Laukinė

Ji – mergaitė kaimo,
sutaršytais plaukais, nosim strazdanota,
lekia laukais, nors jai jau keturiolika.

Dviračiu senu, šortais murzinais,
lipa medžiais vikriai,
basom kojom.

Jai sako kiti, kad nepridera taip,
kad jau laikas suaugt,
kad mergaitės taip nesielgia.

Ji supas supinėmis,
pilna svajonių galva,
randas ant kelio nubrozdintas,
bet ji jaučias laisva.

Ji svajoja, kaip išgelbės neturtingus tėvus,
kaip suaugus globos - tėvų nemylimus vaikus.
Jai nereikia daiktų, ji nori keliauti,
Ji turi mažai patirčių,
todėl net smulkmenom moka pasidžiaugti.

Bet spaudimas iš šono stiprus:
„Gal laikas tau suaugti?
Svajonėm nebusi sotus,
Eik greičiau nusiprausti. “

Mergaitė kurti norėjo,
visus savo jausmus aprašinėjo,
bet neatrodė niekam rimta tai.
Ji po truputi vis rimtėjo.

Ir tapo ji rimta dama, mieste,
su aukštakulniais, ne basa.
Ir dirbo darbus ofise,
nors viduje iš kalio nėrės,
kaip laisvės jai reikėjo.

Norėjo ji vėl bėgt laukais,
lipti medžiais, stogais,
bet nerodė pusės savo šios,
nes jai sakė: būk rimta,
laukinė nereikalinga niekam ta.