Ištrūkti iš tamsos. 26 Skyrius

26 Skyrius.

Leslis stovėjo vonios kambaryje priešais veidrodį, įdėmiai apžiūrinėdamas save arba tai, kas liko iš kadaise skrupulingai išpuoselėto kūno.

– Kas man tada pakišo šią kvailą idėją? – depresijos kupinu tonu klausė jis savęs. Jis jau pavėluotai suprato, kad anuomet stipriai pakibo ant populiariosios modifikavimosi bangos ir, paėmęs nemažą paskolą iš banko, ryžosi šiai avantiūrai. Pradžioje „pasikeitė“ kairę koją, tada atėjo eilė dešiniajai rankai, o vėliau sekė kairės rankos plaštaka. Nepaisydamas stipraus tėvų priešinimosi, Leslis pasikeitė gamtos duotą, be jokių priekaištų plakančią širdį į „geresnę“. Lesliui norėjosi save modifikuoti dar ir dar, bet jo nusivylimui galvakojai atsirado pavėluotai. Tiksliau, bankai jau nebesuteikė daugiau jokių paskolų. Vis dar neatslūgus norui pavirsti į vaikščiojančią mechaninę dėžę, nieko kito Lesliui neliko, kaip tik belstis į valstybės finansuojamus projektus. Vieną dieną jis užpildė paraišką dėl akių pasikeitimo ir, per daug nieko nemąstydamas, atsigulė ant operacinio stalo. Mainais už tai jis leido naująsias bionines akis valstybės saugumo struktūroms naudoti kaip vaizdo stebėjimo kameras, bet kur ir bet kada. Iškart išėjęs iš ligoninės Leslis matė toliau, ryškiau. Jį ypatingai sužavėjo naktinio režimo funkcija. Nepraėjus pusmečiui, apimtas manijos, jis pardavė savo namą ir beveik pilnai „išsinėrė“ iš organinės odos, kurios ant kūno paliko tik trisdešimt procentų. Šios idėjos įkvėpimo šaltinis buvo aną sykį ant „bangos“ buvęs miesto meras Viliamsas, pezėjęs per televiziją, jog labai stipriai nori prisidėti prie aplinkos tausojimo, todėl dalį reikalingos energijos bioninėms kūno dalims sugeneruos naujoji sintetinė oda, į kurią yra įmontuoti saulės kolektoriai. Kas prieš dešimtmetį atrodė visai šaunu, dabar varė Leslį į neviltį. Bemiegės naktys ir saujomis rijami nuskausminamieji sugriovė jo gyvenimą galutinai. Kažkada jaustas aukščiausio lygio pasitenkinimas, puikuojantis prieš draugus bioninėmis kūno dalimis, ėmė ir išgaravo. Vis dažniau į galvą plūdo prisiminimai apie be priekaištų funkcionavusį organinį kūną. Jis šyptelėjo sau, prisiminęs laikus, kai eidavo su draugais paplaukioti į baseiną ir tą nuostabų plaukimo pojūtį bei jausmą, šokant nuo tiltelio žemyn galva. Prisiminimai praskaidrino gniuždančią dabartinę jo depresiją. Priešais akis išniro prisiminimas apie tai, kaip jis kiekvieną rytą nueidavo gerai paplušėti į sporto salę. Prakaituodavo sau sportuodamas ir visai neperštėdavo jokių sujungimų, kaip dabar. Koks absurdas, kai turi savo kūną įkraudinėti elektros energija. Leslis, supratęs tikrąsias gyvenimo vertybes, pagalvojo, kad visas šis savęs tobulinimas atrodo beprasmis. Staiga į jo galvos luste instaliuotą telefoną paskambino kolega iš darbo, nutraukdamas apmąstymus apie prarastąjį gyvenimą. Leslis mintimis pasirinko nerodyti vaizdo.

– Sveikas, bezdaliau, ką veiki?

– Tikrinu, ar nereikia sutepti dalių, – dirbtinai gera nuotaika atsakė Leslis.

– Planuoju išlenkti porą alaus, gal prisijungtum?

– Pas tave namie ar bare?

– Bare, dabar esu namuose, bet jei atlėktum, suteiktum man neblogą progą prasiblaškyti. Žmona vieno niekur nenori leisti.

– Suktas lapinas esi, visad toks buvai. Ką siūlai?

– Nieko ypatingo, šiaip pasišlaistytume po barus. Vienas kitas alaus bokalas tikrai būtų ne prošal. Nesiūlau nusigerti iki žemės graibymo.

– Skamba gal ir neblogai. Kelintą pasirodyti po tavo langais, kad žmona matytų, jog tai aš, o ne jos susifantazuoti personažai, vedantys tave iš doros kelio?

– Puse penktos būtų pats tas, – nudžiugęs pasakė kolega.

– Ne per vėlu?

– Jei nesunku, gali atvykti ir ankščiau.

– Viskas priklausys nuo spūsčių kelyje.

– Gerai, lauksiu. Iki.

– Iki! – suniurnėjo Leslis. – Sukruštas naudos ieškotojas, kaip ir visi aplikui…

Jis dar sykį įnyko apžiūrinėti savo kūną, kuriuo dabar taip šlykštėjosi, ir, susigraudinęs, paėmė į savo dešinę ranką užtaisytą pistoletą, prisidėdamas jį sau prie smilkinio. Žvelgdamas į save veidrodyje, sukaupė visą drąsą ir prieš nutraukdamas sau egzistenciją, drebančiu balsu tarė:

– Viešpatie, atleisk man už tai, kad taip stipriai išniekinau savo kūną.