Sugrįžimas. Burtininkai-17

Burtininkė vikriai įšoko balnan ir paglostė žirgui kaklą:
    • Ką, mielasis? Neramu? Man irgi. Neapvilk manęs. Gali būti, jog tai – paskutinė mūsų kova. Šiaip ar taip, bet laumėms tikiuosi gerai įkrėsti.
Jojo lėtai, nesidairydama į šalis, tik akies krašteliu stebėdama amuletą.
„Įdomu, - galvojo burtininkė, - ar laumės puls iš pasalų, ar tiesiai, garbingai? Cha! Garbingai. Sulauksi iš Laumių Laumės. Tiesa, jei planas tikrai toks, kaip sakė anas kareivėlis, tai jos bus priverstos kautis. “
Sudrebėjo žemė po šuoliuojančių žirgų kanopomis.
    • Štai ir mūsų priešai, - negarsiai tarė burtininkė. – Palauksim kol pačios prijos.
Laumės buvo devynios, neskaitant priekyje jojančios Laumių Laumės.
„Na ir menkai gi jos mane vertina, - suirzo Naktižiedė. – Ar tik ne per daug pasitiki Gadintoja. “
Burtininkė sugniaužė ranką į kumštį ir staigiu judesiu ištiesė pirmyn. Iš žiedo pliūptelėjo galingas ugnies srautas. Smūgis buvo taiklus. Penkios laumės klykdamos nusirito nuo žirgų. Žirgai išsilakstė į visas puses gailiai žvengdami. Prie burtininkės prisiartino tik Laumių Laumė.
    • Sveika, brangioji sese, - pašaipiai pasisveikino Naktižiedė. – Telaimina tave Praamžis.
    • O! nuostabioji Gabija… Tesaugo Praamžis ir tave. Toks netikėtas susitikimas.
    • Žinia, netikėtas. Tavo bala gana toli nuo mano dvaro.
    • Na, darbą dirbti reikia. Prisieina gana toli nukeliauti.
    • Mat kaip! Matyt, gerai tau, sesule, sumokėjo už darbą, kad taip toli atsitrenkei vidur baltos dienos.
    • Aš gi, sesule, neklausiu, kiek tau moka už kareivių gydymą.
    • Aha, nemandagu apie uždarbį klausti.
    • Tikrai. O tu gerai atrodai. Išaugai per tuos metus. Išgražėjai.
    • Ačiū. Tu irgi gerai atrodai. Kol kas.
    • Ar tik ne grasinimą girdžiu iš mielosios sesutės lūpų…
    • Ach, kaip galėjai šitaip pagalvoti? Mes juk draugiškai šnekučiuojamės.
Žiūrėjo viena į kitą. Laikas buvo baigti žodžiuotis. Bet Laumių Laumė kažko delsė.
    • Klausyk, Gabija, - staiga tarė, - nėra ko čia tuščiai pliurpti. Tu žinai kodėl aš čia. O aš žinau, kad tu žinai. Miškinio čia kol kas nėra. Ir jeigu panorėtum susitarti, aš mielai tau padėčiau. Tas bjaurus senis man jau įgriso.
    • Oho! – nusišaipė Naktižiedė. – Tai ne už ačiū juk.
    • Žinoma, - atrėmė Laumių Laumė. – Aš, teisybę pasakius, jokios meilės tau nejaučiu. Todėl tegali būti sendėris: tu – man, aš – tau.
    • Puikumėlis! Ar manai, kad bijau tavęs? Ar tikiesi mane nugalėti?
    • Nesipūsk, burtininke. Esu dvasia. Gali man pakenkti, bet nužudyti – ne. O tu, nors ir deivės dukra…
    • Žinau žinau, - nutraukė Naktižiedė. – Mano gyvybės siūlą galima nutraukti.
    • Ką čia paistai? – įtariai primerkė akis Laumių Laumė.
    • Nežinau, brangioji, kuris iš jūsų su Gadintoja tarėsi, bet…
    • Niekus tauški! – paniekinamai suraukė nosį. – Niekas…
    • Neišsisukinėk! – suirzo Naktižiedė. – Žinai, kad tiesą kalbu. Gal dėl to ir laiką tempi? Nenori, kad prieš mirdama tave paspirginčiau. Matei juk, kas tavo seserims nutiko. Galėjo ir tau. Bet aš norėjau su tavimi pasišnekučiuoti.
    • Žinai, Gabija, - staiga ramiai prakalbo Laumių Laumė, - atrodo, kad tu žinai daugiau nei aš.
Burtininkei užėmė kvapą. Taip ir bus! Ji nieko nežino apie šitą Miškinio sandėrį. Juk Laumių Laumė tikra deivių Valdytojų pusseserė. Tik anos kilmingos, bet neturtingos, nors ir deivės. O Laumių Laumė – tikra karalienė, jei skaičiuotum turtus, suslėptus Karalienės liūno dugne. O štai dėl kilmės… Nekentė vienos kitų. Ir Gadintoja, matyt, nežinojo su kuo ranka rankon darbuojasi.
Garsiai gi Naktižiedė paklausė:
    • Tai Miškinis tau nepasakė, kad turėsi su Gadintoja ranka rankon darbuotis.
    • Tai senas sukčius! – sušnypštė Laumių Laumė. – Aš gi jam sakiau! Na, palauk: atsiims jis man!
Ji pasikvietė seseris ir išjojo. O tada burtininkę puolė demonai. Naktižiedė suspėjo pasakyti Didįjį užkeikimą. Tačiau tai ne kažin kiek gelbėjo, nes padarai buvo tie, dar iš Chaoso laikų.
    • O Praamži, iš kur šitie atsirado? – šūktelėjo burtininkė. – Jų čia tikrai neturėtų būti.
Kova akivaizdžiai ėjo į pabaigą. Burtų veikimas beveik nuslopo. Ir Naktižiedė kovojo beveik vien kalaviju. Ji juste juto šlykščių padarų artumą. Dar akimirka, ir ji bus nugalėta.
Staiga padarai sustingo. Ir burtininkė išgirdo galingą Gaišės balsą:
    • Šalin! Chaoso vardu įsakau! Šalin nuo jos!
Jie atsitraukė. Ir Naktižiedė sunkiai kvėpuodama susmuko ant žemės.
Tą akimirką deivė Gadintoja atliko savo juodą darbą.