Autorius dingo

kūriniams, kuriuos ištryniau, ir te atleidžia man už tai Viešpats

Kai koks nors vartotojas išsitrina, raidės atrodo tokios liūdnos.
Sakiniai atgyveno
savo laiką ir nebegali nei sušilti, nei prisigerti.

Rašei ekspromtu nuogas ant tualeto dangčio ir aiškinai, kad nebegrįši,

bet tada, kai vėl pasirodydavai nepriekaištingai
apsirengęs laisvomis kelnėmis ir languotu švarku
ir su ta gražia, pašaipia šypsena, ir vėl rašydavai.

Išeidavai kažko pasiimti ir grįždavai, o ankstesnės rašliavos jau nebėra.

Paaiškini savižudybę raidėms, kaip tame košmariškam, kafkiškam sapne.
Pasakai publikai, kaip labai pasiilgai sutuoktinių iš Rašyko serverio
ir kaip labai pasiilgai augintinių iš šifrų su mažais žiemiškais megztiniais.

Pasakai nudėvėtam, gelsvam popieriui, kad jei apie jį rašysi,
pagaliau išliesi sielvartą. Senovės žmonės išraižydavo žodžius
mūšiui ir pergalei ant savo skydų, o tada išeidavo

ir kovodavo iki paskutinio atodūsio. Žodžiai turi tokią galią,
kad prisimeni juodraščius, kurie liko stalčiuje, puslapiai atkakliai
susegti kairiame viršutiniame kampe, arba ištepti juodu rašalu,

arba uždaryti vieniši tamsioje spintoje. „Daryk su mumis, ką nori“, –
silpnai atsidūsta, kai uždarai jiems duris.

Autorius dingo be žinios, ir niekas negali mums pasakyti kur.