Joninės

Jau perkūniškai įkaitintas ieties  smaigalys
Įmesiu į tekančią upę
mintys tarsi įkyrios žuvys žiojasi ir ryja ramybę ir viltis
Akmenys slepia šokančią viltį ir žodžius
Ieties galu bandau pražiodinti akmenį
Akmuo nepajudinamai užsičiaupęs
plačiausia jo burna aplipusi lašais
Saulė šienauja pievą,
kertama žolė nekrenta lyg nendrė
žolė  slėpia juodą žemę
Joninės,
aplinkiniai pasiruošę atiduoti tai, kas dar  nepaslėpta
Vieni  šildosi laužo kibirkštyse, o kiti sėdi šaltu atstumu lyg būtų akmenys