Sugrįžimas. Burtininkai-13

Atsipeikėjo ji šaltame drėgname rūsyje ant šiaudų. Galva plyšte plyšo. Tačiau šalia sėdėjo Duogas.
    • Štai kur tu… - nusivaipė Avilė ir tuoj pat susiraukė nuo nepakeliamo galvos skausmo.
    • Taigi, kad čia. Visiems dievams meldžiausi, kad nevyktum manęs ieškoti.
    • O aš ir neieškojau, - piktai suburbėjo Avilė. – Šiaip išsiruošiau grynu oru pakvėpuoti. Ir visai netyčia tave suradau.
    • Oooj… - sudejavo po akimirkos pabandžiusi atsisėsti. – Jaučiuosi lyg savaitę prastą naminę maukusi.
    • Tuoj praeis.
    • Tiek to. Aš dar pagulėsiu. O tu – pasakok.
    • Žinai, sesute, pirmą kartą gailiuosi, kad nepasakiau tau kur joju. Ir dar gailiuosi, kad esu geraširdis, patiklus baltasis burtininkas, degantis troškimu visiems padėti.
    • Seniai sakiau, kad tas prie gero neprives. Bet kol kas man dar niekas nepaaiškėjo.
    • Prieš savaitę atjojo suplukęs žygūnas nuo Tyrų karaliaus. Tavimi skundėsi. Sakė, kad apleidai karalystę visokia bjaurastimi. Pati nuo jos, atseit, gelbėji ir baigi visą karalystę ubagais paleisti. Na, šitą tavo išdaigėlę žinojau. Paklausiau, ko gi iš manęs nori. Jis ir sako, kad šviesusis Tyrų karalius kruvinom ašarom rauda, maldaute maldauja ir atsiklaupęs, baisiausiai nusižeminęs prašo, kad tau nieko nesakyčiau. Atseit, tavo rūstybės bijo. Aš, senas kvailys, ir patikėjau.
    • Tikras kvailys, - susiraukė Avilė. Ji jau sėdėjo į sieną atsirėmusi. – Dabar sakyk, kur tavo amuletas ir žiedas?
    • Ten pat kur ir tavo.
Avilė griebėsi už krūtinės, paskui už piršto, ant kurio paprastai būdavo žiedas.
    • Kad tave laumės! Rodos, rimtai įklimpom.
    • Labai rimtai, - sutiko Duogas.
    • Gerai. Paskui paverksim. Pasakok toliau.
    • Na, sutarėm su žygūnu vietą ir laiką. Vakar pusiaunaktį ir turėjom susitikti. Skujos pušyno pakrašty. Laukiau ilgiausiai. Galop nusprendžiau, kad bjaurastis, kurią sutvėrei, galėjo žygūnui sukliudyti. Ir išjojau vienas. Atmenu tik, kad įjojau į Dirsės šabakštyną. Ji iššoko priešais ir ėmė mane kalbinti. Ir viskas. Atsidūriau čia.
    • O čia, tai kur?
    • Nežinau. Šeimininko ar šeimininkės dar nemačiau. Manau, kad tai kokio burtininko pilies rūsys.
Tą akimirką spragtelėjo durų spyna, ir ant slenksčio išdygo… Gagrė.
Reikia pasakyti, Gagrė buvo labai galinga juodoji burtininkė. Viena iš tų, kuriems teko laimė mokytis dar iš senųjų burtininkų. Buvo labai sena ir bjauri. Dauguma burtininkų, ypač burtininkių, stengdavosi pasijauninti. Kai kurioms, kaip Avilei, pavykdavo nepasenti daugiau kaip iki dvidešimt penkerių. Kitos stengdavosi atrodyti solidžiomis vidutinio amžiaus moterimis. Tik ne Gagrė. Ji nė kiek nesirūpino savo išvaizda. Žili plaukai, šukų nematę bene nuo gimimo, styrojo į visas puses. Sijonas, turėjęs būti juodas, išmargintas įvairiomis dėmėmis ir skylėmis. Pro tas skyles švietė raudonas, nors jau gerokai nublukęs, apatinis. Bliuzė, matyt, kažkada turėjo būti balta ar geltona. Dabar – purvinesnė už pašluostę. Pažastys prairusios. Pro skyles matyti riebus purvinas kūnas. Batai tokie nuklypę, kojinės tokios skylėtos, kokių nenešiotų nė pats vargingiausias kumetis. Be viso to, drabužiai – lyg iš vilko gerklės traukti. Reikia manyti, kad Gagrė miegodavo nenusirengusi.
Avilė pasišlykštėjusi suraukė nosį. O Gagrė pašaipiai pasisveikino:
    • Tesaugo jus Praamžis, mielas broli ir brangi sesute.
    • Kad tave energetinės dėlės suėstų! – nusispjovė Avilė. – Kokias čia nesąmones išdarinėji? Gražink mūsų daiktus ir tuojau pat paleisk!
    • Nesulauksi! – parodė išpuvusius dantis Gagrė. – Ne tam prie knygų šitiek laiko džiuvau, spąstus jums spendžiau.
    • Tikrai matyti, kad išdžiuvus esi, - piktai burbėjo Avilė. – Bent jau smegenys.
    • Ne tavo reikalas! Apie save geriau pagalvok. O aš greitai už visas gražesnė, grakštesnė ir jaunesnė būsiu. Pati galingiausia!
    • Dėl galybės nesiginčysiu. Štai dėl grožio… Nors ir burtininkė esi, vis tiek reikės šimto metų kudloms iššukuoti ir purvams nugramdyti.
    • Aštrialiežuvė esi, Avile. Nebeilgai…
    • Nemanyk, kad atėmusi mūsų amuletus ir žiedus, visas galias iš mūsų atėmei. Mums dar užteks jėgų išsikapanoti.
    • Kur gi ne! O ką veiksi iš čia išėjusi? Ar nežinai, kokia bausmė laukia burtininko, savo amuletą taip žioplai praradus?
    • Gana, moteriškės! – įsiterpė Duogas. – Kol kas yra taip, kaip yra. Manau, Gagre, kad turėtum mums šį tą paaiškinti.
    • Ir paaiškinsiu! Būtinai! - piktdžiugiškai sukikeno Gagrė. – Štai jūs, du tokie galingi burtininkai. O ar žinote, kokie jūsų tikrieji vardai? Ne? O aš – žinau! Seniai rūpėjo, kur gi Gaišė jus atkapstė. Ir kur dingo pati? Daug vargelio turėjau. O dabar – žinau! Jūsų vardas… Gaišė!
Abu burtininkai suakmenėjo. Bet po akimirkos Avilė pratrūko:
    • Taip ir žinojau! Vis kažko neramu buvo. Dabar aišku! Supranti, Duogai, nemirė Gaišė, nedingo ir neužmigo. Mes abu ir esam Gaišė! Juk ji buvo dvisielė. Nesaldu, matyt, taip gyventi. Ir ji išaugino Pilį, pasitraukė iš pasaulio, kad galėtų kaip nors kitaip pratęsti savo gyvenimą, kad galėtų gyventi normaliai. O Praamži! Tikrai nebuvo protingesnio ir galingesnio burtininko už ją.
    • Cha-cha-cha! – šaižiai nusikvatojo Gagrė. - Teisingai pasakei: nebuvo. Dabar bus! Aš! Aš būsiu galingiausia! Aš būsiu Trisielė! Ir niekas niekada nesužinos mano tikrojo vardo! Nes aš turėsiu daugybę vardų. Aš valdysiu visą pasaulį! Su manimi privalės skaitytis net dievai. Cha-cha-cha! Įkliuvot, balandėliai! Nė pasiskųsti niekam negalėsit. Juk negalėsit pasakyti savo tikrojo vardo. Cha-cha-cha!
Avilė atidžiai klausėsi. Paskui, nustebindama Duogą, nuolankiai prakalbo:
    • Ach, Gagrele, tu tikrai esi labai protinga. Man irgi kilo visokių įtarimų. Bet aš neprisikapsčiau ligi tiesos. Gagrele, pasigailėk mūsų. Nežudyk! Per amžius tau tarnausim…
    • Avile! – nusprendė pasipiktinti Duogas.
    • Tylėk, senas kriene! Nori mirti? Į sveikatą! Bet manęs drauge netempk! Aš – ne gailestingoji vaidilutė. Tokie laikai ateina. Teks tarnauti tam, kas stipresnis. Nenori su manimi – kapstykis pats!
    • Tai šaunu! Tai gražu! – kretėjo visu kūnu Gagrė. – Aš taip ir maniau: inkšit kaip šunyčiai, batus man laižysit. Cha-cha-cha!
„Aš jos vietoj taip nesidžiaugčiau, - pagalvojo Duogas. – Avilės ir burtais nepriverstum žemintis. “
Tačiau Gagrė buvo pernelyg apsvaigusi nuo savo būsimos didybės, kad galėtų blaiviai mąstyti. Ji jau įsivaizdavo esanti Pasaulio valdovė Trisielė. Ir panoro savo protu ir įžvalgomis pasididžiuoti. Juk pirmą sykį turėjo klausytojų.
    • O-o-o… Aš protinga! Daug sveikatos kainavo kol susivokiau. Iš pradžių supratau, kad nė neturite kitų vardų. Tada padariau prielaidą, kad Gaišė gyva. Tai kur ji? Gerokai pašniukštinėjau ir sužinojau, kas jūs tiesiog iš niekur atsiradote. Ir jokiose metrikų knygose neįrašyti. Iš pradžių net pamaniau, kad esate Gaišės vaikai, kuriuos ji, nusižengdama Įstatymui, pati užaugino. Ir tada Praamžis manęs pasigailėjo – atlygino už visus vargus. Su reikalais nuvykau pas burtininką Aitą. Tas, kaip žinia, menu domisi ir visus vos ne prievarta verčia su jo kolekcija susipažinti. Jis, pasirodo, Gaišės portretą beturys. Net pati nesupratau, kam ir kodėl iš jo tą šlamštą išprašiau. Didelius pinigus sumokėjau. Pakabinau miegamajam ir rytą vakarą į jį žiūrėjau. Galų gale ėmė dingotis, kad Gaišę jau sutikusi buvau. Betgi taip negalėjo būti! Va tada galvoje ir nušvito! Ji gi į jus abu panaši. O paskui pasirodė, kad jūsų amuletai tėra atskiros jos amuleto dalys. Paprasta, ar ne?
Dar kurį laiką apie savo protą ir didybę pasiskeryčiojusi, Gagrė, bjauriai kikendama, išliumpsėjo, pašaipiai pažadėjusi pagalvoti apie Avilės prašymą.


Gagrei išėjus, burtininkai kurį laiką tylėjo. Paskui Duogas, tarytum kiek nustebęs, pratarė:
    • Žinai, Avile, man ima matytis, kad padėtis ne tokia jau bloga.
    • Na jau!
    • Klausyk tiktai! Gagrė – tikrai protinga. Tik pernelyg geros nuomonės apie save.
    • Šitą ir be tavęs žinau!
    • O tu nepurkštauk! Verčiau pagalvok. Mes – Duogas ir Avilė. Avilė ir Duogas – tai Gaišė. Gaišė nėra burtininkės pasirinktas vardas. Čia kiti Dvisielę jau po jos dingimo praminė. O kas toliau?
    • Kas toliau?
    • Na žinai! Ar smegenys visai suminkštėjo?
    • Nesikoliok! Sakyk, ką sugalvojai.
    • Tai tu man pasakyk, koks tikrasis Dvisielės vardas. A?
Avilė taip ir liko sėdėti pravėrusi burną ir išplėtusi gražias rudas akis.
    • Vajeee… - pagaliau išspaudė. – Ji nežino. Ji net nepagalvojo. Ak!
    • Matai dabar pati, kad ne viskas taip blogai.
Avilė staiga atgavo visą savo žavesį ir energiją.
    • Taip. Laikiną skydą mes turim. Galim iš čia ištrūkti. O toliau? Kaip atgausim amuletus ir žiedus? Gagrė pasiryžus viskam.
Tą akimirką pasigirdo įkyrus zvimbimas, ir iš sienos lyg kulka išlėkė Žirnis. Įsibėgėjęs vos nesitėškė į priešingą sieną. Tik tik spėjo sustoti.
    • U-u-uf! – iškvėpė. – Na ir įkišo jus! Maniau, įstrigsiu suvisam.
    • Žirneli! – pašoko Avilė, griebė į ranką ir priglaudė prie skruosto. – Kaip malonu tave matyti! Nors viena draugiška siela.
    • Aha! Dabar jau Žirnelis. - žvitriai išslydo iš rankų. – O namie… Kaip tik manęs neišvadini.
    • Dovanok, mielasis! Niekada. girdi, niekada! Niekada daugiau tavęs nepravardžiuosiu, nepyksiu, negainiosiu.
    • Oi, liaukis! – plyšo juokais rutuliukas lyg kutenamas. – Ir pyksi, ir keiksi, ir gainiosi, ir pravardžiuosi. Ant Gaišės negalima pykti, nei kai ji pikta, nei kai ji gera.
    • Vadinasi, žinai.
    • Aha… Tavęs sutartoj vietoj neradęs, ilgai prakaitavau, kol išsiaiškinau kas ir kaip. Gryniausias atsitiktinumas, kad jus radau. Gagrės sijonas užkliuvo už šakos ir liko kaboti skutelis. Tada nulėkiau pas Perkūną.
    • Ach! – suplojo rankom Avilė. – Ir vikrus tu. O ką Perkūnas?
    • Nieko. Sakė, kad patys išsikapanos. Tik… tikrąjį Dvisielės vardą pasakė.
    • Š-š-š… - sušnypštė abu burtininkai.
    • Nesijaudinkit. Gagrė užsiėmus. Bando sulipdyti jūsų amuletus. Bet ką Gaišė atskyrė, tam sulipdyti jos iškrypusio proto neužteks.
    • Getai. Nefilosofuok! – suirzo Avilė. – Vardą sakyk!
Dabar Žirnis ėmė mikčioti:
    • Tai… nevisai vardas. Perkūnas sakė, kad Dvisielės vardas – tai pradžia. O tikrąjį turite atspėti. Kitaip iš to vardo jokios naudos.
    • Puikumėlis! – nusišaipė Duogas. – Laiko turime marias. Kol Gagrė amuletus sujungs.
    • Nevirkauk! – pasipūtė Žirnis. – Aš ir šiaip daug sužinojau.
    • Daug… - susimąsčiusi pakartojo Avilė. – Gal galėtum iš Gagrės nors vieną amuletą ar žiedą nukniaukt?
    • Negaliu, - tvirtai atsakė Žirnis. – Pirma – Gagrė pastebės, antra – nepanešiu.
    • Hmmm…. nekas.
    • Avile, - įsiterpė Duogas, - gal kol kas apie vardą pagalvokim.
    • Pagalvokim, - sutiko ši. – Pradžia, pirmas, pirmadienis, pirmagalys, pirmagimis, pirmalaikis, pirmapradis, pirmakartis, pirmalaikis, pirminis, pirmena, pirmykštis, pirmšokis, pra…
    • Liaukis! Galva susisuko! Kažkas čia netaip. Žodis… žodis netas.
    • O katras? Tu pasakyk.
    • Aš manau, tas žodis, žinoma… reiškia pradžią. Bet gal… gerai pagalvojus…
    • Ko steni lyg kopūstienės persirijęs? Sakyk!
    • Galvoju. Kas yra pradžia? Ir svarbiausia, kieno pradžia?
    • Tu apie tai. Na, žmogaus pradžia yra jo gimimas. Burtininko pradžia – jo įšventinimas. Na?
    • Nevisai taip. Juk Gaišė – senoji burtininkė. Jos, tai yra mūsų, niekas neįšventino.
    • Ir kas? Juk negimė jinai. Ir mes.
    • Tai iš kur atsirado?
    • Duogai, tu iškaršęs kvaily! Žinoma, iš Chaoso!
Duogas nieko neatsakė. Tik žiūrėjo į Avilę spindinčiom akim. Toji jau buvo bepradedanti rūstauti. Žiūri tom savo kvailom žlibėm. Staiga pašoko, prilėkė prie Duogo, apkabino ir išbučiavo į abu skruostus.
    • Tu genijus! Burtininkų burtininkas!
    • Nešauk, - suzvimbė Žirnis. – Dar Gagrė atlėks. Visai nenoriu į tą sieną lįsti.
    • Klausykit abu, - pritildė balsą Avilė. – Gaišė gimė iš Chaoso. Tai gal ji ir yra Chaosas?
Ir nutilo savo minties sukrėsta.
Visi trys ilgokai tylėjo. Paskui Duogas papurtė galvą lyg muses baidydamas ir sušnabždėjo:
    • Taip ir bus. Juk Gaišė tokia galinga burtininkė. Niekas nieko panašaus nėra sukūręs. Vien Pilis ko verta. Ir mes.
    • Nagi! – įsiterpė Žirnis. – Ar atsimenate, kas pirmojoje Metraščių knygoje parašyta?
    • Žinoma! – vienu balsu patvirtino burtininkai.
    • Dar kartą paklausykit.
Ir Žirnis ėmė berti:
    • Aš esu Pradžia. Aš esu Pabaiga. Viskas gimė iš manęs. Viskas manyje ir mirs. Aš niekada negimiau. Aš niekada nemirsiu. Aš – visagalis. Aš – bejėgis. Tik aš galiu sukurti save. Niekas neatsiranda iš niekur. Niekas nedingsta niekur. Aš buvau. Aš esu. Aš būsiu. Aš – Visagalis, Amžinasis Chaosas.
    • Taigi… - baimingai sukuždėjo Avilė. – Gaišė ir yra tas kažkas, iš ko viskas prasideda ir kuriuo viskas baigiasi. Ji gimė iš Chaoso. Ir vienintelė išliko. Kūrė ir griovė. Save padalino. Ir gyvena toliau. Taip, tai tikrasis jos vardas. Mūsų vardas.
Visi labai labai labai ilgai tylėjo. Jie jau žinojo tikrąjį savo vardą. Tik nežinojo ką su juo daryti. Pagaliau tylą vėl nutraukė Žirnis.
    • Man rodos, - sušnabždėjo jis, - aš dar kai ką žinau.
Burtininkai tylom įsmeigė akis į jį.
    • Aš pamaniau… Pamaniau, kad Gaišė negalėjo palikti jus augti be priežiūros.
    • Mus augino Pilis, - ramiai atrėmė Duogas.
    • Fe! Pilis, nors ir gyva, tėra daiktas. Ar gyvis? Bet sielos tai ji neturi.
    • Na, ir kas?
    • Tai turėtų dar būti trečias.
    • Kas? Juk Gaišė buvo dvisielė, o ne trisielė.
    • Žinau, bet… Ar jūs žinot, kad anatomiškai burtininkai nuo paprastų žmonių nesiskiria?
    • Taip. Ir kas? – pasišiaušė Avilė. – Ar paskaitą apie lyginamąją žmogaus ir burtininko anatomiją dabar skaitysi?
    • Ne, - nesutriko Žirnis. – Tik pasakykit man, brangučiai, kuris iš jūsų širdį turi, a?
Duogas ir Avilė bukai įsispoksojo vienas į kitą. Paskui abu atsigręžė į Žirnį.
    • Mes nė vienas neturim širdies, - iškvėpė Avilė. – Niekada dėl šito galvos nesukau.
Žirnis patylėjo, kad padarytų didesnį įspūdį.
    • O aš turiu! – išpoškino pagaliau.
Po minutėlės įtemptos tylos Duogas pasiteiravo:
    • Manai, kad tu esi Gaišės širdis?
    • Tikrų tikriausiai! Kai augote, rūpinausi jumis, Pilis, tiesą pasakius, kartais rūpesčių pridarydavo. Tai aš buvau labai užsiėmęs. Ir niekada nesusimastydavau, kodėl aš, negyvas daiktas, širdį turiu. Dabar, atrodo, aišku. Gaišė ne tik atskyrė savo sielas. Ji išgrynino savo žmogiškąją prigimtį. Aš, beje, ir amuletą, ir žiedą turiu. Tik jie viduje. Negaliu iš savęs išimti. Manęs net sudaužyti neįmanoma.
    • Mes iš čia išsikapstysim, - tvirtai tarė Duogas. – Ir Žirnio daužyti nereikės. Mes tiesiog tapsim Gaiše.


Gagrė jau kelias paras terliojosi su amuletais ir žiedais. Darbas nė kiek nejudėjo pirmyn. Sujungti nesisekė, tačiau ji nė nemanė pasiduoti. Gal ir buvo nevala, grubi ir nesugyvenama. Tik jokiu būdu nederėjo jos laikyti kvaile. Turėdama tikslą, užsispyrusiai ėjo pirmyn, nugalėdama visas kliūtis. Dar nė sykio jai neteko pasiduoti. Nepasiduos nė dabar! Kai tikslas taip arti. Gagrė vėl ir vėl vartė Metraščių bei burtų knygas. Ieškojo atsakymų, bandė išsiaiškinti alegorijas, suvokti užslėptas žinias. Viena bėda, jog negalėjo eksperimentuoti be atodairos. Jei kas nors nepavyks, galima prarasti ir amuletus, ir žiedus. Štai tada būtų tikra nesėkmė. Gagrė taip įsijautė į darbą, jog neišgirdo, kaip atsivėrė menės durys ir vidun įėjo Gaišė. Todėl net pritūpė nuo pašaipaus Avilės balso:
    • Ką, nesiseka?
Gagrė skubiai atsigręžė ir pamatė nepaprastai aukštą moterį menės vidury. Niekaip nebūtum galėjęs pavadinti Gaišės gražia, tačiau bjauria jos vadinti liežuvis irgi neapsiverstų. Pailgas blyškus veidas. Jo vidury didelė kumpa nosis, labiau panaši į erelio snapą. Siauros skaisčiai raudonos lūpos viepėsi į nemalonią šypseną. Tik didelės rudos akys spinduliavo lyg ir gailestį ar užuojautą. Sunki juodų ir baltų sruogų kasa siekė kulnis. Ilgi Gaišės pirštai raudonais nagais nemaloniai priminė paukščių nagus.
Pasigėrėjusi Gagrės sutrikimu, o gal ir išgąsčiu, Gaišė ištiesė ranką ir amuletai bei žiedai nulėkė link jos pakeliui sukibdami į vientisus.
    • Cha! – Avilės balsas jos lūpose skambėjo itin nemaloniai. – Tai paprasta, kai žinai ką privalai žinoti.
Ji užsikabino amuletą, lėtai užsimovė žiedą, pasigrožėjo savimi veidrodyje. Tada didingu žingsniu patraukė link židinio ir įsitaisė krėsle.
Gagrė vis dar tylėjo. Ką čia bepasakysi mirties akivaizdoje.
    • Tai mat, - vėl prakalbo Gaišė. – Tu, Gagre, esi kvaila kaip višta. Nežinai, kur negalima nosies kišti. Negi patikėjai, kad mane, lygią dievams, taip paprasta apgauti kažkokiai susmirdusiai burtininkiūkštei?! Manei, jei Avilė ir Duogas tau lygūs, tai Gaišė – taip pat? Fe!
Gagrė vis dar negalėjo atgauti žado.
    • Tyli dabar lyg vandens į burną prisisėmus. Neturi ką pasakyti. Vargas su tokiais kaip tu.
    • Gaiše, - pagaliau išstenėjo Gagrė, - nuostabu… tu padarei tai… be nieko…
Jos baimės sklidinose akyse vis gi švietė susižavėjimas.
    • Na, - nusivaipė toji, - nevisai be nieko. Tačiau tai buvo mano mažytė gudrybė. Tikėjausi, kad gali kas panašaus nutikti.
    • Aš… Matyt, pasigailėjimo prašyti neverta?
    • Žinoma, ne. Jei ir norėčiau, negalėčiau tavęs gyvos palikti. Tu gi tiek daug žinai. Ir jokiom tavo priesaikom negaliu pasitikėti.
    • Suprantu… - niurgztelėjo Gagrė. – Tik pasakyk, kokią klaidą aš padariau. Juk viskas atrodė taip aišku.
Gaišė paniekinamai vyptelėjo, atsistojo ir patraukė link durų. Tarpdury sustojo, atsigręžė ir gaižiai nusijuokė:
    • Pasakysiu. Tu nesužinojai mano tikrojo vardo.
Durys užsitrenkė. Ir Gagrė liko viena. Ji laukė.
Ir spengiančioje tyloje Gagrė išgirdo. Tas garsas įvarė jai siaubą, nors tai tebuvo paukščių, daugybės paukščių, sparnų šnarėjimas.


Dvisielė liūdnai stebėjo kaip įniršę paukščiažmogiai ardo pilį.
Paskui, dar labiau nuliūdusi, girdėjo į skutelius draskomos Gagrės riksmą.
Ir galiausiai, nors ir labai gailėdama, ištrėmė jos sielą ten, iš kur negrįžtama.
Chaosas suprato: kažkas įsikišo į numatytą laiko ir tvarkos tėkmę. Ir dabar kažkas nutiks.