Ištrūkti iš tamsos. 23 Skyrius

23 skyrius

2041 metų birželio dvyliktoji diena. Laikas 13: 13.

Vyriausiasis miesto universitetinės ligoninės psichiatras Stenlinsonas vykdo hipnozės seansą. Deimantinio tilto byla.

Bylos numeris 102517 A43. Dvidešimt penkių procentų stiprumo smegenų blokavimo hipnozės seansas Nr. 4, leidžiantis tyrinėjamam asmeniui laisvai išsakyti savo nuomonę. Kalinio Nr. LY290M.

„– Kai suskaičiuosiu iki trijų, pradėsime seansą. Jūs lėtai pasakosite savo prisiminimus. Vienas, du, trys… Ką veikėte tuo metu, kai galvoje išgirdote balsą, liepiantį eiti iki Deimantinio tilto vidurio ir nušokti nuo jo žemyn?

– Aš sėdėjau savo kameroje ir spoksojau į sieną.

– Kelintą valandą tai buvo?

– Tikslaus laiko neprisimenu, nes kameroje niekada neturėjau laikrodžio. “

Klausimus uždavinėjantis psichiatras kažką pasižymėjo savo dokumente ir uždavė sekantį klausimą.

– Kodėl spoksojote į sieną?

– Todėl, kad daugiau nebuvo ką veikti. Kameros durys turėjo būti atrakintos tik po poros valandų, todėl nebuvo jokio kito pasirinkimo, kaip beprasmiškai spoksoti į sieną. Darydavau tai seniau ir tęsiu ligi šiol.

– Ką tuo metu galvojote, spoksodamas į sieną?

– Nieko.

– Nieko?

– Nič nieko.

– Ar dažnai spoksodavote į sieną nieko negalvodamas?

Tai išgirdę stebėtojai, buvę už veidrodinio stiklo, ėmė kvatotis ir šaipytis.

– Kokius kvailus klausimus jis uždavinėja... Negi nesimato, kad prieš jį sėdi sumauta daržovė.

Kitas stebėtojas jam paantrino.

– Tai yra tas pats, kaip klausti benamio, ar dažnai jis yra be namų, o jam atsakius teigiamai, paklausti, kodėl jis nenusiperka namo arba buto.

Kvatotojų čempionatą galutinai pribaigė legendinis perliukas apie skurdą.

– Palauk, palauk... Žinau geresnį... Tai tas pats, kaip paklausti skurdžiaus, kodėl jis neturi duonos, ir sulaukus atsako, kad jis tiesiog jos neturi, pasakyti, kad jeigu neturi duonos, tai tegul valgo pyragus!!!

Tarp stebėtojų juoko banga pakilo iki tokio lygio, rodos, tuoj pradės drebėti sienos. Tuo tarpu kalinys toliau atsakinėjo į klausimus.

– Spoksodamas į sieną galvodavau tik labai retais atvejais.

– Ar kada nors girdėdavote kokius nors keistus garsus savo galvoje, kurių negalite priskirti prie įprastinių?

– Tik tada, kai vartodavau narkotikus.

– Ar įkalinimo įstaigoje esate vartojęs narkotines medžiagas?

– Būtent kalėjime ir pradėjau vartoti narkotikus.

– Kas jums parūpindavo narkotines medžiagas?

– Prieš Deimantinio tilto nelaimę pirkdavau iš prižiūrėtojo Stivensono.

– Ar vis dar gaunate iš kur nors narkotikų?

– Taip.

– Iš kur?

– Perku iš prižiūrėtojo Vašingtono.

-Kada paskutinį kartą įsigijote ir vartojote narkotines medžiagas bei kokias?

-Vakar nusipirkau gerai atmiešto heroino dozę. Tik įsigijęs grįžau į kamerą ir iškart susileidau. Tai išgirdę juoko klubo nariai išsyk užsičiaupė ir pradėjo svarstyti apie naujo tyrimo pradžią. Nežinia, ką dar šis paukštelis pačiulbės. Neveltui šioje įstaigoje narkotikų srautus kontroliuojantys kalėjimo viršininkai, jau nuo pat pradžių priešinosi naujai idėjai dėl hipnozės seansų taikymo kaliniams. Atrodo, kad netyčia ką tik buvo užkabinta ledkalnio viršūnė.

-Kas lėmė jūsų pasirinkimą pradėti vartoti narkotines medžiagas?

-Tik papuolęs į kalėjimą susirgau sunkia depresijos forma. Tuo metu veiklos pasirinkimo buvo labai mažai, todėl, bandydamas į šalį nuvyti mintis apie savižudybę, pabandžiau heroiną. Man patiko būti kitoje realybėje bei jausti kitus pojūčius.

-Sakėte, kad vartodamas narkotines medžiagas girdėdavote keistus garsus. Ar galite pasakyti, ką tiksliai girdėdavote?

-Vakar girdėjau sieną šnekančią su plakatu, kurį priklijavau praeitais metais.

-Koks pokalbis buvo tarp jų?

Išgirdę šį klausimą juoko klubo nariai vėl atgijo.

-Tuoj bus, tuoj bus...

-Gal jis galėtų šnektelti ir su mano batais? Galėtų jų paklausti, kokiu oru labiausiai jie mėgsta eiti į lauką pasivaikščioti, – pasakė jaunesnysis seržantas Gordis, priversdamas besijuokiantį kolegą Leitoną užspringti kavos gurkšniu.

Kalinys, net neturėdamas galimybės įtarti, kad iš jo šaiposi, tęsė toliau.

-Siena skundėsi, jog pavargo nuo kalinių siunčiamos liūdnos vibracijos. Vieną dieną liūdesys įveiks sienos gyvastį ir ji ims iš lėto trūkinėti. Tai išgirdęs plakatas liepė jai semtis jėgų iš jo. Siena atsakė, kad plakatas spinduliuoja per mažai energijos. Viskas būtų kitaip, jeigu daugiau žmonių galėtų žiūrėti į plakatą. Tai darydami jie aktyvuotų gyvybinę energiją ir, apimti teigiamų jausmų, iš savęs spinduliuotų tik pozityvias vibracijas. Tada aš nevalingai abiejų paklausiau, kodėl tai yra taip svarbu. Ir siena man atsakė, kad jei visame pasaulyje būtų vien tik gera energija, tada nebūtų vietos užgimti negatyviems veiksmams, griaunantiems viso pasaulio darną.

Hipnotizuotojas buvo visiškas universitetinės sistemos produktas, todėl nė kiek nesusidomėjo šiuo keistu kalinio pasakojimu. Tiesą sakant, pats vos neprapliupo juoktis.

-Grįžkime prie to momento, kai balsas galvoje liepė jums eiti iki Deimantinio tilto ir nuo jo nušokti. Jūs sakėte, kad tuo metu tuščiai spoksojote į sieną, taip?

-Taip, aš spoksojau į sieną ir staiga išgirdau du kartus sucypiant galvoje, tada prasidėjo padrikas pypsėjimas, primenantis Morzės abėcėlę. Tai truko beveik dešimt sekundžių, kol šio triukšmo fone išgirdau žemą vyrišką balsą keistu akcentu, kuris liepė eiti iki Deimantinio tilto vidurio ir nuo jo nušokti. Balsas nesustodamas kartojo tą patį, kaip ir kartojosi foninis triukšmas.

-Ką jūs darėte, kai gavote tokį įsakymą?

-Aš pajutau, jog negaliu pats savęs valdyti. Mano kūnas norėjo mane nuvesti iki tos vietos, tačiau, kiek besistengiau, kameros durų negalėjau atidaryti. Žengdamas į priekį vis atsitrenkdavau į duris.

-Kada jūs nustojote tai daryti?

-Manau, kad mažiau nei po minutės.

-Dabar viską papasakokite, ką matėte ir jautėte tuo momentu, kai ketinote eiti pro duris.

-Aš matau varvantį kraują ant savo batų, man skauda galvą, tačiau skausmas bukas, labai silpnas. Man svaigsta galva... Vaizdas akyse liejasi... Aš krentu veidu į grindis ir girdžiu trakštelint nosį. Man ją skauda. Noriu pakilti nuo grindų, bet negaliu. Staiga balsas galvoje nustojo kalbėti. Nebegirdžiu jokių pypsėjimų ir cypimų. Atsigaunu ir pradedu jausti be galo stiprų skausmą galvoje ir veido srityje.