Ištrūkti iš tamsos. 22 Skyrius

22 skyrius

Haris Špicenbouveris, iki pat išnaktų virinęs kalėjimo kamerą, į kurią būtų galima sugrūsti bent apie dešimt žmonių, visiškai išseko, todėl atsikėlė vidurdienį. Jis net neatsiminė, kada paskutinį kartą taip sunkiai fiziškai dirbo. Atvežtas čiužinys ir patalynė, kurią pirko Stouniui, dabar kuo puikiausiu pasitarnavo jam pačiam. Jokios skaudančios nugaros ar nugulėtų šonų. Čiužinio kaina tikrai atitiko reklamuotą kokybę. Haris, atlapojęs angaro duris, giliai įkvėpė gaivaus oro į plaučius ir ėmė mėgautis vidurdienio saulės spinduliais. Apžvelgęs aplinką, ar nėra nieko neįprasto, paėjo porą žingsnių į šalį ir nusišlapino ant metro aukščio dilgėlių. Pasibaigus rytiniam šlapimo pūslės palengvinimo ritualui, jam suaktyvėjo fantazija, sukurdama vaizdinį:

„Haris, apsirengęs daktaro drabužiais, stovi studijoje, žaliame banguojančios pievos fone, ir rankoje laiko dilgėles, aiškindamas jų naudą organizmui. Geram reklamos turiniui užpildyti, fone groja vokiška liaudiška muzika. Špicenbouveris, nusišypsojęs, pradėjo sakyti finalinį reklamos tekstą:

– Brangieji mano veganai, jeigu dilgėlių skonis yra pabodęs, o gal tiesiog norite jas kuo nors pagardinti? Nesidrovėkite paimti šliužą į savo rankas ir pabraukyti juo dilgėlių lapus. Gausite puikų padažą ir visą eilę naudingų mineralinių medžiagų!

Brūkštelėjęs šliužu kelis kartus per dilgėlės lapą, Haris įsidėjo jį į burną ir, su didžiausiu malonumu smaguriaudamas, mirktelėjo žiūrovams kaire akimi.

– Nufilmuota! – sušuko režisierius, įsisupęs į prašmatnius baltus kailinius bei laikydamas rankoje alkoholinį kokteilį.

Špicenbouveris, pritūpdamas, išspjovė turinį iš burnos ir pradėjo žiaugčioti. Valydamasis lūpas į rankovę, išrėkė:

– Viskas! Daugiau nesifilmuosiu jūsų iškrypėliškose reklamose! Sukrušti šliužų rijikai. Tu man pasakyk… Koks yra tikslas pratinti žmones valgyti šliužų išskyras? “

– Vokietuk, nebūk toks piktas. Įsivaizduok… Azija susijungė su Europa... Du žemynai kartu… – užsisvajojęs režisierius iškėlė rankas į lubas, lyg šnekėtųsi su aukščiausiomis jėgomis, ir tęsė toliau: –Man nusispjauti, kas tai valgys, mes už tai gauname pinigus! Jeigu pakankamai sumokės, tai žmonėms sukursiu mokomąją medžiagą, kaip, taupant šios trapios planetos resursus, vietoj bulvių traškučių reikia valgyti džiovintą arklio mėšlą. O tu! – rėkdamas režisierius trenkė delnu Hariui į veidą. –Su šypsena veide, kol nebus pasakyta „nufilmuota“, valgysi tą mėšlą! “

Špicenbouveris pasišlykštėjo savo fantazija ir grįžo į angarą nusiprausti kriauklėje, kuri buvo apaugusi purvu, taip pat joje gulėjo sudžiūvusios balandžių išmatos. Kiek jo valios pastangos leido, apsivalė kriauklę, kuri buvo virtusi balandžių išviete, ir ėmė praustis, stengdamasis neprisiliesti prie kriauklės kraštų. Na... Bent jau minimali higiena neleis jam pavirsti į beviltišką apkiautėlį. Nusiprausęs Haris pajuto nuotaikų kaitą. Lyg iš giedro dangaus jį prislėgė liūdesys. Jis dažnai savęs klausdavo, kodėl taip yra. Bet atsakymo taip ir nesurado. Ilgesys nežinia ko spaudė širdį. Tikrindamas biomechaninės rankos parametrus, Haris tarė:

–Aš esu žmogus, bet negyvenu žmogiškojo gyvenimo. Visą gyvenimą pratūnojęs laboratorijose tu buvai, tiesiog, puikus sisteminis sraigtelis, dėl to nesusikūrei nei šeimos, neturi nei vieno tikro draugo, nei sąžiningai uždirbtų milijonų. Darbas vardan korporacijos gerovės... Tai yra niekad pakankamai nepripampančios siurblės. Tik jos siurbia ne kraują, o žmonių likimus. Še tau, keletas popieriukų, už kuriuos galėsi įsigyti pigų ir bereikšmį niekalą, o mums atiduok savo gražiausius jaunystės metus. Atiduok vakarienes restoranuose su savo antrąja puse. Atiduok mums savaitgalines išvykas į gamtą su visa šeima. Atiduok savo hobio valandas mums ir visai užmiršk apie save, savo hobį, juk tu turi mus. Džiaukis karjera. Ko verki? Negi tau nepatinka kopti karjeros laiptais? Vis aukštyn ir aukštyn! Gali kilti iki sumauto kosmoso... Šitiek galimybių! Beje, ar susiradai savo antrąją pusę? Aa... Tiesa, neturi tam laiko, nes viršvalandžiai surija visą tavo laisvą laiką!!!, –išrėkė raudonu veidu, dėl prarasto gyvenimo laiko, Haris ir iš visų jėgų kumščiu trenkė į angaro duris.

Šnopuodamas pro nosį jis be jokio tikslo vaikščiojo į priekį ir atgal palei savo paties rankomis padarytą kalėjimo kamerą. Surūkęs keletą cigarečių, atsisėdo į furgoną ir pasileido megapolio link. Taip ir būtų nuvažiavęs į miestą, keiksnodamas visą pasaulį bei grieždamas dantimis, bet, laimei, jo pykčio priepuolį pristabdė horizonte išnirusi degalinė. Nusprendęs šio bei to užkąsti, Haris nusipirko kavos popieriniame indelyje ir didžiulę spurgą su braškių įdaru. Taip pat jis prigriebė tris pakelius cigarečių.

Kramsnodamas spurgą ir gurkšnodamas kavą Haris pajuto palengvėjimą. Pabaigęs vėlyvuosius pusryčius, jis mašinos durelėse sugraibė cigarečių pakelį. Nesugebėjęs viena ranka nuimti plastmasinio įpakavimo, tai puikiai padarė dantimis. Tarp dantų užstrigusį plastiką Haris išspjovė sau po kojomis ir, pasidėjęs cigarečių pakelį ant keleivio sėdynės, gurkštelėjo porą gurkšnių kiek jau pravėsusios kavos. Įdėjęs popierinį kavos puodelį atgal į laikiklį, jis, nežiūrėdamas, kas darosi kelyje, prisidegė cigaretę.

Išpūtęs pirmąjį dūmą, dar sykį vokiškai nusikeikė ir paleido radiją, kurio eteryje, kaip ir kiekvieną dieną, laidos vedėjai pilstė iš tuščio į kiaurą, viską nuvainikuodami bereikšme ir banalia daina apie eilinį niekalą. Haris, neišgirdęs nei prasmingų žodžių, nei patikusio ritmo, pradėjo ieškoti kažko, kas užpildytų tuštumą, žiojėjusią visą jo gyvenimą. Nusivylęs radijo stočių eteriuose skambančiais pokalbiais apie kasdienybę, jau ketino išjungti grotuvą, tačiau surado „Silver City Nuke FM“ radijo stotį, siūlančią pasiklausyti legendinių atlikėjų muzikinių kūrinių.

Jo ausis pasiekė daina, kurios Špicenbouveris klausėsi būdamas paauglys ir dėl visko depresavo. Tai buvo dienos, kai galėjai pakreipti savo likimą bet kokia linkme. Esant jaunam ir energingam, laiko viskam pasiekti buvo į valias, o kiek idėjų anuomet sukosi jo galvoje... Po šimts, jei Haris tik būtų panorėjęs tapti sporto žvaigžde... Prašom... Tik įdėk pakankamai pastangų ir gali tai turėti. Ak, ta jaunystė... Jam tiesiog virpėjo širdis dėl prarastų dienų.

– Niekis, dėl to ir esame žmonės, – pagalvojo jis, skruostais nuriedėjus keletui ašarų. –Kas toks aš esu dabar? Sumautas neurologas, padaręs pasaulinio lygio atradimą, skirtą kontroliuoti ir naikinti žmones. Kodėl aš pasirinkau tokį likimą? – toliau kaltino save Haris. –Pavirtau į beširdį niekšelį ir nieko daugiau. Niekšelį, kuriam patiks tyčiotis ir kankinti iki... pabaigos. Ar Dievas mane už tai priplos kaip musę? Jeigu taip, tai tegul jis tai padaro kuo greičiau.

Nustojus groti dainai, pasigirdo dar viena, stipriai primiršta ir laiko sluoksniuose paslėpta grupė su puikiu kūriniu. Pradėjęs nežymiai linksėti į taktą, Špicas prisidegė dar vieną cigaretę ir, vis demonizuodamas save, mintyse maldavo bet kokio aukštesniųjų jėgų pasiųsto ženklo.

Haris, pravažiavęs per visą megapolį iki pat centro, taip ir negavo jokio ženklo iš aukščiau. Keletą kartų jis apsuko ratą aplink vietą, kurioje stovėjo Didysis Bilis. Neužplūdus net menkiausioms emocijoms, patraukė ieškoti to, kurio garbei visą naktį virino apartamentus.

Haris vis svarstė, ar atpažins jį. Gal juos abu jungia nematomos kosminės jungtys. O gal praeitame gyvenime patirti neišdildomi įspūdžiai. Tatai kaip pražūti baisioje katastrofoje, būnant vienos šeimos nariais, ar panašiai.

„– Kodėl aš tai  darau ir kodėl man to reikia būtent dabar? Nes…“ Špicas sykį skaitė, kad maniakai, pagrobdami aukas, bando jas apsaugoti nuo išorinio pasaulio blogio. Pats blogiausias ligonis yra piktybiškai nenorintis pripažinti savo ligos žmogus, nors ir puikiai supranta, kad nepagydomai serga. Tokia buvo Hario realybė, kurios jis nenorėjo pripažinti.

Sumokėjęs už keturių valandų parkingą Haris patraukė pasibastyti po miesto centrą. Jis jautėsi įsitempęs nuo jį supančių žmonių gausos bei jų greito gyvenimo tempo, kuris pasireiškia kaip nuolatinis skubėjimas einant gatve ar užkliuvinėjimas pečiais neatsiprašant. Jis nusprendė stabdyti arklius, kol minia jo nepasiglemžė, antraip ji išsiurbtų visas idėjas ir primestų į galvą savųjų. Galbūt vieną dieną žmonės ir atsikvošės, supratę, jog tėra miesto vergai... Esantys tik saujelė iš dešimčių milijonų skruzdėlių, nuolat lipdančių ir didinančių šį keistą kūrinį, pavadinimu Miestas. Nematomas ryšys su šios ar kitos dimensijos objektais yra pats pavojingiausias individui, bandančiam susikurti sau nepriklausomą erdvę. Špicenbouveris prisėdo ramioje lauko kavinėje ir apžiūrinėjo meniu. Valgyti nesinorėjo dėl spurgos, rodos, užstrigusios skrandyje, tačiau pasistiprinti vis tiek reikėjo. Jis patraukė į šoną savo kėdę, kad išvengtų kaitrios saulės, kuri tuoj turėtų pasislėpti už dangoraižio. Nepakenčiamai žliaugiant prakaitui norėjosi ko nors vėsinančio. Holograminiame meniu jis palietė gaiviųjų nealkoholinių gėrimų skiltį ir prieš akis išdygo gėrimai, iš lėto besisukantys palei laikrodžio rodyklę ruletės principu. Pasirinkime buvo dvidešimt vienas gėrimas. Haris palietė mango skonio kokteilį. Išlindus gėrimo aprašymui Haris į jį nekreipė jokio dėmesio. Susidomėjimo nesukėlė ir kalorijų skaičius bei statistikos departamento triukai, įprastai paveikiantys smalsuolius Homo sapiens. Kiek padvejojęs, jis nusprendė užsisakyti mango skonio gėrimą. Jis tvirtai laikėsi nuomonės dėl sąmonės taršos mažinimo teorijos. Sistema stengiasi visais įmanomais būdais prigrūsti į žmonių galvas to, ko jiems realiame gyvenime net neprireiks. Tikriausiai kažkam labai patinka stebėti smalsias dvikojas žiurkes, įsivaizduojančias, jog viską žino, nes yra perskaitę daugiau už kitus. Ir šie dvikojai graužikai, sugėrę visą brukamą jiems šlamštą, vis vien kiekvieną naktį kaip knarkia, taip ir knarks, vienodai užknisančiai garsiai.

– Prašom, štai jūsų mango skonio kokteilis, – vyrišku roboto garsu per savo garsiakalbius pasakė humanoidas aptarnavimo robotas „Semis-9“. – Ar dar norėtumėte ko nors užsisakyti?

Špicas paniekinamai į jį žiūrėjo, kol „Semis-9“ dėjo gėrimą ant stalo su savo robo ranka, aptraukta oranžine dirbtine oda.

– Nieko. Norėčiau susimokėti.

– Devyni doleriai devyniasdešimt devyni centai.

Įdėjęs dešimtinę į „Semio-9“ kasą, jis net nelaukė grąžos. ‘’-Šiame mieste be vieno cento tikrai neprapulsi, ’’ – pagalvojo Haris.

– Ar norėtumėte paaukoti savo grąžą beglobių gyvūnėlių prieglaudai?

Prieš paliečiant „Taip“, Hariui šmėstelėjo mintis, ar šiais laikais dar kas nors augina naminius gyvūnėlius. Jo įsitikinimu, žmonija pasuko ne tuo keliu. Jam prieš daugelį metų studijuojant neurologiją visi tikėjosi proveržio genetikoje. Buvo normalu diskutuoti apie klonuotų dinozaurų galima grėsmę pasauliui ir ar etiška bus neandertaliečius laikyti zoologijos soduose. Pasklidus tokioms idėjoms, dauguma žmonių garsiai reiškėsi apie neandertaliečių tikslinę integraciją į šiuolaikinę visuomenę. Nemažai aktyvistų baiminosi jų nepritapimo ir agresijos protrūkių, tačiau praėjus trims dešimtmečiams akivaizdžiai matosi „puikus“ sistemos darbas. Nepamatysi gatvėse nei neandertaliečių, dėvinčių ankštus kostiumus ir skubančių į darbus, nei dinozaurų, apgyvendintų atokiose salose. Užtat kiekvieną dieną per televiziją išvysi rodomas pokalbių laidas, kuriose dažni svečiai yra mišrios poros. Vienas iš jų būna robotas su nepriekaištingai veikiančia operacine sistema, kuri leidžia būti it tikram žmogui. Žinoma, patys pikantiškiausi klausimai būna apie seksą. Kas gi daugiau ir terūpi „intelektualams“, sėdintiems kitapus ekranų ir rūkantiems naujausius sintetinius narkotikus bei verkšlenantiems dėl mažų bedarbio pašalpų. Pokalbių laidose moterys vis gyrėsi ilgai besitęsiančiomis naktimis, o vyrai – dėl niekad nepasakomo „šiandien man skauda galvą“ bei nesikapstymo po jų protus, kurių ir taip yra likę maži likučiai.

Įveikus trečdalį kokteilio, Hariui per visą kūną pasklido gaivinantis vėsumas. Viskas buvo nepriekaištinga, bet jį išmušė šaltas prakaitas ir pradėjo erzinti krūminio danties dilgčiojimas, kuris reikštis pradėjo po kiekvieno siurbtelėjimo. Haris vis neprisivertė nueiti pas milžiniškus pinigus plešiančius dantistus. Sykį užplombuotų dantyje esančią skylę ir daugiau nereikėtų kentėti to sumauto skausmo. Erzelynę, esančią Hario galvoje, nutraukė ausis pasiekusi jam nežinoma daina, atliekama akustine gitara gatvės muzikanto. Palikęs ant stalo iki galo neišgertą gėrimą, jis pakilo nuo plastmasinės kėdės ir nuėjo link garso šaltinio.

Paėjęs keliasdešimt metrų, jis pamatė prie drabužių parduotuvės ant žemės, matomai prieš porą minučių įsitaisiusį žmogystą, neprimenantį nei benamio, nei muzikanto. Špicenbouverį nuvylė charizmos neturintis, bebalsis gatvės dainorėlis, nepakliuvęs jokiems prodiuseriams į akiratį dėl talento stokos. Haris sumetė mintyse, kad pagrobimui jis yra netinkamas, nes iš savęs gatvės muzikantas nieko nespinduliuoja. Tačiau būsimas tironas gavo užuominą, kodėl atvyko į miestą.

Negaišdamas laiko, Haris grįžo į furgoną ir su tikslu ėmė važinėti gatvėmis bei skersgatviais. Centre jis nieko nerado. Jei kas ir grodavo gatvėje, tai tik pamaivos, šventai įsitikinusios, jog atėjus laikui taps muzikos karaliais. Haris labai norėjo tikrumo iš asmens, kuris išgyveno praeityje sudėtingus įvykius ir dabar juos perteikinėja muzikos formoje jį besiklausantiems žmonėms.

Taip pravažinėjęs porą gerų valandų, jis užsikniso nuo savo pačio išrankumo ir, užsirūkęs cigaretę, sustojo prie šaligatvio. Jis stebėjo palei upės pakrantę lėtai vaikštančius žmones, kurie rodos buvo tokie skirtingi. Poros, susikibusios už rankų, šnekučiavosi, juokėsi. O vienišiai liūdnai žiūrėjo į upės tekantį vandenį ir siuntė visam pasauliui žinią apie savo liūdesį bei skausmingą vienatvę. Tai galima buvo pajusti net per atstumą.

Saulei stipriai prišildžius furgono saloną, Špicas nutarė prasieiti, nes, pasak jo, ši diena visvien buvo niekam tikusi. Idėja įkalinti asmenį savo fermoje jam pasirodė erzinanti, it rakštis užpakalyje. Jeigu Špicas ir turėjo  jį saugantį angelą sargą, tai turbūt  niekad nebandė perskaityti jam siunčiamus ženklus. Akimirka jam toptelėjo, jog reikia mėgautis gyvenimu, o ne bastytis po miestą ieškant ką nors pagrobti ar į visas puses spinduliuoti savo neigiamą energiją.

Upėje kreksiančios laukinės antys Špicenbouverio nei kiek nežavėjo, kaip ir vietomis iš vandens iššokančios žuvys, bandydamos pagauti vabzdžius. Užtat, paėjęs gerą pusvalandį, jis atkreipė dėmesį į paruoštą griovimui seną negyvenamą, keturių aukštų daugiabutį, užkaltais langais. Apie tai skelbė lentelė, pritvirtinta ant metalinės sietinės tvoros. Jis apsidairė aplink, ar niekas nemato, ir perlipo per tvorą.

Apsivalęs dulkėtas kelnes, tiesiu taikiniu paskubomis nužingsniavo prie išspirtų daugiabučio durų. Harį labai sudomino, kas gi ten viduje. Na, tikrai ne aukso grynuoliai... Jis tiesiog dar sykį patvirtino teoriją, kad asmuo, generuojantis neigiamą energiją, pritraukia prie savęs neigiamą įvykių eigą. Atsidūręs kiek jam įdomesnėje aplinkoje, liko nusivylęs, nes jį pasitiko išmatų ir šlapimo tvaikas.

“- Žeme, čia Špicenbouveris. Džiugu pranešti, kad mes ne vieni. Gyvybės pėdsakai sėkmingai surasti. “ – Haris įsivaizdavo save vilkintį astronauto kostiumą ir stovintį Marse priešais slaptą ateivių miestą. Baigęs fantazuoti, jis, užlipęs į ketvirtą aukštą, išgirdo duslius balsus. Prie vieno iš butų durų dešinės pusės sienoje žiojėjo skylė, o aplink mėtėsi plytos. Smalsumo kirmėlė graužė jį iš vidaus, todėl Haris keturpėsčias įlindo vidun. Jeigu kas nors išklonuotų kardadantį tigrą, tai šis psichas pats pirmas stotų į eilę tarp norinčiųjų užeiti į jo narvą ir paglostyti. O gal susidraugautų? Žmogus yra smalsi būtybė. Ar niekur negirdėjai, šnekantis angliškai stipriu vokišku akcentu vyruk, kad smalsumas gali pražudyti? Haris tik spėjo pajusti stiprų smūgį į galvą bei išgirsti spengimą ausyse, kai vietos benamių lyderis Donovanas atjungė jį iš visų jėgų, voždamas su lenta per galvą.

-Ko šitam čia reikėjo? – paklausė Donovano bedantė draugužė, narkomanė, panaši į skeletą.

-Nežinau, kai atsibus, paklausim. Greičiau paduok laidus! Reikia surišti rankas ir kojas! Donovanas, greitai surišęs Špicenbouverį, aptikrino jo kišenes. Viską, ką rado vertingo, pasiėmė sau. Skiauterėtas benamis nuo galvos iki kojų, išmargintas tatuiruotėmis, pamiršo pasirūpinti savo smegenų vingių kokybe, nes nei kiek nedusidomėjo Hario bionine ranka ir aštuonis šimtus dolerių suklysdamas skaičiavo net keturis kartus.

-Stefani, tai bent pagyvensim! Galėsim kaifuoti visą savaitę! – išsišiepė Donis, neturintis priekinių dantų.

-Duokš pusę man! – suriko Stefani, vis dar būdama apsinešusi nuo heroino dozės.

-Atšok, moterie! Ką tu su jais darysi? Gal nusipirksi riešutų?

-Neįžeidinėk manęs! Turi kelis sveikus dantis ir jautiesi viršesnis? Nagi, duokš pusę, kol nesupykau! – stipriai švepluodama pasakė Stefani.

-Ir kas bus, kai supyksi? – prieblandoje vaipėsi Donovanas, prieš Stefani akis mojuodamas pinigais.

Po gerų penkiolikos minučių Haris atsipeikėjo klaikiai skaudančia galva ir išgirdo šauniąją porelę, tarpusavyje besivaidijančią dėl grobio. Pasimuistęs suprato, kad situacija nieko gero nežada. Iš gretimo kambario jis pamatė sklindančią silpną šviesą. Rankos buvo nevykusiai surištos, todėl, įdėjęs nedaug pastangų, jas gan greitai išvadavo. Ilgai negalvojęs, Haris aktyvavo bioninėje rankoje instaliuotą „MTL“ ir holograminiame ekranėlyje pasirodė: „Surasti du bangų šaltiniai / Aktyvuoti“.

-Tuoj aš jums parodysiu, šūdžiai... – Haris piktai suniurnėjo ir balsu pasiuntė komandą: – Likit ramiai savo vietose!

Špicenbouveris, išpainiojęs savo kojas iš laidų raizgalynės, atsistojo ir patikrino pakaušį, ant kurio pūpsojo didžiulis gumbas. Įėjęs į kambarį, kuriame stovėjo „užzombinta“, labai jau savito grožio šio miesto pora, Haris susirinko savo daiktus ir nusprendė padaryti dar vieną eksperimentą.

Nepyk, skiauterėtas nevykėli, bet kaip tu man, taip ir aš tau. O tu, gražuole, nukentėsi per jo kvailą galvą.

Pasipiktinęs, kad jį lengvai suvystė kaulėtų narkomanų porelė, Haris išsinešdino iš šios landynės, kuri, galbūt, galėjo virsti jo amžinojo poilsio vieta. Išmaniojoje programėlėje jis atidarė funkciją: „Agresija/Aktyvuoti“. Stovėdamas ant laiptų, nustatė agresiją veikti šimto procentų pajėgumu.

Praėjus kelioms sekundėms pasigirdo moteriškas žviegimas, lydimas vyriško balso laidomų keiksmažodžių. Duslūs garsai, primenantys stiprius smūgius, privertė net krūptelėti. Staiga viskas netikėtai greitai nutilo. Žvilgtelėjęs į bioninės rankos nustatymus holograminiame ekranėlyje, pamatė informaciją: „Signalai prarasti“. Pabandęs vėl nuskenuoti, gavo atsakymą: „Signalų nerasta“.

Jis dvejojo, ar verta grįžti atgal, tačiau, vedamas mokslinio smalsumo, luktelėjo gerą minutę ir, įsitempęs mažais atsargiais žingsniais, vėl užkopė iki ketvirtojo aukšto. Šį kartą įdėmiai apsižvalgė prieš lįsdamas pro angą. Stovėdamas koridoriuje, jis išvydo tą pačią blausią šviesą, kurią skleidė ne daugiau kaip penkių vatų lemputė. Elektros maitinimo šaltinis buvo vogtas akumuliatorius. Matyt, Donovanas čia jau buvo senokai įsirengęs ir pergyveno, kur reikės dingti, kai pastatas bus nugriautas. Tikriausiai jų gerieji angelai pasiuntė Špicą, bet, būdami visiškai beviltiški, narkomanai negebėjo išnaudoti pasitaikiusios progos.

Jis su didžiausia nuostaba žvelgė į anoreksikės Stefani lavoną, kuris gulėjo nugara ant žemės. Donovano kumštis buvo kiauriai pravėręs jos kūną ties saulės rezginiu. Kaip ji galėjo nusukti jam sprandą į kitą pusę? Haris, bandydamas sumodeliuoti įvykių eigą ir teoriškai mąstant, spėliojo, kad Donis, gavęs signalą, smūgiavo pirmas ir, negalėjęs ištraukti kumščio iš jos krūtinės lastos, užgriuvo ant Stefani. O pastaroji, kad ir dar būdama leisgyvė, bet veikdama MTL, turėjo neįprastai daug jėgos, tad nusuko jam sprandą, tiesiogine to žodžio prasme.

Galima kelti ir kitokią versiją: kai Donovano kumštis perverinėjo Stefani sudžiuvusį kūną, ji jau buvo abiejomis rankomis sugriebusi mylimojo galvą ir savo mirties akimirką atliko šį paskutinį pasispardymą. Ši brutalybė viršijo visus jo lūkesčius.

Po pabėgimo iš Natano slaptos laboratorijos Špicenbouveris dar nebuvo bandęs „MTL“ galimybių agresijos atžvilgiu. Iš jaudulio spurdančia širdimi Haris paliko šį atsitiktinį bandymų paligoną. Paskubomis nešdamas savo seną subinę link furgono, planavo niekšybes, kurios turėtų pasitarnauti būtent jam, teisėtam šio pasaulio valdovui.

Haris, stabtelėjęs, prisidegė cigaretę ir pagalvojo, kad Cezariui reikėjo milžiniškos armijos, kad galėtų palaikyti tvarką savo imperijoje, o jam tereikia turėti visai nedaug elektroninės įrangos. Haris ėjo iš proto, mąstydamas, ką jis gali išdarinėti su visomis bukagalvėmis avimis, vaikštančiomis ant dviejų kojų. Užvedęs furgono variklį, jis prisiminė turįs boksininko smegenų dažnį, kurį pavadino pinigų maišu. Panaršęs internete, pamatė, kad jo kova vyks miesto pramogų arenoje sekantį savaitgalį, bet didžiam jo nusivylimui bilietai jau buvo seniausiai išparduoti.

Špicas giliai nenusiminė, žinodamas, jog egzistuoja juodoji bilietų perpardavinėjimų rinka. Nieko baisaus... Būsimasis pasaulio valdovas tik nori pasismaginti su žmonių likimais, juk kas čia tokio... Haris iškėlė sau tikslą, kad reikia įsigyti bilietą netoliau nei penkiasdešimt metrų nuo ringo. Šlamantys, šlamantys ir linksmybės sukosi jo galvoje. Nutilus šiai minčiai, ji grįžo į jo galvą vėl ir vėl.

Interneto naršyklėje jis parašė: „Bilietai į Plieninio Platono kovą“. Visagalis virtualus pasaulis išmetė virš aštuoniasdešimt milijonų variantų, kur yra paminėti žodžiai: bilietai ir Plieninis Platonas. Pusvalandis prabėgo lyg penkios minutės, ieškant norimo varianto. Vėliau darėsi vis painiau rasti informacijos apie perparduodamus bilietus. Nusprendęs daugiau negaišti laiko, Haris užėjo į oficialų „Plieninio Platono“ puslapį ir jame esančiame forume parašė žinutę, pasivadinęs slapyvardžiu „Plieninis Haris“.

<<Ieškau, kas galėtų perparduoti bilietus į kitą kovą. Pageidauju vietos pačiame priekyje. >>

Ko jau ko, bet bilietų perpardavinėtojai turėtų kone budėjimo režimu stebėti šį tinklalapį dėl tokių paskutinės minutės pirkėjų kaip Haris. Jis neklydo ir galima sakyti, kad tikrai neprašovė pro šalį, nes neužilgo atrašė asmuo, pasivadinęs slapyvardžiu „Šeimininkas“:

<<Brol, nežinau, ar įmanoma. Tau reikia būtent šiuo momentu? Oficialiai pačiose pirmose eilėse bilietai buvo parduoti po dvidešimt tūkstančių. Jeigu tavo kišenėse yra šlamančių, siūlyk kainą. >>

<<Šeimininkas: Per daug akių, parašyk privačią žinutę. >>

Haris parašė privačią žinutę dėl susitikimo vietos ir laiko. „Šeimininkas“ atrašė, kad jo reikia ieškoti klube „Trumpas sujungimas“ šį vakarą vienuoliktą ir, priėjus prie barmeno, pasiklausti, kur galėtų rasti „Šeimininką“. Per dar keletą žinučių jie sėkmingai susitarė. Laikrodis rodė tik pusę septynių, tad reikėjo kažkur prastumti laiką. Nepriklausomai nuo situacijos, gumbas ant Hario galvos tvinkčiojo savąjį ritmą. Apčiuopęs sužalojimą jis suprato, kad mušėjo būta stipraus. Špicas apžiūrėjo organinę ranką ir daugybėje vietų pamatė smulkius subraižymus. Gerai, kad nė iš vieno nebėgo kraujas. Špicas nejaučia baimės mirti, bet prisibijo visų tų ligų, kurias platina narkomanai. Kas jiems darbo, vis vien jaučia savo, kaip nevykėlių, baigtį ir, nemąstydami apie bent jau laikiną pristabdymą ar dozių mažinimą, krenta mirčiai į nasrus. Tik vienetai yra sąmoningai suvokę apie savanoriškai metai iš metų vykdytą savidestrukciją.

Haris užvedė variklį ir nusprendė nuvykti į Vėjo Gaivumos gatvę, kad galėtų atsipūsti keletą valandų. Pakeliui sustojo prie pirmos pasitaikiusios vaistinės nusipirkti nereceptinių vaistų, pleistriukų bei dezinfekcinio skysčio. Užsukęs į vaistinę Haris, iš pirmo žvilgsnio skirtą paprastiems mirtingiesiems, mintyse išpeikė šiuolaikinę klientų aptarnavimo sistemą. Darbdaviai, užuot nusamdę žmogų, nusiperka robotą ir pastato jį už prekystalio. Su tokiu nei pasitarsi, nei gausi kokybišką konsultaciją. Be to, Hario atveju, neužvaldysi sąmonės. Koks dar čia gali būti mėgavimasis gyvenimu, kai visame mieste esi apsuptas veikiančių dirbtinių pagalbininkų, net nesuprantančių aplinkui esančios organinės gyvasties esmės. Nusipirkęs tik dezinfekcinio skysčio leistiną normą vienam asmeniui, jis paskubomis išėjo lauk, nenorėdamas dar labiau susigadinti nuotaikos.

Haris, maitindamas vėžines ląsteles savo plaučiuose, lėtai išpūtinėjo cigaretės dūmus. Jis bandė išspausti kokį nors palankų sumanymą iš pasąmonės gelmių ir še tau! Seniau į eterį paleista mintis pritraukė visą įvykių eigą. Anapus kelio stūkstančiose kapinėse, kaip jis pats buvo įtikėjęs, jo silpnos akys užmatė būtent tai, ko jam reikėjo. Perėjęs per kelią ir atsidūręs šalia įėjimo į organinių dvikojų amžinąją poilsiavietę, keletą minučių vogčiomis stebėjo vietinio narkotikų prekeivio įprastą darbo dieną. Stebėtina, kaip per tokį trumpą laiko tarpą jis aptarnavo keturis klientus. Matyt, tai yra vienas iš tokių prekeivių, kurie parašo socialiniuose tinkluose, kad bus ne ilgiau nei valandą konkrečioje vietoje. Taip vyksta efektyvesnė prekyba. Priedo dar ir yra žymiai saugiau, nei visą dieną stoviniuoti po tiltu, bijant policijos.

Haris nusprendė apšvarinti narkotikų prekeivį. Jis, pagavęs savo naujos aukos smegenų dažnį, aktyvavo „MTL“ ir liepė eiti paskui save už kriptos, neleisiančios jų pamatyti pašalinėms akims. Vos už kelių minučių Haris, pasiėmęs tuziną sintetinių narkotikų dozių, skirtų savo „skausmui numalšinti“, įsakė prekeiviui įlipti į netoliese esančio medžio viršūnę ir mėgdžioti visus paukščių skleidžiamus garsus, kuriuos tik išgirs. Tuo tarpu Špicenbouveris, pakilia nuotaika besimėgaudamas šiuo pokštu, žingsniavo takeliu į kapinių gilumą, išmargintą įvairiausių dydžių bei formų kryžiais ir didybės maniją išduodančiais paminklais.

Keisti tie žmonės... Vietoje realių darbų, kuriuos galėtų nuveikti visuomenės labui, jie išleidžia protu nesuvokiamas pinigų sumas savo įsiamžinimui po mirties. Asmenys, nugyvenę moralų ir dorą gyvenimą, kaip taisyklė, yra pamirštami praėjus vos keleriems metams po jų išėjimo anapilin. Visiškai atvirkščiai yra su nedorėliais, kurpiančiais kekšiškas intrigas bei kenkiančiais visiems aplinkui, kiek tik leidžia jų jėgos. Nė kiek nesikuklindami, dar patiems esant gyviems, jie užsisako sau paminklą ar statulą lig dramblio dydžio. Įdomu, ką jie patys mąsto apie tai? Ar tai, kad Dievas teikia pirmenybę eilėje į dangų tiems, kurie daugiausiai sugeneravo šlamančių? Ar statulos dydis padės išsrėbti mėšlą, kurį per gyvenimą jie yra pridirbę?

Haris sustojo apžiūrėti kone keturių metrų aukščio, kostiumą dėvinčio, su cilindru ant galvos ir į tolį žvelgiančio turtuolio juodojo marmuro statulą.

– Kur tu žvelgi? – mintyse svarstė Špicenbauveris. – Gal į savo juodus darbelius, kurių yra tiek daug pridirbta, kad net horizonte nematyti jų pabaigos? Tikiesi nuodėmių išpirkimo, nepaisant visko? Na, juk pats žinai, kiek tavo dėka po velėna atgulė visiškai niekuo dėtų žmonių... Kiek gyvenime savais tikslais išnaudojai asmenų ir atsikratei jais, lyg niekur nieko?

Užsikabinęs už šio erzelio, Haris priėjo arčiau, kad galėtų paskaityti, kas amžiams yra iškalta ant atminimo lentelės: „Viskas nublanksta prieš tavo kilnią širdį. “

Statula nukaldinta už mažiausiai keletą milijonų, o tokie banalūs žodžiai yra skirti jam atminti. Įvedęs paieškos programoje vardą ir pavardę, surado tai, ko ir tikėjosi. Prieš gerus penkiasdešimt metų anapilin iškeliavęs, bet tikrai ne į dausas, šis veikėjas, kaip rašoma internete, savuoju laiku buvo vienas geriausių bankininkų šalyje ir puikus miesto politikas. Sykį jis ėjo miesto vicemero pareigas. Politinė karjera gal ir būtų buvusi sėkminga, jei ne iškelta baudžiamoji byla dėl praeityje įvykdytų sukčiavimo atvejų. Kaip vėliau paaiškėjo, „doruolis“ taip ir neatgavo savo prarastos garbės, nors ir buvo išteisintas.

– Kur gi ne, – perskaitęs nusijuokė Haris, – kai ant teisėjų stalo atsigula prigrūsti pinigų lagaminėliai, tai ir patį šėtoną galėtų išteisinti.

Dar kiek paskaitęs, Haris sužinojo, kad šio sąžinės skaistuolio anūkas yra pavarde Braideris ir prieš dešimtmetį užėmė miesto mero pareigas. Praeituose rinkimuose nežymiai nusileido dabartiniam merui ir, kaip jo asmeniniame tinklalapyje skelbė informacija, dar sykį ketina kelti savo kandidatūrą.

– Aa... Tai vadinasi, visi tokie velniai iš kartos į kartą klesti eilinių žmonių sąskaita. Atrodo, kad erkė nudvėsė, tačiau aukos kūne paliko jau įsisiurbusį palikuonį, kuris savo ruožtu pasielgs taip pat, – burbėdamas sau po nosimi pasakė Špicenbauveris, kurio kūną kiauriai persmelkė pykčio ir pasišlykštėjimo banga.

– Žinai ką... Gal ir gerai, kad žvelgi į tolį, – garsiai tarė jis, barstydamas narkotikus statulai po kojomis, – galėsi regėti, kaip tavo palikuonis nudvės, prisidirbęs iki ausų.

Išbarstęs paskutinį kvaišalų maišelį, Haris piktai nužvelgė atminimo lentelę ir riebiai ant jos nusispjovė. Grįžęs atgal ant takelio, jis tęsė savo pasivaikščiojimą. Pomirtinis marazmas... Niekad nesibaigs, kaip ir noras bet kokia kaina dominuoti. Troškimas valdyti imperijas ir engti kitus pasiteisina tik iškrypėlių galvose. Jeigu žmogus buvo sukurtas ne evoliucijos, o aukštesniojo proto, tai visų mūsų laukia nesuskaičiuojami tūkstančių tūkstančiai egzaminų, apeliuojančių į moralę, sąžinės balsą bei visuotinį supratimą ir geraširdystę vieni kitiems.

Haris atsitokėjo, išgirdęs iš baimės kone žviegiantį narkotikų pardavėją, matyt, buvimas sparnuočių draugu jam nepatiko. Niekis, vėliau, atsigavęs po „MTL“ veikimo, galės savo draugams pasakoti apie pardavinėjamos produkcijos sukeliamus nežabotus pojūčius. Šis monospektaklis Špico nė kiek nesujaudino, todėl, besimėgaudamas grynu oru ir ant galvos nebetvinkčiojančiu gumbu, jis žingsniavo toliau. Staiga jo ausis pasiekė tai, kas suvirpino jo širdies gilumoje pasislėpusius žmogiškus jausmus.

– Tas balsas... Taip... Aš jį suradau, – nudžiugo Haris, skubėdamas link išgirsto garso šaltinio. Spartūs žingsniai jį atnešė prie ant suoliuko sėdinčio gatvės muzikanto, kuris grojo akustine gitara ir dainavo. „Ką čia veikia šis žilas, ilgaplaukis, barzdotas senukas? “ – mintyse pagalvojo Haris. Priėjęs arčiau, jis pradėjo apžiūrinėti muzikantą. Kaip mediatoriumi jis braukė per stygas, kaip jo pirštai užspausdavo vis kitus akordus, kaip jo balso stygos virpino orą ir sugebėjo sukelti jausmų audras besiklausantiems žmonėms... Dainos skleidžiama hipnozė buvo lyg šiluma, apgaubianti kiekvieno šalia stovinčio žmogaus aurą. Gyvenimo prasmės pliūpsniai sklido taip stipriai, rodos, įsiskverbs į kūną ir tuoj sulauksi taip ilgai lauktos sielos paguodos.

„— Amžinasis atilsis atėjo, tad niekur neskubėk. Atsipūsk ir, pagavęs įkvėpimą gyventi, nesigręžiodamas atgalios, judėk toliau. Tikslai pasidarys patys, o įvykių eiga bus sumodeliuota tik tau... Vieninteliam paklydėliui šioje visatoje... “ — filosofavo Špicenbauveris.


Sudilusi sena odinė striukė, sunešioti džinsai ir subraižyti kaubojiški batai tobulai derėjo prie bendro muzikanto įvaizdžio. Užbaigęs dainą, jis padarė nedidelę pertraukėlę, kurios metu atsigėrė vandens iš plastmasinio buteliuko. Nekreipdamas į nieką dėmesio, muzikantas užgrojo pirmus akordus kūrinio, kurį likimas užprogramavo jį sukurti dar prieš daugelį metų. Žili plaukai dengė visą jo veidą, dėl to Haris negalėjo įžiūrėti jokių bruožų. Paslapties šydas gaubė nebylią jo aurą. Hariui besiklausant šio sodraus, žemo balso, nesijautė jokio brutalumo ar negatyvo. Negailestingo miesto džiunglių atlikėjas užgrojo savos kūrybos kūrinį. Ne paslaptis, kad muzikinį pasaulį skandina pinigų darymo karuselė, tačiau kai daina turi savo dvasią ir ją atlieka muzikantas, turintis talentą, besiklausant jauti galingą energiją, atrodytų, naikinančią visus menkaverčius, netalentingus, prodiuserių prakištus dainorėlius ir jų atliekamus beprasmius bei dvasiniu požiūriu besvorius kūrinius, kurie nedaro tavajai sielai jokios teigiamos įtakos. Kaip tuštuma negali būti kažkuo, taip ir beprasmė muzika, neturinti jokios išliekamosios vertės, negali išgydyti klausytojo sielos žaizdų. Tik energetiškai stiprūs kūriniai geba pakelti klausytojo teigiamas vibracijas ar padėti sustyguoti paklydusius jausmus. Špicenbauveris dabar išgyveno tikrą pakylėjimą, tarytum oras aplink vibravo ir saulė šypsojosi tik jam. Atrodė, kad kvaištelėjęs senis tuoj juoksis bepročio balsu, taip išreikšdamas laimės pojūtį. Taip... Pirmoji nuosava auka... Tai jam Haris, nesudėdamas bluosto, per naktį virino kalėjimo kamerą. Skirtingai nei Natanui, kuriam nerūpėjo pagrobtųjų likimai ir galimybė susitapatinti su kaliniais, bandant įsivaizduoti jų patiriamus išgyvenimus, Hariui labiausiai rūpėjo bent maža dalele pajusti savo aukos kančias. Špicas iki šiol su skausmu atsimena, kaip ta sena kalė Magdė vaikystėje ištisas dienas, laikydama tamsiame rūsyje, jį menkino ir žemino. Tik kartkartėmis atnešdavo pavalgyti keletą šaukštų šaltos košės ir atsigerti stiklinę pieno. Ji šaukdavo ant mažylio, kad jo siela yra nuodėminga ir išvaryti blogį iš kūno galima tik badaujant tamsoje. Atseit, įveikęs tamsą pats spinduliuosi šviesą ir, pasipriešinęs sunkumams, to net nežinodamas, savo vidiniu gėriu išvalysi tave supančią aplinką ir aplinkinius asmenis. Gaila, kad ji buvo tokia nukvakusi senė. Haris vis dar niekaip nesuvokia, kaip tėvai negalėjo suprasti, kad mieloji kaimynė Magdė sirgo stipria beprotybės forma. Grasindama mažylį supjaustyti į gabalus, ji išgavo iš jo amžinąjį tylėjimą apie daromą žalą jam, būsimam neurologijos genijui, sukursiančiam išradimą, gebėsiantį žmones paversti gyvomis daržovėmis. Per daugelį metų sugeneruota baimė pritraukė į jo gyvenimą satanistą ir iškrypėlį maniaką Nataną Artrotą. Įdomu, ar anapusinėse dimensijose juos siejo stiprus ryšys? Galbūt likimas jam pasiuntė turėti tokią auklę kaip Magdė... Ar griežtas auklėjimas galėjo nulemti troškimą gyventi dėl noro patirti vis labiau sukrečiančius įspūdžius, kaip narkomanai, kurie trokšta vis stipresnių dozių? Kokia įvykių eiga paskatino susiformuoti iškrypėlišką ar maniakišką charakterį? Ar dėl visko yra kalti genai, perduodantys visą, nuo akmens amžiaus sukauptą, brutalių kariavimų patirtį? Jei taip, tai labai mažam procentui žmonių nepriekaištingai atsikartoja brutalioji genetinė atmintis, kuri taip ir neišsitrina per amžius.

Suskambus paskutiniams kūrinio akordams, muzikantas padėjo gitarą šalia savęs ant suoliuko, taip sukeldamas Hariui lengvą išgąstį, lydimą dar didesnio susidomėjimo. Ranka nubraukęs ant veido užkritusius žilus plaukus atgal, muzikantas parodė savo baltas, nuo gimimo aklojo žmogaus akis. Jis nežymiai pakreipė galvą į kairę pusę, sukoncentruodamas savo klausą, ir tarė:

— Jūs įdomiai kvepiate.

— Aš? — nustebęs išlemeno Haris.

— Taip. Prieš keletą valandų jūs labai stipriai bijojote?

— Kaip galima užuosti baimę?

— Taip pat lengvai, kaip ir pyktį, kuris atsirado jumyse vėliau. Ar buvo nutikę kažkas negero?

— Aš labai stebiuosi jumis, pone. Įprastai žmonės sugeba užuosti tik juos supančios aplinkos kvapus.

— Neretais atvejais žmonės sugeba panikuodami stačia galva nušokti žemyn nuo uolos, taip ir nepabandę surasti priešnuodžio prieš juos gniuždantį veiksnį, — išsišiepęs plačia šypsena pasakė muzikantas ir vėl, momentaliai surimtėjęs, sukaupė dėmesį į Harį.

— Ar seniai jūs taip?

— Ką? Groju?

— Grojate ir na... nematote.

— Groti pradėjau maždaug šešerių metų, kai užuodžiau nuo gitaros dvelkiančią meilę man.

— Meilę...

— Aš gimiau jau nematydamas pasaulio. Galiu paklausti?

— Klauskite.

— Kodėl tu taip manimi susidomėjai?

— Nes... — Haris pasijuto įspraustas į kampą, kone bejėgis. Šį sykį svarstyklės nusviro ne į jo pusę.

— Aš... — Harį persmelkė baimės banga, kiaurai perėjusi per visą kūną, nes betariant žodį muzikantas pakėlė akis į jį, lyg gerai regintis žmogus, ir tarė:

— Jeigu tu ir toliau taip elgsies... ši žemė tave išvems, kaip išvėmė ir milijonus kitų... tokių kaip tu…

Žemei, tarytum išslydus iš po kojų ir besijaučiant silpnam, it ką tik gimusiam kačiukui, Špicenbauveris pabandė, naudodamas „MTL“, sugauti jo smegenų dažnį, bet to nepadarius kartojo dar tuziną kartų. Nustebęs tokio netikėtumo, padarė prielaidą, jog tai yra ne kas kita, kaip atsitiktinis vienetinis atvejis, kuris niekad dar nebuvo pasitaikęs.

— Tu dar gali pagyti. Visi mes gimėme su galimybe patys save išgydyti, — tai pasakęs aklasis muzikantas vėl paėmė gitarą į rankas ir pradėjo brazdinti tylia ir be galo liūdna melodija. Iš jo burnos sklido tekstas, giliai įžeidęs Hario savimeilę bei privertęs jį nešdintis iš kapinių, jaučiant nežinia iš kur užplūdusį gėdos jausmą, į kurį vis labiau smelkėsi stiprėjantis pažeminimo pojūtis:

Žemė tave išvems!

Saulė tau nebešvies!

Paukščiai daugiau nebečiulbės!

Viskas tik dėl tavo pasirinktos!

Pasirinktos!

Purvinos lemties!!!

Purvinos lemties!!! — dainavo muzikantas.

Tuo tarpu sumišęs ir visas išpiltas prakaito Špicas paskubomis ėjo gatve, stengdamasis girdėti tik miesto triukšmą. Per šitiek nugyventų gyvenimo metų jis pirmą sykį jautėsi taip galingai sutryptas. Prisiminimai apie senę sadistę Magdę norom nenorom, vienas po kito, lindo lauk iš jo atminties užkaborių:

„— Tu esi negeras, niekam tikęs vaikas! Atkišk rankas į priekį. Nedrebink pirštų! — užrėkė ant jo Magdė ir iš visų jėgų vožė su liniuote per nagus. — Skaudėjo?

— Taip, — kūkčiodamas atsakė mažasis Haris.

Tai išgirdusi, Magdė dar sykį užvožė per nagus ir paklausė:

— Skaudėjo?

Mažius suprato, kad ne taip turi atsakyti, ir, perpratęs žaidimo taisykles, drebančiu balsu išlemeno:

— Ne.

Senė vėl vožė jam iš visų jėgų.

— Skaudėjo?

— Ne, teta Magde, neskaudėjo.

Senė išsišiepė ir pradėjo žiūrėti tiesiai jam į akis.

— Ar tikrai neskaudėjo?

— Tikrai neskaudėjo, teta Magde, — sukaupęs visą drąsą, laukdamas dar vieno smūgio, pasakė vaikis.

— Hari, tu būsi puikus žmogus. Jau dabar gebi atlaikyti priešų ugnį. Šiais laikais mažai kas sugeba ištverti sunkumus, o tu laikaisi puikiai. Tautai reikia stiprių žmonių. Antraip mūsų visų lauks prapultis. “

Špicenbauveris, negalėdamas daugiau pakelti jį užklupusių prisiminimų, norėjo dabar pat sustoti ir gerai išsirėkti, daužydamas kumščiais į pastato sieną, tačiau blaivus protas liepė laikytis iš paskutiniųjų ir nukreipti savo mintis kitur. Išsitraukęs cigaretę, Haris ją prisidegė ir, nugara atsirėmęs į pastato sieną, nuslinko žemyn. Jis sėdėjo ant šaligatvio ir rūkė, žiūrėdamas į tolį bereikšmiu žvilgsniu.