Ištrūkti iš tamsos. 20 Skyrius

20 Skyrius

– Labai gražiai sustojote. Išeis puiki nuotrauka. Truputį palaukite… – pasakė fotografas ir nuėjo prie kiek iš konteksto iškrentančio Džonsono, kuriam jau prasidėjo lengvos depresijos požymiai dėl prarastos vietos partijos reitingų sąraše, ir dabar, darant pagrindinę partijos nuotrauką, skirtą rinkėjams, pirmą sykį per dvidešimt metų jis stovi antroje eilėje. Pats pirmas viduryje buvo Klimzis, iš kairės – naujoji miesto superžvaigždė Džeikas, o iš dešinės – Viliamsas.


„Jis teturi vieną tikrą koją… Kas išvis jį atitempė į šią partiją… Žmogų, kuris atsisakė tikros odos ir pirmą sykį žmonijos istorijoje užsitempė ant galvos sintetinę odą su įmontuotais saulės mikrokolektoriais, kad galėtų krauti savo sumautą elektroniką. Tik visiškas asilas galėtų iškrėsti tokią nesąmonę pats sau“, – plūdosi mintyse Džonsonas.


Jis buvo labai stipriai įsižeidęs ir jautėsi taip pažemintas, jog jam kilo idėja išeiti pas konkurentus, tačiau jis drąsino ir įtikinėjo save, kad stovi silpnapročių apsuptyje. Ko gero, jam bloga nuotaika dar ilgai neišsisklaidys.


Džonsonas, žvilgtelėjęs dešinėn, išvydo Braiderį nutįsusiu, lyg arklio, veidu. Regis, Klimzis sugriovė ir šio pasipūtėlio planus.


– Jūs blogai šypsotės, pone, – tarė senas barzdotas fotografas, vilkintis klaikų rudos spalvos megztinį paaukštintu kaklu, – šypsokitės mielai, kaip tai daro jūsų kolegos priekyje. Šypsena turi būti kuo natūralesnė. Atsipalaiduokite, tik nerodykite dantenų. Darykite taip, kaip aš. Besišypsant turi matytis tik dantys!


Džonsonui darant, kaip liepta, iš fotografo sulaukė pagyrimo:


– O, teisingai! Taip atrodote natūraliau ir matosi mažiau raukšlių aplink akis. Gerai, stovėkite ramiai ir nejudėkite. Nuostabu! Rytoj bus nuotraukos.


– Dėkui už paslaugas, mūsų buhalterė perves jums pinigus, – pasakė Klimzis fotografui, skubiai besikraunančiam savo aparatūrą į dėklus.


Jei ne bioenergetinė apsauga, suteikta iš Čerlio, tai Džeikas būtų prakeiktas šimtus kartų iš už nugaros stovėjusių Braiderio ir Džonsono.


– Prašau jūsų, čia susirinkusiųjų, susėsti į savo vietas. Norėčiau pakviesti į mūsų partijos tribūną politikoje visiškai naują veidą. Jis yra „Tiesos kelio“ kandidatas į miesto merus. Prašau šiltai sutikti Džeiką Vinfyldą.


Klimzis plačiai išsišiepė, pristatydamas galbūt būsimąjį miesto merą.


Džeikui einant link tribūnos, jį sveikino beveik pusšimtis visiškai dirbtinių šypsenų, už kurių slypėjo pavydas, blogi palinkėjimai, norėjimas bet kokia kaina pakenkti bei siunčiami vos ne prakeiksmai. Dičkis palaukė, kol visi nustos ploti, ir, prisistatęs, padėkojo susirinkusiems, kaip buvo žiūrėjęs mokomojoje vaizdinėje medžiagoje. Jis visus nustebino neatsinešęs jokios parašytos išankstinės kalbos, dėl to pradėjo pergyventi net pats Klimzis, tačiau viskas įvyko savaime. Charizmatiškajam Džeikui tik pravėrus burną ir pasakius pirmąjį sakinį, partijos vadovas suprato, jog atrado tikrą, dar nenušlifuotą deimantą. Tuo tarpu politikos naujokas, nesikuklindamas, rėžė, kaip pirmam kartui, per daug tobulą kalbą.

– Kaip buvęs policijos detektyvas iš savo patirties galiu pasakyti, kad mane maloniai nustebino, perskaitęs apie jūsų bendradarbiavimą su antrąja policijos nuovada.

Džeikas puikiai žinojo, kas per gyvačių irštva yra antroji policijos nuovada, bet darė tai, ką buvo suplanavęs, ir vaidino nė nebandantį nieko suuosti apie realią situaciją:

– Man kilo idėja, kaip dar labiau suartinti visuomenę su teisėtvarka. Aš siūlau iškelti iniciatyvą, išmokant solidžias vienkartines premijas žmonėms, kurie policijai suteiktų vertingą informaciją apie bet kokią nusikaltėlių neleistiną veiklą. Kuo naudingesnė būtų informacija, tuo premijos dydis būtų didesnis.

Viliamsas tai išgirdęs susinervino ir perbraukė delnu sau per plaukus. Jis susimąstė:

„Jeigu visiems piliečiams apsimokės skųsti, tai kaip jo paties ir antros nuovados korumpuotų farų sukurta struktūra galės veikti gatvėse? Viskas momentaliai pastrigs… Pardavinėjant narkotikus bus patiriami milžiniški nuostoliai. Jis pavojingas, be galo pavojingas. Tikiuosi, jo fantazijos čia ir baigsis. “

– Siūlyčiau taip pat į mokyklų programas įtraukti privalomą kassavaitinę pamoką apie narkotinių medžiagų žalą organizmui. Norėčiau paliesti vieną opią problemą, kuri liečia mūsų visuomenę. Tai kalėjimas, esantis rytiniame megapolio pakraštyje. Kaip ir visi kiti mūsų šalyje esantys kalėjimai, jis yra perpildytas. Vargu ar išspręstume padėtį, pastatydami dar didesnį. Jeigu pavyktų tai padaryti, esmės tai nepakeistų. Žvelgiant mano akimis, problema yra ta, kad daugiau nei pusė kalinių, atlikę savo bausmę, grįžta atgal į įkalinimo įstaigą, padarę tokį patį arba sunkesnio pobūdžio nusikaltimą. Kiek panagrinėjau jų užimtumo programas ir susidomėjusių jomis skaičių – statistika yra liūdna. Siūlomi papildomos veiklos modeliai yra labai stipriai atgyvenę bei siauro profilio. Manau, kad programos yra sukuriamos neatsižvelgiant į realią situaciją, todėl stebimasi, kodėl yra mažai susidomėjusių. Protingiau būtų, jei pirmiau galėtų apklausti nuteistuosius ir pateikti surinktus duomenis departamento darbuotojams. Išanalizavus informaciją būtų paprasčiau nuspręsti, ar verta imtis įgyvendinti projektą, kuris apklausų metu buvo populiariausias nuteistųjų tarpe. Taip sutaupytume miesto biudžetą, nešvaistant pinigų į kairę ar dešinę.

„– Šūdžiau! – mintyse susikeikė Viliamsas. – Kaip kitaip tu užkalsi lengvus pinigus, jei nešvaistysi miesto pinigų į kairę ar dešinę, remdamas savų žmonių kuriamus fiktyvius projektus! “

Džeikui pabaigus sakyti savo pirmąją politinę kalbą, jam vėl visi plojo sukandę dantis, o Džonsonas, piktai dėbtelėjęs į Klimzį, su lig kiekvienu plojimu vis labiau troško sugrūsti jį į pramoninį medienos smulkintuvą:

„– Oi, sukriošęs seni, tu turi didžiulę bėdą... Laimėti, tai jis laimės rinkimus, bet kaip tu suderinsi su juo nelegalius pinigų plovimus. “

– Žinai, sūnau, geresnio naujoko, sakant pirmąsias savo kalbas politikoje, man dar nėra tekę matyti. Tu nė sykio neužsikirtai kalbėdamas. Po šimts, tu tai darei be jokio popiergalio ir rankomis gestikuliavai tiek, kiek reikia ir kada reikia. Aš tuos nevėkšlas, – Klimzis parodė ranka į jau besisėdančius politikus, – mokiau kiekvieną individualiai, o jie vis susimauna, nes turi begalybę trūkumų. Tu tik būk su mumis, ir mes toli nueisim.

Iš didžio susižavėjimo senis Klimzis nenorėjo paleisti Džeiko rankos.

Po mažojo triumfo dičkis prisėdo į partijos lyderiams skirtas vietas ir privalomai išklausė penkias be galo nuobodžias kalbas. Jos tebuvo nieko daugiau kaip tik niekam tikę tuščiažodžiavimai. Pagaliau pasibaigus aukščiausio rango melagių varžytuvėms pavadinimu „Meluoju nemirksėdamas ir niekada neraudonuodamas“, Džeikas, kaip tik įmanydamas mandagiau, atsisveikino su visais ir nėrė iš partijos būstinės lauk. Atsilaisvinęs kaklaraištį, sėdo į automobilį ir grįžo atgal į kavinę pas Rebeką.


– Na, klok viską apie susitikimą.

– Jie yra nepataisomi ligoniai, svajojantys apie nuolatinį, neužsikertantį melą, skriejantį iš jų burnų tiesiai klausytojams į ausis. Įdomu, kaip jie elgiasi šeimose?

– Kaip danguje, taip ir žemėje, – nusijuokusi tarė Rebeka.

– Vargšės, pasmerktos jų žmonos... Aš visada galvojau, kad politika yra prostitucijos vyresnioji sesuo ar atvirkščiai... Nėra labai didelio skirtumo, tiesa? – tarė dičkis ir gurkštelėjo tonizuojančio gėrimo.

– Bjauri tiesa... – Rebeka trumpam susimąstė ir, užvertusi galvą į viršų, tarė, – net ir po milijonų metų nemanau, kad įvyks rimtesnių pokyčių, nes jie sėkmingai tempia šią planetą bet kur, tik ne į geresnę ateitį.

– Labai taikliai pasakyta.

– Beje, šiandien laikysies dietos ar žvilgtelėsi į meniu?


Džeikas nusišypsojo ir nepasimetęs sukurpė šio vakaro planą.


– Gal ir būtų ne pro šalį pasilaikyti dietos, bet girdėjau, kad viename restorane prie senosios žvejų krantinės kepami tobuliausi kepsniai šiame megapolyje, patiekiami su nuostabiu garnyru bei traškiomis salotomis. Ar tu mėgsti gurkšnoti europietišką vyną?

– Ar tai kvietimas į pasimatymą?

– Labai oficialus. Didelė tikimybė, kad vyksite vakarieniauti su būsimu Sidabro miesto meru, – Džeikas nutaikė kiek įmanoma rimtesnę veido išraišką, kad primintų rimtą kalbą sakantį politiką.

– Tada oficialiai jums pasakau, jog šį vakarą būtų visai neblogai su jumis pavakarieniauti, – Rebeka irgi stengėsi neatsilikti, vaidindama, kad yra viduramžių dama.

– Ar jūsų pasiimti reikės atvažiuoti su savo karieta?

– Jeigu tik teiksitės tai padaryti... Prašyčiau kartu su savimi atsivežti ir labai gerą nuotaiką, – nusijuokusi ji nusilenkė lyg karaliui, atkreipdama kavinės lankytojų dėmesį.

– Kelintą valandą galėčiau būti prie jūsų durų su gėlių puokšte?

– Apie aštuntą.

– Tai mane labai tenkina. Ar galėčiau užsisakyti gabalėlį sūrio pyrago ir puodelį stiprios juodos kavos?

– Standartinį gabalėlį, kuris yra skirtas visiems žmonėms šioje žemėje, ar tokį, kuris atitinka jūsų kūno gabaritus?


Džeiką tai prajuokino, ir jis pagalvojo, jog namuose net nesivargintų prasidėti su mažu kąsneliu.

– Norėčiau trijų gabalėlių, skirtų eiliniams mirtingiesiems, – šyptelėjo Džeikas ir pagalvojo:

šis teatrališkumas yra neįprastas kasdieninėje rutinoje ir tuo pačiu labai žavintis. Ak, tie širdį glostantys momentai... Jų išsyk padaugėjo, kai gyvenime neliko kasdienio darbo, išsunkiančio visas gyvybines jėgas. Nereikia tirti į niekur vedančių bylų, taip ir liekančių trūnyti stalčiuose, atsiradus naujajai bylai.


Greitai pristatytas užsakymas sugrąžino Džeiką į realybę, kuria jis dabar mėgavosi. Dabar valstybinis statistikos departamentas tikrai gebėtų priberti pilną stalo paviršių įvairių nevalgomų, nesausaininių, juodų, raudonų, mėlynų, žalių ir visokių kitokių spalvų skaičių ir ženklų, verčiančių žmones, tik juos išvydus, patirti stresą ir iš baimės graužti nagus, klausantis bauginančių statistikos departamento įžvalgų kitiems metams. Ką jau kalbėti apie visas kreives, krentančias žemyn...


Nešiojamojo kompiuterio holograminiame ekrane Džeikas išvydo vieną iš tų kvailų reklamų, išlendančių tik atidarius naują internetinę svetainę. Tai buvo geltonos spalvos šventinis balionas, kuris, išsipūtęs iki maksimumo, sprogo, ir iš jo pažiro šūsnys neapmokėtų sąskaitų. Staiga ekrano viduryje pasirodė vidutinio amžiaus vyriškis, vilkintis pilką kostiumą su tokiu pat nuobodžiu kaklaraiščiu. Jo veidas buvo putlus, niekuo neišsiskiriantis iš armijos valdininkų, matyt, dirbančių mokesčių inspekcijoje ar panašiai. Tada šis nuobodyla pradėjo įtaigiai aiškinti apie neapmokėtų ir į šalį nugrūstų sąskaitų svarbą valstybės biudžetui, tačiau šiame gyvenime Džeikui mažiausiai rūpėjo tokia informacija.


Ši banali nuobodybė iššaukė iš atminties gelmių prisiminimą apie reklamų kūrėjus, įprastai gyvenančius kitose dimensijose. Sykį jis prekinosi savo kvartalo prekybos centre ir vienoje iš lentynų išvydo ant kavos pakelio pavaizduotą astronautą, laikantį garuojantį kavos puodelį dulkėtame Marso fone. Jo skafandras buvo atviras. Galvoje šaukėsi tik viena mintis: stipriai persūdyta, brolyčiai... Labai stipriai. Gal tai ir yra neįprasta bei linksmoka reklama, bet labai jau jautėsi jos kilmės šaknys: anos dimensijos mąstytojai pamiršo trumpam sugrįžti į realybę.

Kol Džeikas, skaniai užkandžiaudamas, vis labiau grimzdo į savo vidinio pasaulio gelmes, užsidarydamas jose ir bandydamas užblokuoti visas įmanomas prieigas, tuo tarpu niekšelis Špicenbouveris vežė armatūrą ir suvirinimo įrangą, kurią buvo susikrovęs savo furgone. Jo gyvenamoji irštva pagaliau turės gan ilgokai lauktą naująjį akcentą, glostantį šio psichiškai nelabai stabilaus veikėjo savimeilę. Tai – kalėjimo kamera, kuri turi būti tobula tiek, kiek Špicenbouveris įsivaizduoja, ar bent jau nepriekaištingai atlikti savo funkciją.


Haris beveik neturi suvirinimo patirties, bet tai netrukdo jam įsivaizduoti, jog, atlikęs šį darbą, turės improvizuotą kalėjimo kamerą, iš kurios bent jau nepaspruks nė vienas būsimas vergas. Įsukinėdamas į fermos kiemą, jis sutiko elektrikus, besikraunančius įrankius į darbinį automobilį. Jie pakeitė daugumą senų elektros kabelių naujais. Būtų pakeitę ir seną pagrindinę elektros paskirstymo dėžę, bet vienas iš darbininkų, vardu Derekas, skubėjo į drago lenktynes. Jį reikėtų vadinti fanų fanu – pastaruosius dvejus metus jis nepraleido nė vienų lenktynių. Neketino to daryti ir dabar dėl kažkokio nupiepusio, tatuiruoto senio ir jo griuvėsių.


– Pone Hari, viskas atlikta idealiai. Viską apžiūrėjęs galite įsitikinti pats.

– Ai, niekis. Aš jumis pasitikiu, juk jūs esate profesionalai.

– Ar galėtumėte įvertinti mūsų atliktą darbą žvaigždutėmis išmaniojoje programėlėje? Bosas į tai atsižvelgia, kai metų gale nustato premijų dydį.


Visą dieną Haris buvo jam neįprastai geros nuotaikos, todėl, užėjęs į kompanijos programėlę, pažymėjo penkias žvaigždutes.

– Dar sykį ačiū už darbą, vyručiai. Viso.

Elektrikai, tik atsisveikinę ir įsėdę į darbinį automobilį, tarpusavyje susijuokė.

– Lažinuosi, kad toji paskirstymo dėžė neištemps nė dviejų savaičių, o tada grįšime ir sukursime šaunią pasakaitę, kodėl taip įvyko. Spėk, ką? Vėl kvepia penkiomis žvaigždutėmis už puikiai atliktą darbą.

– Neatmesk varianto apie įtūžusį senį, kuris rėks ant mūsų.

– Man į tai nusispjauti. Turiu suspėti į lenktynes, – tai pasakęs Derekas spustelėjo greičio pedalą.

Haris išmaukė gazuoto gėrimo skardinę ir, numetęs ją sau per petį, nusibraukė prakaitą nuo kaktos ir niekur neskubėdamas pradėjo nešioti armatūrą į pagrindinio pastato vidų. Nepaleisdamas minties apie šį nuostabų kūrybos procesą, žengiantį pirmuosius savo žingsnius, jis stebėjosi savo išradingumu. Galutinis gamybos cecho užbaigimo etapas intrigavo jį patį ne ką mažiau nei įvykęs pabėgimas iš Natano požemių, privertęs išsižudyti visus ten buvusius asmenis.


– Aš einu tobulybės link. Tai bus kažkas tokio...


Haris pakėlė nuo žemės armatūros gabalą ir, įrėmęs jį į betonines grindis, modeliavo savo iškreipto pasaulio viziją.


– Būtent! Gyvenimas – tai menas! Menas – tai tobulai valdyti! Didysis menas – tai tobulai valdyti gyvenimą! – nesikuklindamas rėkė Špicenbouveris, kad net laukiniai balandžiai, išsigandę, pakilo į orą ir skrido lauk pro kiaurą stogą.


Gimusi mintis jam sufleravo, kad per vidurį, kiek arčiau sienos, įkurdins… Tai bus narveliai, kuriuose tupės asmeniniai jo paukšteliai. Per pusvalandį Haris iškrovė visą armatūrą. Būsimas kameros duris jis numetė ant betono, nes jos pasirodė per sunkios, kad galėtų jas gražiai padėti.


Haris aptingo, todėl užsimanė atsikvėpti. Jis tiesiog atsisėdo ant purvinų betoninių grindų, ir jo poilsio minutėlė dingo cigarečių dūmuose. Atgavęs jėgas, jis iškrovė suvirinimo aparatūrą, sujungė kabelius, užsimaukšlino ant veido suvirinimo skydelį ir ėmėsi mažosios svajonės įgyvendinimo.


Tuo tarpu beveik už dvidešimt mylių nuo jo Džeikas lėkė vienaračiu požeminėje trasoje, bandydamas prasiblaškyti, išmesdamas iš galvos jo sąmonę atakuojančias nereikalingas mintis. Tačiau kova toliau vyko jo viduje:


„Tas sumautas Klimzis… Kas per veikėjas jis yra? Kodėl Čezas apie jį nieko neužsiminė… Šis seniokas užsiima vidutiniokų politikų kilstelėjimu į aukštesnįjį lygį. Kokio velnio jam reikia tai daryti? Klimzis neužima jokių pareigų megapolio biurokratinėje sistemoje. Kas slypi už šios politinės partijos, jeigu miesto narkošulai ir antrosios nuovados korumpuoti farai tėra juodojo verslo kolegos? Vienas iš partijos tikslų yra kompensuoti brangias bionines dalis. Jeigu viskas ir toliau taip vystysis, tada iš žmonių teliks tik smegenys stiklainiuose. Ar tai galutinis jų planas? Organinės žmonijos sunaikinimas? Negi vienintelis dauginimosi būdas bus savęs klonavimas, o jeigu ir tam užkirs kelią – gresia visiškas išnykimas? Išnykimas ar gerai suplanuotas išnaikinimas? Už „Tiesos kelio“ partijos užnugario turi slypėti visi suplanuotos pasaulinės degradacijos scenaristai. Raktas į prieigą yra senas, griežtų veido bruožų, akiniuotis Klimzis, matantis visus kiaurai. Ar įmanoma jį išdurti? “


Jis kamavo save kiek tik pajėgė, net nepastebėdamas, kaip greitai aplėkė ratą. Netrukus Džeikas privažiavo laukiančiųjų eilę, kad galėtų pravažiuoti dar vieną sykį.