Lapkričio šiluma

Galvoj — Vidas Bareikis šoka „pusvalanduko šokį“
ant mano miego ketvirtą ryto; man dar trūksta vienos nakties, vieno
akmens iš kaktos — jį išlupčiau ir pavadinčiau aušra,
kuri pradėtų naują dieną, lyg užsidegusi plazma.

Ar bus dar rytojus už kito posūkio,
ar tik posakis, posmas, posūkis posmui?
Aš klausiu kryžkelės, kuri atsako aštriu kampu —
čia 45° į nežinią, čia 90° į save.
Kompasas, užsispyręs stoikas, rodo į šiaurę —
ten viskas sušąla ir tampa briauna, tinkančia pjaustyti mintis
lyg pyragą, ant krosnies keptą.

Lapkritis — juodojo granito mėnuo.
Šilko klostėse šlapdriba, o prakaito druska
skaičiuoja rožančių ant lūpų, nors nebetikiu.
Tą naktį kalbėjausi su Dievu:
jis liepė rinkti žemuoges iš po kojų, valgyti tamsą su akim,
lyg Antverpeno vitriną, pilną spalvotų briliantų —
kaip mano metalinėje dėžutėje po lova.

Rudenį pajunti meilę karščiausią, kai baisiai sušalęs.
Tada nebesvarbu — moteris, vyras ar šuo:
svarbu priglusti ir kad oda sušiltų.
Žvakių liepsnos plevena net dirbtinės —
LED’e gyvena šiukšlinos maldos:
jos beveik nešildo, bet leidžia apsimesti,
kad tiems, kurie išėjo, nuo jų pasidaro šviesiau.

Gal durniams durnyne mokėti deimantais,
nes taisyklės neleidžia niekuo kitu.
Tik niekas manimi netikėtų — kaip netiki net mylimoji.
Tad PARAŠAU: atnešu širdį į laboratoriją —
HRD, GIA, IGI — te patikrina spektrą,
te peržiūri po lupą,
įstrižai, išilgai, su debesėliais, intarpais ir inkliuzais,
kaip tikri sielos purvai, kurių neišeina išplauti.
Ar jai dar svarbi ta meilės šviesa?!

Galvoj Bareikis baigia šokį:
ploja delnais, kurių nesimatyt.
Ji prisėda prie lovos, paduoda man vandens —
aš jau pabudęs, o po lova vis dar guli dėžutė spalvotų briliantų.