Sugrįžimas. Burtininkai-19

Medžiojima sėdėjo prie laužo, paskendusi savo mintyse, ir nepastebėjo, jog aplinkui susibūrė dvasios. Jos kažką išgąstingai šūkčiojo.
    • Medžiojima! – plonais balseliais šūkčiojo kaukučiai. – Atsikvošėk gi tu galų gale! Pažiūrėk! Kažkas ateina! Mes nežinom kas!
    • Ateina? Kur?
    • Pažiūrėk! – vienas per kitą rodė į pietus.
Įžiūrėti buvo sunku. Saulė kybojo pačiame zenite. Dangus vaiskus. Oras mirguliavo nuo karščio. Artėjo kažkas milžiniškas.
Medžiojima užsimerkė, įtempė vidinį regėjimą.
Link jų dideliais sunkiais žingsniais artėjo milžiniška dvigalvė moteris. Viena jos galva atidžiai žiūrėjo į kelią ir visą laiką kažką kramtė. Kita, atrodo, miegojo. Moters šiurkštūs kaip pakulos plaukai stirksojo į visas puses. Didelės krūtys liulėjo žingsnių ritmu. Rankomis moteris mojavo kaip kareivis. Jos žingsniai drebino žemę. Šalia šliaužė dvi Varinės gyvatės.
    • O Praamži… - iškvėpė atsimerkdama. – Juk tai Lada. Didžioji deivė Lada! Štai kas sukėlė sumaištį.
    • Lada! – spygtelėjo kažkas. – Tai mums jau galas!
Aplinkui visi ėmė verkti ir aimanuoti.
    • Ar nenutilsit! – supyko Medžiojima. – Gal ji tik pramogauja. Nė nežino kiek rūpesčių mums pridarė. Ji sena. Žemėje nebuvo tūkstančius metų. Turbūt, nesuvokė kaip pasikeitė gyvenimas čia.
Raudos ir dūsavimai pritilo, bet nesiliovė.
    • Štai ką pasakysiu, - vėl prabilo Medžiojima. – Aigara, vyk pas Praamžį. Reikia jam pranešti, jeigu dar nežino. Aš pamėginsiu su ja pasišnekėti, kol Praamžis atvyks.
    • Apsieisim be Praamžio, - atgriaudėjo iš aukštybių.
Visi krūptelėjo ir užvertė galvas.
    • Ach, čia tu, Gaiše… - lengviau atsiduso Medžiojima. – Laiku. Žinai?
    • Žinau. Todėl ir atėjau. Su Lada kalbėtis – rėčiu vandenį semti.
    • Tai gal Praamžis…
    • Nieko jis čia nepadės! – griežtai nukirto Gaišė. – Aš sakau, pasišnekėsiu.


    • Aš alkana. Aš alkana. Aš labai alkana, - žingsnių taktan panosėj murmėjo Didžioji Lada. – Galai žino, kur visi pasidėjo! Pabudau. Valgyti noriu. Mano broliai verkia.
Didžioji Lada sustojo, apsižvalgė ir vėl pajudėjo pirmyn, niūniuodama panosėj:
    • Valgyti… valgyti… Labai alkana esu. Cha! Paleidau, - kreipėsi į savo bendrakeleives, - jūsų seserį. Ėda. Toji tai jau prisiris! O aš – ne kirmėlė. Aš noriu maisto. Tikros mėsos, o ne žolės ir dvėselienos. Alkana esu. Labai alkana.
    • Sveikinu tave, Chaoso dukra, - švelniai tarė kažkas.
    • Hmm… - išknerkė viena galva, o kita staiga atmerkė akis.
Abi apsižvalgė ir duetu atsiliepė:
    • Aaa… amžinoji burtininkė Dvisielė. Tai susitikimas! Tu vis dar čia.
    • Tenka.
    • Malonu matyti nors vieną draugišką veidą.
    • Man irgi malonu tave sutikti. Gal prisėskim? Pasišnekučiuosim.
    • Aš alkana. - burbtelėjo Lada.
    • Na, gal dar nenumirsi šią akimirką?
    • Šią dar ne. Bet kitą tai jau tikrai. Bene mėnesį klaidžioju tik šį tą užkrimsdama.
    • Žinau, mieloji. Pridarei eibių, - grakščiai prisėsdama ant artimiausios kalvelės tarė Gaišė.
    • Eibių? – nustebo Lada ir klestelėjo ant kitos kalvelės, kad net žemė sudrebėjo.
Gyvatės apsivijo jos kojas ir sudėjo galvas į sterblę.
    • Gražuolės mano, - paglostė. – Eibių, sakai? Rodos, nieko blogo nepadariau.
    • Vaje… - nusivaipė Gaišė. – O kas demonus ir monstrus išlaisvino?
    • Tai ar čia blogas darbas? Tiesą sakant, nuo jų aimanų ir skundų pabudau. Taigi jie – ir tavo broliai!
    • Broliai, - ramiai patvirtino burtininkė. – Tik Žemėje viskas pasikeitė, Lada. Dabar jie labai pavojingi. Čia niekas nemoka nuo jų apsiginti.
    • Šneki… - papūtė storas lūpas kairioji galva. – Aš geriau dar pamiegosiu. Ne taip valgyti norisi.
    • Va, ir aš sakau, - pritarė dešinioji. – Aną kartą tai susidorojo.
    • Ach, Lada! Tada buvo daug mūsų brolių – burtininkų, gimusių iš Chaoso. Dabar likau aš viena.
    • O man kas? Man tų kvailų monstriukų ir demoniūkščių gaila.
Gaišė piktai suraukė nosį.
    • O žmonių tau negaila?
    • Ko tokių?
    • Žmonių! - piktai išrėkė Gaišė. – Tavo juk vaikai! Lelį ir Lelą juk tu išperėjai!
    • Ach šitie, - apsilaižė dešinioji galva, o kairioji pramerkė vieną akį. – Skanūs.
    • O Chaose… - sudejavo burtininkė. – Ar tu juos valgei?
    • O kaip gi?! – nustebo Lada. – Taigi patys saviškius ir aukodavo. Tiesa, senokai.
Gaišė kurį laiką tylėjo, bandydama mintis surikiuoti.
    • Na, gerai. O kur tu tą baisų šliužą atkasei?
    • Tu čia apie Varinę gyvatę? Nežinau. Išsigimė per tūkstančius metų. Sako, pabodo jai kartą per šimtą metų išlįsti. Trumpam. Vieniša ji. Vaikų neturi. Tai aš ir leidau.
Gaišė palingavo galva:
    • Ach, sese… Na, ir privirei košės.
    • Aš valgyti noriu, - vėl papūtė lūpas kairioji galva.
    • Taigi taigi… - pritarė dešinioji. – Aš irgi.
    • Na, aukų tu tikrai daugiau nesulauksi.
    • Kodėl?
    • Žmonių daugiau niekas nebeaukoja.
    • Gaila, - sunkiai atsiduso abi galvos. – Taip skanu būdavo. Tai ką aš dabar valgysiu?
    • Laikas tau būtų išeiti ten, kur tokie rūpesčiai nebekankina.
    • Cha! Laikas! – išsišiepė kairioji galva, o dešinioji piktai sukikeno. – O kad aš nenoriu!
    • O ką veiksi? Žmonės tave jau pamiršo.
    • Nepamiršo! Juk giesmes man tebegieda.
    • Giesmes? – nusijuokė burtininkė. – Tai iš įpročio. Dauguma jau nė nebežino, ką tie žodžiai reiškia.
Didžioji Lada patylėjo susirūpinusi. Kurį laiką abi galvos spoksojo į Gaišę nesusivokdamos. Paskui kairioji vėl užtraukė savo giesmę:
    • Valgyti noriu… Ir kuo greičiau!
    • Bus valgyti. Prašmatnūs pietūs bus pas Praamžį.
    • Greičiau! Vesk mane ten greičiau! – viena per kitą pareikalavo abi galvos.
    • Greičiau neišeina.
    • Kodėl?
    • Turi pirma atitaisyti viską ko čia pridirbai.
    • Kaip?
    • Na, su Chaoso bjaurastim burtininkai jau baigia susidoroti. O štai Varinė gyvatė…
    • O ji ką? – abi galvos susirūpinusios žvelgė į Gaišę.
    • Varinės gyvatės burtininkai neįveiks. O aš padėti negaliu.
    • Aš irgi.
    • Kodėl?
    • Aš su ja nesusidorosiu, - liūdnai iškvėpė kairioji galva. Dešinioji sumirksėjo didelėm akim ir kvailai išsiviepė.
Gaišė nustebusi kilstelėjo antakius:
    • Kaip?
    • Naaa… - nutęsė kairioji galva.
    • Ji manęs neklauso, - užbaigė dešinioji.
    • O Chaose! – atsiduso Gaišė. – Tai ką dabar daryti? Ji gi viską sunaikins! O dar tie gyvačiukai.
Šį kartą abi galvos kaltai nuleido akis. Paskui dešinioji neryžtingai tarė:
    • Aš galėčiau… susikauti… turbūt, laimėčiau…
    • Turbūt? Ar tikrai?
    • Nežinau… Valgyti noriu, - suknerkė kairioji.
Gaišė kurį laiką įtemptai mąstė. Paskui ramiai tarė:
    • Gerai. Tu gausi paskutinę savo auką. Atmink: ji bus tikrai paskutinė. Tada tu privalėsi nugalėti Varinę gyvatę.
    • Sutinku… - atsiduso abi galvos.
Ir Mėnulio šventyklos pusėn patraukė dvi moterys. Abi buvo labai aukštos, labai senos ir labai galingos. Tačiau viena ėjo tiesi, rami ir grakšti. Kita sunkiai vilko kojas, žengė susikūprinusi, o jos dvi galvos burbėjo panosėje:
    • Valgyti… noriu valgyti…