Tiesos intymumas

Intymiausias dalykas tarp dviejų žmonių – tiesa.
Mes visi nešamės savo gyvenimo istorijas, tarsi mažus, dulkėtus lagaminus, pilnus paslapčių, kurios šnabžda tik mums.
Kartais slepiame jas giliai, bijodami, kad pasaulis nesupras, kad švelnumas bus palaikytas silpnumu.
O vis dėlto... atviriausi būname su tais, kurių nematėme niekada ir galbūt daugiau nebepamatysime.
Su nepažįstamu žmogumi, kuris staiga pajunta mūsų tylą ir atsako savąja..!
Galbūt atvirumas, tai kaip vaikščioti basomis po rasotą rytą?
Iš pradžių nejauku, net skauda, bet galiausiai pajunti, kad tik taip jauti gyvenimą tikriau. Kiekvieną žolės ašmenį, kiekvieną dvelktelėjimą.
Tarsi pasaulis, nors ir trapus, vis dar nori būti apkabintas.
Kai atsiveri, tampa lengviau kvėpuoti.
Tarsi kažkas tyliai uždegtų žvakę tavo viduje — šviesa maža, bet pakankama, kad sušildytų du žmones.
Ir jei pasiseka sutikti tą, kuris nebijos pažvelgti į tavo ugnį, kuri spindi ne tobulumu, o drebėjimu ir tuomet gimsta tikrasis ryšys.
Atvirumas nėra nuogumas. Tai šokis po lietumi.
Kai nebeslepi veido nuo lašų, kai šypsaisi net tada, kai šalta,
nes žinai, kad kažkur netoliese kažkas taip pat šoka.
Ir tame šokyje yra vilties, kad pasaulis dar moka jausti, dar moka klausytis.
Galbūt mes visi tik sielos, ieškančios sau vietos kito akyse?
Ir kai pagaliau sustojame bėgti, kai leidžiame tylai mus sutaikyti, suprantame:
būti savimi — tai ne vien drąsa.
Tai švelniausia meilės forma, kokią žmogus gali pažinti..!

Tegul tavo širdis nepavargsta būti atvira, net tada, kai pasaulis atrodo per garsus, per greitas ar per šiurkštus..!
Nebijok rodyti savo jausmų, net jei jie drebantys, net jei dar ieškai žodžių tikrų..!
Atvirumas, tai ne silpnumas, o drąsa gyventi tikrai, jausti iki pat šaknų, mylėti be apsauginių sienų.
Tegul kiekvienas susitikimas, net trumpiausias, tampa šviesos kibirkštimi, tokia tylia, bet pakankama, kad sušildytų du pasaulius.
Ir kai šoksi po savo gyvenimo lietumi, atmink: kažkur, gal visai šalia, kitas žmogus šoka kartu..!

Marius Nars