Ištrūkti iš tamsos. 24 Skyrius

24 skyrius

Rebekai paėmus laisvadienį, o Džeikui, vakar nusifilmavusiam pirmoje reklamoje, šiandien buvo įsimylėjėlių triumfo diena. Jie, gulėdami milžiniškoje Dičkio lovoje ir apsąlę iš meilės vienas kitam, klausėsi romantiškos muzikos ir nenorėjo, kad ši tobula diena kada nors pasibaigtų. Džeikas laikė ją savo glėbyje ir, bučiuodamas jos švelnias lūpas, glostė jos plaukus.

– Iš pirmo žvilgsnio tu atrodei toks griežtas, bet gyvenime esi toks švelnus ir tobulas, – nusišypsojo Rebeka.

– Aplinka reikalauja įrodyti, kad puikiai gebi viską kontroliuoti ir esi tvirtumo įsikūnijimas, nes kitaip šakalai tave sudoros, suplėšydami į gabalus.

Rebeka, padėjusi galvą jam ant krūtinės, paklausė:

– Baik jau... Geriau papasakok, kaip sekėsi filmuotis?

– Man tai buvo labai neįprasta patirtis. Aš juk esu būsimas sėkmingas politikas, tad privalau susitvarkyti su bet kokia situacija, – suvaidindamas pasipūtėlį pasakė Džeikas. – Jeigu nuoširdžiai šnekant, tai filmavimas yra be galo varginantis užsiėmimas. Elektromobilių reklamoje aš pasirodysiu gal tik kokių dešimt sekundžių, o filmavimas truko visą dieną. Iš tikrųjų viskas labai erzino: „pakreipk galvą šiek tiek kairiau, o dabar plačiau nusišypsok. Paeik pusę žingsnio į priekį“ arba režisieriaus pasakymas, kuris mane maksimaliai supykdė: „atrodo, kad geriau būti ir negali, bet pabandykime dar sykį. Gal pavyks viską nufilmuoti dar tobuliau. “ Tai yra visiškas absurdas, nė kiek nesistebiu, kodėl yra šitiek daug aktorių, patapusių alkoholikais arba narkomanais. Jei jie šitaip kankinasi kiekvieną dieną, tai iš kur jie turi tiek daug kantrybės?

– Pinigai juk viską atperka, – su moteriška materializmo gaidele pasakė Rebeka.

– Jei sverti išdegintus nervus ir gaunamų pinigų kiekį, tada gal ir taip. Žinai, čia aš gavau virš milijono už reklamą. O ką daro tie, kurie tik per visišką atsitiktinumą, pačiame sėkmingiausiame gyvenimo etape, atsidūrė fotostudijoje ir kurių veidas buvo atrinktas reklamuoti prezervatyvus, bet vėliau niekur jų nebekviečia?

– Jie tikriausiai mėgaujasi tokia akimirka visą gyvenimą, – sarkastiškai pasakė Rebeka.

– Dabar, turbūt, sėdi menamų draugų apsuptyje tamsiame, apšnerkštame bare ir siurbčioja alų iš prastai išplauto bokalo. Iš savo, alkoholiu pritemdytos, sąmonės gelmių vis ištraukdami tą pačią seną nuvalkiotą istoriją apie šlovingiausią gyvenimo momentą, kai jo nuostabų veidelį panaudojo ant prezervatyvų dėžutės, – negailestingai nusijuokė Džeikas.

– Nebūk toks žiaurus, jau geriau viena šlovės akimirka, pamaloninanti širdį visą gyvenimą, negu nuobodus egzistavimas iki mirties.

– Galbūt jie vylėsi, kad pagaliau paklius į plačiuosius kino industrijos vandenis, bet viskas baigėsi net neprasidėjus, ir dabar dirba dekoracijų nešiotojais pigiose kino studijose. Nešioja įvairų šlamštą iš kampo į kampą, kur paliepti, bei juodai pavydi visiems, stovintiems priešais kameras.

– Džeikai, pasakei taip, lyg nupieštum alkoholiko paveikslą. Trūksta tik, kad iš nusivylimo tokie asmenys, pasilikę po darbo, imtų ir nusišautų filmavimo studijoje. Išeinantiems po darbo namo kolegoms pasakydami, jog turi dar šį bei tą padaryti, bet iš tikrųjų su didžiule širdgėla vėliau vaikštinėtų, viską liesdami pirštų galais, fantaziją maišydami su nepavykusia realybe, įsivaizduodami, kad viskas galėjo būti kitaip. Išmauktų porą gerų viskio gurkšnių ir paleistų sau kulką į smilkinį.

– Ne, ne... Geriau būtų, jei tas nelaimėlis ar nelaimėlė, stipriai įtūžę ir prisigėrę, kino studijoje išvartytų tas prakeiktas dekoracijas, sugriovusias jo ar jos gyvenimą. Kas gali būti labiau kaltas nei dekoracijos, esančios studijoje, dėl talento stokos. Tada nenusisekusi žvaigždė, apimta isterijos ir pamišimo, aplietų viską benzinu ir padegtų. Besimėgaujant viską ryjančiomis liepsnomis tą pragarišką vietą, pasigirstų priešgaisrinė signalizacija ir palubėse suveiktų įmontuoti vandens purkštukai, – Džeikas pažiūrėjo į Rebeką, kuri klausėsi jo fantazijos, – ir tada reikėtų įrodyti visam pasauliui, kad turi kietus kiaušus. Dvasios vargeta apžiotų pistoleto vamzdį ir išsitaškytų sau smegenis, – Džeikas abiem rankomis parodė išsitaškančių smegenų akimirką.

– Kodėl taip liūdnai? – iš baimės krūptelėjusi Rebeka švelniai trinktelėjo delnu jam per petį.

– Todėl, kad gyvenimas dažniausiai krečia nelinksmas išdaigas.

– Galėtum rašyti scenarijus filmams, atsitrauktum nuo politikos ir pradėtum.

– Nenorėčiau, kad matytum mane pastoviai suirzusį, vaikštant po namus, nes man amžinai nesirašo. Gal dar įprasčiau pasislėpęs išgerinėti fantazijos atsirišimui, o tu leistum man taip elgtis, vildamasi, kad taip pagausiu įkvėpimą ir pagaliau užbaigsiu rašyti tą nelemtą kūrinį, kuris atneštų šeimai krūvą pinigų.

– Tavo labai laki fantazija.

– Tavoji taip pat ne ką prastesnė. Galėtum rašyti pigius meilės romanus, prisidengdama mano žymiu vardu, kaip tai daro dauguma pseudo rašytojų, pasinaudodami savo antrųjų pusių žinomumu. Skirtumas tik tas, kad tu turi lakią fantaziją, o pastarieji – ne.

– Na, ne. Aš manau, kad tu galėtum kurti gerus trilerius apie mušeikas gatvėse, kurie vėliau išgarsėtų kovos ringuose, – nusijuokdama pasakė Rebeka.

– Liaukis, tai banalu. Aš geriau parašyčiau kraują stingdantį kūrinį apie didžiąją politiką. Įsivaizduok, kad pagrindiniam veikėjui – šalies prezidentui – po masinės katastrofos tiesioginiame eteryje reikėtų įkvėpti tautą naujam prisikėlimui arba, paėmus protu nesuvokiamai didelį kyšį, trūks plyš privalu priimti įstatymą, po kurio visi žmonės būtų sučipuoti kaip naminiai gyvūnėliai ir reikalui esant galimėtų nusiųsti signalą į čipą, kuris sukeltų kokią nors baisią ligą. Šią mintį galima išvystyti į didį scenarijų.

– Skamba gan įdomiai. Manau, kad galbūt tai leistų uždirbti daug pinigų.

– Tai yra arčiau realybės. Tarkim, žurnalistas X per daug ir per kandžiai rašo apie politiką Y ar atkapsto nešvarų sandorį, susijusį su korporacijomis. Kaip tavo nuomone, jie galėtų tyliai ir ramiai atsikratyti tokiu teisybės ieškotoju?

– Senamadiškai? Ginklai, automobilio bagažinė ir ežero dugnas?

– Ne, Rebeka, būtent sučipavimas garantuotų kraujo vėžį ar smegenų auglį, jeigu būtų kryptingai dirbama kuriant šią technologiją.

– Ar tu manai, kad tai realu?

– Tai skamba neįtikėtinai, tačiau aš tikiu, kad vyriausybės koridoriuose nuolat vyksta pokalbiai šia tema. Tarkim, yra rengiamas protestas dėl jau visiems politikams įgrisusios temos, kaip klimato kaita, ir į jį turi susirinkti mažiausiai keli tūkstančiai protestuotojų, bet mitingas neįvyksta dėl to, kad keletą dienų prieš didžiajai daliai žmonių prasidėjo stipri migrena, kurią sukėlė čipai, esantys jų kūnuose. Tai būtų tobulas ginklas, kuris būtų nutaikytas prieš visuomenę.

– Tai ką tokiu atveju reikėtų daryti žmonėms?

– Pirmiausia visi turėtų grįžti į realybę, kad suvoktų savo, kaip individo, svarbą šiame pasaulyje. Jeigu pastebėjai, tai nuo tamsiųjų viduramžių nelabai kas pasikeitė, kai kilmingųjų pakalikai linčiuodavo vergus. Žinoma, dauguma, išgirdusių šias mano mintis, pradėtų ant manęs lieti aršią kritiką: „Šiais laikais žmonės vaikšto laisvi, nė vieno nėra surakinto grandinėmis ar pririšto prie medinio stulpo, aplink kurį yra kraunamos malkos. “ Na, galiu pasakyti, kad tik tiek ir yra išsikovota. Kiti šauktų, jog mes ir taip visko turime pakankamai ir ko dar daugiau norėti. Negi niekas nesusimąsto apie dabar esantį nenormalumą? Kaip antai, sistema priimdama įstatymus, verčia dirbti asmenis iki bemaž septyniasdešimties metų amžiaus? Gal pameni, prieš penkmetį Europos Sąjungos prezidentas iškėlė idėją prailginti žmonių gyvenimo trukmę iki šimto trisdešimties metų?

– Nelabai, Džeikai, man ta visa politika... O dar nevykėlės Europos... Na, tikrai nelabai domina.

– Suprantu tave, širdele, – glostydamas Rebekos šviesius plaukus pasakė Džeikas, – noriu tik pasakyti, kad anas kostiumuotas senas nupiepelis pareiškė apie tikimybę pensijinį amžių prailginti iki devyniasdešimties metų amžiaus. Biurokratai tik ir planuoja kuo daugiau išsunkti iš tų darbinių skruzdėlių, kaip kad iš citrinos sultis išspaudi ir išmeti ją į šiukšledėžę, kuri vadinasi užtarnauta pensija. Ką senas ir vos krutantis gali nuveikti?

– Nėč nieko. Seniai apie tai galvojau, jog mums yra nuolatos režisuojamas spektaklis pavadinimu „Nelaimėlių nesibaigiančios kančios“. Kai seniau man buvo kokių aštuoniolika metų, tai aš niekados nesusimąstydavau apie ramų sėdėjimą kur nors toli kalnuose, apgriuvusioje trobelėje, apmąstant savo nelengvą praeitį ir atsiprašinėjant likimo už padarytas klaidas. Bet jau geriau kalnuose apgriuvusi trobelė ir laisvė, negu niekados nesibaigianti vergija sistemos gniaužtuose. Žymiai vėliau, su kiekviena diena įgavus gyvenimiškos patirties, pasvarstymai apie neišvengiamybę sugrįždavo vis dažniau ir dažniau. Dabar sutikau tave, išmintingą bei nuolatos gvildenantį egzistencijos prasmę vyrą. Tavo nestandartinis pasaulio suvokimas traukte įtraukia mane į vidines diskusijas apie visumą.

– Ačiū, Rebeka... Man niekados niekas nėra kažko panašaus pasakęs, – dičkis ją pabučiavo ir akimirką pagalvojo, ar nesustabdžius pokalbio dėl šitokios širdį pamaloninusios frazės.

– Žinai, grįžtant prie biurokratų... Metai iš metų tie ilgaliežuviai, sėdintys savo postuose, nėra išsakę nei minties, kad sunkiausiai dirbančius reikėtų išleisti į pensiją tada, kai esti pakankamai jėgų pasidžiaugti gyvenimu. Nemanau, kad kas nors prieštarautų galimybei pasidžiaugti senatve, kol dar nereikia saujomis ryti nuskausminamųjų.

– Tu esi visiškai teisus. Šiaip galėtum užsiminti iš tribūnos savo bendrapartiečiams apie galimybę pagerinti daugumos egzistenciją.

– Jie verčiau baigtų politines karjeras, negu imtųsi ko nors naudingo visuomenės labui, – tai pasakęs Džeikas nusijuokė, – lazda yra lenkiama ne visuomenės naudai, ir jei laiku nesuskubsime iš esmės ko nors imtis, tai vieną dieną galime atsibusti surakinti grandinėmis ir einančius atidirbinėti už maisto davinį.

– Tavo tiesa. Nenorėčiau būti plakama botagu ir apšaukta, kad greičiau neščiau akmenis naujos piramidės statybai.

Džeikas nusikvatojo ir pasiūlė nusileisti į apačią ko nors užkrimsti. Apsivilkę chalatus ir įsispyrę į šlepetes, saldžioji porelė nusileido į virtuvę. Namų šeimininkas išėmė iš šaldytuvo jautienos išpjovą, apibarstė ją įvairiausiais prieskoniais ir pradėjo kepti. Visą virtuvės patalpą užtvindė apetitą keliantis kvapas. Tobulą akimirką bandė sutrukdyti įjungto holografinio televizoriaus skleidžiamas šlamštas, skirtas formuoti žmonių nuomones. Prasidėjus naujienoms, Džeikas pritildė garsą, kad visa ši gera atmosfera priklausytų tik jam ir Rebekai.

– Tai tikriausiai vienas iš naujausių holografinių televizorių modelių?

– Agentas sakė, kad šviežutėlis. Ką tik iš gamyklos. Atseit, į rinką išeis tik kitą mėnesį, bet kadangi aš jau patenku į privilegijuotųjų sąrašą, tai, kaip ir visi turtingi šmikiai, galiu viską gauti anksčiau negu paprasti žmonės, bet man tai nerūpi... Televizijos stengiuosi nežiūrėti. Kartkartėmis pažiūriu ledo ritulį ir viskas.

– Ar po visko... Na, žinai... Dar žaidi?

– Ne. Dar pernai, kai viskas baigėsi masinėmis mūštynėmis, policijos vadovybė liepė apsispręsti dėl tolimesnio darbo policijoje. Matai, jiems tai nedaro prestižo. Pagal juos, tobulas policijos pareigūnas turi atitikti daugybę nerašytų, be galo nuobodžių taisyklių ir panašiai. Prigrasino, kad galiu netekti darbo. Esu supratingas, todėl nesipriešinau vyresnybei, tačiau agentas sakė, kad prieš rinkimus privalėsiu nueiti į varžybas. Jis jau viską strateguoja ir liepė būtinai ateiti su tavimi. Taipogi, dėl didesnio piaro, jis nusamdys porą garsių asmenų. Pasak jo, mano reitingai turėtų pakilti iki debesų, bent jau jo fantazijose.

– Ar partija tam neprieštaraus?

– Partija dėlioja savas strategijas ir tikrai norėtų mane matyti, kaip jiems yra patogiau, bet... – Džeikas apvertė čirškančius kepsnius, – buvau lieptas, reikalui esant, nešdintis iš partijos, nes ji nesugeneruos tiek pinigų, kiek gali sugeneruoti agentūra, kuri pasiruošusi mane apstatyti reikiamais žmonėmis, kad galėčiau pradėti nepriklausomo kandidato kelią.

– Kuris variantas tau labiau patinka?

– Jie abu man yra naudingi. Savaime suprantama, abi pusės siekia manimi pasinaudoti. Iš agentūros aš jau užsidirbau, o iš partijos – ne.

Dėliodamas į lėkštes šalia ryžių ir salotų aromatingus bei sultingus jautienos išpjovos kepsnius, Džeikas pasijuto nejaukiai, nes pirmą sykį bendraudamas su Rebeka jai pamelavo. Šleikštulys, rodos, kiaurai perėjo per visą jo kūną. Viskas dėl sumautos politikos... Kaip gi kitaip? Vargšelė taip ir neatsipeikėtų sužinojusi apie mylimojo pašalinį miesto padugnių „valytojo“ hobį. Politikos pasaulyje nuo pat pradžių viskas yra apraizgoma kilometriniais melo voratinkliais, lyg politika būtų sukurta giliuose požemiuose, pačios šlykščiausios velnių organizacijos, kuri per atstumą minta politikų melu. Pastarieji savo ruožtu yra apipilami kyšiais, kad kuo daugiau įklimptų į melo liūną. Specialiai tavęs niekas neskandins, bet išlipti sausam niekaip nepavyks. Visa tai yra prieš Džeiko įsitikinimus. Ar senbuviai aferistai įsileis į savo ratą Dičkį? Garantija, kad juo norėtų pasinaudoti dėl tolimesnės puikios partijos egzistencijos. Reikalui esant jie nusisamdys naujus veidus, kad ir toliau galėtų sėkmingai suleisti savo čiuptuvus į miesto biudžetą. Džeikui panorėjus jis galėtų išguldyti tuos sukčius ar po vieną, ar visus kartu. Nėra skirtumo, kaip viskas įvyks, bet viskas bus sutvarkyta. Miestą gi reikia valyti nuo dvokiančių atliekų, antraip ištiks lėta ir skausminga mirtis. Pripildęs taures raudonojo pusiau sauso vyno, Džeikas apsisprendė, jog neaukos savo gyvenimo džiaugsmo dėl šimtu procentinės galimybės įklimpti į purvą, kurio tikrai niekada ir nenusiplautų.

– Žinai, brangioji, būtų protingiau pasilikti su reklamos agentūra ir kaip reikiant uždirbti pinigų, negu būti apsuptyje senų parsidavėlių, kuriems seniai jau nėra likę nieko švento.

– Palaikau tavo sprendimą.

Jie susidaužė taurėmis, pasibučiavo ir, gurkštelėję vyno, pradėjo skanauti patiekalus. Televizorius vis dar tauškė nesąmones apie kažkur pasaulyje įvykusį bereikšmį niekalą.

– Jeigu būčiau miesto meras, pasiūlyčiau pakeisti vakaro žinių ar visų per televiziją rodomų naujienų formatą. Aš galvoju, kad būtų geriau pirmiau rodyti pozityvesnes naujienas. Na, žinai, rodyti viską, kas teigiamo nutiko pasaulyje. Manau, jog žmonių psichinei sveikatai tai būtų labai naudinga. Įsivaizduok: grįžti po darbo pribaigtas streso ir vakarieniaudamas įsijungi vakaro naujienas. Sėdi sau fotelyje ir penkiolika ar dvidešimt minučių mėgaujiesi džiaugsmingais dalykais. Visas atsigauni, tampi laimingesnis, pradedi iš savęs spinduliuoti pozityvą, o tie, kas yra kraugeriai ir spurda iš laimės matydami, kai kam nors yra blogai, tegu pasibaigus teigiamoms naujienoms žiūri savo iškrypėliškomis akimis neigiamas naujienas. Dėl tokio laiko paskirstymo visiems būtų tik geriau. Juk ne visi žmonės yra vienodi ir ne visiems reikia bendro naujienų srauto.

– Tikrai gera idėja, Džeikai. Mano dėdė pastoviai sako, kad jį užknisa klausyti apie kažkokius žmones iš kitų pasaulio šalių ir bereikšmes jų bėdas, kurios turėtų pagrinde rūpėti tik vietos politikams, bet ne visam pasauliui.

– Aš manau, jog tai yra specialiai daroma dėl neigiamo fono palaikymo. Kūrybingi ir gerai nusiteikę žmonės sistemai yra nereikalingi. Jiems reikia, kad visi vieni kitų nekęstų, įtarinėtų nebūtais dalykais ir niekada tarpusavyje nerastų bendros kalbos. Jeigu pažvelgsi į praeities įvykius, tai pamatysi, kad daugybė problemų yra sukurtos dirbtinai. Realiai jos net neegzistuoja. Tai kaip miražas, iki kurio niekada taip ir neprieisi. Lengviausia gi manipuliuoti žmonėmis, kai jie yra įbauginti ir yra nežinioje. Tokiu atveju jiems gali įpiršti bet kokias alternatyvas, naudingas tik jiems patiems.

– Jeigu naujienos būtų taip suskirstytos, tai manyčiau, netgi bambeklių žmonių sumažėtų, – pasakė Rebeka ir įsidėjo į burną traškių salotų.

– Būtent. Jie to ir siekia. Matyt, norėtų visus paversti vaikščiojančiais negatyvumo generatoriais. Kažkam tai yra be galo naudinga. Pradžiai jie nuolatos dirgina tave, o paskui, net to nesuprasdamas, pats pastoviai būsi dirglus, ir vėliau, vykstant nervinės sistemos griovimui, prasideda ligos bei organizmo disbalansas. Visa tai bandoma nurašyti abejotinoms, iki galo neištirtoms ligoms, primigtynai sukuriant gydymo planą, į kurį įeina gydymas sintetiniais vaistais, kaip žinia, daugumoje atvejų labiau kenkiančiais negu gydančiais.

Kiek vėliau, baigę diskusiją apie sumautą sistemą, porelė, atgavusi jėgas, grįžo į miegamąjį daryti tai, apie ką sužinoję žmonijos mažinimo programos šalininkai rautųsi sau nuo galvos plaukus, isteriškai šaukdami:

„– Ne! Ką jūs darote! Tik ne tai! Ne!!! “