Ištrūkti iš tamsos (14 skyrius)

Tai blogiausia, kas galėjo nutikti mano ir aukų šeimų gyvenimuose. Niekad negalėjau įsivaizduoti, kad visa tai gali nutikti. Nemanau, kad aš kada nors galėsiu psichologiškai atsigauti. Natanui besiruošiant sėsti į automobilį, iš apspitusių jį būrio žurnalistų sulaukė dar vieno klausimo:
– Kokio dydžio kompensacijos bus išmokėtos aukų artimiesiems?
Natanas, kiek skausmo perkreiptu veidu, tarė:
– Maksimaliai didelės. Ačiū už klausimus, bet man reikia skubėti.
Nutįsęs Natano veidas bylojo apie jo palūžimą.
– Tobula akimirka, – pasakė „Jis“, išpūsdamas cigaro dūmą ir išjungdamas priešais esantį holograminį televizorių.
Liokajus baltomis pirštinėmis stovėjo įsitempęs it styga ir klausėsi nuo jo nugaros nusisukusio ir giliame fotelyje sėdinčio „Jo“.
– Jis palaužtas. Būtent to mums ir reikia. Pranešk vykdytojams, kad sukurptų tobulą atsisveikinimo laišką. Norėčiau dar vidurnaktį matyti šį suskretėlį surakintą grandinėmis ir laukiantį savo eilės su kitais iškeliauti į roplinių pasaulį.
Gavęs nurodymą, liokajus pasišalino iš kambario. Praėjus keletui valandų po duoto interviu žurnalistams, Natanas lindėjo savo namų darbo kabinete. Telefonai nepaliaujamai skambėjo ir tai jį gniuždančiai slėgė. Vienas viskio stiklas nepadėjo, gal padės antras. Šiek tiek apgirtęs, jis dabar galėjo bent jau susivokti, jog yra beveik visko netekęs. Nespėjęs nugrimzti į savuosius skaudulius, Natanas išgirdo skambant „elitinės linijos“ telefoną. Žvilgtelėjęs pamatė, kad skambina Šeinas.
– Tavo paguodos man tik ir betrūko, – burbtelėjo jis sau po nosimi ir giliai iškvėpdamas orą, atsiliepė į skambutį:
– Taip, klausau.
– Kaip laikaisi? – pasigirdo bejausmis Šeino balsas.
– Kaip matai, viskas aplink mane byra it kortų namelis.
– Nežinau, kaip tu tai priimsi, bet man liepta pranešti apie pagalbos tau suteikimą.
– Na, kad labai jau daug teks sušelpti, – sarkastiškai atsakė Natanas.
– Tarstėlėjau už tave žodį. Mikliai būsi pastatytas ant kojų.
– Čia kaip Biblijoje: „Tik tark žodį ir tavo siela pasveiks. “
– Tai?
– Žinoma, kad priimsiu pagalbą. Perduok mano padėką.
– Bus padaryta. Yra labai daug svarbių klausimų, kuriuos reikia nedelsiant aptarti. Ar galėtum už trijų valandų atvažiuoti vienas ties nusukimu į „Druskos ežerą“?
– Labai reikia?
– Taip, – pasakė Šeinas, su peiliu badydamas ant stalo padėtus vaisius.
– Šiaip ketinau mirtinai nusigerti, bet jei reikia – gerai. Būsiu vietoje apytiksliu laiku.
– Jei gali, nesivėlink.
– Jei taip reikia – gerai.
Paslampinėjęs po namus ir prablaivėjęs, Natanas nužingsniavo į garažą ir išsirinko vieną iš mėgstamiausių savo superautomobilių, kuriuo nulėkė link sutartos vietos. Važiuojant paskutiniąją kelio atkarpą iki „Druskos ežero“, jį nustebino vis dar dirbantys kelių darbininkai.
– Matyt, viršvalandžiai. Driskiams amžinai neužtenka pinigų, – piktdžiugiškai nusikvatojo jis ir spustelėjo akseleratorių.
Tuo tarpu vienas iš „driskių“ darbininkų užblokavo kelią su ženklu „Pravažiavimo nėra. Vyksta kelio darbai! “. Toks pat ženklas buvo pastatytas ir už kilometro, galutinai uždarant kelią.
Atvykęs į vietą ir išvydęs stovint kelis džipus, Natanas pagalvojo apie galbūt viename iš jų sėdintį „Jį“. Bet stipriai klydo... Išlipus iš savojo superautomobilio, Natanas spėjo tik spustelėti Šeino ranką, kai išgirdo atidaromas kito džipo dureles. Iš jo išlipo trys gerai sudėti, juodus kostiumus vilkintys Šeino asmens sargybiniai. Galimai vyriausias pagal rangą ištiesė ranką pasisveikinti, o tuo tarpu kitas apsauginis greitai smogė Natanui į žandikaulį, pasiųsdamas valandėlei pogulio.
Jis buvo pakeltas nuo žemės ir įmestas į bagažinę. Šeinas tik maloniai, sau šyptelėjo ir, užvertęs galvą į viršų, spjovė į dangų. Tai jis darydavo, kai kas nors stipriai pasisekdavo.
Vienas iš lydėjusių asmens sargybinių, mūvėjęs pirštines, sėdo į nelaimėlio automobilį ir nuvažiavo prie už septynių kilometrų esančios užkandinės. Ten „Jiems“ dirbantys asmenys vėliau policijai paliudys, jog Artrotų palikuonis užsuko čionais ir užsisakė puodelį stiprios kavos, esą atrodė pasimetęs ir prislėgtas, o padavėjas pastebėjo, kaip jam drebėjo rankos. Neva nė neužmatė, kada jis spėjo pakišti po pelenine laišką, o vėliau, iš žiniasklaidos sužinojus, kad tai buvo atsisveikinimo laiškas, padavėją ištiks gilus šokas.


Pasiramščiuodamas alkūnėmis į džipo dureles, Šeinas nuobodžiaudamas laukė per kilometrą nutolęs nuo dykvietėje stovinčios degalinės. Atstumas buvo pakankamas, kad jis galėtų pasimėgauti reginiu. Privažiavus apsaugos darbuotojui, jis pasiteiravo, ar viskas atlikta. Gavęs patvirtinimą, Šeinas liepė viską užbaigti, juk vakarėjančiame danguje matomos liepsnos atrodo taip romantiškai. Kaip jau yra įprasta šiame pasaulyje, visi gaminami elektromobiliai turi tobulai veikiančią autopiloto funkciją. Kiekvienas džiaugiasi neįtardamas „sistemos“ suplanuotos klastos. Jeigu asmuo būna it rakštis subinėje, tarkime, kaip žurnalistai ar kiti aktyvistai, tokiu atveju visais įkyruoliais galima labai paprastai atsikratyti. Tereikia, kad norimas asmuo sėdėtų automobilyje ir mėgautųsi kelione, o vienas iš agentų, šiltai sėdintis kabinete, perimtų automobilio valdymą ir su pasimėgavimu nukreiptų jį į stulpą, pakelėje stovintį medį ar tiesiog greitkelyje sukeltų masinę avariją. „Sisteminiai ekspertai“, kaip visada, nustatys klydus vairuotoją. Ne išimtis ir šis kartas. Degalinės operatorius, spoksodamas regbio varžybas, kasėsi prakaitu žliaugiantį ir šašais apėjusį sprandą, net neįtardamas apie atlekiančią dviejų šimtų mylių per valandą greičiu Natano sportinę mašiną. Kasoje dirbantis darbininkų klasės atstovas, dešine ranka išsiėmęs dvokiantį dantų krapštuką, lyg ir kažką išgirdęs, sukosi pažiūrėti, bet nespėjo net aiktelėti iš baimės, kai sprogimo banga pavertė viską į šipulius. Po kelių valandų per vėlyvąsias vakaro žinias patvirtino Natano Artroto savižudišką baigtį, pasiglemžusią dar vieno asmens gyvybę. Tai patvirtino depresijos persmelktas atsisveikinimo laiškas.
Atsipeikėjęs klaikiai skaudančia galva, Natanas jautė gulįs šaltoje ir drėgnoje patalpoje ant akmeninių grindų. Jis bandė muistydamasis nusimesti dangalą nuo galvos, neleidžiantį jam matyti aplinkos. Rankos buvo už nugaros surakintos grandinėmis, o kojos pakeltos ir surištos įtempta virve. Taip jis gulėjo ant nugaros nutirpusiomis rankomis, be galimybės apsiversti ant šono.
– Ne, po šimts, negali būti! Šeinai! Šeinai! – iš visų jėgų užrėkė jis.
– Geriau to nedarykite, – kiek galėdamas tyliau ištarė netoliese pasigirdęs žemas vyriškas balsas.
– Šeinai! Tu, šūdžiau! Šeinai! Čia koks nors sumautas žaidimas? A! – nekreipdamas į patarimą nekelti triukšmo, toliau stūgavo Natanas. – Gal teiksies pasiaiškinti, Šeinai?
Netrukus pasigirdo artėjantys žingsniai ir lengvas spragtelėjimas. Nenuorama pradėjo raitytis iš skausmo, bet jam nenurimus sargybinis padidino elektrošoko įtampą, kol Artrotui atėjo į galvą mintis, kad, jei nepatylės, bus kratomas elektra iki apsidirbimo į kelnes iš skausmo.  Pasitraukus nuo jo sargybiniui jis taip ir pragulėjo kone valandą, klausydamasis kitų žmonių tylių aimanų, sargybinio žingsnių, jo riaugėjimo ir kartkartėmis bezdėjimo.
– Greičiausiai visus gyvūnus galima išdresiruoti, pasitelkus maistą arba smurtą, – pašnibždomis tarė tas pats žemas balsas, raginęs netriukšmauti.
Susitaikęs su realybe, Natis, perlipęs per save, po daugelio metų pradėjo bendrauti su vienu iš „suskretėlių“:
– Gal žinai, kur esame?
– Nė nenutuokiu. Beje, aš vardu Edis. O tu?
– Natanas. Bet kad jau mirsime, gali mane vadinti Načiu.
– Mhm… Tu tuo įsitikinęs, kad mirsime, Nati?
– Labiau už viską pasaulyje. Galėčiau visus turimus pinigus pastatyti už mūsų mirtį. Klausimas tik – kaip mirsime…
– Aš ir nededu daug vilčių, kad išgyvensim. Esu čia apie dvi paras. Jie nei sykio nedavė vandens gurkšnio. Labai pykina ir skauda galvą.
– Sakai, dvi paras?
– Į šiurpią vietą pakliuvome. Kai mane čia įmetė, girdėjau rėkiant kelis balsus, bet juos nuramino elektrošoku.
– Spėju, kad, kai mus žudys, tie šūdžiai stovės su šampano taurėmis, – prisimindamas savo raudonajame kambaryje rengtas egzekucijas sušnibždėjo Natanas, pagalvojęs apie bumerango efektą.
– Manai, jie greitai mus nužudys?
– Oo, ne… Mėgausis kiekviena mūsų aimana… Juoksis iš maldavimų palikti gyvus. Aš nematau kitokio tikslo kalinti mus čia, nebent vykdo tyrinėjimus, kiek ilgai žmonės geba išsilaikyti be vandens ir maisto. Kuo užsiiminėjai iki papuolant čia?
– Pastaruosius dešimt metų vairavau šiukšliavėžę, o tu? – pasakė Edis, įkvėpęs į plaučius požemių kalėjimo dvokiantį orą.
– Esu… – tai pasakęs Natanas prunkštelėjo ir pasitaisė, – buvau „Nati Artrot“ įkūrėjas.
– Aa… Telefonų magnatas.

Natį pastoviai užknisdavo, kai jį vadindavo telefonų magnatu. Jausmas lyg turėtum strazdanų, ir kiemo vaikai dėl to iš tavęs šaipytųsi.
– Na, taip. Mano kompanija sukurdavo ir pardavinėdavo pačius populiariausius telefonų modelius pasaulyje.
– Mano sūnus sykį pasakojo apie jūsų kompaniją. Jis svajoja, kad būtų toks pat turtingas…
Išgirdę artėjant sargybinį, abudu užsičiaupė. Jiems nieko neliko, tik panirti į savąsias mintis. Prie pokalbio nebuvo sugrįžta. Natanas vis atsijungdavo ir vėl prabusdavo. Jis nusprendė, kad bandyti skaičiuoti laiką yra beprasmiška.
– Ei, ką darai?? – vos besitvardydamas nerėkti pro dantis iškošė Natis.
– Atleiskite man. Ilgiau kentėti nebegaliu. Jeigu mus dabar filmuoja, man į tai nusispjauti.
– Puiku, dabar turėsiu gulėti tavo myžaluose.
– Turbūt ir pats neiškentėsite.
Edis buvo teisus, nes Načiui taip stipriai maudė šlapimo pūslę, kad kone dilgčiojo. Kad neapturėtų gėdos prieš Šeiną, Natanas laikysis iš paskutiniųjų, net jei ji ir sprogtų. Praėjo dar nežinia kiek laiko. Mažiausiai tuziną kartų atsijungęs ir vėl atsibudęs, Natanas nugulėta nugara ir spengiančia iš skausmo galva vis dar negalėjo patikėti realybe, o verčiantis vemti alkio jausmas dar labiau stūmė jį į neviltį. Prieš akis ir gyvenimas spėjo praeiti it sulėtintame filme, tačiau mintyse jis nė karto neatgailavo dėl savo padarytų nuodėmių. Akimirką buvo kilusi mintis apsvarstyti savo blogus darbus, bet šią mintį tuoj pat numušė genialesnė idėja, davusi užuominą apie išlikimą: „Jei mus laikytų tik kaip paprastus kalinius, neduodant maisto, tai nedvejojant reikėtų užmušti šiukšliavėžį, pirma išgeriant jo kraują, o vėliau suvalgant. “
Taip Natanas, be fantazuodamas, vis laižė suskeldėjusias lūpas, o ant vienos susidarius šašui jį sukramtė ir prarijo. Tai buvo tiek mažai, tiesiog ištirpo seilėse.
– Velnias, kaip troškina… Tas nuokruša Šeinas. Įveikei mane… Reikėjo tavo snukutį ištaškyti su dvivamzdžiu. To tu ir vertas, – bepročio balsu sukriokė Natanas, nekreipdamas dėmesio į galimybę būti pačirškintam elektrošoku.
Jo laimei, o gal ir nelaimei, į požemius nusileido būrys kareivių. Jie ėmė atrišinėti pagrobtųjų kojas, liepdami visiems atsistoti. Dejuodamas, vargais negalais tai padarė ir Edis, o Natanas pakilo nuo grindinio, nugara remdamasis į sieną su viltimi, kad išgyvens.
– Šį kartą reikia tik penkiolikos, – tarė vienas iš sargybinių.
– O ką daryti su kitais? – paklausė jo kolega.
– Tuoj nubėgsiu paklausti.
Sargybiniui išskubėjus, keli likę atrakino grotas ir išvedė iš kamerų pagrobtuosius, sustatydami juos į eilę, o grįžęs atgal sargybinis pranešė, kad reikia pasiskubinti atvedant tik penkiolika. Likutį reikia sušaudyti vietoje.
-Turime septyniolika. Šis, rodos, per silpnas, – sargybinis nesudvejojęs nušovė paliegėlį. Likę žmonės krūptelėjo iš baimės, melsdamiesi mintyse, kad tas vienintelis likęs nebūtų jis. Pasigirdo dar vienas šūvis. Vėl krūptelėjimai, tačiau su palengvėjimu. Tada vienas iš sargybinių prirakino visus pagrobtuosius prie vienos grandinės ir pradėjo vesti laiptais žemyn.
– Kelkite kojas, antraip gausit elektros! – užrėkė vedlys.
Keletą minučių einant išgrįstu akmenimis koridoriumi, Natanas vis labiau pradėjo tikėti Šeino pasakojimu lėktuve. Išgirdęs iš toli atskriejantį į elektros kibirkščiavimą panašų garsą, jam pradėjo spurdėti širdis. Jis vos nesuklupo besileisdamas laiptais. Pirma į Natano galvą atėjusi mintis buvo, jog net už menkiausią niekniekį jis bus kankinamas kuo žiauriau. Pagrobtuosius atvedus į reptiloidų sutikimų salę, jiems liepė nesustojant eiti toliau. Natanui net ir pro tankų juodą maišą ant galvos skverbėsi raudona spalva, kuri, regis, nuolat blykčiojo. Jo susidomėjimą sutrukdė grandinės trūktelėjimas.
– Stojam ir nejudam, – užrėkė sargybinis. Po kurio laiko jis dar sykį suriko:
– Judam mažais žingsniais!!!
Natis, nenorėdamas prisidaryti jokių problemų, drebančiomis kinkomis atsargiai iš lėto sliūkino į priekį. Jis net neįtarė, jog grandinę dabar priekyje laiko dvimetrinis dvokiantis reptiloidas. Vedami roplinių kario, pagrobtieji žengė į portalą. Natanui akimirką, rodos, apsvaigo galva, per kūną perbėgo šiurpuliai. Jų dvidešimties šviesmečių kelionė tetruko akimirką. Kitapus, svetimoje planetoje, reptiloidų imperijai priklausančioje, apsuptoje džiunglių bazėje, stūksojo dvi milžiniškos piramidės, kone identiškos esančioms Žemės planetoje. Pati bazė, matomai, buvo pastatyta iš medžiagos, kuri buvo kiek tamsesnė už šios planetos dykumų smėlį. Architektūrinių subtilybių ar įmantrybių nebuvimas, rodė apie reptiloidų praktiškumą. Matomai, jiems dvasinio ar kultūrinio  kelio pažinimas yra tiesiog šunkelis, kuriuo yra linkę eiti tik žinduoliai.  Visą teritorija juosė, kokių keturių metrų aukščio akmeninė tvora su į ja įmontuotais kas kelesdešimts metrų sargybos bokšteliais. Juose tūnojo po du reptiloidų kariai, apsiginklavę masyviais  lazerinius spindulius svaidančiais ginklais, kurie priminė ietis.
Vos tik žengus pirmuosius žingsnius, Nataną pasitiko nosį riečianti smarvė, lydima karščio bangos. Pasipūtėliui turtuoliui išsyk pasidarė sunkiau kvėpuoti ir eiti. Svetimos planetos gravitacija buvo kelis kartus stipresnė nei Žemėje. Ausis pasiekė nepažįstami garsai. Jų buvo daugybė. Dar po kelių sekundžių Natanas pradėjo žiaugčioti, nes smarvė buvo visiškai nepakeliama. Taip vargšeliui pirma sykį gyvenime besikankinant, po gerų dviejų minučių ėjimo, ausis pasiekė garsai, panašūs į kiaulės žviegimą, bet labiau primenantys kriokimą. Iš kurtinančio garso buvo galima spręsti apie šių individų gausą. Jų čia turėjo būti tūkstančiai. Kuo labiau didėjo šių padarų triukšmas, tuo labiau stiprėjo smarvė. Staiga jis išgirdo šaižų garsą, atsklidusį iš dangaus, bei lazerinių ginklų šūviusi. Reptiloidai sargybiniai nuo kažko gynėsi. Tarpusavyje jie pradėjo šnekučiuotis kalba, primenančia šnypštimą ir priebalsių kratinį.
Natanas, negėręs ir nevalgęs beveik tris paras, neatlaikė ir atsijungė. Atsibudęs jis išvydo esąs su kitais pagrobtaisiais vienoje kameroje, o pastarieji, nepraleisdami nieko iš akių, buvo kone prilipę prie grotų. Prie jo priėjo išsekusiu veidu Edis ir ištiesė jam ranką. Įsikibęs į ją, vargais negalais, Natanas atsistojo. Jam maudė visą kūną. O galvą taip stipriai skaudėjo, rodos, ji būtų buvusi įkišta tarp spaustuvų. Dar ta, visur ore tvyranti nepakeliama smarvė, jį žudė tiesiog morališkai.
-Tu privalai tai pamatyti. Nepatikėsi, mes atsidūrėme reptiloidų pasaulyje.
-Štai, vėl praėjo! – suriko vienas iš pagrobtųjų.
-Vadinasi, Šeinas neskiedė... Sumauti suskiai. Nežinia, kiek metų slaptos vyriausybinės organizacijos bendrauja su įvairiausių rūšių ateiviais, o likusius planetos gyventojus bando įtikinti, jog tikriausiai mes esame vieninteliai visatoje, – pasakė Natanas godžiai gerdamas vandenį iš milžiniško lovio, pritvirtinto metro aukštyje prie sienos.
-Tu teisus, Nati, sistema mums visą laiką melavo.
Staiga į patalpą įėjo žmogus, stumiantis metalinį staliuką, ant kurio buvo sudėti švirkštai su šviesiai žaliu skysčiu. Paskui jį ėjo beveik dviejų metrų ūgio reptiloidas, kurio odos spalva buvo šviesiai žalia, maišyta su geltonomis apvaliomis dėmėmis. Paties kario galva priminė iguanos. Jis su savimi nešėsi ginklą, panašų į masyvią ietį.
-Gerai, naujokėliai, trumpos taisyklės jums. Jeigu atsisakysite mūsų pasiūlymų, būsite iškart nužudyti, o gal ir gyvi suvalgyti. Patikėkite manimi, esu matęs, kaip tas sargas, esantis man už nugaros, dorojo gyvą žmogų. Beje, mano vardas Džo. Mes jiems esame it koks skanėstas. Geriau jau nenusiženkite, – sadistiškai išsišiepęs pasakė ryžabarzdis ilgaplaukis vidutinio kūno sudėjimo, stipriai it koks benamis dvokentis vyriokas, pagal genetinę kilmę turbūt airis. – Dabar ateinate visi prie grotų ir atsistojate nugaromis į mane! Suleisiu jums po vieną „Ri“. Greičiau! Svarmui nepatinka jūsų lėtumas! Paskubėkite! – pilna gerkle užrėkė Džo.
Išsigandę nelaimėliai kuo mikliausiai sustojo į eilę laukdami injekcijos. Džo taip greitai visus skiepijo, it būtų tai daręs ne vieną tūkstantį kartų. Pačiame gale stovintis Natanas matė, kaip pirmasis žmogus, gavęs injekciją į sprandą, susmuko ant žemės ir, vis bandydamas atsistoti, griūvinėjo. Atėjus savo eilei, po adatos dūrio pajuto per visą kūną nuvilnijantį, deginantį skausmą. Kojos neatlaikė ir jis pagriuvo ant žemės. Jį stipriai pykino ir svaigo galva. Su kiekviena akimirka Natanui darėsi vis silpniau. Džo pažvelgė į visus besivoliojančius ant grindų ir dar sykį užrėkė:
-Tie, kas išgyvens iki rytdienos, pradės apmokymus ir eis dirbti. Tuo tarpu visi pagrobtieji, gulėdami ant grindų, purtėsi traukomi konvulsijų. O Džo su pasigerėjimu į juos žiūrėjo. Daugumai jų iš burnos bėgo  baltos putos. Dabartinėje būsenoje juos galėtų kad ir gyvus valgyti – jie niekaip negalėtų pasipriešinti.
Kitą dieną vienas pirmųjų atsibudusiųjų kameroje buvo Natanas. Šalia jo gulėjo jauna moteris, juodais garbanotais plaukais ir pamėlusiu veidu. Jos burnoje buvo sustingusios baltos, su krauju susimaišiusios putos. Matyt, tai, ką ji matė paskutinį savo gyvenime, buvo Natano veidas. Beveik iš akiduobių iškritusios akys spoksojo tiesiai į Natį.
-Aaa!!! – persigandęs suriko jis ir taip stryktelėjo iš vietos, lyg turėtų savyje varliagyvio geną.
Kiek aprimęs jis apėjo kamerą, suskaičiuodamas aštuonis negyvėlius. Kiti likę gyvi, bet klausimas, ar atsigaus. Bet jis į tai nesigilino. Natanas džiaugėsi, kad jo subinė yra sveika. Labiau jo dėmesį patraukė viename kameros kampe esantis lovys, skirtas atlikti gamtinius reikalus. Tai, matomai, buvo čionykštis pisuaras. Natanas su pasimėgavimu nusilengvino ir žvalgėsi vietos, kur galėtų prisėsti kiek toliau nuo klaikias veido išraiškas turinčių negyvėlių.
Kiek apsidairęs jis išvydo sujudant Edį. Nors ir būdamas visiškas beširdis, jis nuėjo jam padėti, tačiau kitomis aplinkybėmis tikrai nesivargintų. Tasai gulėjo ant pilvo ir, palengva judindamas kojas bei rankas, kažką neaiškaus vebleno. Per visą jo sprandą plytėjo raudona, ištinusi dėmė.
-Kas nors... prašau... padėkite, – jau suprantamai, bet labai tyliai pasakė Edis.
Natanas pritūpęs dešine ranka pamėgino paversti jį ant šono, tačiau tą pačią akimirką nelaimėlio kūną apėmė traukuliai, lydimi gargaliavimo ir iš burnos besiveržiančių baltų putų. Išsigandęs bei pasišlykštėjęs Natis atsitraukė. Užsikimšdamas pirštais ausis, jis nenorėjo girdėti sielą sukrečiančių baisių kančių. Pagaliau vilkas papuolė į skerdžiamos avies kailį. Stovėti už veidrodinio stiklo ir per raciją nurodinėti budeliui, kaip susidoroti su pagrobtuoju, yra visai kas kita negu pačiam būti auka.
-O, jautruolis! – sušuko Džo, atėjęs pasižiūrėti išgyvenusiųjų. Jis taip stipriai riktelėjo, kad net Natanas krūptelėjo iš išgąsčio. – Tik norėjau pasakyti, kad jautruoliai miršta pirmieji, – nusikvatojo jis, bandydamas pažeminti išsigandusį Nataną.
Atsirakinęs grotas, Džo užėjo į vidų ir pradėjo skaičiuoti gyvuosius bei mirusius. Stipriai plekšnodamas per veidus, prikelinėjo besigaivinančius:
-Nagi, greičiau, stojam ant kojų! Jums nuo to bus tik geriau.
Apsiblausę ir negalintys iki galo atsipeikėti, žemės gyventojai turėjo iškentėti sadisto prižiūrėtojo smurtą. Tai, kad juos siejo ta pati DNR grandis, dabar nieko nereiškė. Iš šio tipo sklido tokia pati meilė silpniesiems, kaip ir iš amą praradusio Artrotų palikuonio, stoviniuojančio kampe.
-Penki pilnai atsibudę. Šį sykį nekas, – piktai dėbtelėjęs į Nataną pasakė Džo. – Paskui mane, ištižėliai! – suriko jis.
Vesdamas pasmerktuosius link kito grotuoto pastato, Džo pasakojo išlikimo instruktažą:
-Būdami atviroje vietoje, stenkitės judėti greitai, nes danguje nuolatos skraido ir grobio ieško plėšrūnai, panašūs į pterodaktilių giminaičius. Mus supa ištisinės džiunglės. Jos sudaro didžiąją dalį šios planetos, todėl jeigu norėsite iš čia pabėgti – prašom. Perlipate apsauginę tvorą, skirtą apsisaugoti nuo džiunglėse gyvenančių padarų, ir pirmyn. Dėl faunos gausos, kuri čia yra labai brutali, neišgyventumėte nė valandos. Vandenį gerkite tik virintą, tarp kitko, visoje bazėje kitokio ir nėra. Nesugalvokite gerti iš kažkur kitur. Mūsiškės žarnyno kirmėlės yra visiškas niekas, lyginant su vietinėmis. Patekusios į organizmą jos ima greitai augti ir, prisisiurbusios prie arterijų, ima pampti kraują. Dviejų parų bėgyje auka miršta. Jei kada eisite lauke ir pajusite, kad po kojomis juda žemė, lyg ją knistų kurmis – bėkite, tiesiog bėkite.
-Kodėl? – paklausė azijietiškos išvaizdos vyras.
-Todėl, kad po žeme gyvena gyviai, primenantys žiurkės ir gyvatės hibridą. Padarai lenda lauk tik labai stipriai praalkę. Jų bijo net ropliniai. Nustebote, kodėl jie nėra grandinės viršūnėje? – pritildęs balsą, lyg sakytų paslaptį, pasakė Džo. – Kaip ir mes, jie gyvena čia svečių teisėmis. Dabar galite paploti patys sau – mes ne vieni visatoje. Taip pat turiu jus nuliūdinti, nes yra ir nelabai džiugių žinių.
-Ar čia išvis yra kas nors gero? – dar sykį nepatenkintas paklausė azijietis.
-Gerai yra tai, kad mes vis dar esame čia, tęsdami savo egzistenciją, – piktai nužvelgė azijietį Džo. – Tai vat, yra ir blogų naujienų, ponai. Svarmas papasakojo apie šios planetos paskirtį ir kodėl čia gyvena tik ropliniai prižiūrėtojai. Mane labai nuliūdino šios vietos geografinė padėtis galaktikoje. Ji yra ginčytinoje teritorijoje, į kurią pretenduoja kita ateivių rūšis. Jie bet kada gali pulti ir ši planeta būtų viena pirmųjų konflikto taškų, todėl čia nėra nė vieno civilio reptiloido, tik kariai. Dar Svarmas leptelėjo, kad žiurkių ir gyvačių hibridai, gyvenantys po žeme, yra atvežtiniai padarai. Matyt, jų priešai nesnaudžia.
-Džo, jūs mokate reptiloidų kalbą? – paklausė Natanas.
Jiems įėjus į pastatą, kuriame gyvena žmonės, Džo sustojo koridoriuje ir, atsisukęs į visus nugara, patraukė nuo sprando savo ilgus plaukus:
-Matote šitą „Ri“? – rodydamas pirštu palietė juodos spalvos gyvį, panašų į aštuonkojį, savo čiuptuvais įaugusį tiesiai jam į sprandą. – Vakar aš jums suleidau po tokį patį. Nebijokite, jis jums nieko blogo nepadarys. Tai tik priedas prie smegenų. Per ateinantį mėnesį jis užaugs iki tokio dydžio kaip manasis ir, praplėšdamas odą, galutinai įsipatogins jums ant sprando. Reptiloidai tokius „įdiegia“ visiems vergams. „Ri“ atlieka keletą paprastų funkcijų: leidžia juos turintiems individams bendrauti mintimis, todėl net nereikia mokėti nei žodžio svetimos kalbos. Minčių lygmenyje viską išverčia į kitą kalbą. Tačiau maždaug kas valandą, kiaurą parą, ištisus metus, Ri atlieka energetinius nusiurbimus.
Tai išgirdęs Natanas pačiupinėjo savo ištinusį sprandą ir perklausė:
-Kokius?
-Energetinius. Jūs visi tai pajusite. Kai atliekamas nusiurbimas, paprastai juntu viso kūno silpnumą. Per valandą organizmas atsigauna, bet tada – šast, ir vėl. Čia niekis. Svarmas sakė, kad kitos ateivių rūšys naudoja bioenergetines būtybes. Jos iš visų gyvų padarų pumpuoja energiją iki pat jų mirties.
-Kur visa nusiurbta energija nukeliauja? – ir vėl smalsumas Natčiui nedavė ramybės.
-Spėju, kad į didįjį reptiloidų prizinį fondą, – ironiškai atsakė Džo, – kol mes dvesiam, jie jaučiasi sveikesni, gražiau atrodo, galbūt ir ilgiau gyvena.
Atvedęs koridoriumi naujuosius vergus, Džo atidarė duris į tamsų kambarį, kurį apšvietė blausi šviesa, sklindanti pro du purvinus grotuotus langus.
-Patogumų čia nėra ir nebus. Matote ten sukrautus čiužinius? Pasiimkite po vieną ir patogiai įsitaisykite jums patikusioje vietoje. Jokių padarėlių, panašių į blakes, šioje bazėje nėra. Tualetai koridoriaus gale, dušai ten pat. Nekiurksokite, einame toliau. Aš išduosiu jums drabužius.
Natanas dar sykį pažvelgė į Džo sprandą, ant kurio buvo įsitaisęs šleikštulį keliantis „Ri“, ir bandė save įtikinti, jog jį prifarširavo stipriais narkotikais, kurie sukėlė šią baisią haliucinaciją, bet staiga sprandą nudiegė skausmingi diegliai.
„– Tas išgama jau auga... – mintyse mąstė Natis. – Jeigu Džo duos tokias pat drapanas, kaip pats yra užsidėjęs, tada visi galėsime įsteigti driskių sąjungą, ginančią driskių teises svetimose planetose. Sąjunga vadintųsi ‘Driskybė! Brolybė! Vienybė! ’“ – šis sąmojis pranoko jo paties lūkesčius, priversdamas prunkštelėti.
-Kažkas juokingo? – piktai dėbtelėjo Džo.
-Ne, viskas gerai, tiesiog praeitą savaitę aš dar valgiau puikiame restorane, o dabar esu nusikėlęs į juros periodą.
Po kelių minučių klaidžiojimo plačiais koridoriais beširdis prižiūrėtojas atvedė žmones į nedidelę patalpą, kurioje buvo bet kaip išmėtytos rudos spalvos uniformos. Jis padavė kiekvienam po vieną. Tai buvo dvokiančios ir suplyšusios, sukrešusiu krauju aptaškytos, seniai pražuvusių vergų dėvėtos darbinės aprangos.
-Pakaitinių negausite. Savuosius drabužius galite dėvėti šiame barake, o į lauką galite eiti tik su darbine apranga. Taigi, grįžkite į savo bendrą kambarį, persirenkite ir vėl pasirodykite man prieš akis.
Grįžę atgal į tikrai ne liuksinės klasės apartamentus, naujieji vergai ėmė aptarinėti gautą aprangą:
-Čia gi sukruštas medžiaginis bulvių maišas su prakirptom skylėm galvai ir rankoms! – garsiai pasipiktino Natanas.
-Kol čia dvesia žmonės, liberalieji žemiečiai svaigsta kvailas nesąmones apie pirmuosius kontaktus su taikiaisiais ateiviais ir panašų mėšlą, – pasakė vidutinio ūgio pusamžis baltasis vyras.
-Kokios ten kalbos? – atėjęs iš paskos užrėkė Džo.
Naujokėliai, intensyviai muštruojami it tarakonų būrelis, mikliai atsidūrė prie šeimininko.
-Dabar nusileisime į pirmajame aukšte esančią valgyklą, kurioje pavalgysite ir aš jus išskirstysiu į darbo vietas.
Valgykla atrodė savotiška, tiksliau – labiau pritaikyta ropliniams. Visa patalpa priminė uoloje išpjautą milžinišką stačiakampį bloką, o per vidurį, lyg neatsakingai, buvo numestas kitas mažesnis stačiakampis, atitinkantis stalo funkciją, o iš abiejų jo pusių vietoje kėdžių padėti ilgi mediniai rąstai.
-Kažkoks akmens amžius, – įtempęs regėjimą apžiūrinėdamas blausią patalpą ištarė Natanas.
Sienoje žiojėjo nedidelė skylė, iš kurios padavinėjo maistą.
-Kodėl patalpose yra tik po vieną mažą langą? Čia per tamsu, – pasipiktino azijietis.
-Reptiloidai kuo puikiausiai mato ir naktį, o mums tenka amžinai vaikščioti apžlibus. Priprasite, aš jau seniai pripratau. Kiekvienas dabar nueikite ir pasiimkite savo maisto porciją.
Pasilenkęs Džo riktelėjo ant asmens, dirbusio virtuvėje, ir netrukus pasirodė gilūs metaliniai indeliai su joje įdėta melsva gličia mase. Stebėtina, kaip šios smarvės apsupty ji buvo bekvapė. Visiems susėdus prie stalo, šalia jų prisėdo ir prižiūrėtojas. Savuosius glitėsius jis kabino pirštais ir grūdosi į burną, kurią puošė stipriai nutrupėję tamsiai gelsvi dantys.
-Jūsų vietoje nežiopsočiau ir valgyčiau. Maisto gauname tik du kartus per dieną. Iš pradžių organizmas labai stipriai streikuos, bet po savaitės nuolatinio viduriavimo viskas normalizuosis.
Penketukas, pasišlykštėjęs bjauriomis Džo kalbomis, mintyse norėjo jį pasmaugti. Kalčiausias šioje situacijoje yra išlikimo instinktas, ir tam, kad išgyventų, naujokai nusižeminę pradėjo rankomis kabinti šią bjaurastį.
-Sakyk, Džo, jei ne paslaptis, kiek laiko čia esi? – atsargiai paklausė Natanas, su pasidygėjimu nurijęs bekvapį ir beskonį pirmąjį maisto kąsnį naujoje planetoje.
-Kiek man duotum metų? – įžūliai dėbtelėjo Džo, laižydamas savo pirštus.
-Na, apie keturiasdešimt.
-Beveik pataikei. Mane pagrobė devyniolikos. Kaip dabar atsimenu... ėjau iš parduotuvės su maisto krepšiu, žiaumodamas obuolį, ir tik išgirdau sucypiant mašinos padangas... Nespėjau net atsisukti, kai mane stipriu smūgiu į galvą atjungė. Kelinti metai dabar Žemėje?
-Du tūkstančiai keturiasdešimtų, liepos vidurys, - pasakė Natanas.
-Vadinasi, prieš keturiolika metų. Žinot, labiausiai mane užknisa kas kart čia prisėdus atsakinėti naujokėliams į šį klausimą. Aš negyvenu Žemėje, bet viską apie ją žinau ir, patikėkite manimi, tai tikra kančia.
-O pabėgti nebandei?
-Tokių galimybių nėra, tiksliau, yra viena... tai aklinai neriant į bet kokį portalą, kurį atveria reptiloidai. Kur atsidursi, vienas Dievas žino.
-Negi jie iš tikrųjų tai daro? Be gailesčio grobia... na ir... pardavinėja savus žmones ateiviams. Klausiu, nes visą laiką iki atsipeikėjimo kameroje buvau su maišu ant galvos, – susidomėjęs pokalbį palaikė Natis.
-Visos vyriausybės yra parsidavėlės. Kas yra politikai? Tai pigios kekšės, stovinčios prie kampo. Joms nėra skirtumo, su kuo ir kaip, svarbu gauti atlygį. O reptiloidai yra žymiai senesnė rūšis negu mes ir, užuot užsiėmę tuščiais plepalais, kaip Žemėje politikai, jie sutelkia visas pastangas į savęs tobulinimą. Dabar jie, turėdami įvairias supergalias, lyg iš komiksų žurnalų, užima žymiai aukštesnę poziciją visatoje negu mes. Tiksliau, mes esame niekas, nevykėlių politikų dėka. Viliuosi, kad jie vieną gražią dieną nesumąstys išskersti mūsų gimtosios planetos populiacijos.
-Kiek iš viso čia yra žmonių? – paklausė azijietis, jau suvalgęs savo maisto davinį.
-Vien šioje bazėje apie tūkstantį. Visoje planetoje turėtų būti dar daugiau. Didžioji dauguma žmonių, nepakeldami sunkumų, nusižudo arba, bandydami bėgti, žūsta. Kuo puikiausiai juos suprantu.
Iš tikrųjų Džo daugybę kartų kurpė pabėgimo planą, neatmetė ir savižudybės varianto, bet vis tiek labiausiai už viską brangina savąją gyvybę. Džo, užbaigęs jovalą, nusprendė, kad naujokėliai šiandien nėra alkani, o vienas iš jų jau susivėmė, tad patraukė aprodyti didįjį angarą, iš kurio nuolat sklido šleikštulį kelianti smarvė ir iki išprotėjimo vedantis kriokimas. Įžengus į auginamų padarų kompleksą penketukui iš baimės pradėjo drebėti kojos. Juokingiausiai šioje situacijoje atrodė Natanas. Jis buvo įsitvėręs į apšvietimo stulpą ir nenorėjo daugiau žengti nė žingsnio, savo elgesiu prajuokindamas Džo:
-Norėčiau jus visus nuraminti: jei nekišite rankų jiems į nasrus, liksite sveiki ir gyvi.
-Kas per velnias! – pasibjaurėjo gerai sudėtas vyrukas.
-Tai kiauliažmogiai, kitaip jų ir nepavadinsi. Svarmas sakė, kad po pirmojo apsilankymo Žemėje reptiloidams labai patiko žmogiena. Viskas jiems ir būtų tikę, jei ne mažas žmonių veislumas ir per ilgas augimo procesas. Taigi, jie paėmė pagrindinę dalį žmogaus DNR, pridėjo kiaulės DNR, gebančios greitai nutukti ir vesti dideles vadas, bei mažą procentą liūto DNR.
-Tai išsityčiojimas iš mūsų kaip rūšies, – tarė Natanas, pažvelgęs į kriokiančius atgrasius kiauliažmogius.
Šie padarai buvo apaugę šviesiai rudu kailiu ir vaikštantys keturiomis. Jie turėjo žmogaus galvą su kiaulės nosimi bei aštrius, it skustuvas, katininių rūšies dantis. Kiauliažmogių ausys buvo mažytės ir apvalios, primenančios rudųjų lokių. Akys iš savęs skleidė mažytę, it smėlio smiltelė, žmogiškąją dalelę, tūnančią šlykščios bjaurasties viduje, išveistos genetinėje laboratorijoje.
-Aš esu matęs panašius, – pasakė azijietis.
-Kur? – paklausė Natanas.
-Nupieštus Egipto piramidžių viduje. Viename iš paveikslėlių buvo pavaizduoti kariai su gyvūnų galvomis, kurie vedėsi su savimi panašius į kiauliažmogius padarus.
-Ar jie...
-Ne, jie negeba protauti kaip žmonės, o elgiasi kaip kiaulės, – įsiterpęs pasakė Džo, – puikiai jus suprantu... jie šlykštūs ir primena mus, bet tai yra kita rūšis, ir ji yra išveista specialiai maistui. Norėčiau dabar pamatyti visus aktyvistus iš Žemės, stoviniuojančius čia su plakatais rankose ir rėkiančius: ‘‘Nežudykite kiauliažmogių! Kiauliažmogiai – tai mes! ‘‘ – Džo užsikvatojo atlapojęs burną, pilną išpuvusių dantų. – Šėrikų kol kas nereikia, tad keliaukime į skerdyklą, ten turime beveik dešimties žmonių deficitą.
Praėję pro šlykščiąsias fermas, perpildytas keturiomis lakstančiais žmonių giminaičiais, naujokai atsidūrė skerdykloje.
-Štai čia po vieną suvaromi padarai. Kaip matote, jiems yra surišamos galinės kojos ir jie yra pakabinami žemyn galva.
Tuo pat metu du žmonės, nuo galvos iki kojų apsitaškę krauju, kabino gyvą žviegiantį kiauliažmogį ant kablio. Padarui besimuistant vienas iš darbininkų pradėjo smūgiuoti dideliu kūju jam per galvą. Vieną, antrą, trečią sykį... Būsimasis kepsnys kratėsi traukomas konvulsijų. Antrasis perrėžė gerklę ir, nekreipdamas dėmesio į kraujo čiurkšles, padarė precizišką pjūvį per visą pilvą iki krūtinės ląstos. Nekreipdamas dėmesio į ‘‘turistus‘‘, išvertė padaro žarnas lauk. Matydami tai, į ankštus gardus suvaryti kiauliažmogiai kriokė ir žviegė tiek, kiek tik leido jų jėgos. Mėgindami ištrūkti, jie kandžiojo metalinio gardo konstrukcijas.
-Čia yra pirmasis sustojimas, panelės. Sekančioje pozicijoje jiems yra nupjaunamos galvos. Mums kaip tik reikia galvų nupjovėjo, – pasakė Džo, ranka rodydamas į Nataną.
-Aš?
-Taip, jautruoli, ateik čia, – Džo į dešinę ranką paėmė mėsininko pjūklą, skirtą pjaustyti kaulams, o į kairę – kablį, ir atsistojo šalia krajuojančio kiauliažmogio. – Užkabindamas kablį už snukio, prisitrauki jį prie savęs, o tada su pjūklu padarai porą greitų judesių ir nupjautą galvą įmeti į vieną iš šių vežimėlių. Skerdieną nustumi žemyn ir lauki kito. Ar supratai, jautruoli?
-Taip.
-Labai gerai. Norėčiau pažiūrėti, kaip tau sekasi.
Džo užlipo laiptais ant paaukštinimo, o jo basos, purvais ir krauju apskretusios pėdos atsidūrė ties Natano veidu. Pastarasis, apžvelgęs jas, pasiuntė neapykantos bangą. Sukandęs dantis susmeigė kablį į padaro snukį ir kiek prisitraukė prie savęs, o įstatęs pjūklą į gerklėje prarėžtą ertmę pradėjo pjauti. Tiksliau – bandė, nes jau po pirmojo mostelėjimo pjūklas užstrigo. Niekad gyvenime nedirbęs fizinio darbo, Natis neturėjo žalio supratimo, kiek jam reikia naudoti jėgos norint atlikti šį darbą.
-Stipriau, oi, stipriau! Jei taip bus ir toliau, tai tave patį reikės pakabinti už kojų žemyn galva, – Džo, bandydamas kiek įmanoma labiau pažeminti Nataną, pradėjo įkyriai juoktis.
Sukaupęs visas jėgas ir  pykčio perkreiptu veidu Natis nurėžė pirmąją galvą, kuri užkrito jam tiesiai ant kojos. Stengdamasis neparodyti skausmo, jis rūsčiai nužvelgė savo engėją ir nustūmė skerdieną žemyn.
-Puiku. Tu gavai šį darbą, jautruoli, – Džo iš viršaus nužvelgė Natį sadistišku žvilgsniu, o tas savo ruožtu žvelgė į jį, trokšdamas progai pasitaikius atkeršyti.
-Kai pasigirs trys trenksmai, panašūs į varpų, vadinasi, darbas baigtas ir galite eiti ilsėtis. Tas pats ir ryte: išgirdus trenksmą du kartus – reikia keltis. Taigi, maždaug už valandos pasigirs trys garsai, reiškiantys darbų pradžią. Visus vėluojančius baudžia. Jautruoli, dirbk uoliai, nebent nori tapti reptiloidų pusryčiais. Einame toliau.
Pasilikęs vienas, Natanas atsisėdo ant laiptų ir pasidėjo pjūklą šalia. Jis paklaikusiomis akimis žiūrėjo į kraują, varvantį iš kiauliažmogio. Vilkėdamas rudos spalvos drapanas ir būdamas išsitepęs krauju, niekaip nepriminė šiuolaikinio žmogaus. Jis veikiau priminė ūtelėm apėjusį ir savo žarnyne kaspinuočius auginantį akmens amžiaus driskių. Vienintelis likęs prisiminimas apie civilizaciją – tai penkis tūkstančius dolerių kainavę jo odiniai batai, skirti dėvėti kartu su kostiumu. Natis iškart prisiminė turintis jame pusę pakelio cigarečių ir auksinį žiebtuvėlį, tačiau užsisvajojimą nutraukė skerdikai, verčiantys lauk kiauliažmogio vidurius, mat prisipildė eilė ir pasigirdo keistai grubus angliškas akcentas:
-Ei, ar ten kas nors yra?
-Taip, esu. Tuoj atlaisvinsiu, – Natis, pasiėmęs pjūklą ir kablį, pradėjo darbuotis iš peties.
Po gero pusvalandžio Natis nupjovė apie tuziną galvų, sumesdamas jas į metalinius vežimėlius. Tačiau nuo sunkaus fizinio darbo, jam galutinai pakirto dešinę ranką. Šiuo atveju pykčio protrūkiai netgi padėdavo savyje atrasti jėgų dirbti. Praėjus keletui valandų, užsipildė visi vežimukai. Netekęs jėgų Natanas vėl prisėdo ant laiptų. Jam sukosi galva, mušė karštis, labai troškino ir ausyse spengė nuo kiauliažmogių žviegimo. Atsklidus dusliam kūjo garsui, kuris reiškė dar vieno padaro mirtį, sėdėdamas jis net krūptelėjo.
-Kas per beprotybė? – garsiai paklausė savęs ir, sukaupęs visas jėgas, atsistojo tęsti savęs naikinimo, pavadinimu - Darbas.
Taip bepjaunant jau nežinia keliasdešimtąją galvą, Natis tapo pirmojo lygmens kontakto liudytoju. Jeigu Žemėje tai būtų fantastiškas ‘‘vau‘‘, tai čia žalsvos odos, dvimetrinis ateivis su į skruzdėdą panašia galva ir turintis tris rankas, ant kurių buvo po dešimt pirštų, atėjo nustumti metalinius vežimėlius, užpildytus nupjautomis kiauležmogių galvomis. Jis buvo apredėtas taip pat akmens amžiaus drapanomis. Iš vangių būtybės judesių buvo galima suprasti fizinį kūno išsekimą. Akimirką Natano širdis suvirpėjo — tai juk likimo brolis. Gal ir jis buvo vienas turtingiausiųjų savo planetoje.
Po keletos akimirkų Natis įnyko pjauti galvas, nekantriai laukdamas, kol pasigirs tas sumautas varpo garsas. Taip besikankindamas, tarytum iki tuoj tuoj ištiksiančios mirties, jis nugirdo tris varpo dūžius. Padėdamas pjūklą ant laiptų, vos vilkdamas kojas, jis išsinešdino lauk.
Žingsnis po žingsnio  jis artėjo link barako, bet didžiulį stresą jam sukėlė danguje skraidantys į pteradaktilius primenantys padarai. Ore tvyrantis nepakeliamas tvaikas ir kiauliažmogių kriokimas viliojo šiuos plėšriuosius sparnuočius. Vienas jau besitaikė nerti žemyn, užmatęs einantį po darbo lengvą grobį, tačiau buvo nuvaikytas lazerio šūviu. Natis, atsisukęs, pamatė, kaip vienas iš reptiloidų laidė lazerius iš ieties. Prie jo prisidėjo ir kiti jo rūšies atstovai, stovėję sargybos bokšteliuose.
Akį patraukė, galimai, administracinis piramidės formos pastatas, kurį saugojo kone kas dešimt metrų stovintys kariai. Statinys buvo suręstas iš milžiniškų blokų ir turėjo didžiulius laiptus, tačiau niekur nesimatė jokios technikos. Nič nieko. Negi jie taip ir šuoliuoja per portalus?
-Judėk, nestoviniuok. Kariai tave gali pasmaugti per atstumą, – pasakė traukiantis link barako žmogysta.
Nenorėdamas užsitraukti rūstybės, Natanas nuėjo tiesiai į apgailėtiną, pelėsiais apaugusią ir prakaitu dvokiančią skylę, vadinamą gyvenamąja patalpa. Eidamas koridoriumi, jis pamatė kriauklę su tekančiu vandeniu ir tuzinu žmonių, laukiančių savo eilės. Kiekvienas jų, sulaukęs savo eilės, godžiai, kiek tik įmanoma, gėrė vandenį. Nusprendęs negaišti laiko, atsistojo į eilę ir laukė, kol galės atsigerti vandens. Po penkiolikos minučių Natis, numalšinęs troškulį, nuklibinkščiavo kambario link. Vos tik įžengęs, išvydo jau knarkiančius saviškius. Priplėkęs oras patalpoje net graužė nosį. Natis kryžiumi griuvo ant čiužinio, bet po akimirkos pasišlykštėjo išvydęs didelę tamsią dėmę, primenančią kraują. Pyktis privertė jį mikliai atsistoti ant kojų ir apversti čiužinį kita puse. Bet vaizdelis tikrai neguodė — kita pusė taip pat buvo nusėta neaiškiomis dėmėmis. Šiek tiek pasvarstęs Natanas atvertė jį atgal.
Prisėdus atokvėpio, neviltis ir depresija apgaubė Nataną it kalnus rytinis rūkas. Jis patikrino šalia čiužinio gulintį švarkelį ir nudžiugo radęs cigarečių pakelį. Prisidegęs vieną, užtraukė turbūt pačius maloniausius dūmus gyvenime. Jis mėgavosi kiekviena akimirka, o kad kolegos garsiai knarkė, buvo jau nė motais. Daugiau cigarečių liks pačiam.
Aprimęs ir atgavęs jėgas, jis atsigulė miegoti, tačiau maudžiantys raumenys neleido užmigti, o ir skrandis prašė ko nors įmesti, todėl, pakilęs nuo čiužinio, Natanas pirmą sykį gyvenime ėjo valgyti nesiprausęs ir dvokiantis.
Užėjęs į valgyklą jis išvydo palei sieną nutįsusią ilgą eilę žmogystų, trokštančių prikimšti savąjį pilvą vietiniu jovalu.
-Ir vėl tas prakaito dvokas... Šitiek dvokiančių žmonių susirinko vienoje vietoje. Fu... – piktai suniurnėjo Natis.
Jis stebėjo, kaip darbininkų klasės atstovai iš dubenų delnais kabino melsvą masę ir grūdosi į burnas, iš alkio net aplaižydami pirštus. Ko norėti – dvi porcijos per parą. Stebėtina, kaip jie dar nemirė savo darbo vietose.
Jam papildžius eilę, užkalbino už nugaros atsistojęs plikas, senstelėjęs vyriškis:
-Naujokas, tiesa?
-Taip, – atsigręžęs pasakė Natis.
-Iškart supratau, nes neturi “Ri“ ant sprando ir turi šviežią šukuoseną. Mes savuosius plaukus nusirėžiame darbiniais peiliais. Taip pat atrodai neseniai apsiskutęs, todėl barzdočių būryje išsiskiri.
-Ar senai jūs čia? Mano vardas Natanas, – šį kartą pasipūtėlis nepasibodėjo spustelėti rankos ‘‘suskretėliui‘‘, nes po šitos darbo dienos suprato esąs vienas iš jų.
-Maiklas. Malonu susipažinti. Ketvirti metai. Pagrobė mane žvejybos metu. Vieną gražų rytą sėdėjau ant ežero kranto su meškere rankose ir pajutau stiprų svaigimą galvoje, akyse aptemo, ir viskas. Atsipeikėjau surakintas grandinėmis su maišu ant galvos. O tu?
-Nenorėdamas prisiminti, kad buvo žiauriai išdurtas, šūdžiaus Šeino pamelavo apie savąjį pagrobimą:
-Išėjau iš namų pasivaikščioti į parką, tiek ir tepamenu.
-Išgamos. Tikrai nemanau, kad reptiloidai patys grobia žmones. Jiems turėtų kas nors padėti – vyriausybės ar slaptos sektos. Supranti, mes esame čia, o jeigu Žemėje atsiranda žmogelis, šnekantis, esą buvo pagrobtas ateivių, tai jį parodys per televiziją kaip didžiausią kvailį pasaulyje. Ta melo mašina niekad nesustoja, – kraipydamas galvą į šonus pasakė Maiklas.
-Aš buvau pagrobtas vidury baltos dienos, nemanau, kad ropliniai ryžtųsi tokiu metu tykoti žmonių parke, – įtikinamai skiedė Natanas.
-Būtent, kad jiems talkina mūsiškiai parsidavėliai. Kai taviškis ‘‘Ri‘‘ užaugs, galėsi ir tu jungtis į bendrus pokalbius arba individualiai. Pradžiai bus sunkoka, bet įpratęs naudosies kaip pokalbių svetainėmis internete. Mes su vyručiais tenais aptariame viską, tik apie jokius sukilimus neišleisk nei minties, nes išsyk tave nubaus, – tai pasakydamas Maiklas kone susmuko drauge su kitais žmonėmis valgykloje, o tiems, kas valgė prie stalo, iš rankų išsprūdo dubenys.
-Velnias, ir vėl. Šį sykį įvyko stipresnis nusiurbimas, – išbalęs Maiklas papurtė galvą, keletą akimirkų patylėjo, atsitiesė ir tęsė toliau, – tai vat, jeigu iš savo galvos išleisi neleistinas mintis, iš tavęs padarys žymiai stipresnį nusiurbimą. Neišmokus susitvarkyti savo smegeninės, tave gali išsiurbti iki tokio lygio, kad net keletą dienų gulėsi ant žemės leisgyvis. Atmink, jie yra šaltakraujai ropliniai, krokodilų giminaičiai, o mes – jausmingieji žinduoliai. Draugiškai nusiteikusių jų niekad nebūna.
-Ryte mus į darbus išskirstė ryžabarsdis Džo, gal žinai, kas jis toks?
-Saugokis jo kaip velnias kryžiaus. Subinlaižys kokių reta. Ištikimas reptiloidams it koks šunytis. Iš visų žmonių jis yra viršiausias pagal rangą. Norėčiau pats peiliu perrėžti jam gerklę. Dievaži, kai užsimanysiu palikti šią skylę, būtinai pirmąjį į kapus nusiųsiu tą šūdo gabalą, – piktai išsireiškė Maiklas.
-Klausyk, o ta milžiniška piramidė... Ar ji yra centrinė būstinė?
-Aa, toji... Taip, tu teisus, tai jų centrinė būstinė. Pamatęs ją supratau, kad jie bus prikišę nagus ir prie piramidžių, esančių Žemėje. Logiškai pamąstykime – nuo kada laukiniai žmonės, neturintys jokio žalio supratimo apie inžineriją, ėmė ir pastatė tokias šventyklas? Ar jie galėjo turėdami to laikmečio medinius įrankius supjaustyti didžiulius akmens blokus? – nusijuokė Maiklas, – niekas iš žmonių nėra ten buvęs, nebent kaip maistas. Vienintelis kelias iš čia ištrūkti yra portalas skerdyklos gale. Per jį jau paruoštą produkciją paletėmis veža į milžinišką šaldiklį. Man nėra tekę ten pabuvoti, bet tie, kas dirba, sakė, jog kai išlenda į kitą pusę, ten stovi du ropliniai, apsiriedę skafandrais, spėju saugosi šalčio. Atvežus krovinį, turi jį palikti prie raudonos linijos ir grįžti atgal tęsti tą patį. Nieko įdomaus, išskyrus tai, kad anoje pusėje dirba humanoidai, panašūs į mus, taip pat turintys draugužius ant sprandų, bet į bandymus komunikuoti jie neatsako, nesigirdi jokių minčių. Galbūt jų ‘‘Ri‘‘ yra kitokios rūšies. Neblogą imperiją visatoje bus sukūrę reptiloidai.
Priėjęs prie langelio, Natanas paėmė indą su pliurze ir patraukė ieškotis laisvos vietos. Nesulaukęs atlaisvėjusios vietos, jis susivertė viską į burną ir vos nesusivemdamas nurijo šlykštų marmalą. Kai indas tapo tuščias, paliko jį ant krūvos kitų. Grįžęs atgal į kambarį,  Natanas rado vis dar tebeknarkiančius likimo brolius.
Taip jis  kelias minutes tuščiai praspoksojo į sieną. Tada, užsirūkęs cigaretę, suskaičiavo pakelyje likus dar dešimt – vadinasi, po penkių dienų turėtų supešti paskutinę, nebent įsisuktų kokia nors dvikoja žiurkė ir viską nukniauktų.
“- Galiu guldyti galvą, kad esu vienintelis šiame kalėjime turintis cigarečių, “ – besimėgaudamas cigaretes dūmais mintyse sumetė Natis ir
parūkęs, paslėpė nuoruką už čiužinio, bei po keletos akimirkų, atsigulęs, atsijungė, patekęs į savo pasąmonės sukurptą sapną:

Tamsioje uoloje Natanas šildėsi rankas prie laužo, tačiau kad ir kaip arti ugnies jis kišo delnus, jie vistiek buvo šalti, kad net oda įgavo tamsiai mėlyną atspalvį. Jis vis trynė ir trynė delnus vieną į kitą, o jie tik šaltėjo ir šaltėjo. Aplinkui buvo tamsu, girdėjosi tik vandens lašėjimas. Nors šalia nieko nebuvo, Natanas vistiek jautė įtampą ir baimę.
Netrukus delnus pradėjo gelti taip stipriai, rodos, lyg būtų įkišęs juos į eketę užšalusiame ežere. Ilgai netruko, kai jis pajautė, kaip stingdantis šaltis persimetė į visą kūną. Tai sukėlė Natanui panikos priepuolį.
Prie laužo buvo sumestos suskaldytos pliauskos, kvepiančios pušimi. Tačiau kad ir kaip jis stengėsi paimti nors vieną, nepavyko. Visos buvo tokios sunkios, jog pakelti buvo neįmanoma. Natanas staigiai atsigręžė atgal ir išvydo iš lėto gęstantį laužą. Šaltis buvo nepakelemas, o panikos priepuolis tik stiprėjo:
-Jei laužas užges – aš mirsiu.
Jis vėl iš visų jėgų bandė atplėšti, tarytum prilipusias prie žemės malkas, bent jau nuplėšti žievę, tačiau jam to padaryti nepavyko. Ir staiga, savo žvilgsnį pakreipęs laužo link, išvydo paskutinį liepsnos atodusį. Aplinkui pasidarė visiškai tamsu, ir kažin kokia stipri jėga pradėjo Nataną tempti žemyn. Jis suprato, jog temstanti sąmonė gramzdino jį į dvasinį tamsumą, iš kurio kelio atgal niekados nebus.
Staiga Nataną pažadino varpų trenksmas. Kaip ir kiti, jis kėlėsi sunkiai. Raumenų skausmas neleido padaryti nei vieno greito judesio, taip pat ištinusį sprandą  jis vos galėjo sukioti. Pragaras, ne gyvenimas. Jo neapleido išdygusi nuojauta apie artėjančia bloga lemtįį.
Šiaip ne taip atsisėdęs ant čiužinio, jis pažvelgė į savo kolegas ir tarė:
-Tikriausiai mes mirsime pirmiau laiko. Manau, šansų neturime. Savo išsakytai minčiai Natanas iš visų  likimo brolių gavo teigiamą pritarimą. Kitoje  kambario pusėje buves drūtas vyrukas tarė:
-Tegu geriau mane nužudo. Aš nenoriu kelti prieš save rankos.
-Ta proga norėčiau su jumis pasidalinti tuo, ką turiu geriausia.
Natis kiekvienam padavė po dvi cigaretes, nudžiugindamas kambariokus.
-Ačiū, žmogau, – padėkojo azijietis ir, ištraukęs iš kišenės kramtomosios gumos pakelį, tarė: – turėtų išeiti visiems po vieną.
Tai buvo mažytis vilties blyksnis didžiojoje neviltyje. Visiems užsirūkius jautėsi sumažėjęs stresas, vėliau likimo broliai išsivaikščiojo kas sau iš kambario. Natanas vieną po kitos surūkė abi cigaretes, vis mastydamas apie sapną. Palikęs žiebtuvėlį ant savo čiužinio, kad jį galėtų rasti kiti, išėjo į koridorių ieškoti dušo.
-Juk jie gi kažkur prausiasi? - burbėdamas klausė savęs Natis, - Geriau jau nebūčiau gaišęs laiko, - pyktelėjo išgirdęs, jog visi prausiasi tik kartą per savaitę.
Keikdamas šiandieną, jis nuėjo į valgyklą ir, atstovėjęs didžiulę eilę, paėmė marmalo porciją. Suvalgius tikrai ne prancūzų aukštosios virtuvės patiekalą, pajuto neigiamą žarnyno atsaką. Jam teko bėgti iki artimiausios išvietės, kuri buvo čia pat už valgyklos sienos.
-Tai tikrai skirta vergams! - gausiai viduriuodamas, garsiai pasakė Natanas, apžiūrinėdamas tualeto „interjero dizainą“.
Tai buvo viena didelė dvokianti patalpa su dvidešimt skylių, aptaškytų išmatomis, ir vienu loviu, kuriame tekėjo vanduo. Kampe buvo numesti nuo medžių nuskinti žali lapai. Jam vis dar betupint tris kartus suskambo varpai. Kiek ilgėliau užtrukęs tualete, Natis patraukė link savosios darbo pozicijos. Atėjęs rado pjūklą toje pačioje vietoje, kur ir buvo palikęs, o ant jo dantukų matėsi sudžiuvęs kraujas.
-Jiems į higieną nusispjauti, - garsiai pasakė Natanas ir nusikvatojo, lyg psichopatas.
Praėjus beveik dešimčiai minučių, jis išgirdo kriokiant kabinamą žemyn galva kiauliažmogį. Sukurdami pragarišką atmosferą prie jo prisidėjo ir kitų padarų isterijos. Skerdikas šiandieną, regis, buvo kupinas jėgų. Jis užmušė sutvėrimą vienu smūgiu. Natanas net susipurtė išgirdęs pjaunamos gerklės garsą – nesinorėjo, kad ir pačiam taip nutiktų. Jo ausis pasiekė pjaunamo pilvo ir verčiamų lauk vidurių garsas. Šlykštūs garsai nupurtė dar sykį.
Gavęs pirmąją kiauliažmogį, giliai įkvėpęs ir iškvėpęs orą, ruošėsi pjauti jam galvą, bet nusiteikimą darbui sutrukdė iš nežinia kur išdygęs Džo:
-Kaupiesi prieš laukiančią sunkią dienelę, a?
-Įžūliai žiaumodamas kramtomąją gumą, Natanas atsisuko ir, išpūtęs didžiulį burbulą, jį susprogdino, vaidindamas taip pat pasikėlusį šūdžių, kaip ir Džo:
-Man bent jau nereikia į subinę lįsti, dirbu ir tiek.
-Ką čia tauški, tuoj būsi sušertas ropliniams! - įsižeidęs ant Natčio užrėkė Džo.
-Nejaugi, šūdo gabale?
Piktai atrėžęs, Natanas sukaupė visas savo jėgas ir suvarė kablį tiesiai į Džo pėdą. Pastarasis suriko nežmonišku balsu, o Artrotų palikuonis pradėjo pjauti jam koją žemiau kelio. Džo iš paskutiniųjų abiejomis rankomis įsikibo į pjūklą, tačiau Natanas Artrotas sėkmingai atliko savo darbą ir, nekreipdamas dėmesio į kraujo čiurkšlę, trykštančią tiesiai į jį, numetė koją už savęs.
Jis nieko nelaukdamas įgudusiu judesiu suleido kablį į jau ant žemės gulinčio, gyvybinių jėgų stokojančio, negebančio pasipriešinti reptiloidų subinlaižio veidą ir per mažiau nei dešimt sekundžių nupjovė šio niekingo suskretėlio galvą, numesdamas ją į metalinį vėžimaitį. Mėgaudamasis jo krauju apsipylusiu ir konvulcijų traukomu begalviu kūnu, Natanas priėjo prie vežimaičio ir, užmetęs žvilgsnį į Džo galvą, apspjovė riebiu skrepliu ir tarė:
-Vienu priešu mažiau, šūdo gabale!
-Ką tu darai! - išrėkė laužyta anglų kalba vienas iš skerdikų.
Išvirtusiomis kraujagyslėmis ant kaktos ir nuo veido varvančiu krauju, Natanas priminė tikrą šėtono įsikūnijimą. Jis priėjęs iš skerdiko rankų pagriebė kūjį, o anas, išsigandęs, atšoko atgal.
-Nebijok. Šitas šūdas buvo to vertas.
Tai pasakęs, Natis, laikydamas kūjį rankose, išbėgo į lauką ir išvydo link jo lekiantį reptiloidą. Pabudinęs žvėrį savyje, jis užsimojo ir smogė ropliniui tiesiai į galvą, stipriai jį apsvaigindamas. Užsimojęs dar kartą, Natanas pajuto krūtinę veriantį nepakeliamą skausmą. Kūjis išslydo jam  iš rankų ir nukrito ant žemės šalia kojų. Natanas pažvelgė į kiaurai jį pervėrusią ietį ir, vis labiau sąmonei temstant, ištarė:
-Aš vis dar turiu savigarbos.
Jis palietęs pirštais iš žaizdos trykštantį kraują, pažvelgė į savo žudiką ir atsijungė, taip užbaigdamas savo egzistenciją.