Ištrūkti iš tamsos. 13 Skyrius

Pasitaisęs savo psichologinę sveikatą pas Čeza, Dičkis patraukė link kavinės „Įkvėpk gyvenimo“. Ne ką prastesnio maisto galėjo jis nusipirkti vos ne ant kiekvieno kampo esančiose kavinėse. Bet... Vien mintys apie ją vertė jo širdį plakti dažniau. Tos svajingos mintys jį nešė nuo realybės vis toliau ir toliau. Ir jis nuo meilės svaigulio jautėsi vis nuostabiau. Tai žmogiška, tai nuostabu. Neužilgo atsidūręs vietoje, priparkavo vienaratį. Džeikas, pasiėmęs šalmą į rankas, užėjo į vidų ir įsitaisė prie staliuko, esančio netoli lango. Jis visiškai nemąstė apie valgį. Galvoje kirbėjo tik viena mintis: ar bus Rebeka ir ar pavyks nueiti kiek toliau nei reikiamu metu numestas vienas kitas sąmojis. Jis girdėjo, kaip kavinėje sėdintys žmonės šnekučiavosi apie vieną ir tą patį – Didįjį Bilį. Ši katastrofa palietė ne vieną šeimą, gyvenančią Sidabro mieste. Ir visos tos kalbos visiškai užgožė fone grojančią nervus raminančią, lėtą fortepijono muziką.
– Sveiki, ko norėsite užsisakyti? – staigiai, iš už nugaros išdygusi, mandagiai paklausė Rebeka.
– Norėčiau juodos kavos be cukraus ir panakotos.
– Dar ką nors?
– Kol kas tiek, – atsakė Džeikas.
Viską užsirašiusi Rebeka nuskubėjo pateikti kliento užsakymą. Nesusilaikiusi ji išplepėjo apie pasirodžiusią kavinėje žvaigždę, todėl iš virtuvės pasigirdo:
– Iš tikrųjų?
Gatvėje praeinantys vyrukai net rodė pirštais išvydę Džeiką, o jis atsakė kilstelėdamas ranką. Pastarieji vis taikėsi nufotografuoti jį kiek įmanoma geresniu kampu.
Atnešusi užsakymą, Rebeka, nei kiek nesidrovėdama, pažvelgė Džeikui tiesiai į akis. Tai buvo akivaizdus ženklas laisvam flirtavimui, todėl Dičkis, nevyniodamas į vatą, užklausė:
– Gal galėčiau pasiteirauti, ką veiksi šį vakarą?
– Šis bei tas planuose, bet nieko ypatingo.
Žinoma, dički, tu esi žymiai aukščiau negu „nieko ypatingo“. Gal vėliau pakilsi dar aukščiau – kas žino.

– Norėčiau pasiūlyti pasivaikščiojimą po centrinį parką.
– Gal ir sutikčiau, – koketiškai atsakė ji, kiek tampydama nervus.
Tai buvo ne kas kita, kaip naudojama sena moteriška taktika iš nerašytų vadovėlių. Greičiausiai perduodama genetiškai, vis tobulesne versija naujajai kartai.
– Jei susidomėtum, štai mano numeris. Tik nekreipk dėmesio į užrašą „Dingusių asmenų skyriaus vyresnysis detektyvas“, – pasakė Džeikas ir įteikęs Rebekai vizitinę kortelę žavingai nusišypsojo.
Ji įsidėjo kortelę į darbinės prijuostės kišenę ir nuėjo prie kito staliuko priimti užsakymo. Besimėgaujant panakota, Dičkis išgirdo džiaugsmingą šūktelėjimą, atskriejusį iš virtuvės: „O, Dieve mano! “ – ir pats sau šyptelėjo lūpų kampučiais.
Pabaigęs gerti kavą, šalia puodelio Džeikas  paliko šimtą dolerių arbatpinigių. Atsistojęs apsidairė, tačiau Rebekos neišvydo – tikriausiai tūnojo virtuvėje.
Išėjęs lauk, atsisėdo ant vienaračio ir nusprendė, jog šitokį džiaugsmingą momentą reikia įprasminti. Jis nutarė nuvažiuoti į vienaračiams skirtą požeminę lenktynių trasą, esančia tris kilometrai po žeme. Bendras jos ilgis yra dvylika kilometrų, o ilgiausia tiesioji – net pusketvirto kilometro.
Viena įspūdingiausių trasos vietų – tai leidimasis žemyn du su puse kilometro spiralės forma, pakreiptas keturiasdešimt penkių laipsnių kampu. Žiūrovams vietų čia nėra įrengta, tačiau vykstančias varžybas visada transliuoja internetu.

Ši trasa kai buvo įrengta, išsyk tapo nauju miesto traukos objektu. Kai buvo įrengtos visos įmanomos požeminės metro linijos ir atsilaisvino gręžimo staklės, vienas iš vyriausiųjų miesto inžinierių, tūkstančius kartų atvėręs ir užvėręs biurokratų duris, pagaliau gavo leidimą savo idėjos įgyvendinimui. Tai sudomino miesto gyventojus ir patį merą, tad kadencijos pabaigoje jis plačiai visuomenei pristatė šį projektą, tikėdamasis gauti begalę balsų iš jaunimo pusės.
Viskas būtų buvę puiku, jei ne Braiderio šutvė, suuodusi gresiančią nesėkmę rinkimuose.  Ir staiga vieną dieną senasis meras pateko į autoįvykį ir žuvo, o naujuoju miesto meru buvo išrinktas Braideris, kuris užbaigė projektą ir taip susirinko visus lauro lapų vainikus sau.
Ši vienaračiams pritaikyta trasa žavi ne vieną greičio mėgėją. Vairuotojai, lėkdami tubos viduje ir pasiekę reikiamą greitį, įveikinėja Niutono traukos dėsnį bei gali važiuoti tiek tubos šonais, tiek „lubomis“. Niekur kitur šalyje nėra trasos, kurioje galėtum lėkti žemyn galva trijų šimtų kilometrų per valandą greičiu – jei tik pats to nori.
Džeikas, privažiavęs prie kontrolės punkto, atskenavo savo nuolatinį bilietą, kuris leido jam  sutaupyti krūvas pinigų. Nusprendęs pralėkti tik vieną ratą, jis atsistojo prie startinės linijos į eilę kartu su visais adrenalino ištroškusiais nutrūktgalviais.
Užsidegus žaliam signalui, jis išsyk  pasinėrė į linksmybes. Įveikus keletą apšilimo posūkių, adrenalinas paėmė viršų, ir Dičkis spaudė tiek, kiek tik leido jo vienaratis. Lėkdamas, pasviro tai ant vieno, tai ant kito šono.
Jam vėl virė kraujas, prisiminus, kad tik būdamas pilnai organinis gali pajusti nepakartojamus emocijų pliūpsnius.  Staiga Džeikui prieš akis išniro žavingas Rebekos veidas ir per visą jo kūną perėjo malonūs virpuliukai, kurie vertė jį dar labiau eiti dėl jos iš proto. Šia trasa šiandien lėkė daugybė laimingų bepročių, tačiau šis buvo pats laimingiausias. Pasikrovęs savo emocines baterijas, Džeikas išvažiavo vėl į paviršių ir  prisiminė, kad romantiškiems pasivaikščiojimams neturi jokio tinkamo garderobo, todėl pasuko anksčiau į akis kritusią vyriškų drabužių parduotuvę. Įžengęs į ją, pasakė konsultantams, ko tiksliai nori, o šie jau turėjo suktis kaip išmano:

-Štai juodi marškiniai, kurių prašėte, ir štai juodi džinsai. Tuoj atnešime švarkelį. Viskas kaip tik jums. Gavus tai, ko norėjo, teko jam atiduoti savojo laiko ir prašaliečiams, prašantiems jo dėmesio:

-Jūs esate šaunus vyrukas. Gal galėtume nusifotografuoti? Mano mama jumis žavisi. Ar sutiktumėte pasirašyti ant mano marškinėlių? Tarė Džeiku susužavėjas paauglys
Pirmais kartais juk visai nieko, tiesa? Tačiau vėliau Džeikui jau norėsis bėgti nuo įkyruolių. Galbūt  jam reikės auklėti juos kandžiomis replikomis, o vėliau norėsis tiesiog sumušti ar nusamdyti tuos, kurie lengvai galėtų tai padaryti. Paprasti pasivaikščiojimai miesto gatvėmis, besimėgaujant natūraliu miesto šurmuliu, bus prarasti amžiams ir teks viską stebėti pro užtamsintus ar veidrodinius automobilio langus, sėdint ant galinės sėdynės. Daugiau nebebus jokių ramių pasivaikščiojimų pavakarę prie paplūdimio su vienkartiniu kavos puodeliu rankoje ir akimis lydint besileidžiančią už vandenyno saulę ar pasisėdėjimų kavinėse su draugais. Autografai... Bendros asmenukės... Milijonus kartų iššiepiama ta pati, nieko nereiškianti dirbtinė šypsena. Gerbėjams bus didis džiaugsmas, visą gyvenimą nepamirštamas įsiamžinimas su tavimi, Džeikai, o tau – lyg prakeiksmas. Nuo viso to norėsi vemti ir gailėsies, kad gimei. Šlykštėsies kiekvienu paparaciu, bandančiu tave užfiksuoti atostogų metu ar šiaip kur nors einant. Kartais šauksi didžiojo tvano visam pasauliui.
Sumokėjęs už pirkinius ir įjungęs rimto vyruko veidą, viduje dėliodamasis vakaro įvykių eigą, Džeikas patraukė link vienaračio. Net nespėjus prisėsti, jį jau apspito keletas vlogerių, bandančių pagauti kuo geresnį filmavimo kampą:

-Gal galėtumėte atsakyti į porą klausimų? – tarė ryžas, strazdanotas paauglys, palyginus su kitais ant veido turintis ganėtinai mažai spuogų.

-Galiu, – nedaugžodžiaudamas atsakė Džeikas.

-Apie jus internete naršiau kone visą parą ir man susidarė įspūdis, kad jūsų charakterį pilnai atspindi legenda tapusios muštynės ledo arenoje. Ar manote, kad pasielgėte teisingai?

-O taip, vaike. Jeigu matai, kad kas nors nepagrįstai elgiasi, o tuo atveju įžeidinėjo kitus asmenis, tu privalai tai padaryti. Pašlemėkams ne vieta mūsų pasaulyje. Jeigu tu vienas iš jų, – sakydamas Dičkis pirštu dūrė į kamerą, – tai žinok, atėjo metas atgailauti. Asmeniškai aš norėčiau matyti daugiau drąsių žmonių, nes tik veikli ir drąsi visuomenė gali užkirsti kelią nusikaltimams, kitaip sakant, visuomenės vėžiui.
Užbaigęs pirmąjį gatvės interviu, Dičkis spustelėjo greičio rankenėlę žemyn ir nurūko. Tik  vėliau sumetė mintyse, kad galėjo atsakyti į daugiau klausimų, bet pradžiai ir tiek pakanka. Grįžęs namo, Džeikas puolė atlikinėti kruopštesnį nei įprastai higieninį ritualą. Gal penkis kartus pasitikrino, ar šnervėse nekyšo koks plaukas, tris kartus išsivalė ausis, po milimetrą ištyrinėjo panages ir repetavo veido mimikas, kurios turėtų užhipnotizuoti Rebeką. Prieš palįsdamas po dušu padarė septynis šimtus atsispaudimų — septynis priėjimus po šimtą kartų. Apsirengęs kokybiškai pagamintus drabužius už nemažą kainą, paskutinį sykį apžiūrėjo save veidrodyje ir pagalvojo, kaip tėvai dabar juo didžiuotųsi. Paėmęs į rankas gėlių puokštę, įdėmiai apžvelgė visus rožių žiedlapius — juk viskas turi būti nepriekaištinga. Prigrūdęs pilną piniginę pinigų, vos ne šimtąjį kartą perskaitė Rebekos žinutę:
<<Labas, šiandienos smulkmenas nukeliu kitai dienai. Galiu ištrūkti keletui valandų. Apie aštuntą gali atvažiuoti. Tuoj atsiųsiu adresą. >>

Žinoma, Džeikai, atvažiuok. Ji nori parodyti tave visam kvartalui. Grobis čia esi tu. Žvilgtelėjęs į laikrodį pamatė, kad turi visą pusvalandį, todėl nuotaikai pasikelti visu garsu pasileido roko muzikos baladę. Vis kartodamas nuostabią dainą prasėdėjo svetainėje ant sofos. Išgyvenęs staiga užgriuvusių jausmų laviną kartu su vokalistu, jis giliai atsiduso ir patraukė link garažo. Iš jo dičkis išsivarė savo elektrinį pikapą ir, atsidaręs visas salono dureles, patikrino, ar ten nėra jokios nereikalingos dulkelės. Tai padaręs, pakvėpino saloną saldžiais, aromatingais kvepalais. Vairuodamas vis žvilgčiojo per veidrodėlį į rožes, padėtas ant galinės sėdynės. Prakaituojantys delnai išdavė jo nervinimąsi ir užmojį pasirodyti tobulai. Sustojęs prie Rebekos namų, jis keletą kartų giliai įkvėpė, susikaupdamas skambučiui:
-Labas. Aš jau esu prie tavo namų.
-Luktelk minutę. Tuoj būsiu.
Rebeka greitai išėjo iš namų, vilkėdama lengvai prie kūno prigludusią tamsiai bordinę „midi“ suknelę su didele iškirpte. Jos ilgi, blondiniški plaukai buvo susukti į žaismingas garbanas, o aukštakulnių kaukšėjimas siuntė pranešimą visiems slapukautojams, pasislėpusiems už užuolaidų. Džeikas liko didžiai priblokštas jos grožio.  Jis Išlipęs iš automobili įteikė Rebekai rožes ir pajautė iš jos sklindančia  moterišką šilumą, kuria spinduliavo Rebeka. O ji, žavėjosi dičkio tobulai sudėtu kūnu ir džentelmeniškumu atidarant jai automobilio dureles.
-Na, tai kur šį vakarą vyksime?
-Aš pagalvojau, kad būtų visai smagu suvalgyti po ledų porciją ir pasivaikščioti prie senojo švyturio. Centriniame parke dabar vyrauja slogios žmonių nuotaikos. Na, žinai, Didysis Bilis…
-Taip, suprantu. Puiki idėja, – tarė ji ir įsėdo į automobilį.
Džeikas vogčiomis vis žvilgčiojo į pritrenkiančiai atrodančią šio vakaro karalienę. Pavažiavus toliau nuo namų, jiedu išsiklausinėjo apie vienas kito asmeninį gyvenimą ir pradėjo šnekučiuotis taip, lyg būtų seniai pažįstami. Rebekai pasijutus laisviau, ji tiesmukai paklausė:
-Ar tu visą laiką buvai toks peštukas? Ar  arenoje buvo tiesiog protrūkis?
Džeikas šyptelėjo ir, šiek tiek užvertęs akis į kairę pusę, tarė:
-Šiaip esu labai drausmingas, bet tie apkiautėliai yra žmonės, darantys gėdą visai vyrų giminei. Aš juos tik paauklėjau. Labai viliuosi, kad jie suprato savo purvino blevyzgojimo pasekmes. Arenoje juk buvo daugybė vaikų, o jei jie girdės, kaip mums iš burnos pilasi purvas, tai jie tai priims kaip priimtiną normą visuomenėje. Tikrai nenorėčiau aplink save girdėti vien purvinų kalbų iš skirtingo amžiaus žmonių.
-Seniai nesu girdėjusi tokio rimto požiūrio. Pas mus kavinėje visko pasitaiko... Kartais ateina pašalpų gavėjai atsigerti alaus, ir kai jie atidaro savo marmūzes, tai, rodos, jų burnos niekada nėra išleidusios švento žodžio.
-Na taip, mažai yra mąstančių apie savo daromą žalą kitiems, o visą purvą srėbs ateities kartos, jei nebus išnaikintos naujame pasauliniame kare.
-Manai, atsirastų norinčių pradėti karą?

-Rebeka, aš mėgstu pavartyti istorines knygas. Domėjausi paskutiniais šimtmečiais. Padariau šiokią tokią išvadą apie mūsų, kaip populiacijos, kontrolę, o konkrečiau – tiesiog neleisti mums tobulėti, kiek patys galėtume.
-Tai sudėtinga, bet įdomi tema, tęsk, – Rebeka žavėjosi Džeiko protu ir į jo pusę krito vis daugiau pliusų.
-Paveikiant žmones finansiškai ir emociškai, kone kas dešimtmetį „paslaptingos jėgos“ surengdavo ekonomines krizes. Šį bei tą panaršęs internete supratau, kad pačios turtingiausios verslo grupės bei jų savininkai, su didesniais ar mažesniais nuostoliais, išgyvena ekonomines krizes. Dažniausiai neatsilaikydavo naujai įkurti verslai. Spėk, kas nutikdavo jiems bankrutavus? Ogi senosios verslo grupės supirkdavo jų turtą, ir taip, krizė po krizės, išlikdavo tik senieji, kurie stabdydavo ir dabar stabdo inovacijas.
Rebeka tik linktelėjo galva, o Džeikas tęsė toliau:
-Dabartines keturias kolonijas Marse yra įsteigę žmonės, valdantys kone pusę galingiausių pasaulio kompanijų. Tikriausiai trečdalis žmonijos norėtų ten persikelti, bet va... turime mažytes bazes su saujele mokslininkų, tyrinėjančių ten nežinia ką. Po dvidešimties tyrinėjimų metų jie pasakys, kad atsakymų į klausimus vis dar neturi. Aš manau, jog viskas yra žymiai paprasčiau... Kol tie veikėjai nesukurs palankios aplinkos pinigų kalimui, tol paprastų žmonių į Marsą jie neskraidins. O patys žmonės nėra finansiškai pajėgūs organizuoti skrydžius... Regis, iki lūžio taško dar toloka.
-Ką tu turi omenyje? – susidomėjusi paklausė Rebeka.
-Laisvosios kolonijos suteiktų alternatyvų pasirinkimą žemėje gyvenantiems žmonėms. Asmenys, dūstantys nuo sistemos pančių, gebėtų pradėti geresnį rytojų už mūsiškės atmosferos ribų, tačiau sistema prarastų dabartinę kontrolę – juk net ir nusiuntus faksogramą apie privalomus mokesčius marsiečiams, dirbantiems kasykloje, geriausiu atveju gautum atsakymą, siunčiantį velniop.
-Ir kur visa tai mus veda?
-Link kiborgizacijos... Jau dabar yra daug pakibusiųjų. Mano manymu, tai yra tokio masto problema kaip narkomanija ar kiti žmones stipriai traumuojantys psichologiniai sutrikimai.
Ir pagaliau gavęs progą kaip reikiant išsišnekėti, Džeikas pajuto, kad šalia savęs turįs asmenį, galintį jį suprasti. Už gero pusvalandžio atvažiavę prie švyturio, jiedu nusipirko po puodelį kavos ir, siurbčiodami ją, klausėsi bangų mūšos bei pavienių jūrinių paukščių klegesio. Jau vakarėjo, ir dangus nusidažė nuostabiausiomis spalvomis. Stebint natūraliai besikeičiančią spalvų paletę, suteikusią peno akims, dičkis uždėjo savo švarkelį ant Rebekos gležnų pečių.
-Negi tau iš tikrųjų nepatinka robotukas „Semis“? Turiu jį namuose. Visas komandas vykdo be priekaištų. Galbūt knygų skaitymui jo balsas nėra tinkamas, bet iš esmės tai puikus pagalbininkas namuose.
-Aš esu labiau linkęs nueiti į virtuvę ir, atsidaręs šaldytuvo dureles, pats pasiimti tai, ko noriu. Antai sykį buvau svečiuose pas kolegą, ir tas nuostabusis „Semis“ vežė padėklą su maistu vaikui, o iš paskos ėjęs šuo kuo puikiausiai lakė sriubą bei iš pagrindinio patiekalo išsitraukė visus mėsos kukulius. Neturiu nieko prieš gyvūnus, ypač šunis, bet jų higienos ritualas, apimantis visko išsilaižymą, kelia nemenką šleikštulį.
-Tokia jau ta motina gamta, – pasakė Rebeka ir nusijuokė.
-Kuo puikiausiai suprantu viską apimančią robotizacijos naudą, bet jeigu esi fiziškai sveikas ir gali be problemų judinti savo sėdimąją, tai tokiu atveju tikrai nereikia jokių robotukų Semių. Ta robotizacija yra tiesiausias kelias į tinginystę.
-Puikus pastebėjimas...  Na, ne viskas taip jau blogai. Viename moksliniame straipsnyje skaičiau apie „Semio“ teikiamą psichologinę naudą. Pasirodo, vieniši asmenys, įsigiję šiuos pagalbininkus, nesijaučia tokie prislėgti kaip anksčiau, bet savižudybių skaičius tarp vienišų žmonių vis dar yra aukštas, – gurgštelėjusi kavos, Rebeka šiltai pažiūrėjo į Džeiką.
-Senais laikais, kai dar nebuvo robotikos džiaugsmų, žmonės turėjo stiprius tarpusavio ryšius. Šeimos stiprybė slypėdavo bendrose vakarienėse, aptariant svarbiausius  klausimus. Dabar tėvams, norint pasodinti vaikus prie bendro stalo, juos reikia ištraukti iš kambarių, it kokius meškėnus, tūnančius medžių drevėse, naudojant profesionalių gaudytojų gudrybes.
-Juk ne visos šeimos tokios. Manau, kad tai tik kraštutinumai. Nors, iš dalies... visas reklamų spindesys, brukantis tobulai pateikiamą šlamštą, net ir nenori užsiminti apie tamsiąją žalą, menkinančią žmogiškumą, paverčiant juos vartojimo zombiais.
Taip jų pokalbis galėjo tęstis iki paryčių, tačiau šių dviejų sielų džiaugsmą nutraukė Rebekos laukiantis rytojus. Rutina, besitęsianti visą savaitę. Stovėdama prie namų durų, ji meiliai pažiūrėjo į Džeiką ir į rožių puokštę. Pastarasis apsąlusia širdimi mėgavosi kiekvienu jos žodžiu bei žvilgsniu. Rebeka koketiškai nusišypsojusi padėkojo už puikiai praleistą laiką ir išnyko už durų. Atrodo kad pirmasis pasimatymas praėjo puikiai. Dičkis, vis dar skrajojantis padebesiais vairavo savo pikapą, kai staiga  prisiminė apie jį laukiančią šaltą lovą.