taip, – tai pasakius, Rebeka paglostė Džeiko petį ir nekantraudama laukė staigmenos. Tik atvykus į nurodytą vietą, Rebeka neteko amo. Ji stovėjo šalia automobilio ir vienu metu nekentė bei mylėjo Džeiką.

– Tu…

– O taip, brangioji.

– Aš niekad gyvenime nesu skridusi šiuo daiktu.

– Mes kartu tai padarysime. Suprantu, tai visiška antika, lyginant su šiuolaikinėmis skraidyklėmis, bet tuo ir žavi skrydžiai oro balionais. Skrendi lėtai, besimėgaudamas atsiveriančiu prieš akis peizažu, leisdamas vėjui glostyti plaukus. Netrukus pajusime tikrą skrydį. Tai ne sėdėjimas uždaroje patalpoje, kaip viename iš tų oro taxi. Žinoma, negalima jų peikti, tačiau man tai nėra prie širdies.

Rebeka įlipo į oro baliono krepšį ir bandė save raminti, kad beskrendant iš jo neiškris. Tuo tarpu dičkis įlipo vidun, perkeldamas kojas lyg ne per aukščiausią tvorą. Jis apkabino savo mylimąją, taip suteikdamas jai drąsos. Oreivis trūktelėjo droselį. Pasirodė liepsnos liežuviai, kuriuos lydėjo kurtinantis garsas. Išsigandusi Rebeka krūptelėjusi privertė Džeiką nusijuokti.

– Viskas gerai, aš esu su tavimi.

Dar keletas liepsnos liežuvių, ir komanda, buvusi apačioje, atleido oro balioną laikiusius lynus.

– Buvai teisus dėl malonių pojūčių, – vis dar tvirtai įsikibusi į krepšio šonus pasakė Rebeka.

– Pradžioje nuogąstavau, jog atsisakysi. Esi šaunuolė.

– Kur mes skrendame?

– Skrendame link kovotojų upės išsišakojimo. Ta vieta iš aukštai atrodo labai kerinčiai, lyg koks medis storu kamienu su dešimtimis į visas puses išsikerojusių mažų šakelių.

Džeikas stebėjo savo mylimąją ir bandė nutaikyti momentą, kada galėtų tai padaryti… Jam norėjosi tai padaryti tik skrydžiui prasidėjus, tačiau taip jau lemta, kad tūkstančių metų senumo ritualą reikės atlikti atsidūrus tiesiai virš kovotojų upės išsišakojimo, suteikiančio prieglobstį įvairiausiai florai ir faunai. Ne sykį turtingi verslininkai bandė papirkti korumpuotus politikus, panaikinant šios nuostabios vietos, kaip saugomo gamtos rezervato, statusą. Pinigų lietus turėjo nuplauti sąžinės likučius nuo biurokratiniuose koridoriuose šmirinėjančių profesionalių kyšių ėmikų, bet sveikas visuomenės požiūris į gamtos svarbą buvo stipresnis, ir prie kovotojų upės pakrantės nepridygo vilų kaip grybų po lietaus. Kvapą gniaužiantis natūralus gamtos kampelis priminė visiems žmonėms, jog kataklizmo atveju naujausias smegenų lustas ar super tobulas žaidimų konsolės pultelis nepadės prasimanyti maisto. Tektų vėl panaudoti sumanumą gaudant žuvį, auginant daržoves, statant laikinajį ar pastovų būstą. Neišimtis būtų ir medžioklė. Genuose sukaupta protėvių išlikimo patirtis atsigamintų per neregėtai trumpą laiką. Savaime suprantama, kad be verkšlenimų būtų neapsieita. Reali gamta juk yra visai kitokia, negu kompiuterinių žaidimų pasauliai, kur tūkstančiai taškų yra duodami už atliekamas misijas, ir jeigu suklysi, gali viską kartoti iš naujo. Poapokaliptiniame pasaulyje blogai prižiūrint auginamas daržoves grėstų badas. Tai ne būtų prapultis išmanant ką nors apie žvejybą, medžioklę ar grybų bei uogų rūšis. Bet… jeigu pasirodytų, kad kompiuteriniuose žaidimuose praleistas laikas vėlgi apčiuopiamos naudos neatneštų, tada tektų kaip kokiems elniams kanopomis kapstyti žiemą sniegą ir ieškoti samanų ar valgyti žolę su kitais gentainiais, prieš katastrofą save drąsiai vadinusiais profesionaliais geimeriais. Įpusėjus žiemai ir pradėjus mirti iš bado profesionaliems geimeriams, likę bendraminčiai gentainiai galimai nestatytų atminimui kryžiaus. Jie iš surastų šakelių bandytų sudėlioti kažką panašaus į kompiuterinių žaidimų pultelį ir vietoje vėlioniui pagarbą atiduodančios kalbos sudainuotų populiarią dainą iš daugiausiai gyvenimo laiko atėmusio žaidimo, papildant tik geimeriams suprantamais šokių judesiais. Tokiomis negailestingomis sąlygomis „klaviatūros karta“ turėtų išmirti jau po pirmos žiemos. Išimtis būtų tik riebuiliai nutukėliai, sukaupę riebalų atsargas po savo oda. Pratempę sunkųjį etapą, jie privalėtų įsilieti į stiprią gentį, antraip sekančios žiemos neišgyventų.

Kai tik saulė vėl išlindo iš po nedidelio debesies ir jos spinduliai ėmė atsispindėti kovotojų upės vandens paviršiuje, šis vaizdas be galo sužavėjo žemyn žvelgiančią Rebeka. Danguje netikėtai suklykė baltagalvis erelis. Džeikas tai suprato kaip duotą aukštesniųjų jėgų ženklą, kad atėjo metas veikti. Jis linktelėjo galvą oro baliono pilotui, ir pastarasis, pasilenkęs iš dežės, išėmė prabangaus šampano butelį bei dvi taures.

– Brangioji, – Džeikas tarė, apkabindamas per pečius Rebeką ir ją pabučiuodamas. Šiai atsisukus, jis priklaupė ant vieno kelio ir iš švarko vidinės kišenės ištraukė mažą juodą dėžutę, kurią atidarius pasimatė sužadėtuvių žiedas. Šią akimirką, rodos, visa Džeiko meilė atsispindėjo žiedo blizgančiame deimante.

– Brangioji Rebeka, ar tekėsi už manęs?

Ji, žiūrėdama tiesiai Džeikui į akis, susigraudino ir delnu prisidengė sau veidą. Skruostais žemyn riedant džiaugsmo ašaroms, ji linktelėjo galvą ir tarė:

– Taip, tekėsiu už tavęs.

Jis užmovė savo mylimajai žiedą ant piršto ir atsistojęs karštai pabučiavo. Oro baliono pilotas įsimylėjėliams paplojo. Jam šis momentas buvo toks žavingas, kaip ir laukinė gamta, stūksanti apačioje. Pasigerėjęs nuoširdžia akimirka, jis papurtė šampano butelį ir atkimšo kamštį, kuris nuskriejo apačion. Iš butelio pasipylus purslams, pilotas sklidinai užpildė taures ir įteikė laimingajai porai. Džeikas ir Rebeka, gurkšnodami šampaną, mėgavosi pačia laimingiausia akimirka jų gyvenimuose, o pilotas, prisiminęs savo paties sužadėtuves bei jų džiaugsmą, gurkšnojo šampaną tiesiai iš butelio. Visvien nuo šitiek nepasigers ir nieko nepražudys.