Sugrįžimas. Burtininkai-14

Ką tik baigėsi karas tarp Durpynų ir Tyrų karalysčių. Taiką nuspręsta sutvirtinti Durpynų sosto paveldėtojo Luokio ir Tyrų karaliaus jauniausios dukters Tyrutės vedybomis. Taigi, jaunikis vyko oficialiai rankos paprašyti.
Jaunikio palydą sudarė vyriausias valdovo patarėjas, dvidešimt karių, burtininkė Notrė ir jauna ragana Glažutė. Karalius ilgai svarstė ar verta toms dviems mokėti. Gal geriau dar penketą karių pridėti. Bet vyriausias patarėjas įkalbėjo. Pastaruoju metu buvo madinga turėti rūmų magą, astrologą ar bent jau galingą raganių. Tai reikėjo pasirodyti uošvių dvare, kad nesi koks atsilikėlis. Nors, valdovo manymu, blogiausia kas galėjo nutikti, tai kokių po karo užsilikusių plėšikų puolimas, nuo kurio kariai galėjo ne tik atgrasyti, bet ir apginti.
Luokis buvo linksmas. Jo nė kiek nejaudino, kad reikės vesti ne tą, kurią pats išsirinko. Nuo vaikystės žinojo, kad tokia sosto paveldėtojo pareiga. Tuo labiau, kad Tyrutė buvo visai nebloga partija: vienmetė, visai simpatiška, o žinantys sakė, kad ir charakterio gero, ir nekvaila.
Ketvirtos dienos pavakare įsirengė stovyklą pasienyje. Rytojus dieną be jokių kliūčių kirto sieną, ir beliko dar keturios dienos iki Tyrų karalystės sostinės. Tačiau kai pasiekė mišką paaiškėjo, kad ramiai kelionės baigti nepavyks. Burtininkė Notrė prisiartino prie nuošaliau jojančios raganos ir pusbalsiu pasakė:
    • Kažkas negerai, sese…
    • Kas?
    • Nežinau. Mano amuletas…
Glažutė pažvelgė į burtininkę. Šios amuletas neramiai blyksčiojo.
    • Kaip manai, sese, kas tai?
    • Nesuprantu. Čia neturėtų nieko…
Burtininkė nebesuspėjo nieko pasakyti. Juos puolė. Vienas paskui kitą iš miško šliaužė baisūs padarai. Pirmieji iššokavo lyg ir ožiai ant užpakalinių kojų, o vietoj priekinių buvo rankos ilgais aštriais nagais. Iš paskos šliaužė meškos vilkų snukiais, driežai ožių, varnų bei kačių galvomis. Visiems po kojų painiojosi triušiai aštriais tarsi peiliai dantimis.
    • Žirgus! Žirgus saugokite! – šaukė Glažutė, aršiai mosuodama kardu.
Notrė tuo metu paragino žirgą ir šuoliais aplėkė būrelį apgaubdama jį rūku.
    • Greičiau! – šaukė. – Pirmyn!
Puolantieji kiek atsiliko. Burtininkė paleido į juos ugnies kamuolį ir pasivijo raganą. Ji nusiėmė nuo kaklo amuletą, nusimovė žiedą ir ištiesė raganai:
    • Imk!
    • Bet…
    • Tylėk! Aš ir be jų kurį laiką atsilaikysiu. Vesk likusius pas burtininkę Naktižiedę.
    • Burtininke…
    • Tylėk, sakau! Aš juos sulaikysiu kiek galėsiu. Saugok valdovo sūnų.
    • Kur man tą burtininkę rasti?
    • Trauk per mišką į rytus. Ji galinga burtininkė. Padės.
    • O tu?
    • Juk žinai, mūsų tokia pareiga.
Demonai atsigavo ir vėl taisėsi pulti.
    • Skubėk! Tiesiog bėkit!
Glažutė sunkiai atsiduso ir šūktelėjo:
    • Paskui mane! Valdovo sūnų saugokit!
Jie jau nebematė kaip visiškai išsekusi Notrė kovoja tik sidabriniu durklu ir galiausiai dingsta pabaisų būryje. Bėglių gi kol kas nieks nesivijo. Puotai užteko jau kritusių karių, žirgų ir burtininkės.


Miške Glažutė apžiūrėjo visus. Nusprendė, kad iš to mažo būrelio aštuoni tikrai išgyvens. Tačiau vienas buvo patyręs tokį stiprų šoką, kad balansavo ant beprotybės ribos. Kol kas ragana dar galėjo jį valdyti, tačiau jei kas, teks nužudyti. Luokio būklė buvo labai sunki, bet, rodos, neblogėjo. Turėtų atlaikyti. Jei greitai pasieks Naktižiedės dvarą. Du vyrai buvo demonų apkandžioti. Jautėsi gerai. Tačiau Glažutė žinojo, kad po dvylikos penkiolikos valandų pakils karštis, žaizdos ims pūliuoti. Šiuos irgi gali tekti nužudyti. Vienas buvo visiškai sveikas. Ir tai Glažutei kėlė dar didesnį nerimą. Elgėsi keistai. Ir tas žvilgsnis… Turbūt jį apsėdo demonas. O ragana nemokėjo su tuo apsieiti. Beliko tikėtis, kad nieko nenutiks kol pasieks burtininkės dvarą.
Trečiosios dienos pavakary būrelis jau buvo visai netoli tikslo. Jie visą laiką traukė į šiaurę, kaip Notrė buvo sakiusi. Jei ne burtininkės amuletas, Glažutė būtų neatlaikiusi. Pakeliui teko nunuodyti abu demonų apkandžiotus vyrus. Paskui kareiviai turėjo nudurti pamišėlį. Luokis vos vos kvėpavo. Jį užpuolė karštinė. Ėmė pūliuoti žaizdos. Karys, apsėstas demono, laikėsi atokiai nuo Glažutės. Jis, atrodo, įtemptai kovojo su savimi.
Pagaliau pasiekė laukymę, kurios pakrašty išvydo tvirtus vartus. Glažutę pasivijo senas karys:
    • Kas ten, ponia ragana?
    • Burtininkės Naktižiedės dvaras.
    • Ačiū dievams! – iškėlė rankas į dangų šis.
Glažutė neištvėrė:
    • Man turit dėkoti, kvaily! Jei manęs ir Notrės būtumėt paklausę… Et!
Karys sumišęs pašnairavo į ją ir atsiliko. Visas tris dienas kariai laikėsi atokiai. Klausė nemurmėdami, bet į galą ėmė žiūrėti negerom akim.
Prie dvaro vartų stovėjo aukšta liekna moteris. Glažutės akimis buvo kokių dvidešimt penkerių.
„Keista, - pamanė ji. – O Notrė sakė, kad ji labai galinga burtininkė. “
Prie burtininkės kojų gulėjo baltas vilkas, o ant peties tupėjo juodas apuokas. Naktižiedė vilkėjo karinį kostiumą. Prie šono kabėjo kalavijas. Jos juodi kaip anglis plaukai puriom garanom krito ant pečių. O didelės rudos akys atidžiai stebėjo besiartinančius.
Glažutė nušoko nuo žirgo:
    • Tesaugo tave Praamžis, Naktižiede.
Burtininkė vis dar tylėjo ir įtariai žiūrėjo į Glažutę.
    • Priimk, ponia burtininke, keliauninkus. Mes labai pavargę, išalkę ir ištroškę. Ir turim sužeistų.
Naktižiedė vis dar tylėdama suplojo delnais. Iš pilies išėjo du dailūs jaunikaičiai.
    • Jie parodys, kur statyti žirgus ir visa kita. O tu, - dūrė pirštu į Glažutę, - eisi su manim.
Vienas jaunikaičių paėmė Glažutės žirgo pavadį, o ji nusekė paskui burtininkę. Tylėdamos perėjo keletą silpnai žvakėmis apšviestų koridorių ir pateko į kambarį, kur pasieniais stovėjo galybė lentynų su knygomis. Matyt, tai buvo biblioteka.
    • Na? – atsigręžė Naktižiedė.
    • Aš esu ragana Glažutė. Šitie vyrai – tai Durpynų valdovo Laukio kariai. Visi, kas liko… Ir valdovo sūnus Luokis. Jis labai silpnas. Padėk, burtininke.
    • Ne viską pasakoji.
    • Aš maniau, gal pirma padėtum sužeistiesiems.
    • Nenudvės! – piktai burbtelėjo ši. – Kol visko nepapasakosi, nė piršto nepajudinsiu.
Glažutė ėmė pasakoti. Viską. Kuo aiškiau. Ir kuo trumpiau.
    • Štai! – baigė ištiesdama amuletą ir žiedą. – Dabar būrys tik toks. Valdovo sūnui labai blogai. Vienas karys, man rodos, demono apsėstas. Kiti – pusė bėdos. Tris turėjau pribaigti pakeliui.


Glažutė gėrėdamasi žiūrėjo, kaip darbuojasi burtininkė. Ji vikriai visus apžiūrėjo. Kam patepė žaizdas atsineštais tepalais, kam sugirdė kažkokio marmalo. Visus sutvarstė ir liepė išgerti gydančios arbatos.
Apžiūrėdama karį, kuris nebuvo sužeistas, burtininkė tepasakė:
    • Pasisekė tau, kary. Gydyti nereikia, bet arbatos išgerk.
    • O dabar – miegoti! Kol valdovo sūnus išgis, teks čia pabūti. Ryte pasiųsiu žygūną, kad Laukiui praneštų. Kitą žygūną pasiųsiu Tyrų karaliui, kad vėl per nesusipratimą karas nekiltų. O mes eisim pas Luokį.
    • Ponia burtininke, o ką darysim su apsėstuoju? – paklausė tyliai, kai ėjo į Luokio kambarį.
    • Nežinau. Jis tikrai… kažkoks keistas. Bet negali būti, kad jį demonas apsėdo. Juk nebūtum galėjus demono suvaldyti. Galų gale, galime manyti, kad jis leido save valdyti. Tačiau demonas tikrai kojos į burtininko namus nebūtų kėlęs. Palauksim. Neatrodo, kad būtų pavojingas.
Jos įėjo į prašmatniai apstatytą miegamąjį, kur šilkiniuose pataluose gulėjo Luokis. Buvo visai prisilpęs: išblyškęs, lūpos bekraujės, vos vos kvėpavo. Žaizdos smarkiai pūliavo. Ir jis vis dar buvo be sąmonės.
    • Ką gi, imsimės darbo! – ryžtingai tarė burtininkė.
Abi su Glažute kruopščiai nuprausė jį, išvalė žaizdas. Tada burtininkė ėmėsi magijos. Jos rankos, švytinčios oranžine liepsna, vikriai bėgiojo ligonio kūnu. Pūliniai degė, žaizdos traukėsi. Luokis ėmė kvėpuoti lygiai, skruostai paraudo. Tačiau sąmonės neatgavo.
Pagaliau burtininkė atsitraukė ir sudribo į krėslą šalia lovos.
    • Fuuu… - iškvėpė. – Na ir darbelis! Aš gi ne burtininkė-gydytoja. Tų dalykų probėgom mokiausi. Bet, atrodo, pavyko neblogai. O dabar – metas ir mum pailsėti.