Sugrįžimas. Burtininkai-6

Berniukas lėtai ėjo mišku. Paskui jį ramiai pėdino du dideli šunys. Nesvarbu, ar šviesdavo saulė, ar lietus lydavo, ar pūsdavo bjaurūs šiauriniai vėjai, ar tekdavo klampoti per pusnynus, jis traukdavo miškan. Mišką pažino kaip savo penkis pirštus. Žinojo, kur prisirpsta pirmosios žemuogės, kur dygsta pirmieji grybai. Apžiūrėdavo visus žvėrelių urvus ir paukščių lizdus. Nieko nebijojo: nei vilko, nei meškos, nei gyvatės. Kažkaip jautė, kad nė vienas miško gyventojas nenori ir negali padaryti jam nieko blogo. Daug mieliau po mišką būtų klaidžiojęs vienas, tačiau neleido motina. Ji rūpinosi berniuko saugumu. Ir šis nesipriešino. Šunys buvo tokie pat draugai kaip vilkai, lapės, voverės, paukščiai. Staiga negarsiai urgztelėjo Pilkis, vilko, kurį visai mažą iš miško parsinešė dar jo senelis, palikuonis. Tai buvo mylimiausias berniuko šuo, kurio instinktais ir ištikimybe jis visiškai pasitikėjo. Todėl sustojo ir įsiklausė. Kažkur toli vos vos buvo girdėti vaikų balsai.
    • Taip, - tyliai pasakė šuniui. – Jau prisirpo žemuogės. Tai vaikai iš kaimo. Eime pažiūrėsim…
Susitikimai su kaimo žmonėmis buvo itin reti ir nemalonūs. Ne, jo niekas neskriaudė. Tiesiog… Vieni badydavo pirštais dėl keistos išvaizdos. Kur jau čia pamatysi berniuką žaliais plaukais? Vaikai erzino, nes matė kaip jis pyksta. Treti akivaizdžiai bijojo keisto smaragdinių akių žvilgsnio, kuris gręžte gręžė ir, rodos, galėjo sielą iš kūno ištraukti. Kartą Ąžuolas (toks buvo berniuko vardas) buvo nuėjęs su motina į kaimo krautuvę. Motina ten keliaudavo labai retai. Senas kaip pasaulis pirklys Nygas prekiavo daug kuo, tačiau vienintelis dalykas, kurio reikėjo Ąžuolo motinai, buvo šoviniai. Kiti susitikimai būdavo atsitiktiniai. Ir tik tada, kai Ąžuolas to norėdavo, nes miške galėjo pasislėpti taip, kad žmogus praeidavo pro šalį per žingsnį ir jo nepastebėdavo.
Ąžuolas lėtai patraukė ton pusėn, iš kur aidėjo vaikų balsai. Ėjo pažiūrėti į vaikus, o galbūt išvyti juos. Pasielgs taip, kaip jam atrodys geriau. Užkopė į kalvelę. Ąžuolas prisimerkė ir įsmeigė žvilgsnį į vaikus. Vaikai buvo maždaug Ąžuolo vienmečiai. Kiek atokiau sėdėjo jauna moteris. Šalia jos žaidė maža mergaitė. Ji buvo visa išsiterliojusi uogomis. Plaukučiai suvelti. Mergaitė labai juokingai kepurnėjosi po pievelę. Jos mažos kojytės kliuvo už kupstų, šakų, žolės. Ji griuvo, kėlėsi, vėl griuvo. Ąžuolas įsispoksojo į mergaitę ir nepastebėjo, kad vaikai jau atkreipė dėmesį į jį.
    • Ei! – staiga šūktelėjo vienas berniūkštis, rodydamas į Ąžuolą murzinu pirštu. – Čia gi eigulienės Ąžuolas. Dink iš čia!
Dabar jau visi žiūrėjo į jį. Vaikinukas negalėjo pasitraukti nepastebėtas. Visai nenorėjo bendrauti su tais… Nežinojo kaip pavadinti kaimo vaikus, tačiau žinojo, kad visa siela jų nekenčia. Vaikai piktai šūkavo, badydami jį pirštais. Berniūkščiai net ėmė mėtyti į jį kankorėžius.
Šunys pradėjo dusliai urgzti ir šiepti dantis. Tačiau Ąžuolas tyliai sudraudė:
    • Ša! jie neverti to. Eime.
Ėmė leistis žemyn, dar nežinodamas kaip pasielgs. Šunys ramiai bidzeno iš paskos. Visą dėmesį buvo sutelkęs į vaikus, kurie dabar, kai Ąžuolas ėmė artėti, pritilo ir susispietė į krūvą. Po akimirkos jie jau stovėjo vieni prieš kitus.
    • Nešdinkitės iš mano miško, - sušnypštė. – Kitaip…
    • Užpjudysi šunimis? – paklausė skambus moteriškas balsas.
Ji stovėjo šalia, laikydama už rankos mažylę.
    • Nereikia būti tokiam piktam, - nusišypsojo.
Moteris vis šypsojosi. Nuo jos sklido ramybė ir… Ąžuolas negalėjo įvardyti to ką pajuto. Ji buvo tartum lygus ežero paviršius, nuo kurio kaip saulės spinduliai atšoka visos mintys ir žodžiai.
    • Eikit iš čia! – dar labiau suirzo. – Nenoriu, kad čia valkiotųsi žmonės!
    • O tu? – paklausė. – Ar tu esi ne žmogus?
Ąžuolas staiga apsisuko, švilptelėjo šunims ir dingo miške.


Vaikinukas įdėmiai stebėjo prie krosnies triūsiančią motiną. Jis buvo neįprastai tylus ir susimąstęs.
    • Motin, - pagaliau prakalbo, - kas buvo mano tėvas?
Kurtė akimirkai sustingo. Niekada per šiuos metus, kai ji liko našlaitė ir našlė tą pačią dieną, sūnus jos neklausė apie tėvą. Tačiau ji žinojo, kad tokia diena ateis. Moteris nusišluostė rankas į prijuostę, atsisėdo priešais Ąžuolą ir tiriamai pažvelgė jam į akis.
    • Gerai, - linktelėjo tarsi atsakydama į savo nebylų klausimą. – Nori žinoti? Gerai…
Ji patylėjo žvelgdama pro langą. O tada pradėjo pasakoti.
    • Man buvo aštuoniolika. Motina mirusi. Gyvenome su tėvu, tavo seneliu Išu. Žiema tais metais įsismarkavo. Į mišką tėvas beveik neidavo. Tačiau tuoj po naujųjų šaltis atkrito. Ir tėvas išsiruošė miškan. Šitas pušynas, kaip žinai, priklauso kunigaikščiui Jauniui. Jei gerai nežiūrėsi, tai kumečiai pusę miško iškirs, visus žvėris išgalabys. Todėl ankstyvą rytmetį išėjo. Kai visi vagys ir brakonieriai išlenda. Maniau, kad ligi vakaro negrįš. Visada taip būdavo. Tačiau grįžo jis gerokai priešpiet. Ir parnešė ant rankų jauną vyrą. Buvo jam kokiu sunkiu daiktu sutrupintas kairysis petys. Gerokai nukraujavęs buvo. Be sąmonės. O jau išdžiuvęs, išsekęs. Veidas be kraujo lašo. Barzda apžėlęs. Labiau į numirėlį panašus, bet…
Kurtė nutilo. Ąžuolas nustebęs pakėlė akis ir įbedė klausiamą žvilgsnį į motiną. Jis niekada nebuvo jautrus. Tačiau šią akimirką, žiūrėdamas į jos veide sustingusį skausmą, Ąžuolas staiga suprato, kad motina labai nelaiminga. Galiausiai Kurtės veidas vėl atgijo. Ji pažvelgė į sūnų daug švelniau nei įprasta ir tęsė pasakojimą.
    • Jo vardas buvo Vajis. Tą sužinojom tik po kelių dienų, kai jis atsigavo. Aš… aš ne kažin ką išmaniau apie gydymą. Tėvas norėjo važiuot į kaimą ir atvežt raganą. Tačiau lyg tyčia dievai vėl sujaukė orą. Nei iš šio, nei iš to pakilo vėjas. Toks baisus, kad medžius miške išvartė ir nuplėšė mūsų tvarto stogą. Paskui iš dangaus pasipylė dideliausios snaigės. Dribo milžiniškais kąsniais. Per pusdienį užvertė taip, kad iš trobos išeiti nebuvo galima. Ir vis snigo snigo snigo… Turėjau pati suktis ir gydyti tavo tėvą. Atsigavo jis tik po keleto dienų. Ir tik tiek, kad vos žodį išspaudė. Tik vasarą Vajis visai atkuto. Tačiau eiti jis neturėjo kur. Buvo našlaitis. Vienas kaip pirštas. Keliavo darbo ieškodamas. Mano tėvui Vajis patiko. Gal būdai sutiko: abu tylūs, rūstūs, darbštūs. Och, ir nagingas buvo tavo tėvas! Ko tik ėmėsi, visi darbai jo rankose tirpte tirpo. Taip ir liko pas mus. O po metų…
Kurtė giliai atsiduso ir vėl patylėjo.
    • Po metų Vajis pasipiršo man. Aš nemanau, kad įsimylėjo. Gal tik matė, kad aš dėl jo iš proto einu. Nors visaip stengiausi tai nuslėpti. Aš net manau, kad mano tėvas, tebūna Pikuolis jam gailestingas, pats pasiūlė mane vesti. Darbštus ir ramus žmogus buvo, o man jau tekėti metas. Turbūt ir sutarė abu. Tačiau jis buvo toks mandagus, kad manęs atsiklausė. Aš ir sutikau. O kai dabar pagalvoju, tai niekas nebūtų pasikeitę, jei nebūčiau sutikus. Tėvas vis tiek būtų spyręs tekėti. Taip ir sutarėm. Po mėnesio susituokėm. Jei tai galima vestuvėm vadinti. Nuvežė tėvas mus abu į Mėnulio šventyklą. Ten žynys nuplėšė nežmoniškus pinigus. Ar ne dešimt auksinų tėvas pakloti turėjo. Pamurmėjo po nosim žynys, smilkalais pasmilkė. Ir viskas. Tapau ištekėjusia moterimi. O dar po metų gimei tu. Vajis, tavo tėvas, nebuvo blogas žmogus. Tik nemokėjo tos meilės parodyt…
Kurtė nusisuko į langą ir vėl nutilo. Ąžuolas pagalvojo, kad motina gal verkia. Dabar gal reikėjo prieiti, apkabinti ir kokį gerą žodį pasakyti. Tačiau Ąžuolui tai buvo neįveikiama užduotis. Jis irgi nemokėjo meilės išreikšti. O gal ir mylėti nemokėjo.
    • Tu į tėvą labai panašus. - tyliai pasakė Kurtė, vis dar žiūrėdama pro langą. – Tik tie plaukai… Sakau, gal laumės tave nužiūrėjo. O akys… tavo tokios akys, kad kartais manau, jog žiūriu į jo akis.
Kurtė staiga atsistojo ir nuėjo prie krosnies, metusi per petį:
    • Tai ir viskas. Trumpas buvo mūsų bendras gyvenimas. Trejus metus tepasidžiaugiau. O paskui likau našlaitė ir našlė tą pačią dieną. Jie abu negrįžo iš miško. Bet tu...
Ji nebaigė sakyti. Ąžuolas suprato tą nutylėjimą. Tai buvo pirmas ir vienintelis tylus motinos priekaištas. Tačiau berniukas pakilo ir išėjo laukan. Artėjo pietūs. O jis dar turėjo kai ką nuveikti kieme.
Sūnų palydėjo įdėmus Kurtės žvilgsnis. Nebuvo aišku ką jinai galvoja. Niekada nebūdavo aišku.