Sugrįžimas. Burtininkai-9

Nuo tos nakties, kai sužinojo, kad Bezdas saugo deivės Gabijos dukterį, Varpelio gyvenimas susijaukė. Vis bėgo prie raganiaus lūšnos pažiūrėti. Ne kažin ką ir pamatydavo. Prie trobos prieiti negalėjo – užkeikimas neleido. O kieman mergaitė retai teišeidavo. Ir elgėsi keistai. Kol Bezdas ko nors neliepdavo, ji galėdavo valandų valandas sėdėti palangėj ant suolelio. Ilgai Varpelis negalėjo suprasti kodėl mergaitė tokia. Tik vėliau susiprato, kad kaltas baltas laumės apsiaustas.
Baigiantis penktiesiems metams, Varpelis pastebėjo šiokių tokių permainų. Pasikeitė ne mergaitė. Pasikeitė Bezdas. Iš pradžių buvo abejingas mergaitei. Net grubokas. Bet galiausiai Varpelis pastebėjo, kad jis su vaiku elgiasi vis švelniau. O kartais ilgai rymodavo ant palangės ir stebėdavo ją. Tapo ne toks budrus bei akylas. Ir Varpelis ėmė planuoti.
O vieną rytą, kai raganius atpėdino vandens, Varpelis stojo priešais jį.
    • Labą rytą, raganiau. Tesaugo tave Praamžis.
    • Tesaugo ir tave, - nustebo šis. – Ar liūdna vienam, kad kabinėjies?
    • Nei liūdna, nei ką. Bet kaimynai esam. Pamaniau, kodėl nepasilabinus.
    • Pasisveikinom. Ko dar?
    • Nieko. Aš dabar kaskart su tavim sveikinsiuos. O jei nori, tai ir vandens galiu atnešti. Sunku tau.
Bezdas nieko neatsakė. Tik gūžtelėjo pečiais ir nušleivojo namo.
Varpelis kiekvieną kartą pasveikindavo raganių, stengdamasis kuo ilgiau jį užlaikyti. O pats vis galvojo ar užtektų jam jėgų. Vakarais, išėjęs pasivaikščioti, jau nebebūdavo linksmas. Slinkdavo lėtai mišku, o galvoje sukosi keistos mintys. Taip buvo ir tą vakarą, kai Miškinį aplankė ugnies deivė. Varpelis kaip tik nuklydo ton pusėn kur lindėjo Miškinis. Būdamas dar tolokai pajuto, kad Gabija čia, ir ėmė skubėti. Tai proga! Bet nesuspėjo. Pamatė tik kaip Gabija dingo laužo liepsnose, o laužas išblėso. Tai tau! Nuliūdo Varpelis. Ir, gerai viską apsvarstęs, nusprendė: laikas. Jei deivė Gabija aplankė Miškinį ir taip jį nubaudė, turi įvykti kas svarbaus. Gerokai pasukęs galvą sumetė: Gabijos dukteriai turėtų sukakti dvylika. O Miškinio sūnus bus dar vyresnis. Taigi, Didžioji dievų sueiga turėtų susirinkti ir paskirti jiems mokytojus. Taip! Laikas.
Kitą rytą Varpelis turėjo daug darbo. Per visą Juodąjį eglyną bėgo prie vienintelio ten augančio beržo. Žinoma, geriausiai būtų tikę ąžuolo šakos. Tik ką darysi… Prisilaužęs glėbį šakų, parvilko prie savo šaltinėlio ir ėmėsi pinti magiškus ženklus, įpindamas raskilos lapų ir žiedų. Paskui viską sukabino tarp lazdyno šakų virš šaltinėlio, tikėdamasis, kad raganius nepastebės. Bezdas visą laiką pėdino įbedęs nosį į žemę. Lyg tyčia jis vakar parsinešė du kibirus vandens. Ir Varpelis pamanė, kad tądien nebeateis. Tačiau pavakary raganius pasirodė. Pirmą kartą Varpelis tikrai apsidžiaugė jį matydamas ir linksmai pamojo ranka:
    • Sveikas, raganiau! Ilgai miegi…
    • Sveikas, - be ceremonijų atsiliepė šis.
Kol pasilenkęs prie šaltinio sėmė vandenį, Varpelis apibėgo aplink brėždamas magišką ratą. Išėjo ne kažin kaip, bet reikėjo skubėti. Kai Varpelis vėl stojo prieš raganių, tas taip ir sustingo. Greitom išbėręs kelis užkeikimus, Varpelis tarė:
    • Dabar, raganiau Bezdai, tu – mano valioje ir darysi viską, ką tau paliepsiu.
    • Aš – tavo valioje… - lyg aidas pakartojo Bezdas, bet Varpelis juto, kad raganius priešinasi iš visų jėgų.
Jis skubiai nėrė į šaltinėlį, kurio dugne buvo paslėpęs dar vieną magišką ženklą ir krepšelį su užburtais akmenėliais. Išlipęs krantan pritvirtino magišką ženklą raganiui prie nugaros ir, visas virpėdamas nuo įtampos, įsakė:
    • Dabar eisi paskui mane, kojas dėsi ant akmenukų.
Ir jie labai lėtai patraukė link Bezdo lūšnos. Varpelis mėtė akmenukus, o raganius mechaniškai dėliojo kojas. Temo greitai. Varpelis jaudinosi vis labiau. Kad tik suspėjus! Pagaliau sustojo prie ribos, kur jau veikė užkeikimas. Varpelis paliepė:
    • Pakviesk Gabiją!
Jėgos jį beveik visai apleido. O Bezdas priešinosi vis labiau. Todėl tik po dar vieno raginimo pakvietė:
    • Gabija, ateik čia!
Mergaitė išėjo iš trobos ir lėtais vienodais žingsniais patraukė link Bezdo. „Greičiau! Greičiau! “ – mintyse ragino Varpelis. Laikas, rodos, sustojo. Pagaliau Gabija išėjo į švarią vietą. Varpelis, jau nebesirūpindamas raganiumi, nuplėšė nuo jos apsiaustą. Bezdas, išsilaisvinęs iš kerų, bandė kažką daryti. Tačiau nesuspėjo. Varpelis užmetė ant jo laumės apsiaustą.
    • O-o-och! – iškvėpė mergaitė. – Dėkui! Maniau jau per amžius turėsiu su tuo bjaurybe būti.
    • Greičiau! – paragino Varpelis. – Bėkim iš Juodojo eglyno! Turi surasti ugnį! Aš palydėsiu.


Miškinis apžiūrinėjo savo valdas. Buvo dar niūresnis ir net kiek apsigandęs po vakarykščio Gabijos apsilankymo. Sunkiai vilko sustirusius sąnarius. Oi, blogai be ugnelės… blogai… Jį kankino nerimas, todėl traukė pas Bezdą. Pažiūrės kaip jam sekasi. Nors porą metų mažąją nenaudėlę dar išlaikyti. Tačiau graužė toks nerimas. Ir jis skubėjo kiek leido seni kaulai. Nerimas dar išaugo, kai pamatė atlapotas raganiaus trobelės duris. Ėmė skubėti dar labiau. Ir vos neužsirioglino ant Bezdo. Skubiai nuplėšė laumės apsiaustą.
    • Kas?! Kas atsitiko?!
    • Varpelis… apgavo… pabėgo abu… į kaimą…
Miškinis apsisuko ir, murmėdamas užkeikimus bei prakeiksmus, nukurnėjo nurodyta kryptimi. Bėglius pasivijo Juodojo eglyno pakrašty. Pro retėjančius medžius jau buvo matyti kaimo žiburiai. Visiškai sutemo.
Varpelis bėgo pirmas tempdamas klupinėjančią mergaitę už rankos ir ragindamas:
    • Greičiau! Greičiau! Greičiau!
Jis vis žvalgėsi atgal. Bet nebūtų pastebėjęs Miškinio, jei ne baltas laumės apsiaustas, kurį tas dėl viso pikto nešėsi užanty. Varpelis skubiai šoko mergaitei už nugaros ir išstūmė ją iš miško.
    • Bėk! Į trobą! Greičiau! Prie ugnies! Kviesk motiną. Aš pabandysiu jį sulaikyti…
Mergaitė klupinėdama nubėgo per laukus. O Varpelis metėsi prie Miškinio, bandydamas apsiginti užkeikimu. Tebuvo viena viltis – išplėšti iš Miškinio laumės apsiaustą. Akimirką dvasios susigrūmė, pamiršusios, kad gali pasinaudoti magiškomis galiomis. Paskui Miškinis paleido apsiaustą, atsitraukė ir, pamišęs nuo įsiūčio, ištarė patį baisiausią užkeikimą, kokį tik žinojo.